Gnostikai. Irenaeus. Vartiklis: greek Philosophy and origin of Religion

„Kur bažnyčia, ten Dievo dvasia; ir kur Dievo dvasia, ten bažnyčia ir visokios malonės“.

Žinių apie jį išlikę nedaug. Jaunystėje klausėsi didžiojo vyskupo ir kankinio Polikarpo iš Smyrno, laikomu pačių apaštalų mokiniu, pamokslų. Gali būti, kad jį lydėdavo ir kelionėse. Vėliau su misionieriška misija vyko į pietų Galiją, kur tapo Liono klebonu. Irenaeus

Persekiojimo įkarštyje jo nebuvo mieste - gali būti, kad galų bažnyčia jį siuntė į Romą pasikalbėjimui su popiežiumi Eleuteriju^*) - gal kaip tarpininką montanistų ginčuose. Pasibaigus persekiojimams jis vėl pasirodė Lione kaip vyskupo Potino^**) įpėdinis (178 m.). Kaip ir kada mirė mums nėra žinoma, nors Jeronimas mini mirus 202 m. kankiniu nuo imperatoriaus Septimus Severus persekiojimų.

Tada buvo vidinių trinčių Bažnyčioje metas. Mažosios Azijos bažnyčios Velykas šventė tą pačią dieną (nisano mėn. 14 d.), o Romos bažnyčia laikė, kad Velykas reikia švęsti sekmadieniais (prisikėlimo dieną). Irenėjus bandė jas taikyti sakydamas, kad išoriniai veiksniai (švenčių datos) neturėtų ardyti bažnyčių vienybės.

Ypatingą dėmesį Irenėjus skyrė schizmatiškajam Markionui Romoje turėjusiam didelę įtaką bei valentiniečiams, intelektualiajam gnostikų sparnui. Savo raštais jis laikytinas pirmuoju krikščionių teologu, gnosticizmo neigėju ir rytų bei Vakarų bažnyčių taikytoju.

Žinomi rašiniai:
1. Paneigimas ir nuvertimas žinojimų, klaidingai taip vadinamų (Adversus Haereses), kurio išliko originalūs graikų kalba rašyti fragmentai ir lotyniškas vertimas (maždaug 180 m.)
2. Apaštalų mokymo pateikimas. 1907 m. surastas vertimas į armėnų kalbą.

Irenėjui ji "krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir aukščiausias pasiekimas": "Mūsų mokymas suderinamas su Eucharistija ir Eucharistija, savo ruožtu, patvirtina mūsų mokymą".

Eucharistija yra, iš tikro, aukojimas. Šiaip, dievui aukos nereikalingos. Tačiau jis leidžia jas, kad galėtume išreikšti savo padėką:
"Kaip duona, kurią išaugina žemė, kreipiantis į Dievą, jau nebėra paprasta duona, o eucharistinė, apimanti dvi sferas: žemiškąją ir dangiškąją - taip mūsų kūnai, ją priimdami, daugiau nesugedę, įgavę viltį amžinajam prisikėlimui".

Irenėjui, tai ne Kristaus kūnas ir kraujas, o duona ir vynas. Jie aukojami su padėka ir tyromis širdimis. Ištarus Kristaus vardą jie tampa jo kūnu ir krauju, kuriuos suvalgome ir išgeriame.

^*) Eleuterijus (Eleutherius, m. 189 m.) – popiežius (maždaug nuo 174 m.); jo vardas reiškia „laisvas“. Popiežiaudamas gana ilgą laiką pakančiai vertino montanistų veiklą (anot Tertuliano), o vėliau su jais kovojo. Rūpinosi misionierine veikla (laikoma, kad pasiuntė pasiuntinybę į Britaniją – nors dabar tai laikoma klastote).

