Gnostikai ir gnosticizmas. Vartiklis

Dar prieš ketvirtį amžiaus mažai kas minėjo gnosticizmą. O ir dabar sunku jį apibrėžti.

1910-ais Londone pasirodė aistringo krikščioniškosios ortodoksijos gynėjo D.M. Panton'o^*) nedidelės apimties knygelė „Gnosticizmas: būsimoji išdavystė“, kurioje autorius perspėjo apie pavojų kylantį dėl gnosticizmo atgimimo - per teosofiją (E. Blavatskaja skelbė, kad „Jahvė yra Kainas“), spiritualizmą ir „Naująją teologiją“ (vokiečių autorių raštai religijos tema, pvz., Adolfo fon Harnako parašyta Markiono biografija sukėlė daug prieštaringų nuomonių). O prieš tai gnostikų dvasia įkvėpė Emanuelį Svedenborgą, William Blake, George Fox ir Elias Hicks^**) „erezijas“.

Gnosticizmas yra kažkokia chimera – Nag Hamadi tekstai apima daugybę skirtingų pažiūrų ir pasaulėvaizdžių. Paprastai manoma, kad gnostikai – žmonės, tikėję materijos blogumu, menkinę kūną ir tikėję, kad pasaulį sukūrė blogas dirvas, o išganymas pasiekiamas per žinojimą (gnosis). Iš to išvedama, kad jie arba visai pasileidę, arba radikalūs asketai. Tačiau korpuse nėra tekstų, kurie palaikytų tokius požiūrius. Tai teigiama pagal krikščionių apologetų (Irenėjaus, Tertuliano) vertinimus, tačiau šių tikslas buvo įrodinėti, kad gnostikų reikia vengti. Ir jie net nevartojo termino „gnosticizmas“, o kalbėjo apie „melagingą žinojimą“ ir „tariamus išminčius“. „Gnosticizmas“ imtas vartoti tik 17 a. Henry More^***) veikaluose – atskiriant „helenizuotą“ krikščionybę nuo „grynosios“. Protestantams Naujojo testamento pagrindu sukūrus „grynąją krikščionybę“, helenistinių minčių turintys tekstai pradėjo atrodyti kaip „negryna krikščionybė“. Kai kurios gnostikų idėjos (žmogaus dievėjimas, Sofijos dieviškuma sir pan.) buvo aptinkamos ir to meto Bažnyčios tėvų darbuose. G. Florovskis teigė, kad Nikėjos išpažinimo sąvoka homoousios (vienos esmės, vienos substancijos) buvusi perimta iš gnostikų, šiems reiškusią aeonų bendrumą viename Dieve. Tad takoskyra nuo krikščionių nebuvo radikali, o tik dirbtinai Bažnyčios nubrėžta linija, už kurios atsidūrę buvo laikomi eretikais.

Dabartinę gnosticizmo sampratą išreiškia Ioan Cilianu: kadaise maniau, kad gnosticizmas yra aiškus vėlyvosios Antikos reiškinys. Ruošiausi priimti skirtingus gnosio idėjos išvystymus bei jų minčių apraiškas įvairiais laikotarpiais - spontaniškai vystantis pasaulio sampratai. Tačiau netrukus supratau savo naivumą. Ne vien gnostikai buvo gnostikais, bet ir katalikų tėvai, neoplatonikai, reformatai ir net ... komunistai. Taipogi ir naciai, laisvamaniai, egzistencialistai, psichoanalitikai, šiuolaikinės biologijos atstovai, Blake, Yeats, Kafka, ... Supratau, kad visas mokslas buvo gnosticizmu. Hegelis gnostikas, ir Marksas - gnostikas. Visi dalykai ir jų priešybės - gnosticizmo objektai.

Europoje „gnosis“ ir „gnosticizmas“ vartojami kaip sinonimai. Niekada nebuvo išreikšta prielaida, kad „gnosis“ gali reikšti sąmonės būseną, o „gnosticizmas“ - gnostikų filosofinę sistemą. Tokio klasikinio gnosticizmo (Valentinas, Basilidas ir kt.) samprata išsilaikė Europos autorių raštuose: Gilles Quispel'io, Kurt Rudolph, Giovani Filaramo... Be abejo, pvz., Robert McLachlan pasiūlė skirti šiuos terminus, tačiau „nebuvo išgirstas“. Tad Charles Coulombe darė išvadą:
Iš tikro, „gnosticizmas“, kaip ir „protestantizmas“ prarado savo pirmapradę prasmę. Priklauso, ar norime nustatyti, ar protestantų autorius yra kalvinistas, liuteronas ar anabaptistas; ar įvertinti jį. Taip ir su gnostikais.

