Proklas: neoplatonizmas. Graikų filosofija. Vartiklis

Stoikų sistemą sukūrė siras Zenonas iš Sito (maždaug 3 a. pr.m.e. pabaiga), kurs vyko į Atėnus kaip pirklys, tačiau jūroje prarado visą krovinį. Jį mokė cinikas Kratetas, aiškinęs, kad materialūs turtai nėra svarbūs žmogaus laimei. Išklausęs daugelio kitų filosofų, Zenonas pradėjo pats mokyti ant Stoa Poikile kalvos (iš čia ir kilo stoikų pavadinimas).

Zenono mokymas yra iš esmės dogmatizuota Sokrato filosofija su papildymais iš Heraklito. Žmogaus laimės pagrindas yra gyventi „sutariant“ (su savimi). Vėliau šis principas buvo pakeistas į „sutariant su prigimtimi“. Vienintelis tikras gėris yra doros siekimas, o visa kita (turtai ar skurdas, sveikata ar ligos, gyvenimas ar mirtis) neturi reikšmės. Visų dorybių pagrindas yra teisingos žinios. Savęs kontroliavimas (sophrosyne) yra teisingas žmogaus pasirinkimas. Troškimai yra viso blogio priežastis ir yra klaidingo sprendimo apie tai, kas gera, ir tai, kas bloga, pasekmė. Tiesa, sunku įžvelgti, kodėl žudymas, apgavystės ir vagystės yra laikoma blogiu, jei gyvenimas ir turtai neturi jokios vertės. Vėliau "neturintys vertės" dalykai buvo išskirstyti į "priimtinus", kurie būtini gyvenimui ir sveikatai palaikyti", „bereikšmius“ ir „priešingus priimtiniems“.

Pradžioje Zenonas žmones skirstė į išminčius ir kvailius, tačiau vėliau nutarė, kad yra dar ne visai protingų žmonių (t.y. tebesiekiančių išminties). O pasaulį tvarko dieviškasis Logos (žodis), kuris (pagal Heraklitą) yra kalba, kuria išreiškiami Visatos dėsniai, ir „priežastis“. Logosas pasaulyje išlaiko tvarką, prieš kurią žmogus gali sukilti, tačiau jos pakeisti nepajėgus - gali tik pakenkti sau.

Vėliau Zenono mokymą vystė Kleantras ir Chrisipas. Šis išvystė naują logikos rūšį, kuri tik neseniai patraukė dėmesį. 2 a. pr.m.e. viduryje Panaetijus iš Rodo pritaikė stoikų filosofiją Romos aristokratijos reikmėms. Kitame amžiuje yrant Romos imperijai (civiliniai karai, vergų sukilimai ir t.t.), Garsus istorikas Poseidonijus iš Apamėjos mokė, kad stoikai iškėlė save virš pasaulio ir žvelgė žemyn į žmoniją kaip į kokį vaidinimą. Kylant monarchijai, stoikų mokymas tapo respublikonų opozicijos religija. Garsiausias iš stoikų buvo jaunasis Kato, nusižudęs laimėjus Juliui Cezariui. Šiuo mokymu rėmėsi ir Seneka jaunesnysis, Nerono mokytojas ilgą laiką buvęs jo patarėju, bandžiusiu atvesti Neroną į doros kelią. Tai jam nepavyko, ir jis imperatoriaus įsakymu nusižudė.

Stoikai skyrė tai, kas priklauso nuo mūsų, ir tai, kas nuo mūsų nepriklauso. Tai, ką teikia likimas ir pasaulis, gali būti prarasta, bet svarbiausia, kad dorybė, esanti mumyse, niekada negali būti prarasta, todėl yra mūsų ramybės šaltinis. Seneka rašė: „Kiekviena skriauda yra užpultojo pažeminimas, niekas negali būti nuskriaustas nepadarant žalos ar rangui, ar kūnui, ar išoriniams dalykams. Tačiau išminčius nieko negali prarasti, viską jis laiko savyje, nieko nepatiki likimui. Jo turtai patvarūs, jis patenkintas dorybe, nepriklausančia nuo atsitiktinumų ir todėl negalinčia nei didėti, nei mažėti.“

