Mani (216-277)
Papildomai skaitykite: Efraemas Sirietis: Mani kritika
|
Suraikas Karbikas (Mani) gimė 216 m. balandžio 25 d. netoli Seleucia-Ctesiphon'o, esančio prie Tigro upės, Babilone. Tėvas kilęs iš persų karališkos šeimos ir iš Persijos buvo ištremtas Sasanidų. Netrukus po jo gimimo tėvas Pattak įstojo į slaptą Elčesaitų vienuolių broliją, kurioje ir prabėgo Mani jaunystė. Mani į vienuolių bendriją pateko su tėvu būdamas mažu vaiku. Jo tėvas tapo karštu ultra-asketinės Elkasai bendruomenės (Elchasites) šalininku.
Elčesaitai buvo griežti asketai draudę visų rūšių menus bei muziką bei juoką. Jie buvo ypatingai susirūpinę
savo grynumu ir pasaulį į kurį buvo ištremti, laikė didžiausiu Pragaru. 12-os metų jis gavo angelą globėją vardu El Tawam, save laikiusį jo dvyniu ir mokiusį apie jo kiltį, užduotį žemėje ir pranešimą apie atėjimą. Tuo metu Mani pradėjo piešti miestiečiams, kurie norėjo kažkuo papuošti savo kambarius. Taip pat jis susidraugavo su kaimynystėje augusia mergina. Kai tik tai tapo žinoma, bendruomenės vyresnieji tapo labai griežti Mani atžvilgiu duodami jam tik tai, kas būtina likti gyvam. Pats Mani nebuvo kraštutinio asketizmo gerbėjas. Ir kartais klaidingai manyta, kad jis laikė, kad visa materija yra blogis. Taip nėra, o jis tvirtino, kad "jis (Jėzus) mums davė veidrodį, kuriame matome pasaulį". Manichėjų doktrina teigia, kad pradžioje tamsiosios galios buvo ramybėje panirę į save, kaip koka Ego, o Šviesa - irgi savyje. Šį nesutarimą reikėjo išspręsti siekiant pirmapradžio pilnumo ir vienybės. Pirmasis išsigelbėjimo proceso etapas buvo pirmapradžio Šviesos Adomo asmenyje. Elčesaitų bendomenėje Mani išsiskyrė daugeliu samprotavimų iš kurių išsivystė atskira doktrina, bendruomenės Vyresniųjų pavadinta erezija - tad Mani buvo suvaržytas dar labiau iki jam sukako 24-i, kai jį pašalintą iš bendruomenės į Babiloną pasekė nemažai jo pasekėjų. |
 Jan Valentin Sæther paveikslas |
Mani gyveno Sasanidų dinastijos laikais, gimęs netrukus po to, kai Persija užėmė Parsių valstybę. Mani karališkoji kiltis jį ne kartą gelbėjo nuo nesutarimų su galinguoju imperatoriumi Šapuru I*). 6 a. šios galingos valstybės kolonijos tikėjimas valdant Mazdekui buvo manichėjų. 8 a. manichizmą priėmė Turkmėnijos Uyghurų tauta. Sukūręs bažnytinę organizaciją manicheizmas domino to meto krikščionis, pvz., Augustiną.
Mani Babilone gyveno iš draugų šalpos ir kelis metus su mokymais keliavo po Babilono apylinkes. Ir jei kiti gnostikų mokytojai linko į vakarus link Romos, tai Mani pasuko į rytus laivu ir pėsčiomis nuvykęs į Indiją, dabartinio Afganistano vietovę ir vėliau į Kiniją, kur tarp daoistų buvo žinomas kaip Moni Džiao ir net minimas daoistų "kanoniniuose" raštuose.
Jam turėjo imponuoti Zoroastro ir Budos asmenybės, nes jis juos minėjo kaip šviešius asmenis išreiškusius išsigelbėjimo kelius. Manicheismo viršūnė buvo po Mani mirties prieš pat islamo aušrą ir pasibaigė kažkur apie 15 a., nors manichiečių vienuolynai tebebuvo statomi apie 1750-uosius. Yra gandų, kad jų bendrijų dar yra išlikę Kinijoje ir Indijos Malahar pakrantėje.