Dar didesnė sumaištis politiniuose moksluose: „Walgreen“ ciklo paskaitose Čikagos u-te Eric Voegelin'as 1951-ais gynė „klasiką ir krikščionišką mąstymą“ nuo „gnosticizmo plėtros“, kurį siejo su milianizmo tradicija (jai priskirdamas ir Comte, Hėgelį bei Marksą). Tą nuomonę palydėjo knygos: „Naujasis politikos mokslas“, daugiatomės „Tvarka ir istorija“ bei „Mokslas, politika ir gnosticizmas“. Voegelin'as tapo istorijos naujosios teorijos pranašu - teorijos, kurioje gnosticizmui buvo skirtas niekinė svarba. Juk visos šiuolaikinės autoritarinės (ir totalitarialistinės) ideologijos yra tam tikra prasme susijusios su gnostikais - marksistai, naciai ir visi kiti siekę pertvarkyti visuomenę į rojų žemėje (skirtingai nuo krikščioniškojo suskirstymo į dangų ir pragarą). Iš kitos pusės - gnostikams žemiškoji karalystė buvo beviltiška ir nepriimtina. Ir jie mokė, kad ją reikia pertvarkyti. Tokia Voegelin'o gnostikų samprata nebuvo siejama su tikruoju istoriniu gnosticizmu. Jie buvo gnostikai - ir jam to pakako!

Voegeliną pasekė Thomas Molner, Tilo Schabert ir Steven A. McKnight. Pvz., Molneriui gnostikai ne tik buvo kalti už šiandienos utopines teorijas, bet ir žmonių traukimą prie mokslo ur technologijos, kurie žmones laiko mašinomis iš kurių "sudėlioja" visuomenę (tarsi kokį fabriką). Ką bekalbėti apie "laisvuosius mūrininkus", satanistus ir kitą bjaurastį. Kiti, pvz., senatorius S.I. Hayakawa, kritikavo tokias pažiūras.

Dar kiti plakasi įrodinėdami, kad pagrindinėse religijose paslėpta gnosio idėja nėra tapati "eretiškajam" krikščionybės aušros meto gnosticizmui. 1947-ais Aldous Huxley savo "Amžinojoje filosofijoje" spėjo, kad gnosio paslaptis, kadaise skirta tik elitui, istorijos priešaušryje buvo atskleista "masėms" ir taip įsiliejo į įvairius religinius tikėjimus nepaisant, kad ji nebuvo suderinama su jų dogmomis. Tuo Huxley apibendrino dar radikalesnes tradicionalistų (pvz., Rene Guenon ir Frithjof Schuon) pažiūras. Tačiau Huxley, skirtingai nuo tradicionalistų bei senovės Irenėjaus ir Tertuliano) niekada neteisė tų, kurie save vadino gnostikais.

Tačiau tradicionalistų skirstymas į „tikruosius“ ir „apsišaukėlius“ gnostikus yra mažavertis, nes pirmuosius 4 m.e. amžius dar nebuvo tikrosios ortodoksijos - taigi negalėjo būti ir „erezijos“.

1988 m. Nag Hammadi (paskaitykite apie Nag Hammadi ritinio atradimą) raštų leidimo baigiamajame žodyje Richard Smith'as apžvelgia daugelį Vakarų Europos srovių, kurios gali būti siejamos su gnostikais. Tačiau ir čia nėra vienareikšmio gnosticizmo apibrėžimo. XVII a. istorikas Edward Gibbon'as kaltinamas "klaidinančiu melu". Gibonas nesutiko su ta nepagarba, kurią bažnyčios tėvai išsakė gnostikų atžvilgiu - bet kuo čia dėtas "melas"? Voltero simpatijos gnostikams ir manichėjams spėjamos iš jo prieštaros bažnyčiai. Tačiau Volteras buvo aršus "laisvųjų mūrininkų" gerbėjas ir galėjo naudotis slaptomis jų brolijos žiniomis (apie kurias Smith's galėjo ir nežinoti).