Krisipas iš Solių (Chrysippos ho Soleus, apie 279-206 m.pr.m.e.) - graikų filosofas, ankstyvojo stoicizmo atstovas, gimęs Soliuose (Kilikijoje). Buvo Kleanfo mokinys.
Žinomas savo dialektika. Jis sukūrė mokymą apie dievo periodiškai sudeginamą ir atstatomą pasaulį. Daug rašė apie logiką ir sukūrė teiginių logikos sistemą. Etikoje teigė sielos vienybę. Kartu su Zenonu skelbė gyvenimo idealą „gyvenant dermėje su gamta“. Taip pat mokė, kad etika priklauso nuo fizikos. Anot jo viskas yra be galo dalūs. Jis numatė begalinės aibės pagrindinę savybę: kadangi žmogus ir jo pirštas turi begalinį dalių kiekį (kaip ir visata), negalima sakyti, kad žmogus (ar visata) turi daugiau dalių nei pirštas. Krisipas žinomas teiginiu, kad „vienas“ yra skaičius (graikai ne visad jį laikė skaičiumi).

Zenono amžininko Epikūro mokymą irgi galima laikyti gynybine filosofija sunkiais laikais. Jis yra stoikų priešingybė. Zenonas mokė, kad išminčius turi mokytis iš visų ir abejoti kitų filosofų pasisakymais. Epikūras tikino, kad visa tėra jo paties apmąstymai, nors Visatos samprata yra paimta iš Demokrito (supaprastinta atomistinė pasaulėžiūra).

Epikūras malonumą padarė laimingo gyvenimo pagrindu. Skyrėsi ir jų požiūris į socialinę veiklą: stoikai visad buvo karalių patarėjais, o Epikūras gyveno uždarą gyvenimą savo Sode bendraudamas su pasekėjais, bet įspėdamas juos vengti viešojo gyvenimo. Stoikai tikėjo dieviškuoju įžvalgumu, o Epikūras aiškino, kad dievai neturi jokio poveikio žmonių gyvenimui.

Tačiau nepaisant akivaizdžių skirtumų, abu kryptys sutampa esminiais dalykais. Nors Epikūras ir šlovino malonumą, tačiau neragino gyventi palaidą gyvenimą lėbaujant. Jis buvo už paprastus malonumus. Romos poetas Lukrecijus Karus (95-55 m.pr.m.e.) savo poemoje "De rerum natura" (Apie daiktų prigimtį) šlovino Epikūrą išlaisvinus žmoniją iš visų religijų baimių. Ir pats Epikūras tvirtino, kad tai yra vienas iš jo filosofijos tikslų. Tačiau jis sakė, kad priimtina turėti dievus kaip tobulų būtybių pavyzdžius.Tik Romos laikais žmonės pradėjo jo nesuprasti ir laikyti ateistu.

Metrodoras iš Lapsako, jaunesnysis (apie 331–278 m. pr.m.e.) – iškilus graikų epikūrietis, vienas iš 4-ių svarbiausių jo atstovų, tačiau išliko tik jo kūrinių fragmentai. Jis labiau akcentavo geidulingumą nei Epikūras. Anot Cicerono, pagal jį tobula laimė susideda jis gerai sudėto kūno ir žinojimo, kad jsi visad turi tokiu likti. Jis nepritarė brolio požiūriui, kad skrandis yra visų dalykų matas.

Skeptikų mokyklą įkūrė Zenono bendraamžis Pyronas Elietis ir ji suvaidino nemažą vaidmenį išsaugant heleniškąją filosofiją. Pyronas teigė, kad joks žmogus negali būti tikras, kad daiktai perteikti per jutimus yra tikri. Sakoma, kad jis buvo taip įtikėjęs į praktinę šios idėjos pusę, kad gatvėje nekreipdavo dėmesio į vežėčias ir kitas kliūtis - tad jo mokiniai nuolat prižiūrėjo jį, kad neatsitiktų nelaimė.

Jo vėlyvasis pasekėjas Sekstas Empirikas (2-3 a.) parašė didelės apimties veikalą "Pros dogmatikoas" (Prieš dogmatikus), kuriame pabandė paneigti visus "pozityvios" pakraipos filosofus darydamas plačias ištraukas iš jų veikalų. Tad nenuostabu, kad 18 a. anglų sensityvistai (tarp jų ir Deividas Hiumas) ir net Imanuelis Kantas dauguma žinių apie senųjų laikų filosofiją pasisėmė iš Seksto.

Visos 4 a. pr.m.e. Atėnuose kilusios mokyklos įtakojo daugelį vėlyvųjų mokymų - kol Justinianas I 529-ais įsakė uždaryti filosofijos mokyklas dėl jų "pagoniško" pobūdžio. Per šį beveik 1000 m. trukmės laikotarpį atsirado tik dvi naujos - neopitagoriečių ir neoplatoniečių - mokyklos [antroji turėjo didesnę svarbą filosofijos istorijai].

