Trumpa graikų filosofijos istorija

Taip pat skaitykite: Senovės Graikijos filosofijos srovės

Sunku užginčyti teiginį, kad Europoje filosofija užgimė Graikijoje maždaug 6a.pr.m.e. su Taliu. Senovės filosofiją įprasta skaidyti į tris etapus:

5-4 a.pr.m.e. Atėnai tebuvo vienintelė vieta, kur buvo galima rimtai užsiminėti filosofija. Po Aristotelio Atėnai ir toliau išlaikė savo svarbą, tač iau iškilo ir kitų centrų, iš kurių žymiausi buvo Roma (Italijoje) ir Aleksandrija (Egipte).

Sokratas, Platonas ir Aristotelis tapo trimis atskaitos taškais. Platono mokykla (Akademija) usiėmė epistemologijos, metafizikos ir etikos studijomis; Aristotelio licėjus paniro į empirines studijas. Šalia jų svarbesniosios buvo epikūriečių (kurie gyvenimo tikslą matė malonumuose) ir stoikai (įkurta Zenono ir kuriems gyvenimas turėjo būti užpildytas išmintimi bei dora) mokyklos. Stoikai buvo savo šlovės viršūnėje 1 a.pr.m.e - 1 a.m.e. laikotarpiu, kai konservatyvieji romėnai laikė, kad stoikų doros siekimas yra rimtesnis už epikūriečių mokymus.

Dauguma filosofinių veikalų buvo parašyti graikų kalba, kurią turėjo išmokti visi, siekę rimtų filosofijos studijų. Tai darėsi vis sunkiau irstant Romos imperijai. Lotynų kalba tebuvo tai, ką (iš Aristotelio ir Platono raštų) išvertė neoplatonikai: Plotino mokinys Porfirijus (432? - 305?) bei Boecijus (475? - 524?, buvęs Romos konsulu).

Kitą smūgį graikų filosofijai sudavė auganti krikščionybės įtaka, kuri garikų filosofus vadino "pagonimis", i jų mokymus - "pasauliečių išmintimi". Naujasis Testamentas mini Pauliaus nutikimą Atėnuose (Apd 17):

"...matydamas pilną stabų miestą Paulius netvėrė apmaudu... Kai kurie epikūriečių ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: "Ką šis plepys nori pasakyti?". Kiti: "Atrodo, kad jis - svetimų demonų skelbėjas"...

Pagaliau jį nusivedė ant Areopagą ir tarė: "Ar negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą skelbi?"...

Toliau 22-31 eilutės perteikia Pauliaus kalbą, po kurios atėniečiai

"išgirdę apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: "Apie tai paklausysime kitą kartą". Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Tarp jų Dionisas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai".

Krikščionių požiūriu graikų filosofai buvo taip panirę į begalinius filosofinius svarstymus, kad tik keli jų gebėjo suprasti Dievo tiesas. O tikint, kad Biblija yra Dievo žodis, perteikiantis visa, ką turi žmogus, tada nėra ko gaišti laiko gilinantis į graikų filosofijas - ir dar rizikuoti prarasti nemirtingą savo sielą.

Tačiau tas filosofijos ir teologijos atsiskyrimas truko neilgai. Kažkur 2 a. Aleksandrijoje mokė charizmatiškasis Amonijus Sakas, savotiškai mistinis asmuo sinkretinęs Platono mokymus su indų bei egiptiečių filosofija ir teologija. Jo mokiniais buvo garsūs filosofai: du Origenai (krikščionis ir neoplatonikas), Plotinas ("pagonis") ir Longinas (kritikas). Amonijaus įdiegta platonizmo atmaina buvo tokia savita, kad įgavo neoplatonizmo vardą.

Paimkite tris garsiausias Platono analogijas (iš "Respublika"): Saulės, Linijos ir Olos. Išskiriami 4-i etapai:
1) Eikasia (vaizduotė), kai naiviai priimami atvaizdai;
2) Pistis (tikėjimas), kai atvaizdai skiriami nuo realybės, tačiau nėra tikro pagrindo, leidžiančio nustatyti, kas tikra, o kas - ne;
3) Dianoia (mąstymas), kai minėto skirtumo nustatymui naudojama patikima mokslinė teorija;
4) Nous (protas), kai mokslinė teorija duoda žinias.

Panaudojant olos analogiją, šie keturi etapai aprašomi kaip žmogaus išėjimas iš olos į Saulės šviesą, kurioje jis išvysta visa ko priežastį ir šaltinį, t.y. Saulę, kuri yra Dievo metafora.