^**) Šv. Potinas (Pothinus, apie 87-177 m.) – Liono ir Galijos vyskupas, Polikarpo iš Smyrno mokinys. Apie jį mažai žinių, žinoma tik jo kankinio mirtis (kartu su kitais Liono krikščionimis, kuriuos amfitetre atidavė sudraskyti žvėrims), kai 177 m. Markas Aurelijus atnaujino krikščionių persekiojimus. Tai žinoma iš išlikusių krikščionių laiško, prie kurio parašymo spėjama prisidėjus ir Irenėjui.

Nuostata dėl Evangelijų
Jas citavo 626 kartus, o „Darbus“ - 54 k. (Pauliaus laiškai cituoti 324 k., Apreiškimas Jonui - 29 k.)

Mato: „Matas išsako jo žmogiškąją kiltį... ir visoje evangelijoje [Kristus] pasirodo kaip nusižeminęs ir romus minties žmogus"
Morkaus: „Morkus pradeda nuo pranašiškos Dvasios, kuri iš aukštybių nusileidžia ant žmonių sakydamas: "Jėzaus Kristaus evangelija, kaip parašyta pranašo Izajaus" parodydama "Sparnuotą" Evangelijos įvaizdį“.
Luko: „Lukas, turintis dvasininko prigimtį, pradeda nuo Zacharijos siūlydamas smilkyti Dievui, kai jau paruoštas riebus veršiukas aukojimui dėl sūnaus“
Jono: „Jonas išreiškia garbingą ir šlovingą dieviškąją kiltį iš Tėvo sakydamas, kad "Pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas" bei "Visi dalykai buvo jo sutverti ir be jo niekas nebuvo sutverta“
.

„Evangelijų negali būti nei daugiau, nei mažiau. Nes yra keturios mūsų gyvenamo paaulio šalys, keturi pagrindiniai vėjai - Bažnyčiai išplitus pasaulyje yra keturi stulpai, nes Evangelijos yra bažnyčios pagrindas ir gyvybės Dvasia visur iškvepianti žmonių nepažeidžiamumą ir atgaivinimą. Tad aišku, kad Žodis, visų dalykų sukūrėjas, buvo apreikštas žmonėms davus Evangelijas, keturias jas apjungiant viena Dvasia. ... Cherubinas turi keturis veidus, kurie yra Dievo sūnaus veiklos atvaizdai. Pirmoji gyva būtybė, sakoma, buvo tarsi liūtas, pabrėžiantis aktyvų ir karališką charakterį, antroji buvo tarsi jautis, išreikianti jo šventą ir šlovingą elgesį, trečioji - žmogaus ir ketvirtoji, tarsi skrendantis erelis - Dvasia skrendanti virš bažnyčios. Tokios yra Evangelijos, kuriose išaukštintas Kristus“ (3.11.8)

„Kokia yra Dievo sūnaus veikla, tokia yra gyvų būtybių forma, toks ir Evangelijos pobūdis. Gyvos būtybės yra keturlypės, taip ir evangelijos bei Viešpaties veikla. Yra 4 pagrindinės sutartys duotos žmonijai: pirmoji Nojaus tvanas, iš [lietaus] taurės, antroji Abraomas, apipjaustymo ženklas, trečioji - Mozės įstatymai ir ketvirtoji - Evangelija, per mūsų Viešpatį Kristų“ (3.11.9)

„Kai pašlovintieji apaštalai kūrė Bažnyčią, jie vyskupu skyrė Linus. Paulius mini jį laiškuose Timotėjui. Jo įpėdiniu buvo Anencletus. Po jo Klemensas gavo nemažai valdžios iš apaštalų. Jis regėjo apaštalus ir save siejo su jais, ir dar skambėjo jų maldos jo ausyse, o jų apeigos išliko akyse. Ir ne vien tik jis vienas buvo likęs iš tų, kurie mokėsi iš apaštalų. Klemenso laikais nedidelis ginčas kilo Korinto brolijoje ir Romos bažnyčia pasiuntė griežtą laišką Korintiečiams, kviesdama juos taikai, tikėjimo atnaujinimui bei tradicijoms, apreikštoms apaštalų - kurias nustatė Visagalis, dangaus ir žemės sutvėrėjas, išvedęs tautą iš Egipto, kuris kalbėjo Mozei, nustatė įstatymus ir siuntė pranašus ir užkūrė ugnį Šėtonui ir jo angelams“ (3.3.3)