Neoplatonizmas prasidėjo nuo Amonijaus Sako (3 a.) veiklos [daugiau skaitykite šiame puslapyje]. Bet jis nepaliko jokių raštų, tad apie jo mokymą žinome tik iš garsiausiojo mokinio, Plotino, mokymų, kuris irgi nieko nerašė ir apie jo filosofines pažiūras žinome iš "Eneidžių", Plotino mokinio Porfirijaus raštų.

Plotinas (bei Amonijus) savo idėjas sėmė iš Platono, Aristotelio ir stoikų filosofijų jas pritaikydamas savo laikmečiui [ beje, Plotinas parašė „Prieš gnostikus“, kuriame kritikavo gnosticizmą ]. Jis laikėsi kelių lygių būties ir Aukščiausiosios Būtybės kaip Vienatinio (ar Gėrio) neapsakomos žmonių kalba koncepcijų. Žemiau jos yra "nous" arba grynasis protas (arba priežastis); tada siela arba sielos. Toliau yra juslių pasaulis ir tik pačioje apačioje - materijos pasaulis ir blogio priežastis [apie neoplatonikų mokymą daugiau skaitykite šiame puslapyje].

Aukščiausiasis žmogaus siekimas - susilieti su Vienatiniu (arba Gėriu), kuris pasiekiamas per kontempliaciją iš išsivalymą. Tai nėra ilgalaikė būsena, kuri būtų įgyjama ir išlaikoma. Porfirijus savo "Vita Plotini" (Plotino gyvenimas) mini, kad Plotinas tik 7-is kartus buvo ją pasiekęs, o pats Porfirijus - tik vieną vienintelį kartą.

Tolimesnė neoplatonizmo istorija buvo nepaprastai sudėtinga. Ir jei Porfirijus išryškino etinį Plotino filosofijos aspektą, tai kitas jo mokinys, Džamblichas iš Sirijos Chalcio, suliejo neoplatonizmą su neopitagoriečių mokymais palikdamas raštų apie Pitagoro gyvenimo būdą ir skaičių teoriją. Jis padidino būties lygių (ar Vienatinio emanacijų) kiekį įliedamas į savo sistemą graikų dievus.

Kita šaka kilo Pergame (mažojoje Azijoje). Ją įkūrė Plotino mokinys Edesijus kartu su savo mokiniu Maximu, kurie pabandė atgaivinti senąsias graikų mistines religijas, pvz., orfikus. Jie buvo svarbūs imperatoriui Julianui, pabandžiusiam 4 a. atgaivinti pagonybę.

Kitame amžiuje Atėnų mokykla dar kartą pasiekė savo viršūnę Proklui suderinus pirmtakų mokymus. Kai 529-ais Justinianas uždarė visas Atėnų filosofijos mokyklas, atskiros mokyklos dar tebegyvavo Aleksandrijoje. Atėnų neoplatonikai rado prieglobstį persų karaliaus Khosro dvare. Į Atėnus jiems leido sugrįžti 535-ais. Tačiau pagoniškoji filosofija jau buvo nunykusi - tačiau savo laiku padariusi įtaką krikščionybės teologijai.
Skaitykite „Pagonybės saulėlydis“.

Džamblichas spekuliacijose prarandame nuoseklų neoplatonizmo pobūdį (apie neoplatonizmo vietą skaitykite šiame puslapyje).
Jis gimė 283 m.e.m. Coelle, Sirijoje ir mirė 330 m. Aleksandrijoje. Jis tikėjo magija, stebuklais ir teurgija (demonų panaudojimu savais tikslais). Jo pasekėjai tikėjo jį esant aukštesniąja būtybe ir vadino „Dieviškuoju“. Be pagrindinio „Synagoge ton Pythagoreion dogmaton"“ jis parašė dar 5 veikalus, iš kurių svarbiausieji yra „Vita Pythagorica“ bei „Adhortatiq ad philosophiam“. Jam Proklas priskiria „De mysteries“, kuris, tikėtina, priklauso kažkuriam jo mokinių.

Džamblichas pabandė suderinti visą politeistinę sistemą įvesdamas dar labiau pirmapradį Vienatinį virš Plotino Vienintelio. Žemesniosios galios buvo suskirstytos į hierarchines struktūras aprašytas su Pitagoro meile tiksliesiems skaičiams. Visa sistema perteikta tikėjimu, kad dievų vaizdai (iš dangaus ar sukurti žmogaus) gali daryti stebuklus. Tikriausias būdas gauti dieviškąją pagalbą yra per maldą.

