Jonas Škotas Eriugena

Jonas Škotas Eriugena (Johannes Scotus Eriugena, apie 815 m. – 877 m.) – airių poetas, vertėjas, teologas, filosofas, scholastinės filosofijos pradininkas.

Biografija

Jonas Škotas Eriugena gimė Airijoje (tai liudija jo pavardė – Eriugena, kuri reiškia kilęs iš Erino - toks buvo senasis Airijos pavadinimas; o „škotas“ Viduramžiais reiškė „airis arba galas“). Mokėsi airių vienuolyne, kur buvo studijuojama ne tik lotynų, bet ir graikų kalba. Dėl dažnų normanų įsiveržimų buvo priverstas emigruoti į žemyną. Būdamas vienas labiausiai išsilavinusių to meto žmonių, Eriugena apie 845 m. buvo pakviestas į Karolingų dinastijos imperatoriaus Karolio II Plikojo (Karolio Didžiojo anūko) rūmus dabartinėje Prancūzijoje ir ten užėmė pirmojo rūmų mokslininko vietą, dėstė laisvuosius menus. Jonas Škotas Eriugena

Prancūzijoje jis praleido beveik trisdešimt savo gyvenimo metų, buvo labai gerbiamas ir žinomas kaip mokslininkas, puikiai išmanęs Graikijos kultūrą ir istoriją. Manoma, kad Eriugena nebuvo nei pasaulietis, nei dvasininkas, o tai retai pasitaikydavo to meto visuomenėje.

Apie tolesnį jo gyvenimą yra mažai žinoma. Viena iš galimų teorijų (pagal Viljamą Malmsburietį), kad 882 metais Eriugena buvo pakviestas pietinės anglosaksų karalystės valdovo Alfredo Didžiojo dirbti į Oksfordą, tapo abatu ir vėliau buvo nužudytas savo auklėtinių užsmaigstant raštininkų plunksnomis.

1976–1993 m. norėdami pagerbti Joną Škotą Eriugeną, airiai įamžino šio filosofo atvaizdą ant 5 svarų vertės airiško banknoto.

Kūrybinis palikimas

Pirmasis žinomas Eriugenos rašto darbas – mokslinis straipsnis apie Eucharistiją, nėra išlikęs iki mūsų dienų. Šiame traktate Eriugena skelbė doktriną, kurioje pateikiama simbolinė Eucharistijos samprata. Vėliau šią sampratą skelbęs XI a. krikščionių teologas Berengaras Tūrietis buvo pasmerktas mirti. Be to, atgailaudamas už savo mintis, buvo priverstas viešai sudeginti šį Eriugenos mokslinį straipsnį.

Eriugena domėjosi Reimso arkivyskupo Hinkmaro ir vienuolio Gotšalko iš Orbė ginču dėl predestinacijos (lemties dogma, pagal kurią Dievas iš anksto nulemia, kurie žmonės bus išganyti, o kurie pasmerkti). Dėl šios priežasties svarbiausi jo traktatai buvo skirti ginčams apie predestinaciją: „Apie lemtį“ (De Praedestinatione), metafizikai „Apie gamtos skirstymą“ (De divisione naturae), komentarai Boecijaus darbams.

Jono Škoto Eriugenos kūryboje dominavo graikiškoji mintis, jungusi antikinę filosofiją su Vakarų krikščioniškąja scholastika. Autorius pirmumą kūryboje teikė graikams, sakydamas, kad jie „į daiktus žiūrėjo su didesne įžvalga ir jų kalba yra tikslesnė“. Savo darbuose jis rėmėsi graikų filosofu Platonu ir neoplatonizmu (buvo antrasis po Augustino pristatęs neoplatonozmo idėjas Vakarams). Eriugenos filosofinis idealizmas buvo panteistinis, nederantis su krikščioniškuoju monoteizmu.

Jo įtaka buvo didesnė mistikams nei „logikams“, tačiau jis daug prisidėjo prie filosofinės minties, gerokai prisnūdusios po Boecijaus mirties, atgaivinimo.

Bizantijos imperatoriaus Mykolo III prašymu (858 m.), Eriugena išvertė Grigaliaus Nisiečio („Žmogaus sandara“) ir Pseudo-Dioniso Aeropagiečio raštus („Apie dangaus hierarchiją“) su Maksimo Išpažinėjo („Ambigua ad Iohannem“) komentarais iš graikų į lotynų kalbą. Jis ne tik vertė, bet ir pats rašė bei komentavo graikiškus ir lotyniškus Bažnyčios Tėvų, o taip pat antikos autorių darbus (pvz., Marciano Kapelos „Apie Filologijos ir Merkurijaus vedybas“; Prisciano „Gramatika“). Todėl jis laikomas pirmuoju įdiegusiu graikiškąsias neoplatonizmo idėjas Vakarų Europos kultūroje, kurios vėliau turėjo didelę įtaką krikščioniškajai scholastikai.

