Porfirijaus „Nimfų ola“. Neoplatonikai. Vartiklis: Philosophy

13-oje „Odisėjo" knygoje Homeras aprašė paslaptingą olą su daugybe nepaprastų savybių ir esančią netoli Itakės miesto. Ji taipogi turėjo du išėjimus: vieną mirtingiesiems, o kitą - dievams.

(Atėnė):
Kad patikėtum - žiūrėk: parodysiu tau aš Itakę.
Forkino uostas antai, priklausęs seniui jūriniui,
Uosto anam krašte plačialapis alyvmedis auga,
O po medžiu didžiulė ola, graži, pavėsinga,
Ir paskirta ji nimfoms, kurios vadinas najadės.
< . . . >
Amžini vandenys joje sruvena,
Ir aukštaskliautės angos veriasi abiejose pusėse:
Šiaurinė - kuria žmonėms eina,
O šventoji pietų - nemirtiesiems skirta.

Neoplatonikas Plotino mokinys Porfirijus (232/3, Batanėja, Sirija - 304/5, Roma) savo komentare „Nimfų ola“ perteikia olą kaip kosmoso įvaizdį. Mirtingieji nusileidžia į olą per troškimų įėjimą, o kitas išėjimas atveria kelią į išsilaisvinimą - kur nemirtingoji sielos dalis vėlei tampa laisva. Jis pateikia paaiškinimą, kaip laumės (drėgmės dvasios) staklėmis audžia iliuzijų pasaulį (pasaulis kaip iliuzija arba maja yra pagrindinė induizmo koncepcija). Taip pat atskleidžiama planetų simbolika bei Saulės dievybės Mitros, kuris buvojo olose su astrologiniais simboliais, paslaptis. Pateikiame trumpą ištrauką iš to veikalo.

Nimfų ola

Ola kaip pasaulis

Senaisiais laikais urvus ir olas siejo su pasauliu; visumoje - su Visata, atskirai - su jos dalimis. Tada ir Žemę laikė ta materija iš kurios buvo sudarytas pasaulis, t.y. kai kurių [išminčių] nuomone materija ir žemė yra tas pats; jiems ola reiškė pasaulio tvėrimą iš materijos.

Olos yra stichiniai dariniai būdingi pačiai Žemei suvokiamai kaip viena vientisa uola, kurios viduje yra išgaubtas skliautas, o išorėje neaprėpiamas žemės paviršius. Bet pasaulis yra atsiradęs pats iš savęs (t.y. be išorinės priežasties ir iš vidinio savo principo) ir yra tobuloje simbiozėje su pačiu savimi ir siejamas su materija, kurią jie vadino (pagal slaptą prasmę) akmeniu ir uola. Todėl kaip ir tie sunkūs daiktai, jis yra vangus ir inertiškas (nejudrus) ir išreiškia save perteikiamomis formomis., - o antra, jis laikomas begaliniu dėl neišbaigiamos formų įvairovės. Bet nuolat kintantis ir keičiantis [daiktų] rūšis iš kurių sudarytas ir per kurias regimas - tekantys vandenys, tamsa ir, poeto žodžiais, urvo prieblanda išreiškia tuos simbolius tos materijos su kuria jis surištas.

Per tamsiąją materijos sueitį pasaulis lieka miglotas ir tamsus, tačiau dėl puošiančiųjų formų būties (iš ko kildinamas jo vardas) ir kaitos jis nuostabus ir malonus. Tad pasaulį nepažeidžiant esmės galima pavadinti ola - dėl jo pagrindinio įėjimo, jo formos išraiškos, bei giliausių prieblandos klodų ir intelektualiosios akies bandančios atskleisti jų tamsiuosius pagrindus. taigi, jo išorinės paviršiaus dalys yra žavios, bet vidinės giluminės neryškios, o pačiame dugne tvyro visiška tamsa.

Panašiai persai, mistiškai aprašę sielos nusileidimą į vidinę [žmogaus] prigimtį ir jos pakilimą į proto pasaulį, žynius ar magus pašventindavo vietoje įvardintoje ola [žr. puslapį apie hermetiškąsias vizijas]. Pagal Eubulą^*), jau Zaratustra Mitros, kaip visų daiktų Tėvo, šlovinimui įrengė olą įmantriai ją išpuošdamas ir įrengdamas fontanus, - nes Zaratustros nuomone ola išreiškė Mitros sukurtą pasaulį. O urve esantys daiktai būdami tam tikru atstumu ir tam tikra tvarka bei sudarydami tam tikrą simetriją žymi pasaulio elementus ir gamtos sąlygas.

Ir po Zaratustros jie įšventinimo ritualus atlikdavo olose ir urvuose (gamtos ar dirbtiniuose). Šventyklas, girias ir altorius jie skyrė dangaus dievams, tačiau žemės dievams ir didžiavyriams jie skyrė tik altorius, o požemio dievybėms - rūsius ir nišas; taigi pasauliui jie skyrė olas ir urvus, kuriuose buvo įsikūrusios nimfos [laumės] vadinamos Najadėmis.

Tačiau senųjų laikų gyventojai olas laikė ne tik šio sutverto ir juntamo pasaulio simboliu. bet ir bet kurios neregimos galios įvaizdžiu - kaip kad urve yra tamsu ir neryšku, taip nepažini tų galių prigimtis. Taipogi Saturnas okeane įrengė olą, kurioje savo vaikus pasmerkė tamsai. Keresas mokė Persefonę ir jos nimfas oloje, ir dar daug kitų liudijimų rasite teologų [dievų darbų aiškintojų] raštuose. Olos siejamos su nimfomis, ypač Najadėmis, kurios yra įsikūrusios prie fontanų (ir taip vadinamos dėl vandens, prie kurių srautų jos randasi) - kaip ir Apolonui skirtame himne:

Nimfos olose (pagal dieviškąjį Mūzų balsą) turi užpildyti fontanus proto vandeniu skirtu tau, kuris esi žemės dvasios palikuonis. Lai [tie] vandenys pasklis po visas upes - žmonėms perteikdami amžiną srautų tėkmę.

Iš tai, atrodo, pitagoriečiai, o vėliau Platonas, perėmė pasaulį kaip olą ar urvą. Apie galias kaip sielų vadovus kalba Empedoklis.

^*) Eubulas (4 a. pr.m.e.) – graikų poetas, „viduriniosios komedijos“ atstovas, 6 kartus laimėjęs Lenėjų poetų varžybose. Sukūrė per 100 komedijų, kurios daugiausia yra mitologinėmis temomis ir dažnai parodijavo tragedijas, ypač Euripido.

Porfirijus gimė Palestinoje, mokėsi Atėnuose, o vėliau Romoje (nuo 263 m.) prisijungė prie Plotino neoplatoniečių grupės. Šalia Plotino ir Jamblicho jis nepasižymėjo originalių minčių gausa, tačiau neabejotinai buvo nepaprastai išsilavinęs ir karštai troško paneigti klaidingus mokymus bei atvesti žmones prie Dievo. Filosofijos tikslas jam buvo sielų gelbėjimas. Siekė „pažadinti kitokį požiūrį, kurį kiekvienas mūsų turi, bet tik keli panaudoja“. Jo asmeninis indėlis:
a) išvystė teiginį, kad Vienintelis egzistuoja anksčiau ir nepriklausomai nuo Būties ar Proto;
b) pagrindė Proto ir Minties tapatumą su jų objektais.

Visa, kas atrodo, kad nėra Vienintelis, iš tikro yra Vienintelio apraiška, - tai tik mūsų nesugebėjimas suvokti, kas iš tikro yra Vienintelis (induizmo literatūroje aš jį vadinu Savipačiu).

Jis akino nepaprastą apsivalymą per griežtą askezę - taipogi susilaikant nuo mėsos ir seksualinių santykių. Jis tvirtino, kad jam pavyko (tik kartą - 68-uose gyvenimo metuose) priartėti prie susiliejimo su Dievu.

Tačiau didžiausią šlovę pelnė kaip Plotino darbų kompiliatorius veikalu "Eneidės" arba "Devintinės" (nes jis buvo suskirstytas į skyrius, kurių kiekvienas turėjo po 9-ias dalis). Jis turėjo didelę įtaką ne tik graikų ir romėnų kultūrai, bet ir islamui bei renesansui.