Mani buvo gerbiamas to laikmečio poetas dar jaunystėje parašęs "Milžinų knygą", "Gyvenimo lobius", "Paslapčių knygą", "Šabuhragan" ir daugelį kitų. Jis sukūrė į lyrą panašų muzikos instrumentą, kuriuo grojo manichiečių šventikai ir kuris paplito ir kituose sluoksniuose.
Jis buvo gydytojas, astrologas ir stebukladarys. Buvo globojamas imperatorienės Nadhira ir tarnavo Bahram I (Šapur I sūnaus) patarėju. Įgijo daug priešų ir kai imperatoriaus sūnų 277 m. nunuodijo magai, zoroastrų šventikai apkaltino Mani, kuris kelias savaites buvo įkalintas, o po to negarbingai nužudytas.
Mani buvo suimtas didžiojo Šapuro, Gundešapuro dvare Indijoje, Šapuro sūnaus vietinių magų patarimu ir 60 m. amžiaus mirė kalėjime - prieš tai didesnę metų dalį praleisdamas atšiauriomis sąlygomis. Jo galva buvo nukirsta ir prie miesto vartų iškelta ant kuolo, o kūnas prikimštas žolės ir rodomas kitoje vietoje, kad didysis Mani yra negyvas.
Doktrina
Mani manė esąs Didžiosios dvasios apaštalu, Didžiosios dvasios, kuri persunkia visas
rytų gnostikų mokyklas ir mandėjų religiją.
Jo pirmtaku laikomas Scythianus, apie 50 m. buvęs Indijoje, iš kur atsinešė dviejų principų doktriną.
Pasaulis yra nuolatinė šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio kova. Tamsos pasauliui (materija) užpuolus šviesos pasaulį, dalis jo buvo pavergta. Tad tikslas yra ją išlaisvinti. Žmogus taip pat dvilypis - būdamas tamsos viešpaties kūrinys tebeturi ir šviesos dalelių. Daugindamasi žmonija paskleidžia plačiai tas šviesos daleles ir susilpnina jų galią. Jų išvadavimui buvo siųstas Kristus, - ne evangelijų dievažmogis, o tikrasis šviesos pasaulio pasiuntinys. Po jo - ir pats Mani.
Mani aiškino apie Išsigelbėjimo universalumą, kai visos religijos yra lygios. Išsigelbėjimas atliekamas per du lygius: pirmiausia kaip žmogaus susitaikymas su Pirmuoju Tėvu (Didžiąja dvasia ar Gyvuoju dievu) per Dievo malonę ir po to, kaip pabaigimas Pirmojo tėvo sūnaus Adomo neužbaigto tvėrimo.
Tuo jis artimas mahayana šakai budizme kaip ir tikėjimas "kilmingaisiais/ dvasiomis", išliekančiomis netoli žemės net ir esant visiškai išsilaisvinusiomis, kad padėtų išsigelbėti žmonijai.
Manichėjai turėjo kelis pasakojimus apie Tvėrimą - viena buvo kaip mandėjų, kita emanacijos kaip basilidiečių ar molyklų išdėstytoje "Contrum ... Fortunatum", Adimanteum, Faustum, Felicem, Secundium ir t.t.
Manichėjai įtakojo bogomilus ir katarus, o taip pat rozenkreicerius. Vienu metu buvo net Uighurų valstybinė religija (srityje tarp Kinijos, Rusijos ir Mongolijos) - nuo 760 m. iki 12 a., kol Kubla Chano ordos nepavergė rajono.
Manichejų darbai publikuojami "Corpus Fontium Manichaeorum" projekte.
Manichėjų bendruomenė tebeegzistuoja Indijos Malabar pakrantėje ir, galbūt, Kinijoje, kur daoizmas įtraukė Mani mokymą apie 300 m.