Egiptietiška Betliejaus žvaigždė  

Ryškiausia Didžiojo Šuns (Canis Major) žvaigždė yra Sirijus. Egiptiečiai ją vadino Septit, senovės žydai – Sehit, o graikai Sothis ir kaip Šuns, sekančio medžiotoją Orioną. Klasifikuojama kaip A1 klasės žvaigždė, Sirijus yra 23 kartus ryškesnis už Saulę. Jo ryškumas yra –1,42. Būdamas tik už 8,7 šviesmečių, ji yra 5-ji pagal artumą žvaigždė. Sirijaus santykinis judėjimas labai didelis – net 1,21 sekundžių per metus. Apie 100 tūkst. metų jis buvo netoli Vėžio žvaigždyno 'rytinėje' Paukščių tako pusėje. Dabar jis jau vakarinėje pusėje. Sirijaus spalva balta su žydros ir purpurinės atspalviais. Kartais, kai Sirijus yra prie pat horizonto ir prie tam tikrų oro sąlygų, regimas visomis vaivorykštės spalvomis.

Spėjama, kad dabartinis Sirijaus vardas kildintinas iš graikų kalbos žodžio 'sirio', reiškiančio 'dumiantis, žaižaruojantis', nes nuo vasaros karščio jis pakildavęs. Tačiau įspūdingiausias jo pavadinimas Izidės žvaigžde. Sirijui egiptiečiai skyrė ypatingą dėmesį jį laikydami Izidės 'siela'. Buvo metas, kai Sirijaus ilgą laiką nesimatė Egipte. Taip buvo dėl Žemės ašies precesijos, t.y. Žemės ašies svyravimo 47o kas 26 tūkst. metų. Prieš 12 tūkst. metų Sirijus buvo žemiau horizonto linijos. Tad tokios ryškios žvaigždės pasirodymas apie 10500 m. pr.m.e. galėjo reikšti ypač svarbią Dievų žinią - ypač, kai Sirijus tekėjo tuo pat metu, kaip ir Mergelės žvaigždynas. Tai buvo Izidės-Sirijaus įsčios, iš kurių gimę dieviškasis kūdikis, Horas.

Izidę ir Ozyrį, kaip ir Setą bei Neftidę, pagimdė dangaus deivė Nutė, o jų tėvas buvo Ra. Jiedu tapo Egipto valdovais. Kai Ozyriui buvo 28 metai, jį nužudė pavydus brolis Setas ir sukapojo kūną į 14 dalių. Izidė surinko visas kūno dalis, tik negalėjo rasti lyties organo. Tada ji pagamino dirbtinį, peslio formos, ir pastojo nuo jo. Tada pasislėpė Nilo pelkynuose, kur pagimdė Horą. Piramidžių tekstai nurodo esant dangiškąjį atitikimą:
„Tavo sesuo Izidė ateina pasidžiaugti meile. Ją uždėjai ant savo lyties ir tavo sėkla perėjo jai, ji buvo pasiruošus kaip Sirijus – Ir Horo Sopd (žvaigždė) išėjo iš tavęs kaip Horas, kuris yra Sirijus…“ (632 eil.)

Astronominiai tyrinėjimai leidžia paaiškinti kai kuriuos aspektus. Dėl Žemės skrydžio aplink Saulę, žvaigždžių padėtis truputį keitėsi. Yra metas, kai Sirijus nusileisdavo iškart nusileidus Saulei, ir jo nebūdavo 70 dienų. Tada jis pasirodydavo rytuose prieš pat patekant Saulei. 3300 m. pr.m.e. (pirmųjų dinastijų laikmetis) heliškasis Sirijaus patekėjimas buvo tiksliai Vasaros solsticijos dieną (birželio 21 d.). Dėl Žemės ašies precesijos šis momentas jau pasislinko 45 d. ir dabar būna rugpjūčio 5 d. (gimstant Kristui – liepos 19 d.)

Bet tuo metu buvo dar kažkas, kas vertė 'atgimti' visą Egiptą. Tai Nilo potvyniai, prasidėdavę birželio pradžioje, birželio gale išsiverždavę iš krantų, ir liepos mėn. Apsemdavę visą Nilo slėnį. Tad heliškasis Sirijaus patekėjimas buvo natūraliai siejamas su Nilo potvyniu, kuris buvo įvardijami 'Naujaisiais metais'. Dramblio kaulo lentelėje iš 1 dinastijos meto aiškiai susiejama:
„Sirijus yra Metų potvynio sukėlėjas“.
Piramidžių tekstuose (apie 2200 m. pr.m.e.) tvirtinama:
„Tai Sirijus, mylimiausia [Ra] dukra, ruošia jums maistą (potvynį) Metams ir įvardinama 'Metais'.“

Kaip žinoma, Didžiosios piramidės rytuose kažkada buvo Izidės šventykla. 26 dinastijos laikmečio steloje Izidė įvardinta Piramidės ponia. Dažnai laikoma, kad 5 Duat (Požemio) lygyje „Mirusiųjų knygoje“ minimas milžiniškas dvigubas sfinksas, gali būti stilizuotas Gizos nekropolio perteikimas. Tada galima spėti jos viršų esant 'Izidės veidu'.