Irenėjus apie valentiniečius

Pastaba: Apie Valentino mokymą skaitykite šiame puslapyje

Prieš erezijas, I 1:1
Valentiniečiai moko, kad nematomosio ir neįvardintose aukštybėse iš pradžių anksčiau prieš visa kita buvęs tobulas aeonas (aionas, eonas), Vadinę jį Pirmapadžiu (Proaron), Protėviu (Propator) ar Gelme (Bythos). Iš prigimties būdamas nematomas, neaprėpiamas protu, amžinas ir nepagimdytasis, per amžius buvęs visiškai vienas ir gilioje ramybėje. Kartu su juo egzistavo ir Mintis (Ennoia) vadinta ir Malone (Ksaris) bei Tyla (Sige). Tada Aeonas panorėjo, kad Gelmė iš savęs pagimdytų visų daiktų pradžią, ir tą prigimties sėklą padėjęs Tylos moteriškose įsčiose. Tad Tyla priėmusi sėklą ir tapusi nėščia, pagimdė Protą (Nous), panašų į gimdytoją irjam lygų, kuris vienintelis gali suvokti Tėvo didybę. Šį Protą dar vadina Vienatiniu (Monogenus), Tėvu ir visų daiktų pradžia. Kartu su juo gimusi Tiesa (Aletheia). Tokia yra pirmoji pitagorietiškoji ketveriukė dar vadinama visų dalykų šaknimi - Gelmė, Tyla, Protas ir Tiesa.

Kai Vienatinis suvokęs, dėl ko atsirado, pats pagimdė Žodį (Logos) ir Gyvybę (Zoe), visų vėlesnių dalykų tėvą ir pradžią bei Visumos (Pleroma) tveriančiąją galią. Vėliau iš Logo ir Gyvybės susiporavimo gimė Žmogus (Anthropos) ir Bažnyčia (Ekklesia). Tai pirminė aštuoniukė (Ogdoada) - visų daiktų šaknys ir pradžia, vadinama Gelme, Protu, Logu ir Žmogumi. Kiekvieno jų vyriškoje prigimtyje glūdi ir moteriškoji, tai jie tarpusavyje jungiasi poromis: Protėvis su Mintimi, Vienatinis su Tiesa, Logas su Gyvybe ir Žmogus su Bažnyčia.

I 1:2
Aeonai, pagimdyti Tėvo garbei, patys panoro jį pagerbti, gimdydami palikuonis. Taigi Žodis ir Gyvybė po Žmogaus ir Bažnyčios pagimdė 10 kitų aeonų: Gilusis (Bythos) ir Mišinys (Mixis), Amžinasis (Ageratos) ir Vienybė (Henosis), Savasis (Autophues) ir Malonumas (Hedone), Nejudantysis (Akinetos) ir Jungtis (Synkrasis), Vienatinis (Monogenes) ir Laimė (Makaria). Toji Dekada gimusi iš Žodžio ir Gyvybės.

Tada Žmogus ir Bažnyčia pagimdžiusi dar dvylika aeonų: Guodžiantysis (Parakletos) ir Ištikimybė (Pistis), Tėviškasis (Patrikos) ir Viltis (Elpis), Motiniškasis (Metrikos) ir Meilė (Agapė), Amžinasis protas (Ainos) ir Nuovoka (Synesis). Bažnytinis (Ekkliasiastikos) ir Laimingoji (Makariotes), Trokštamasis (Theletos) ir Išmintis (Sophia).