Porfirijus nurodė, kad minties buveinė, kadangi jos niekur nėra, neribojama laike ir erdvėje - ji visur. Mūsų aukštesnysis "Aš" yra ne mūsų viduje (tarsi koks vidaus organas) ir ne kažkokioje kitoje apibrėžtoje Visatos vietoje. Jis kiekviename mūsų - glaudesniame sąryšyje nei bet kuri kita kūno dalis (palyginimui, pas indus kiekvieno mūsų asmeninis Atmanas yra tapatus kosmoso Brahmanui).

Jei Plotino šaką galime laikyti neoplatonizmo matu, tai Aemilius ir Porfirijaus mokymai sugrįžta prie Numenijaus bei viduriniojo platonizmo. Jiedu pradeda Platono „Parmenido“ komentarų seką.

Neoplatonizmas išbaigiamas su Damaskieciu: idealusis ir juslinis pasauliai jų visiško atsiskleidimo taške perteikiami per nesamybę, kitką, nei Vienintelis. Ir tas Vienintelis yra vienintelė visaapimanti tiesa.

Tą tolimesnį žingsnį padarė Eriugena, link kurio kelias ėjo pro Dionisas ir Maksimas Išpažinėjas. Yra viena baigtinė visuotinybė arba gamta.

FRAGMENTAI

85. Idealioji visuotinybė "kuria ir sukurta". Kaip vienas logosas, ji "tveria"; kaip idėjų ar "pirmapradžių priežasčių" visuma, ji "sutverta" santarvėje, kurioje susijungia priešybės.

Prieš krikščionis

"Kai kurie, trokšdami surasti žydų Raštų pagrindimą, o ne juos atmesdami, yra priversti pateikti prieštaringus ir netinkamus aiškinimus, kuriuose ... tešlovinami ir tegarbinami tik jie patys. Jie džiūgauja, kad paprasti Mozės žodžiai yra "mįslės", kurias reikia priimti kaip pranašystes kupinas paslėptų paslapčių - ir mąstymo dvasią pakeitę beprotybe jie kurpia savo aiškinimus".

"Tokio absurdo pavyzdžiu imu asmenį, kurį sutikau jaunystėje, ir kuris tada buvo (ir dabar tebėra) labai gerbiamas - dėl tų rašinių, kuriuos mums paliko. Kalbu apie Origeną, kurį šlovina tų doktrinų mokytojai. Šis Amonijaus (Pastaba: apie Amonijų paskaitykite graikų filosofijos istorijos puslapyje) mokinys gavo geriausią mūsų dienų filosofinį išsilavinimą ir daug naudos jam davė jo mokytojas, tačiau jis pasuko šalin nuo teisingo kelio. Amonijus būdamas krikščionis ir krikščionių sūnus tęsė įstatymų numatytą gyvenimo būdą. Tačiau išsilavinęs graikų literatūros dvasia Origenas pasirinko barbariškąją beprotystę, ... stojęs prieš įstatymus, ... sumaišęs graikų mokymus su svetimais mitais, ... žydų Raštais".
(Iš Eusebijaus „Bažnyčių istorijų“)

Apie vaizdus
Iš Eusebijaus „Pasiruošimo gerajai naujienai“

„Aš kalbu tiems, kurie gali išklausyti;
Išeikite visi nemokšos, - ir uždarykite duris.

Aš tiems, kurie geba skaityti iš statulų lygiai taip pat, kaip iš knygų, išdėstysiu teologijos teiginius, kaip žmonės juto Dievą ir jo galias per vaizdus, o ne jausmus ir neregimus dalykus perteikė vizualiai. Nenuostabu, kad neišsilavinusiam statula atrodo tik kaip medžio ar akmens gabalas - lygiai kaiptam, kuris nepažįsta raidžių, paminklai tėra akmenys, lentelės tėra medžio gabalai, o knygos - vien papirusas.", 3.7.1

"Dievybės prigimtis yra šviesa, o ji randasi eterio ugnies atmosferoje - ji neregima per jausmus užimtus mirtingu gyvenimu; per skaidrią materiją (kaip krištolą, Pariano marmurą ar net dramblio kaulą) jos žmonėms neša savo šviesos sampratą, o per auksą - ugnies ir jos švarumo suvokimą, nes auksas nesuteršiamas.