Taipogi Smith'as tvirtino, kad Karlas G. Jungas gnostikų mokymus perdirbo į savo psichologinę sistemą. Iš tikro, Jungas juos laikė psichologijos pradininkais. Tačiau sakyti, kad "gnosticizmas tėra psichologija" būtų Jungo įžeidimas, kuris neigė požiūrį "niekas, išskyrus..." Jungas išsiskyrė teigdamas, kad gnostikų mokymų ištakos yra jų mokytojų asmeninės psichinės patirties vaisiai.

Vienas tų, palaikiusių gnosticizmo gyvybę, buvo Jungo "bendražygis" Gilles Quispel'as susiejęs Valentiną ir kitus mokytojus su šiuolaikine analitine psichologija. Jis matė gnostikų gilias įžvalgas į „Aš“ ontologiją. Pagrindinis jo veikalas yra „Gnosis als Weltreligion“ (Gnosis pasaulio religijoje, 1972). Tačiau ir jis ūkaip ir Jungas) nesupaprastino gnosticizmo iki psichologijos lygio. Labiau - psichologija yra gnosticizmo suvokimo priemonė.

Martino Heidegerio 4-o dešimtmečio mokinys egzistencialistas Hans Jonas nurodė sąryšius su egzistencializmu - per šio pesimizmą dėl žemiškojo gyvenimo ir patirties pirmenybę prieš teoriją. Nors ir kritikuodamas gnostikų "nihilizmą", Jonas (kartu su Jungu) buvo šiuolaikinio gnosticizmo atgimimo atstovas. O 6-e dešimtm. Jonas‘as jau ėmė matyti gnosticizmą kaip „šiuolaikinį nihilizmą“.

1966-ais Messina (Italija) mieste susirinkę filosofai pabandė (nesėkmingai) apibrėžti gnosticizmą. Jie sutarė jo vartoseną susiaurinti iki 2 m.e. amžiaus „eretinių srovių“, kuriose gnosis nusakė elitui pasiekiamą „dieviškųjų paslapčių“ pažinimą.

Apibrėžimo sunkumus sudaro nesutarimai dėl gnosticizmo ištakų. Ar tai tebuvo ekscentriška krikščionybės atšaka? O gal slaptųjų mokymų baigiamoji išraiška?
Pagal Jonas'ą, norint suprasti gnosticizmą reikia kažko panašaus į „muzikinę klausą“. Vienas ją turinčių yra profesorius Clark Emery iš Majamio u-to, kuris mažos apimties veikale apie Viljamsą Bleiką apibendrino 12-a gnostikams būdingų pažiūrų:

1) pirmapradė dvasinė vienybė, kuri vėliau suskilo;
2) Visata sukurta priešistorinio susiskaidymo pasekmėje. Tai atliko didelės dvasinės galios esybė [kaip Biblijos Jahvė];
3) Pasaulio tvėrime dalyvavo moteriškoji Dievo emanacija (kurios vaidmuo netgi reikšmingesnis - apie tai skaitykite atskirame puslapyje);
4) Kosmose erdvė ir laikas yra neigiamo pobūdžio ir įsikūnija kaip demonistinės būtybės atskiriančios Dievą nuo žmogaus;
5) Žmogui visata yra milžiniškas kalėjimas, kuriame jį įkalina tiek gamtos dėsniai, tiek Mozės moralės įstatymai;
6) Žmonija suasmeninta Adomo asmenyje, kuris yra giliai įmigęs;
7) Jame yra "vidinis žmogus", dieviškosiod substancijos kibirkštis, kuri yra kiekviename žmoguje - tad kiekvieną galima pažadinti;
8) Pabundama ne dėl pagarbos, tikėjimo ar gerų darbų, o dėl pažinimo;
9) Prieš nubusdamas žmogus regi sapnus;
10) Žmogus neperima jį pažadinusio pažinimo, - tai nėra žinios, o juslinės būtybės pasikeitimas;
11) Kiekvieno žmogaus pabudimas yra kosminis įvykis;
12) Dedamos pastangos atstatyti dieviškosios tvarkos visumą ir vienybę. Tad kiekviename žmoguje glūdi aktyvus maištas prieš Senojo Testamento įsakymą.