I 1:3
Tokie klaidingu valentiniečių mokymu yra aeonai, kurių viso yra 30 - apgaubti paslaptimi ir niekam nežinomi. Pagal juos tai sudaro nematomą ir dvasišką Visumą (Pleroma), dalijamą į tris dalis - aštuoniukč, dešimtuką ir dvyliktuką. Todėl Atpirkėjas (Soter), kurio nenori vadinti Viešpačiu visus 30 metų gyvenęs slaptai parodydamas aeonų paslaptingumą. Jie sako, kad šeimininkas, siunčiantis darbininkus į savo vynuogyną, patvirtina 30 aeonų buvimą. Mat vieni pasiųsti pirmą valandą, antri - trečią, treti šeštą, kiti - devintą, likę - vienuoliktą. Tos valandos (jų suma) atitinka skaičių 30 ir reiškia aeonus...

I 2:1
Tad aeonų Protėvio niekas negali pažinti išskyrus vienintelį iš jo gimusį Vienatinį, t.y. Protą - visiems kitiems jis nematomas. Tik Protas džiaugėsi matydamas Tėvą ir svaigo, mąstydamas apie jo neribotą didybę. Visiems kitiems aeonams Protas ketino apsakyti Tėvp didybę, prigimtį, jėgą, amžinumą, neišmatuojamumą bei nesuvokimą. Tačiau Tyla pagal Tėvo valią sulaikė jį nuo tokio ketinimo, nes norėjo, kad jie susimąstytų ir savarankiškai pradėtų ieškoti, kaip pažinti savo Protėvį. Tad ir visi aeonai troško nors ir tylomis išvysti savo giminės kūrėją ir pažinti visų daiktų amžinąjį pradą.

I 2:2
Labiausiai išsiveržė jauniausias iš Žmogaus ir Bažnyčios gimęs aeonas, Išmintis. Ji buvo apimta aistros, nors ir be meilės santykių su savo vyru Trokštamuoju. Toji aistra apėmė iš Proto ir Tiesos gimusius aeonus ir persidavė jai, tariamai apimtai meilės, o iš tikro - įžūlumo, nes ji negalėjo artimai bendrauti su Tėva kaip Protas. Tad jos aistra buvo troškimas pažinti Tėvą ir ji norėjusi aprėpti protu Tėvo didybę. Bet negalėdama to padaryti imdamasi neįmanomo darbo dėl nepaprastai gilios ir nepažinios Tėvo prigimties, ji labai kankinosi ir iš meilės jam veržėsi į priekį taip. Kad galų gale būtų pavergta jo malonės ir ištirpusi Visatoje, jei nebūtų susidūrusi su neapsakomos galios jėga, saugančia Visatą iš išorės. Ją vadino Riba (Horos) ir ji užtvėrė jai kelią sulaikiusi vietoje ir sunkiai privertusi atsipeikėti ir tada ji įsitikinusi, kad Tėvas esąs nepažinus. Tad ji atsisakė savo ketinimo ir aistros, kilusios iš jos kvailos nuostabos.

I 2:4
Vienatinio padedamas Tėvas sukūrė padal savo pavyzdį minėtą Ribą - vienišą ir be poros - tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties. Mat ji Tėvą jungia su Tyla ir mano, kad gali būti ir vyras, ir moteris. ... Šios ribos dėka Išmintis buvo apvalyta, sustiprėjusi ir grąžinta vyrui. Atskyrus nuo jos Mąstymą (Enthymesis) ir Aistrą (Pathos), ji liko vieniša Pleromos viduje. O jos Mąstymas ir Aistra atitverti ir atskirti Ribos, liko anapus Visumos, nors ir buvo dvasinės prigimties kaip kai kūrie natūralūs aeonų troškimai. Neturėję formos bei išvaizdos, kadangi buvo nieko negavę. Tad šis Išminties vaisius ir vadinamas silpnu ir moterišku.