Iš kitos pusės, juodasis marmuras yra naudojamas norint pabrėžti jo nepermatomumą: taip jie dievams suteikė žmogaus formą, nes dievybė yra racionali; jie padarė juos gražiais, nes jie yra grynas ir tobulas grožis - įvairių formų ir amžiaus, sėdinčių ir stovinčių; ir apsirengusių: vieni - vyrai, kiti - moterys, nekaltos mergelės ar jaunuoliai, arba vedę - kad atskleistų visą jų įvairovę.

Taip jie visa, kas balta, priskyrė dangaus dievams, o rutulį ir visus apvalius daiktus - kosmosui (atskiras atvejis - Saulį ir Mėnulis), o retkarčiais ir likimui bei vilčiai; apskritimą ir apskritus daiktus - amžinybei ir dangaus judėjimui bei jo sritims bei ciklams; skritulio dalis - Mėnulio fazėms; piramides ir obeliskus - ugnies elementui ir tuo pačiu Olimpo dievams; ir, vėlgi, kūgį - Saulei, cilindrą - Žemei, o figūras, atitinkančias žmogaus kūno dalis - sėjai ir gimimui.", 3.7.2-4

Orfėjaus himnų autoriai laikė Dzeusą pasaulio mintimi, ir kad jis sutvėrė visus daiktus jame bei patį pasaulį...:

Dzeusas buvo pirmutinis; ir paskutinis - žaibų viešpats;
Dzeusas galva; ir vidus - visi daiktai iš Dzeuso;
Dzeusas gimė vyru; nekaltąja mergele;
Dzeusas yra Žemės tvirtasis pagridas ir žvaigždėtasis dangus;
Dzeusas valdovas; vienintelė pirmapradė visko priežastis;
Vienintelė dieviškoji galia, didysis pasaulio valdytojas;
Viena karališkoji forma apgaubianti visus daiktus;
Ugnis, vanduo, žemė ir eteris; naktis ir diena;
Išmintis, pirmasis tėvas, visaapimanti Meilė:
Visa tai telpa galingajame Dzeuso kūne.
. . . . . . . . . .
Jo mintis nemari, absoliuti tiesa.
Jis išgirsta ir suvokia viską - joks žodis,
Riksmas, triukšmas ar kitas garsas neaplenks
Dzeuso, didžiojo Krono galingojo sūnaus, ausies.
. . . . . . . . . .
Jis slepia visus daiktus, ir vėl iš širdies
Dieviškąja apraiška išneša į šviesą.

Taigi Dzeusas yra visas pasaulis, gyvūnas iš gyvūnų, dievas iš dievų, - tačiau Dzeusas tėra kaip mąstymas, iš kurio jis sutvėrė visus daiktus savo mintimis kurdamas juos. Taip aprašant dievą ir norint jį pavaizduoti nėra kitos galimybės anei jam, anei bet kuriai jo minčiai kitaip nei sfera, - perteikiant gyvenimo išraišką ir protą.

Tačiau jie Dzeusui suteikė žmogaus formą, nes mintis yra to, kuris ją išmintijo ir gimimo dėsniais davė jiems išbaigtumą; jis sėdi taip pažymint jo galos stiprybę; jo viršutinė dalis apnuoginta, nes apsireiškia proto ir dangaus sferose; jo kojos uždengtos, nes jis neregimas daiktuose, kurie paslėpti apačioje. Jis skeptrą laiko kairėje pusėje, nes taip jis arčiausia širdies, labiausiai vadovaujančio ir proto organo, - kūrybinga mintis yra pasaulio valdovas; dešinėje rankoje laiko arba erelį, nes jis tarp dievų taip skrodžia orą, kaip erelis tarp paukščių, arba pergalės simbolį, nes jis yra visų daiktų nugalėtojas.“3.9.1-5