Mįslė anapus materijos. Vartiklis

Philip Goff‘as^*) knygoje „Galilėjaus klaida: naujo mokslo apie sąmonę pagrindai“ (2020) pasiūlė radikalią perspektyvą: o kas, jei sąmonė yra kažkas, kas būdinga visai materijai? Tai vadinamasis panpsichizmas.

Standartiškai laikoma, kad sąmonę tėra tik išsivysčiusių organizmų smegenyse – taigi, tik nežymioje visatos dalyje (ir dar, be to, atsiradusi tik santykinai neseniai). Tačiau pagal panpsichizmą, ji persmelkia visą visatą ir yra fundamentali jos savybė. Tai reiškia, kad jau pagrindiniai tikrovės elementai – elektronai ir kvarkai – turi paprastas patirties formas, iš kurių žmonių ir gyvūnų smegenys kažkaip tą patirtį pasiima.

Iš tikro, fizikai nieko nesako, kas materija yra savyje, apie jos vidinę prigimtį. Jie, pvz., sako, kad materija turi masę ir krūvį – ir apibūdina elgsenos terminais: trauka, atostūmis, pasipriešinimas pagreičiui ir t.t. Tačiau negalima pažiūrėti į elektroną ir pasakyti, ar jis sąmoningas ar ne, - lygiai taip pat, kaip negalite pažiūrėti į kieno nors galvą ir pamatyti jo jausmus ir patirtis. Neurologai jau moka susieti smegenų veiklas su specifinėmis smegenų sritimis, tačiau nežinome to priežasties. Tad tam turime pereiti prie filosofijos, galinčios paaiškinti tas priklausomybes. Ir F. Gofo nuomone, tai geriausiai paaiškina panpsichizmas.

„Materijos prigimties“ koncepcija pajėgi pakeisti žmogaus požiūrį į gyvenimą ir netgi patį gyvenimą, kai tik jo esmė pažinta. Ji tiesiogiai susijusi su žmogaus gyvenimo prasme, ateities viltimis, idealais, troškimais, planais, koncepcijomis, kurias jisai vertina, ir materialiais dalykais, kuriuos turi. Šią koncepciją mąstytojai aptarinėjo per visą žmonijos istoriją. Iš pat pradžių žmonės pasidaliję į dvi grupes: 1) materialistus, besirėmusius materijos egzistavimu ir apgaudinėjančius save; 2) ir kitus, mąsčiusius giliau ir leidusius sau aprėpti ne tik jiems išreikštus „dalykus“ bet ir gilią prasmę anapus jų. Vis tik mokslo ir technologijų pažanga galiausia užbaigė tuos prieštaravimus nenuginčijamai įrodžiusi, kad materija neturi realios egzistencijos.

Tam, kas giliai apmąsto Visatą ir viską, kas joje randasi, galiausiai kyla įtarimas, kad visa tai negalėjo susikurti savaime. Bet Kas galėjo tai sukurti? Aišku, atsakymo nerasime pačioje Visatoje. Juk margas povas negalėjo sukurti savęs. O visko susidarymas „atsitiktinai“ skamba absurdiškai. Taigi Kūrėjas privalo būti šalia ir nematomas. Jam nėra vietos materijos pasaulyje.

Religijos sako, kad Dievas yra „visur“, tačiau sunku suvokti, ką tai reiškia. Tikintieji laiko, kad jis persmerkia ir gaubia viską – tarsi radijo bangos ar kažkokios nematomos dujos.

Anot A. Kamiu, mokslas gali aprėpti ir suskaičiuoti džiugesius, tačiau negali aprėpti visatos. Štai medis, juntate jo kietumą; štai vanduo, jaučiate jo skonį. Štai vėjas, jis jus vėsina. Ar tuo pasitenkinate?

Visą informaciją apie pasaulio realumą gauname iš savo 5 jutimų: ką mato akys, ką liečia rankos, ką užuodžia nosis, ką skanauja liežuvis, ką girdi ausys. Niekada nesusimąstome, kad išorinis pasaulis gali būti kitoks nei tas, kurį mums perteikia jutimai. Šiuolaikinis mokslas verčia tuo suabejoti.

Tai, ką mes suvokiame kaip „išorinį pasaulį“, tėra smegenų veiklos, stimuliuotos organų atsiųstų elektrinių signalų, rezultatas [su tuo klausimu nuodugniau galite susipažinti čia >>>>> ]. Mūsų visas gyvenimas vyksta vien smegenyse. Tokių filosofų kaip B. Raselo ir L. Vitgenšteino požiūris į tai toks:
Pavyzdžiui, ar citrina tikrai egzistuoja ar ne, ir kaip ji gavo egzistenciją, negali būti aptariama ar tiriama. Citriną sudaro liežuvio pajaustas skonis, nosies pajaustas kvapas, akies pamatyta spalva ir forma – ir tegalim ištirti bei įvertinti tik tai. Mokslas niekada nepažins fizinio pasaulio.

Frederick Vester‘is¹⁾ paaiškina, ką apie tai pasiekė mokslas:
Kai kurių mokslininkų tvirtinimai, kad ‚žmogus yra atvaizdas, visa, kas patirta, yra laikina ir apgaulinga, o šioji visata yra šešėlis‘, yra patvirtinta šiuolaikinio mokslo.