870-871 m. parašė homiliją „Jono evangelijos“ prologui, kurioje teologinis dėstymas derinamas su meninės prozos stilistika. Ypač populiari iki pat 18 a., ji daugelyje rankraščių buvo priskiriama Origenui. Eriugena šiame kūrinyje sujungė rytietiškas ir vakarietiškas tradicijas: Platono, Aristotelio ir neoplatonikų mintis suderino su lotyniškąja Cicerono ir Boecijaus filosofija, o savo filosofiją įtvirtino krikščioniškoje tradicijoje.

Eriugenos eilėraščiuose (išliko apie 40) gausu reminiscencijų iš Pseudo-Dioniso. Juose pasitaiko eilučių graikų kalba, graikiškų žodžių )originalu ar lotyniška transkripcija).

„Apie lemtį“

Šiame veikale Eriugena pateikė teoriją apie religines ir etnines problemas, kurias sukelia ginčas dėl lemties. Predestinacijos teorijoje Eriugena atmetė skirstymą į nuodėminguosius ir išrinktuosius, kadangi Dievas yra vienas, jis negali būti priešingų dalykų priežastis. Eriugena rašė, kad lemtis yra išankstinis dieviškasis žinojimas, o žinoti galima tik tai, kas yra, todėl nuodėmės, kurios dar nėra, žinoti neįmanoma. Eriugenos doktrina buvo pasmerkta Katalikų Bažnyčios.

„Apie gamtos skirstymą“

Šis kūrinys buvo traktuojamas kaip naujausias antikinės filosofijos pasiekimas, darbas, kuris apjungė penkiolikos amžių filosofinius laimėjimus. Tai buvo pagrindinis jo metafizikos veikalas. Būtent šis Eriugenos traktatas padėjo pagrindus viduramžių panteizmui ir panteistinėms misticizmo atmainoms.

Veikale Eriugena teigė, kad tikroji religija yra kongruenti (atitinkanti) tikrajai filosofijai, o jų abiejų šaltinis yra Dievas. Eriugena teigė, kad pasaulis kyla iš Dievo, o jo panteizmas pasireiškė teiginiu, kad Dievas yra „visa visame kame“. Dievo kūryba yra tik „paties Dievo vystymasis, Jo tapsmas“. Pasaulio kūrimas, Eriugenos nuomone, yra ne valios aktas, „o būtinas procesas“. Dėl tokių iškeltų idėjų apie Dievą ir filosofiją, šis veikalas galėjo būti suprantamas kaip autoriaus pastangos krikščioniškąją tiesą teoriškai pagrįsti moksliniais metodais.

Veikalo pradžioje gamta suskirstoma į 4 dalis:

Kūrinyje nurodoma, kad Dievas, kaip pirma gamta, yra pradžia, kaip antra ir trečia – vidurys, ketvirta – pabaiga, tikslas. Autorius teigė, kad gamtos pradžia ir pabaiga Dieve sutampa. Gamta kūrinyje yra krikščioniškasis Dievas Tėvas – slėpiningas, abstraktus, jo neįmanoma apibrėžti. Blogi dalykai kūrinyje sutapatinami su nebūtimi, jie traktuojami kaip klaidingai nukreipta valia. Teigiama, kad Dievas nežino jokio blogio, nes priešingu atveju jis būtų jo pradininkas.

1210 m. Katalikų Bažnyčia paskelbė Eriugenos raštus eretiškais, dėl skelbiamos panteistinės pasaulio sampratos. Garsusis jo veikalas „Apie gamtos skirstymą” 1050 m. popiežiaus Leono IX buvo pasmerktas, o popiežius Honorijus III 1225 m. įsakė jas sudeginti. Tik 1681 m. šis filosofinis kūrinys buvo pirmą kartą publikuotas Oksforde.

Filosofinė ir teologinė įtaka

Eriugenos darbai paremti laisvu ir drąsiu mąstymu, kuris turėjo įtakos jo suformuotai loginei ir dialektinei pasaulio suvokimo sistemai. Filosofas paliko žymę pereinamajame laikotarpyje iš platonizmo filosofijos į vėlesnę krikščioniškąją scholastiką. Jo manymu filosofija neturėjo tarnauti teologijai. Be to, Eriugenos tvirtinimu, kad tapatumas tarp filosofijos ir religijos yra esminis principas, rėmėsi ir vėlesni scholastai, tačiau jie savarankiškai pasirinkdavo šio identiškumo traktavimą, kaip fundamentalų ar pirminį. Pats Eriugena teigė, kad filosofija ar mąstymas yra pradas, fundamentalus, aukščiausias pažinimas, o autoritetas ar religija antraeilis dalykas, kuris yra palaipsniui įgyjamas.

Teologinis Eriugenos palikimas nesulaukė didelės sėkmės. Tai nulėmė dvi priežastys: pirmiausia, Karolingų dinastijos pabaiga nugramzdino užmarštin J. Š. Eriugenos darbus. Antra, bažnytinės valdžios cenzūra užgožė teologo figūrą, atsižvelgiant į tai, kad Jonas Škotas Eriugena laikėsi radikalaus platonizmo, kuris kartais priartėdavo prie panteizmo, o toks mąstymas nebuvo priimtinas. Taigi, turinio atžvilgiu ortodoksiški viduramžiai negalėjo priimti Eriugenos mokymo, tačiau savo forma tai buvo vientisos, nekompiliacinės sistemos pavyzdys.

Filosofų mintys apie Eriugeną

„Šis susižavėjimo vertas žmogus pateikia mums įdomų kovos tarp save pažinusios, save įžvelgusios tiesos ir lokalių, ankstyvu įdiegimu fiksuotų, bet kokias abejones, bent jau bet kokią tiesioginę ataką, peraugusių dogmų“ (A. Šopenhaueris). „Eriugena buvo pirmasis, nuo kurio prasideda tikroji filosofija, o ji šiuo atveju buvo daugiausia veikiama neoplatonikų idėjų“ (G. Hėgelis).

Literatūra

  1. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. – Vilnius, 1980.
  2. Evaldas Nekrašas. Filosofijos įvadas, 2006.
  3. Metzlerio filosofų žinynas. – Vilnius, 2008.
  4. Dalia Marija Stančienė. Viduramžių filosofija ir etika, 2004.
  5. Wladyslaw Tatarkiewicz. Filosofijos istorija, 1 tomas, 2001

Priedas

Ištrauka iš „Apie gamtos skirstymą“. Pirmoji knyga

Mokytojas. Dažnai, man galvojant ir uoliau, kiek leidžia jėgos, svarstant, atrodo, kad visų dalykų, kurie arba gali būti suvokiami siela, arba pranoksta jos pastangas, pirminis ir pagrindinis skirstymas yra į tuos, kurie yra, ir tuos, kurių nėra, visiems jiems taikant bendrą pavadinimą, kuris graikiškai skamba - fusiz, o lotyniškai – “natura”. Ar tau kitaip atrodo?

Mokinys. Kaip tik sutinku, ne sir aš protaudamas prieinu išvadą, kad šitaip yra.

Mokytojas. taigi gamta (natura), kaip sakėme, yra visų esančių ir nesančių dalykų bendras pavadinimas.

Mokinys. Taip, nes visame pasaulyje, mūsų nuomone, negali pasitaikyti to, kam netiktų šis pavadinimas.

Mokytojas. taigi, kadangi mes sutariame, jog šia pavadinimas bendras, norėčiau, kad tu pasakytum, kaip gamta, atsižvelgiant į skirtumus, skirstoma į rūšis, arba, jei nori, aš pirma pamėginsiu skirstyti, o tavo reikalas bus spręsti, kaip suskirstyta. [ ... ]

72. Mokinys. [ … ] Dievas žino, kad jis yra begalinis, daugiau nei begalinis, begalybių begalybė, jis nėra sudarytas iš dalių, daugiau nei sudarytasis; iš visų paprastumų jis didžiausias. Kartu su Dievu tikima ir suprantama, jog nieko nėra, nes jis yra troškimas visų daiktų, kurie yra ir kurių nėra, kurie gali būti ir kurių negali būti, kurie, kaip atrodo, yra jam priešingi ir prieštaringi, nekalbant jau, kad panašūs ir nepanašūs. Jis pats yra panašybių panašybė ir nepanašybių nepanašybė, priešingybių priešingybė ir prieštaravimų prieštaravimas. Visus šiuos dalykus jis sutelkia ir suderina puikia ir neišreikiama harmonija į vieną santarvę. Nors visuotinumo dalyse tie dalykai ir atrodo patys sau priešingi ir prieštaraujantys, tarp savęs nesuderinti, bet, kai jie stebimi bendriausioje visuotinumo harmonijoje, yra darnūs. [ … ]

Mokytojas. taigi sakydami, jod Dievas viską kuria, turime suprasti ne ką kita, kaip tai, kad Dievas yra visur, t.y. kad jis egzistuoja kaip visa ko esmė. Mat jis vienintelis pats savaime tikrai yra, ir visa, kas, kaip sakoma, esančiuose dalykuose tikrai yra, yra jis vienas. Juk niekas, kas egzistuoja, negali būti savaime. Viską, kas jame tikrai suprantama, jis gauna iš bendravimo su vieninteliu pačiu savim, kuris pats savaime tikrai yra. [ ... ]

Bonaventūras
Tomas Akvinietis
Origenas iš Aleksandrijos
Irenėjus iš Liono
Maksimas Išpažinėjas
Laiko vertė ir matas
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Mokslo ir religijos suartėjimas?
Francesko Petrarka: Apie panieką pasauliui
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Nyčė: Dievo mirties idėja
Viduramžių prabudimai. Katarai
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Pirmieji krikščionių raštai
Apie Šv.Trejybės paieškas
Nuo nihilizmo į Kristų
Visi Viešpaties pavidalai
Krikščioniškasis gnosticizmas
Nikėjos susirinkimas
Monothelitizmas
Filosofijos puslapis
Vartiklis