Galima daryti įvairias šiuolaikinių reiškinių (feminizmo ar "Gyvosios gamtos", skaitykite apie tai atskirame puslapyje) projekcijas į gnosticizmą. Tačiau visa tai suteikia mažai aiškumo. Tad užbaikime "Alisos Stebuklų šalyje" žodžiais (ši citata panaudota ir puslapyje apie "minkštas" kalbas):

Žmogaus prigimtis atspindi pasaulio dualumą: dalis jo sukurta netikro Sutvėrėjo, o kitą dalį sudaro tikrojo Dievo šviesa (dieviškoji kibirkštis). Tik žmonės nepaiso juose esančio dieviškojo prado - tai Demiurgo ir jo Archonų poveikis. Visa, kas laiko mus prie žemiškųjų reikalų, padeda jiems mus pavergti. Tik mirtis išlaisvina dieviškąją kibirkštį, tačiau jei siela iki tol pasiekusi gnosio, ji vėl kris į fizinio pasaulio nelaisvę.

Ne visi žmonės yra pakankamai dvasingi ir pasiruošę gnosiui (pneumatikai). Dalis jų yra materialių daiktųvergai (hylikai), o likusieji giliai panirę į psichikos reikalus (psichai). Tokie žmonės dažnai Demiurgą palaiko tikruoju Dievu ir nesirūpina dvasiniu pasauliu esančiu anapus materijos ir minties. Gnostikų kelią išreiškė G. Quispel'is: „Įkalinta pasaulio siela turi pereiti per materijos Pragarą bei moralės Skaistyklą, kad pakliūtų į dvasios Rojų“.

Išsilaisvinimui vien savaiminio vystymosi nepakanka. Žmonėms reikia pagalbos arba papildomų pastangų. Tad nuo seniausių laikų tikrasis Dievas siunčia Pasiuntinius, kad šie išaiškintų gnosio esmę. Bet tik keli jų paminėti gnostikų raštuose: Setas, trečiasis Adomo sūnus (apie Setą paskaitykite puslapyje „Gnostikai: sutvėrimo veiksnys“), Jėzus ir pranašas Mani. Dauguma gnostikų pagrindiniu išlaisvintoju laikė Jėzų.

Gnostikai nesiekė nuodėmės atpirkimo. Jiems rūpėjo išvengti nežinojimo, kuris buvo nuodėmės priežastis. Jėzaus gnosis buvo perduotas jo gyvenimu ir mokymu, o ne kančia ir mirtimi.

Gnostikų išsilaisvinimo koncepcija labai subtili. Ją galima palaikyti asmeniniu kiekvieno atskiro žmogaus reikalu, nes gnosis pasiekiamas kiekvienam asmeniui. Tačiau pažinimą gali (ir turi) skatinti Šviesos nešėjai, kurie be savo mokymų įsteigia ir išsigelbėjimo paslaptis (sakramentus), kuriuos prižiūri Pasuntinių apaštalai bei jų pasekėjai.

Reikia atminti, kad žinias apie mūsų tikrąją prigimtį nulemia mūsų žemiškosios egzistencijos sąlygos. Tikras trancendentinis Dievas pats nepasireiškia šiame pasaulyje. Tai Nežinomas Tėvas. Tad iš „aukštybių“ reikia apreikšti apie išsigelbėjimo galimybę - pažadinti išblėsusią dieviškumo žiežirbą.

Gnostikai atmetė moralės ir etikos sistemas, nes jas savo tikslams sukūrė Demiurgas. Jos padeda palaikyti harmoningus santykius visuomenėje, tačiau nepadeda išsilaisvinti. Be to moralės normos gali kisti priklausomai nuo asmens dvasinio vystymosi. Tačiau gnosticizmas skatino kai kurias gyvenimo būdo nuostatas: neprisirišimą ir nesitaikstymą su žemiškaisiais dalykais (būti pasaulyje, bet ne dėl pasaulio), egoizmo neigimą, kitų būtybių laisvės gerbimą Kiekvienas gnostikas šiuos principus galėjo taikyti savaip.