Sirijaus vardas užrašomas trimis hieroglifais: žvaigžde ir dviem kitais, tikėtina susijusiais su Benbenu. Pusapskritimis naudojamas pažymėti Benben. Pailgas aukštas trikampis gali reikšti piramidę ar obeliską. O Benbenas išreiškia būties atsiradimą iš nebūties, pasaulio gimimą, tad ir Sirijus, kaip Bennu (feniksas) stebėjęs tvėrimąsi virš Benben, gali būti obeliskas, ar piramidės pamatas…

Didžiosios piramidės Benbenas (piramidionas) dingęs neatmenamais laikais. Galima spėti jį buvus juodo granito padengto auksu. Bet didžiausią Didžiosios piramidės sąsają su Sirijumi nurodo jos vidaus įranga. Tiek iš Faraono, tiek Karalienės kambarių išeina du siauri tuneliai – vienas į šiaurę, kitas į pietus. Jie rodo į konkrečias žvaigždes (kaip buvo 2500 m. pr.m.e.) – Karaliaus kambario – į Šiaurinę (Thuban) ir tris Oriono žvaigždes. Karalienės – į Sirijų.

Ptolomėjams atėjus į valdžią (305-30 m. pr.m.e., Kleopatra VII buvo paskutinė dinastijos valdovė) Egipto sostinė buvo perkelta į Aleksandriją. Įkurtas Serapio kultas. Sarapis buvo 'sintetinis' dievas pagal Asar-Hapi modelį, kas reiškia „Nilo Ozyris“. Izidės, kaip jo palydovės bei Romos legionų globėjos, garbinimas išplito į Vakarus ir jos šventyklų atsirado Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir net Anglijoje. Kartu plito ir Horo gimimo pašlovinimas – Graikijoje įvardinto kaip Harpokrato („Horo vaikelio“), o romėnų tapatintų su Apolonu ir Sol Invictus*).

Juliui Cezariui įvedant Julijaus kalendorių padėjo Aleksandrijos astronomas Sosigenes, kuris ankstesnį Mėnulio kalendorių pervedė į Saulės kalendorių. Egiptiečiai Saulės kalendorių turėjau kažkur nuo 3300 m. pr.m.e. O jų Nauji metai prasidėdavo su Sirijaus helistiniu patekėjimu, kuris Cezario laikais buvo liepos mėnesį. Galbūt todėl liepos mėnuo pavadintas Julijaus vardu. Mirus Kleopatrai 39 m. pr.m.e. Egiptas tapo Romos provincija, o Aleksandrijoje įsikūrė gausios graikų ir žydų bendruomenės. Besirandančiai krikščionybei tai buvo puiki idėjų terpė – įskaitant mirštančio ir atgyjančio dievo. Kristaus gimimą rodė 'žvaigždė iš rytų'. Kas tai per žvaigždė?

Papildomai prisiminkime, kad gimusį kūdikėlį Jėzų aplankė trys magai (ar Karaliai). Ozyriaus gimimą irgi skelbė trys išminčiai – Oriono juostos žvaigždės Mintaka, Anilamas ir Alnitakas, rodžiusios kryptį tiksliai į Sirijų. Be to Mergelės žvaigždynas tekėjo rytuose ir ekliptikos, pusiaujo ir horizonto linijos kirtosi jame. O Mergelės ryškiausia žvaigždė yra Spika, esanti Mergelės laikomo „gausybės rago“ ąsoje. Kadangi Betliejus reiškia „duonos namai“ – tai matosi aiškus ryšis tarp tų žodžių.


*) Nenugalimoji Saulė (Sol Invictus) – oficialus Romos Saulės kulto dievas ir karių globėjas. Jį 274 m. įvedė imperatorius Aurelianas, nešiojęs karūną su iš jos sklindančiais saulės spinduliais. Dar nesutariama, ar šis dievas buvo senojo romėnų dievo Sol kulto atgaivinimas, ar Heliogabalo kulto atkūrimas, ar visiškai naujas. Sol Invictus buvo svarbesnis už visus kitus Rytų saulės kultus iki tol, kol Teodosijus I uždraudė politeizmą. Anksčiau laikyta, kad romėnai Dies Natalis Solis Invicti šventė gruodžio 25 d., tačiau istoriniai rodo, kad saulei skirtos šventės tevyko rugpjūčio mėn.

Kalėdos
Senojo Egipto mitai
Egipto „Mirusiųjų knyga“
Dogono Sirijaus paslaptis
Dingusių šumerų lentelių fragmentas
Kaip buvo galima pastatyti piramidę?
Oriono ūkas: Vieta, kur gimsta žvaigždės
Kaip žodžiu pasaulį kūrė Kepera
Vartų į žvaigždes rankraščiai
Rentgenas Senovės Egipte
Žvaigždės kalba Egiptui
Malūnsparnio hieroglifas
Tolimojo poveikio reiškinys
Mitologija Visatos masteliu
Šventasis Gralis – kas jis?
Indėnų kosmologiniai mitai
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Pranašas Nostradamas
Precesija
Mitų skiltis
NSO.lt svetainė
Vartiklis