Džamblichas pritaikė keturgubą Porfirijaus dorybių klasifikaciją papildė penktąja grupe: maldos (kreipiantis tiesiogiai į dievybę). Per dorybes žmogaus siela tiesiogiai susilieja su Aukščiausiuoju.

Tarp Džamblicho mokinių buvo visiškai nepriklausomas mąstytojas Theodoras iš Asino bei Deksipas, Edesijus iš Kapadokijos (ilgą laiką vadovavęs Pergamo mokyklai), Chryzantijus iš Sardžio ir Enapijus (žinomas filosofų biografijomis). Žinių ir patrauklumo derinys paskatino Hypatijos atsinaujinimą. Jos atstovo admirolo Synezijaus raštuose ryšti neoplatonizmo įtaka.

Ji vėlesnė už Sirijos ir pasižymėjo didesniu moksliškumu. Pirmasis jos vadovas buvo Plutarchas iš Atėnų (iki 433 m.) Po jo buvo Syranijus (iki 450 m.), dar vėliau Proklustas iš Lycijos (iki 485 m.) rašęs Platono komentarus (ypač „Timėjui“ ir „Respublikai“): „Stoicheiosis theologike“ bei „Peri tes kata Platona theologias“. Jis pabandė (kaip ir vėlesni scholastai) suvesti visą filosofiją į vieną sistemą. Be Platono jis nemažai dėmesio skyrė Homerui bei Džamblichui, kurie, kartu su Plotinu, sudarė jo filosofinės sistemos pagrindą. Jo pasekėjai jau nebuvo tokie svarbūs: Marinas, Izidoras iš Aleksandrijos, Zenodotas, Hegijas ir Damaskijus.

529-ais imperatorius Justinianas uždarė Atėnų mokyklą ir konfiskavo jos turtą. Po dviejų metų Damaskijus su Simplicijumi (žinomu Aristotelio komentatoriumi) ir dar 5-iais neoplatoniečiais išvyko į Persiją tikėdami, kad karalius Krosras parems filosofiją. Tačiau nusivylę 533-iais jie grįžo į Graikiją.

Vėliau neoplatonizmas ištirpo krikščionybėje. Jis dar padarė tam tikrą poveikį Dionisijui Aeropagiečiui ir Škotui Erigenai bei Viduramžių mistiniams ir panteistiniams tikėjimams. Jo idėjos atgimė Renesanso metu ypač Marsilio Fičino bei Piko dela Mirandola dėka, o per Džordaną Bruno (kaip atskirą atvejį) įsiliejo į šiuolaikinius mąstymus rasdamas atgarsį Fichtės, Hėgelio ir kitų filosofų raštuose.

Proklo tėvas Particijus ir jo motina Marsela buvo Likijos aukštuomenės nariai. Particijus buvo vyriausiasis teisininkas Bizantijos teismuose. Proklas mokėsi Ksantuse, esančiame pietinėje Likijos pakrantėje. Tėvas norėjo, kad sūnus irgi studijuotų teisę ir todėl jį išsiuntė į Aleksandriją.

Įpusėjus mokslams jis nuvyko į Bizantiją, kur pajuto savo gyvenimo pošaukį - filosofiją. Grįžęs į Aleksandriją jis tapo Olympiodoro Vyresniojo mokiniu ypatingai gilindamasis į Aristotelio mokymą. Jis mokėsi ir matematikos pas Heroną (tuo metu tai buvo labai paplitęs vardas).

Nepatenkintas filosofiniu išsilavinimu dar būdamas paauglys nuvyko į Atėnus, kur lavinosi Platono akademijoje pas Plutarchą ir Syranijų (Plutarcho mokinį). Vėliau tapo šios akademijos mokytoju, o mirus Siranijui - iki pat mirties Akademijos vadovu. Akademijoje jis gavo pravardę Diadochus (pasekėjas).

Jis nebuvo vedęs, nevalgė mėsos ir bandė būti religingas kurdamas himnus dievams (jų išliko 7-i). Jis atstovavo neoplatonikus. Hytas rašė:
"Jis buvo aršus dialektikas ir didelis išminčius, stiprus matematikas ir net poetas. Ir tuo pat metu jis tikėjo visų rūšių mitais ir mistika bei karštai garbino tiek graikų, tiek rytų dievybes. Jis buvo daugiau filosofas nei matematikas".

Pvz., jis pamini hipotezę, kad Saulė yra centre (išsakytą Hiparcho), kurią iškart atmeta, nes ji prieštarauja chaldėjų mokymams, kuriais, kaip jis tvirtina, negalima nepatikėti.

Proklas parašė Euklido komentarus, kurie yra svarbiausias šaltinis apie senosios Graikijos geometriją. Jie nėra "nuspalvinti" religinėmis temomis (chaldėjų orakulų ar senųjų bei naujųjų pitagoriečių). Jis naudojosi dabar jau prarastomis knygomis, pvz., Eudemo "geometrijos istorija" bei Džemino veikalais.

Proklas nebuvo matematikos vystytojas. Jis buvo matematinių idėjų nuo Talio iki savojo laikotarpio perteikėjas ir kritikas. Hytas rašo:
"Proklas istoriškai ir kritiškai aptarė visus apibrėžimus, postulatus ir aksiomas bei jų sąryšius. Savo pastabose jis aptaria geometrijos, hipotezių, postulatų ir aksiomų principus cituodamas visus žymesnius autoritetus..."

Proklas parašė ir "Hypotyposis", įvadą į Hiparcho ir Ptolemėjaus astronomines teorijas. Ten jis aprašė matematinę planetų teoriją paremtą epiciklikomis ir ecentrikomis derindamas savo geometrijos įgūdžius su astronomijos žiniomis ir įrodinėdamas, kad astronomijos epiciklinė teorija yra tapati ecentrinei. Epiciklinėje teorijoje Žemė yra sferos centre, kuris sukasi apie jo apskritimą. Ecentrinėje teorijoje planetos sukasi apskritimais, kurių centrai nėra Žemė.

Savo astronominiuose veikaluose Proklas aprašė, kaip Herono išrastą vandens laikrodį galima panaudoti Saulės skersmens matavimui - ekvinokcijos metu. Saulės tekėjimo metu vanduo suteka į specialią talpą. Saulei patekėjus vanduo renkamas į kitą talpą iki Saulės patekėjimo momento kitą dieną. Vandens svorių santykis perteikia apytikslį Saulės skersmenį.

Kitos Proklo knygos: „Liber de causis“ (Priežasčių knyga), „Institutio theologica“ (Teologijos elementai), „Fizikos elementai“ (išsamus (Aristotelio metafizikos pristatymas) ir „Platonis theologiam“ (Platono teologija).

Olympiodoras Vyresnysis – 5 a. neoplatonikas, mokęs Alekdsandrijoje, o vėliau Bizantijos imperijos teritorijoje. Buvo Proklo mokytoju ir norėjo, kad Proklas vestų jo dukterį. Aiškino Aristotelio mokymą, rašė komentarus Platonui. Jo raštų nėra išlikę.

Pagal liudijimus, geometriją sukūrė egiptiečiai, o jos kilmės ištakos yra žemių matavimas, kurio reikmę kėlė Nilo potvyniai, kurie kasmet "nušluodavo" žemės sklypų ribas. Nenuostabu, kad šis ir kiti mokslai kilo iš praktinio poreikio, nes visa vystosi nuo netobulo link tobulo.
(„Dėl Euklido“)

Pitagoriečiai visus matematinius mokslus skirstė į 4-ias grupes - pusė jų susiję su kiekiais, o kita pusė - su dydžiais. Ir abu šiedu dvejopi. Kiekis gali būti kaip atskira esybė arba sąryšyje su kitais kiekiais; dydžiai - arba stabilūs arba judesyje. Tad aritmetika tiria kiekius kaip tokius, muzika - ryšius tarp kiekių, geometrija - dydžius ramybės būsenoje, o sferų mokslai [kitaip astronomija] - judesyje.
(Komentarai apie 1-ą Euklido „Elementų“ knygą).

Ten, kur skaičius, yra grožis.
(cituojama iš Klaino „Matematinės minties nuo senųjų iki naujųjų laikų“).

Matematika: ji primena apie neregimą sielos formą, suteikia savųjų atradimų šviesą, pažadina mintį ir išvalo protą, perteikia skaidrumą vidinėms idėjoms, šalina užmaršumą ir nemoksliškumą, - kuriuos nešiojamės nuo pat gimimo.
(cituojama iš Klaino „Matematinės minties nuo senųjų iki naujųjų laikų“).