Gnostikai būtų sutikę su Konfucijaus atsakymu į klausimą apie mirtį: „Kam klausi apie mirtį, jei nežinai, kaip gyventi?“ Mirtis neišlaivina iš Demiurgo gniaužtų. Gnosio nepasiekusios sielos priverstos vėl panirti į žemiškąją egzistenciją (nors gnostikai tiesiogiai ir nepabrėžė reinkarnacijos koncepcijos, žr. puslapį apie reinkarnacijos idėją ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu). Ir po mirties žmogui reikalinga pagalba. Valentinas sakė, kad pneumatinio žmogaus prie Pleroma įėjimo laukia Sofija ir Kristus - kad nuvestų į galutinių jungtuvių menę. Jo mokinys Ptolemėjus aiškino, kad ne tik pneumatikai, bet ir psichai gali įsikurti danguje ties Pleroma vartais. Per laiką kiekviena dvasinė būtybė pasieks gnosį ir susilies su savo aukštesniuoju Aš, angeliškuoju Dvyniu.

Gnostikai 6-me dešimtmetyje padarė didelę įtaką šveicarui K.G. Jungui. G. Filoramo teigimu, Jungas juos laikė giluminės psichologijos pradininkais. Aklas ir arogantiškas demiurgas primena susvetimėjusį žmogaus Ego, praradusį ontologinį ryšį su savo tikruoju Aš. Pasakojimas apie Sofiją ( skaitykite šiame puslapyje) primena žmogaus psichiką, praradusią ryšį su kolektyvine pasąmone ir kurią reikia „gelbėti“.

^*) Deividas Pantonas (David Morrieson Panton, 1870- 1955) – anglų pastorius, gimęs Jamaikoje, dvimėnesinio „The Dawn Magazine“ žurnalo redaktorius (1924–55), daugelio knygų autorius, užsiėmęs pranašavimų tyrinėjimais. Į Angliją atvyko 1885-ais, mokėsi Kembridžo un-te, kur išgirdo apie mileniumo pranašystes, o 1901 m. tapo pastoriumi Noridžo miesto Surrey koplyčioje, iš kur pasitraukė 1941 m. D. Pantono laikais buvo įkurta sekmadieninė mokykla, o taip atsirado keli savanoriai misionieriaus tarnystei, įskaitant vieną Kinijoje (Margaret E. Barber).

^**) Elijas Hiksas (Elias Hicks, 1748-1830) – keliaujantis amerikiečių kvakerių pamokslininkas iš Long Ailendo Niujorke, skleidęs idėjas, atvedusias prie kvakerių skilimo. Buvęs dailide, po 20 m. amžiaus tapo kvakeriu. 1778 m. dalyvavo Susirinkimų namo Džerike statyboje – jame iki šiol vyksta kvakerių pamaldos. Buvo prieš negrų vergystę - 1811 m. parašė „Pastabas apie vergystę ir Afrikos vergų palikuonis“. Svarbiausiu principu laikė laikymąsi Vidinės šviesos neigdamas Jėzaus nekaltą prasidėjimo ir jo dieviškumą, o netiesiogiai neigė ir atpirkimo ir pirmosios nuodėmės bei velnio koncepcijas ir pragarą laikė ne kažkokia būsena, o konkrečia vieta – mat jis mokė, kad blogi darbai ir pasaulyje kančios vyksta ne dėl žmogaus silpnybių, o dėl „ypač griežtos bausmės“. 1824 m. savo požiūrius išdėstė „Krikščioniškojo tikėjimo laiškuose“.

^***) Henris Moras (Henry More, 1614-1687) - anglų filosofas ir teologas, platonistas; poetas ir prozininkas.
Nebaigtame „Enchiridion Metaphysicum“ (1674) jis kritikuoja Dekartą, kuriuo anksčiau žavėjosi. Jame, kaip Paracelso fizikos šalininkas, jis pateikia mistinio platonizmo sistemą, artimą Helmonto teosofijai. Jį „Atskleistojoje Izidėje“ mini ir cituoja E. Blavatskaja. Anot jo, Dievo visuotinumas turi būti suprantamas kaip edvinis, o begalinė erdvė – kaip nematerialioji substancija, visuotinė gamtiška dvasia. Šis mokymas padarė įtaką formuojant niutoniškąją erdvės sampratą. O „Dieviškuose dialoguose“ (1688) jis apibendrino savo požiūrį į filosofiją ir religiją.