Filosofo George Berkeley²⁾ mintys apie tai gali būti apibendrintos taip:
Mes tikime objektų egzistavimu, nes juos matome ir liečiame; ir jie atspindimi mūsų jutimų. Tačiau mūsų pojūčiai tėra mąstymo idėjos. Tad mūsų pajausti objektai tėra idėjos ir tos idėjos yra ne kur kitur, o mūsų sąmonėje... Kadangi tai tik mūsų mąstyme, tai reiškia, kad mes apgauti iliuzijų, kai manome, kad visata ir daiktai egzistuoja šalia mūsų sąmonės. [ ... ] Pradžioje tikėta, kad spalvos, kvapai ir kt. ‚tikrai egzistuoja‘, tačiau palaipsniui tokio požiūrio atsisakyta ir nustatyta, kad tai egzistuoja tik sąryšyje su mūsų jutimais. [ ... ] Jei tas pats dalykas gali būti raudonas ar karštas vienam ir kitoks kitam, tai reiškia, kad mus veikia klaidingi supratimai ir ‚daiktai‘ egzistuoja tik mūsų smegenyse.

Tai pripažino net žinomas turkų materialistas Ali Demirsoy³⁾:
Iš tiesų, nėra tokios šviesos, kokią matome, nei tokio garso, kokį girdime, nei tokios šilumos, kurią jaučiame. Mūsų jutimų organai mus klaidina tarp išorinio pasaulio ir smegenų ir leidžia kilti aiškinimams, neturintiems ryšio su tikrove.

JAV R. White⁴⁾ iš Klivlendo ligoninės su kolegomis atliko „Kiborgo“ eksperimentą. Jie atskyrė beždžionės smegenis ir jas aprūpino deguonimi bei krauju. Smegenys, prijungti prie dirbtinių plaučių ir širdies išlaikyti gyvais 5 val. Elektroencefalografas rodė, kad smegenys girdi ir reaguoja į triukšmą.

^*) Filipas Gofas (Philip Goff) – britų filosofas, Durhamo un-to profesorius, specializuojantis mąstymo ir sąmonės klausimų srityje. Anot jo, materializmas yra nepakankamas jų aiškinimui ir tasai dualizmas veda į painiavą ir mistiką. Tad jis ėmė propaguoti, susipažinęs su T. Nagelio straipsniu „Panpsichizmas“, „trečią kelią“, savotišką B. Raselo idealistinį monizmą, bandantį aiškinti, kad sąmonę yra esminė fizikinio pasaulio savybė. Save skelbia praktikuojančiu agnostiku bei aršiu neoliberalizmo oponentu, esančiu mokesčių fanu. Parašė dešimtis straipsnių ir knygas „Sąmonė ir fundamentali tikrovė“ (2017) bei „Galilėjaus klaida“ (2020), kai, atseit, Galilėjus pasaulį padalijo į kiekybinį mokslo pasaulį ir kokybinį sielos pasaulį.

¹⁾ Frederikas Vesteris (Frederic Vester, 1925-2003) – vokiečių biochemikas, aplinkotyrininkas, ekologas, mokslo populiarintojas. Jo idėjos paskatino aplinkos apsaugos Žaliųjų partijos judėjimus Vokietijoje.
Jis yra tinklinio mąstymo koncepcijos pradininkas. Sistema yra priimama kaip susijusių poveikių tinklas. Tuos tinklus galima aprašyti naudojant protokolus, matematinius tinklus, programinę įrangą. Sisteminių tinklų simuliacijos gali padėti nustatyti atskirų matavimų ilgalaikį poveikį.

²⁾ Džordžas Berklis (George Berkeley, 1685-1753) – airių teologas, filosofas, empirizmo atstovas, žinomas savo spiritualistinės filosofijos sistema (vėliau įvardintos kaip subjektyvusis idealizmas), kuri neigė materialios substancijos egzistavimą, o daiktai tėra „idėjos“ suvokėjo sąmonėje – ir be to suvokėjo negali egzistuoti. Pagrindinis veikalas – „Apie žmogiškojo pažinimo principus“. Jis patraukė dėmesį 20 a. antroje pusėje, kai filosofija ėmė domėtis suvokimo klausimais, skirtumais tarp pirminių ir antrinių savybių, kalbos svarba.

³⁾ Alis Demirsoy (Ali Demirsoy, g. 1945 m.) – turkų biologas, ekologas, entomologas, didžiausią dėmesį skiriantis Turkijos gamtos taksonomijai. Iš kūrinių žinomiausi yra 8 t. „Gyvybės pagrindai“ ir „Paveldimumas ir evoliucija“. Parengė vadovėlių ir paskaitų konspektų. Jo publikacijos evoliucijos temomis dažnai panaudojamos ją neigiančių kritikai.

⁴⁾ Robertas Vaitas (Robert Joseph White, 1926-2010) – amerikiečių neurochirurgas, žinomiausias beždžionių galvų transplantacijomis. Pirmą tokią transplantaciją atliko 1970 m. Dėl imuninio atmetimo beždžionė mirė po 9 d. Paskutinį 20 a. dešimtmetį jis planavo atlikti tokią pat operaciją su žmonėmis ir praktikavosi su mirusiaisiais. Buvo tikimasi, kad jis galės atlikti fiziko S. Hokingo ir aktoriaus Ch. Reeve galvų transplantaciją.