Plotinas priėmė šią ir Eroso iškilimo teorijas ("Symposium") ir skelbė nematerialaus monizmo atmainą, kai Visatoje iš tikro tėra tik vienas objektas - Gėris. Visa kita yra jo atvaizdai ar "emanacijos". Tad neoplatonikai linko į misticizmą. Mūsų prigimtiniai troškimai siekia pamilti ir pažinti Grožį, Gerumą ir Tiesą, tačiau jie nėra patenkinami. Visi mes turime susilieti su Gėriu, tačiau reikia perprasti skirtumą tarp subjekto ir objekto, t.y pamatyti, kad realybė tėra iliuzija (indų Vedantoja taip pat visa tėra maja, iliuzija). Mūsų nepastovus racionalumas turi leisti protui pasiekti nelaikinąjį daiktų suvokimą. Tikrasis pažinimas ateina iš nelaikinio intuityvios įžvalgos blykstelėjimo.
Daugiau skaitykite Plotino mąstymo ontologinė prasmė

Origenas šią teoriją pabandė suderinti su krikščionybe tapatindamas Gėrį su Dievu, kuris mus sukūrė ir duodamas savo atvaizdą - mes esame Dievo "emanacijos". Mūsų išgelbėjimas per jėzų Kristų yra sugrįžimo dievopi metafora. Origenas pasirėmė vienu sakiniu (2 Kor 5:19): "Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį". Pagal Origeną laike visi bus "išgelbėti". Už tai Origenas buvo pasmerktas 400, o vėlaiu pakartotinai 553-iais.

Šv. Augustinas (354-430 ir buvo Hippo, Šiaurės Afrika, vyskupu) iki atsivertimo į krikščionybę irgi buvo neoplatonikas. Tačiau jis buvo ir pirmasis tikras krikščionių filosofas, panaudojęs filosofinį ginklą prieš filosofus bei teologijos reikmėms išaiškinant svarbias bažnyčios tiesas.

Tačiau neoplatonizmo ir krikščionybės dualizmas netrukus pasibaigė. Proklas (410? - 455?) buvo vienu iš paskutiniųjų klasikinės "pagoniškosios" graikų filosofijos atstovų ir Platono Akademijos vadovu. Jo rašiniai turėjo didelę įtaką. 529-aisiais Romos imperatorius Justinianas įsakė uždaryti visas "pagonių" mokyklas. Nutrūko ir 8 a. veikusios Platono Akademijos veikla (paskaitykite apie Sirijos ir Atėnų neoplatonizmo mokyklas)

Tačiau neoplatonizmo įtaka neišnyko. 6 a. pradžioje atsirado tvirtinimų, kad kai kurie krikščioniškojo neoplatonizmo raštai buvo parašyti, atseit, su Pauliumi nuėjusio Areopago nario Dioniso. To būti negali, - tad nežinomas tų raštų autorius vadinamas Pseudo-Dionisu. Proklo mokymą vėliau pratęsė Džonas Škotas Eriugena (apie 810-877).

O rytuose musulmonų pranašas Mahometas (570-632) pradėjo islamo religiją. Islamo mąstytojai al-Farabi ir Avicena padėjo Aristotelio raštų idėjas perkelti į arabų pasaulį (ir atvirkščiai - arabų mokymus į Vakarų Europos dirvą). Jie irgi laikytini neoplatonizmo idėjų vystytojais.

Dionisas Areopagietis

Vienas įtakingiausių krikščionybės atstovų ir vis dar neatskleistas autorius dažnai vadinamas "Pseudo-Dionisu", norint atskirti jį nuo Dioniso iš Areopago Atėnuose pasirinkusio apaštalo Pauliaus mokymą (Apd. 17:34). Manoma, kad "Corpum Dionysianum" jis parašė maždaug 500-aisiais (spėlionės svyruoja nuo 300 iki 544 m.). Jis yra vienas iš Bažnyčios "Tėvų", padaręs įtaką Džonui Škotui Eriugenai, Džonui Tauleriui ("Nežinamojo debesis"), Tomui Akviniečiui, Piko della Mirandolai ir Marsiliui Fičino.

Išskirtini jo skyriai "Dievo vardai" ir "Dangaus hierarchija", kuriuose simbolikos galia išreiškė dvasinę sampratą. Juos galima laikyti ir Vakarų ezoterizmo kertiniu akmeniu (kalbant apie vaizduotės galią suvokti trancendentinę realybę per simboliką). O "Mistinėje teologijoje" Dionisas nagrinėja absoliučią trancendenciją, kurios negalima išreikšti jokia simbolika, o tik neigimu (kaip ir budistų Pradžnaparamita Sutroje).

Plotinas. Geradariai
Monistinės kosmologijos
Pliuristinės kosmologijos
Porfirijaus "Nimfų ola"
Mįslė anapus materijos
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Plotino mąstymo ontologinė prasmė
Alef paslaptis: begalybės paieškos
Antikos filosofijos labirintai
Senovės Graikijos filosofijos srovės: Proklas
Ankstyvasis žydų misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Patristinė filosofija: Klemensas Aleksandrietis
Gnostiškosios Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Plotino portretas: požiūrio paprastumas
Makrobijus. Vėlyvoji pagonybė
Pirmasis Einšteino įrodymas
Teofrastas. Apie akmenis
Šumero filosofija
Kur mirė Sokratas?
Gnosticizmas: ofitai
Platonas "Timėjus"
Filosofijos puslapis
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis