Paslaptingoji Žemė  

Gilioje Senovėje buvo sukurta daug įdomių teorijų apie Žemės prigimtį: kad ji yra plokščia ir laikoma ant kolonų, kad guli ant vėžlio nugaros, kad yra tuščiavidurė, kad yra išvirščiai tuščiavidurė (t.y. mes gyvename jos viduje), kad yra kriaušės formos arba kaip kalnas. Daug vietovių buvo paminėta kaip Pasaulio Bamba arba Ašis, kur Pasaulio Medis sujungia dangų ir Žemę. Kolumbo ir kitų keliautojų kelionių apmąstymai vertė priimti išvadą, kad Žemė yra tvirtas rutulys. Bet net ir Naujaisiais Amžiais išnaikinus pagonybę, liko keletas Gajos garbintojų. Atsigavo senovės žmonių tikėjimas, kad pasaulis yra gyvas, o naujieji „natūrfilosofai“ pradėjo teigti, kad žemė yra gyvas rutulys (ar akmuo) „padengtas plona žalia putų danga“. Dauguma tyrimų leidžia teigti, kad mūsų pasaulis yra daug keistesnė vieta nei negyvas akmuo erdvėje.

Žemėje rasite keistų neišaiškintų anomalijų: ratai javų laukuose, dingstančios salos (Dingusios Elžbietos salos), gravitacinės ir magnetinės anomalijos, besiplečiančios niekuo neužpildomos „kloakos“, nemaži žemės plotai su nuskusta ir toli išmėtytu dirvožemiu („sausainių pjaustytuvė“), ugninės ar „deginančios“ kalvos, „vaikščiojantys“ akmenys, įvairūs reiškiniai ore ir danguje. Taip pat ir dainuojantys smėliai, svyruojančios uolos, Mima kalvos, Mičigano „daržų lovos“, „mirusios zonos“, kur neauga jokia augmenija (vadinamieji vorteksai) ir suakmenėję keistų formų miškai.

Katastrofos

Nemezidės hipotezė teigia, kad Oorto klasteryje yra „tamsioji planeta“, iš kurios kas 65 tūkst. metų (vienas toks momentas sutampa su dinozaurų išnykimu) į Saulės sistemą pasiunčiamas kometų „lietus“ (skaitykite Pinairo planetos ieškojimai). Kai kurie mokslininkai mano, kad praeities klimato polyčiai galėjo įvykti dėl to, kad netoli Žemės pralėkė didelis dangaus kūnas, kuris pakeitė Žemės orbitą. Net teigiama, kad didžioji Žemėje esančio vandens dalis yra atnešta mikrokometų. Geologai randa nemažai įrodymų, kad Žemės paviršius ir jūra praeityje keitė vienas kitą, pvz., prieš 10 tūkst. metų Saharos dykumos vietoje buvo derlinga lyguma (žr. >>>>>). Baigiantis paskutiniajam ledynmečiui labai pakilo vandens lygis ir susidarė Viduržemio jūra.

Žemėje yra daug nepaaiškinamų darinių (nemažai jų pateikta Velikovskio1) knygose), kurie sukelia mintį apie staigų galingų jėgų poveikį - daug galingesnių, nei 1908 m. Tunguskos meteoritas, išguldęs kelias mylias miško. Atrodo, kad per savo 4,5 mlrd. metų Žemė buvo daugelio katastrofų liudininkė. Tai ir magnetinių laukų bei polių pokyčiai, staigūs klimato pasikeitimai, tvanai, milžiniški krateriai, Žemės orbitos pokyčiai.
Paskaitykite ir Pakeliui į Saturną

Kosmoso poveikis

Kuo labiau bandome įsijausti į reiškinių esmę, tuo aiškiau suvokiame, kad kosmoso poveikio Žemės raidai negalime atmesti. Ne, nereikia pulti į astrologijos liūną - geriau paieškokime labiau materialių priežasčių.

Geologai mūsų planetos istoriją skirsto į archėjo,  proterozojaus,  paleozojaus,  mezozojaus ir kainozojaus eras. Paskutinioji toliau dalijama į paleogeno,  neogeno ir kvartero su jame esančiu holocenu periodus.

2009 m. Tarptautinės stratifikacijos komisijos rėmuose buvo įkurta darbo grupė dėl antropoceno (neformalus terminas, 2023 m. dar neįteisintas) iš 35 narių, kurių didžioji dalis laikė, kad reikia peržiūrėti istorijos skirstymą į periodus pripažįstant žmogaus veiklos pasekmes. 2019 m. gegužę jie balsavo dėl to, nuo kada žmogaus veiklą galima laikyti geologine jėga ir 29-iais balsais su 4 prieš nutarė, kad nuo 20 a. 6-o dešimtm. – dėl žmonių veiklos produktų pasklidimo po visą planetą, nuo viršutinių atmosferos sluoksnių iki giliausių vandenyno įdubų. Be to branduolinių sprogdinimų bandymai tiek ore, tiek po žeme (per 2000), branduolinių jėgainių avarijos paskleidė daug radioaktyvių elementų su ilgu skilimo pusperiodžiu – jie nusėdo nuosėdinėse uolienose ir po tūkstančių metų (jei tik bus išlikusi žmonija) geologai galės tiksliai pasakyti, kokiam laikotarpiui tas sluoksnis priklauso. O mes jau veikiam ir viršžeminę kosminę erdvę, kur sukasi daugybė palydovų ir pilna kosmoso šiukšlių. Tarp žmonių veiklos padarinių – ir naujų augalų rūšių išvedimas, pasikeitė ir gyvulių veislės.

Tačiau yra manančių (kaip E. Ellis2) iš Merilendo un-to), kad tikslios antropoceno pradžios datos negalima nustatyti, nes perėjimas į ją vyko laipsniškai ir ne visoje Žemės teritorijoje vienu metu, o žmogaus veikla apima ne šimtus, o tūkstančius metų. Beje, žmogaus veiklos poveikį biosferai dar 1924 m. rašė V. Vernadskis,o dar anksčiau, 1902 m., rusų geografas D. Anučinas3) įvedė terminą „antroposfera“, - apibūdinti tai zonai, kurioje žmogaus veikla tapo lemiama.

Žemė yra toli (atstumo prasme) nuo kitų dangaus kūnų, tačiau jų įtaka tebejaučiama įvairiais aspektais. Kaip ir Umberto Eco tėkštelėjo, bet nepaaiškino - būtent tai akcentuoja Fuko švytuoklė. Žemei nustojus suktis apie savo ašį - švytuoklė būtų priversta sustoti. Pagal Mach'o dėsnį, švytuoklės padėtis kažkokiu keistu ryšiu susijusi su tam tikrų "fiksuotų" žvaigždžių padėtimi. Tos sustingusios žvaigždės, žinoma, juda, tačiau jos kažkaip paveikia švytuoklę. Kai kurių mokslininkų tai netrikdo. Pvz., JAV karinio Jūrų laivyno Metereologijos departamentas sako, kad slėgio pokyčius, iš dalies, galima numatyti pagal žvaigždžių padėtį. Džozefas Gudveidžas ir kiti tiki, kad pokyčiai danguje įtakoja Žemės klimatą.

Ir dar... Rytų Europos žiniuonys pagal Saulės ir Mėnulio padėtį pastojimo metu mokėjo nustatyti tikslų vaiko gimimo laiką. Frankas Braunas nustatė, kad austrių geldelių atsivėrimo laikas (ir kiti biologiniai reiškiniai) priklauso nuo Mėnulio fazių kaitos, kuri turi įtaką: nusikaltimams, psichinėms ligoms (lunatikai), gyvių migracijai ir t.t. (žr. Lunatizmas ir pilnatis).

Persindžeris atkreipė dėmesį į stiprų ryšį tarp Marso ir Veneros padėties ir Žemės magnetinio lauko pokyčių. Kodėl taip yra? Michaelis Gaquelin'as sako, kad Žemės-Saulės-Mėnulio sistema sudaro sudėtingą magnetinį raizginį, kurios pokyčiai veikia tos sistemos dalyvius.

Gajos vaikai: Pano atgimimas

Žemė ne vien tik antgamtiška, judri ir nesuprantama, - kai kada ji, kaip bebūtų keista, ji yra gyva. Šiai minčiai suklestėti labai padėjo Džeimsas Lovelokas su savąja "Gajos hipoteze" (daugiau >>>>), teigdamas, kad visi Žemės organizmai „bendradarbiauja“ kad klimato ir bionikos sąlygos išliktų tam tikrose jiems leistinose ribose. Lovelokui buvo gyva ne pati Žemė, - visa jos gyvybė veikia tarsi būtų viena gyva būtybė (ar prisimenate S. Lemo Soliarį, kurį ekranizavo S. Tarkovskis?).

Džonas Mišelis ir Robertas Rikardas tirdami Simulakra (akmenų dariniai, panašūs į gyvas būtybes) prasitarė, kad gyvybės „dvasia“ galėjo egzistuoti iki jai atsirandant. Pyteris Tompkinsas ir Kristoferis Birdas tvirtino, kad net paprasčiausi organizmai gali turėti nervų sistemos užuomazgas, „sąmonę“ ir bendravimo priemones (t.y. kalbą).

Paulis Kamereris pabrėžė, kad gamtoje pilna be galo pasikartojančių morfemų, o kiti stebėjosi, kad rūšių migracija ir populiacijos kitimai vyksta taip, tarsi tai būtų reguliuojama ir valdoma - tarsi pati planeta išvarytų ar atsikeltų kai kurias rūšis iš kitų pasirinktų sričių. Luisas Kervanas stebėjo, kaip daugelis organizmų atlieka tikrą „gyvybės alchemiją“ vien tik elementų transmutacijų (perstatinių) dėka - tai garsusis „šimto bezdžionių ir rašomosios mašinėlės“ reiškinys praktikoje (kai įgyjama naujų įpročių be tiesioginio jų perdavimo). Šeldreiko susiformuojančio priežastingumo teorija davė naują postūmį instinktų susidarymo tyrimams. Gal tai savptiška "anima mundi" (grupinė sąmonė), o gal perduodama noosferoje veikiant žmogui (Teilhardas de Šardenas).

Ir visos tos kalbos skatina vieną seną seną mintį, kad Motina Žemė yra gyvoji Deivė. Taip tikėjo Deivę Motiną garbinusios religijos, kol jų neišstūmė atkeliavę klajokliai su savo patriarchaliniu aukčiausiuoju dievu. Moters vaidmens pakitimas leidžia vėl atrasti Gają bei atgimti Panui ir reikalauja peržiūrėti paslaptingus senųjų iki-krikščioniškųjų tikėjimų sąryšius.

Išmatuotoji Žemė

Daug buvo teigiančiųjų, kad senovės žmonės buvo išbraižę (Hapgudas), išmatavę ir sužymėję (Stečini) bei sudalinę (Penikas) Žemę. Mes nežinome, kodėl jie taip kruopščiai tai darė, bet beveik visos senosios civilizacijos savosiose statybose naudojo labai tikslius ir matematiškai nepriekaištingus Žemės mato vienetus. Galbūt taip jie rado būdą suvaldyti Žemės energiją. Aleksandras Tomas nustatė, kad beveik visi megalitai Anglijoje (apie Stounhendžą) buvo pastatyti naudojant tą patį matą - „megalitų jardą“. Be to, dauguma akmens „ratų“ yra ovalo formos, kurių proporcijos verčia manyti, kad juos statė žmonės žinojo stačiųjų trikampių ir Pitagoro teoremas.

Dauguma lėjų veda tiesiai link kai kurių žvaigdžių patekėjimo taško (arba nurodo svarbius Saulės ar Mėnulio patekėjimo taškus) tam tikrą dieną. Statiniams pasirinktos vietos leidžia spėti, kad jų statytojai buvo ištyrę dideles teritorijas ir, galbūt, žinojo ir tikrąjį Žemės dydį. Bet maža to, panaudoję geomantiją, ištyrė planetos telūrinės energijos judėjimą ir nustatė lėjas (bei jomis pasinaudojo), kurios sudaro pasaulinį Tinklelį (apie Stounhendžą).

Virgulininkai (tokie, kaip feng šui Kinijoje) mokėdavo aptikti č'i (orgoną, „žemės energiją“ ar geomagnetines anomalijas) ir nustatyti, kuriose vietose tinka ar netinka ką nors statyti. Neolito laikų virgulininkai, galbūt, nustatydavo „požeminius šaltinius“ ir kitas Žemės vietas, kur Žemės energija veikdavo vaisingumą, gyvybingumą ir sveikatą ir statė megalitus (tokius, kaip Stounhendžas), kad, „subadydami Žemę“, pažymėtų tas energijas. Be abejo, tie primityvūs pirmykščiai žmonės keitė kraštovaizdį - pastatyti milžiniški ženklai, piliakalniai ir zodiakai... Kalvos perkastos taip, kas „senas tiesus Traktas“ neturėtų kliūčių. Senieji Žemės gyventojai žinojo, kad Žemėje yra „langų“, kur Žemės geo-energijos lygis labai aukštas ir kur dedasi įvairūs keisti reiškiniai.

Kai kuriose vietose Žemės kanalai buvo užkimšti (ar „prišiukšlinti“) - ten susikurdavo geopatijos streso židiniai sutapdavę su epidemijų židiniais. Mes pamiršome, kaip senovės šamanai valdė Žemės energiją, - bet ji ir dabar tebeveikia mūsų sąmonę ir gali padėti atverti vartus į kitus egzistavimo lygmenis.

Gaja vėl nori palaikyti ryšius su mumis, priminti mums apie galimus pavojus. Mūsų griaunamoji veikla nėra jai pavojinga (praeityje ji turėjo ir blogesnių salygų), bet ji gali būti lemiama mums patiems, jos vaikams, pamažu paverčiančiais ją nedraugiška vieta kažkokiems nuplikusiems antropoidams (paskaitykite apie Velykų salos tragediją). O gal galų gale mes atrasime ir pačią žemės galią.

Požeminis pasaulis

Senojoje šamanistinėje paleolito kosmologijoje Pasaulio medis jungė tris pasaulius - mūsų, dangų ir požemį. Požemis dažnai buvo laikomas mirusiųjų buveine - Hadu, Šeolu, Gehena, Anubio žeme ir, be abejo, krikščioniškuoju pragaru. Tikėjimas požeminiu pasauliu atsispindi mokslinėje fantastikoje (Edgaras Raisas Barousas), kai kuriose religijose (Korešanitai ir Šoverizmas), mituose ir legendose (Šambala, Agharta, Pasaulio Išminčių Karalija). Egzistuoja legenda, kad giliai po žeme gyvuoja požeminė rasė (Ričardo Šeiverio kosmologija), - kaip tieji katariečių demonai ("tyros"), valdantys mus iš po žemės blogio „spinduliais“. Kitose mitologijose Požemyje įsitaisė įšventintieji Slaptieji Išminčiai. Žemės grežiojimai įrodė (tai tikrai stiprus įrodymas), kad Žemės vidus nėra tuščias... Tačiau ji gali būti išvarpyta tarsi koks šveicariškas sūris, kuriame dar reiks atrasti neištirtas sritis.

Daugelyje vietų, pvz., Matto Grosso Brazilijoje ar Velnio skylės urvas netoli Mirties slėnio, randami keisti "tuneliai" ar „bedugniai“ urvai. Ar jie gamtiškos kilmės ar yra kažkokių požeminių architektų kūriniai? H.P. Lovekrafto išgalvotoje visatoje jas išrausė milžiniški kirminai (chtonai ir dolės) ir jose vėliau įsikūrė vampyrai ir gyvatės.

Sklindančios legendos apie lobius ir dingusias aukso kasyklas skatina žmones raustis gilyn į žemę - bet ar jie neužmiršo apie kitus daug vertingesnius „turtus“, kurių kilmė Žemės viduriuos? Mineralų susidarymas vis dar yra paslaptis - kaip ir dauguma dujų ir naftos telkinių, kurių kilmė gali būti nebioginės kilmės bei metalų rūdos gyslos. Virgulininkai teigia, kad po žeme dar tebėra „pirmapradžio vandens“ šaltiniai, kurių materiali būsena yra kitokia (plazma) ir kurie įtakoja telūrinių srovių judėjimą. Kas ten po žemės pluta - paslaptinga civilizacija ir keistos būtybės ar įdomios, bet labiau proziškos gamtos mįslės?

1) Imanuelis Velikovskis (1895-1979) – žydų kilmės rusų mokslininkas, gydytojas ir psichoanalitikas, 1939 m. emigravęs į JAV, 6-8 dešimtm. parašęs prieštaringai vertinamų knygų savaip aiškindamas daugelį praeities įvykių, ypač Artimuosiuose Rytuose („revizionistinė chronologija“). Jose iškeliama kosminių katastrofų (pvz., Veneros orbitos pasikeitimo) poveikio geologiniams procesams bei istorijos eigai idėja. Kritikavo Darvino evoliucijos teoriją.

2) Earlis Elis (Erle Christopher Ellis, g. 1963 m.) – amerikiečių aplinkosaugininkas, Merilendo un-to profesorius (nuo 2015 m.), tyręs žmonių sukeltų ilgalaikių ekologinių pokyčių (tame tarpe Kinijos kaimuose) priežastis ir pasekmes tiek lokaliais, tiek globaliais masteliais – sąsajoje su antropocenu. Paskelbė per 100 mokslinių straipsnių.

3) Dmitrijus Anučinas (1843-1923) – rusų antropologas, archeologas ir geografas, vienas antropologijos pradininkų Rusijoje. Parašė etninės antropologijos ir antropogenezės (apie Sachalino gyventojus ainus), etnografijos, pirmykštės archeologijos, regioninės geografijos, mokslų istorijos darbų. Nuo 1889 m. redagavo žurnalą „Etnografinė apžvalga“, o nuo 1900 m. „Rusų antropologinis žurnalą“. 1902 m. įvedė terminą „antroposfera“. Prie Maskvos un-to įkūrė Geografinį muziejų ir Antropologinį muziejų. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje, keli geografiniai objektai.

Akmenų gyvenimas
Astrologijos kiltis
Elohimų alchemija
Pakeliui į Saturną
Zoologija ir mitologija
Tuščiavidurė Žemė
Šeiveris ir „Slėpiniai“
Mitologija Visatos masteliu
Egiptietiška Betliejaus žvaigždė
Gyvoji Žemė: Motina Žemė
Ar didžiausia problema - atšilimas?
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Viduramžių pabudimai: katarai
Velykų sala: Du pasaulio modeliai
Grahamas Hankokas ir kova prieš sąmonę
Mūsų smegenys ir yra Visata
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Gyvenimas 2021 metais
Sahara senaisiais laikais
Ar Žemė yra plokščia?
Lunatizmas ir pilnatis
Raselo arbatinukas
Kasinėjimai Marse
Tunguskos sprogimas
Mitologijos puslapis
NSO.LT svetainė
Vartiklis