Šopenhauerio gyvenimo vingiai. Vartiklis

Nors truputį sužinojus apie filosofą, lengviau supranti, kas stumtelėjo jį jo teorijoms. Artūras Šopenhaueris – Fridricho Nyčės pirmtakas. Tad ir padarykime ekskursiją į šio pesimisto, voliuntaristo, iracionalisto gyvenimą. 1883 m. F. Tionisas¹⁾ įvedė voliuntarizmo terminą, o šios idealizmo šakos pradininku laikomas A. Šopenhaueris, teigęs, kad tik valia yra aukščiausias būties principas. Jam pasaulio esmė – akla, betikslė valia gyvenimui, o „išsilaisvinimas“ iš pasaulio galima pasiekti „nirvanos“ būsenoje. Jo frazė „Visas vyksmas vyksta iš būtinybės“ trumpai ir aiškiai paaiškina „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ esmę. Chaimas²⁾ laikė jo filosofiją „... nepaprastai gyvu ir protingai papasakotu sapnu“, o paties filosofo charakterį „nenuoseklumo įsikūnijimu“.

Su palikimu Šopenhaueriui nepasisekė. Jo dėdė ir senelis išprotėjo. Tėvas Henrichas Floris buvo laikomas dideliu keistuoliu ir baigė gyvenimą savižudybe. Pats Šopenhaueris teigė, kad protą paveldėjo iš motinos Johanos Henrietos, senatoriaus dukros, rašytojos, palikusios 24 tomus kūrybos – jo žodžiais, beširdės – o charakterį iš tėvo, turėjusį banko kontorą, lipemaniako (niūraus bepročio). Paveldėtos „keistenybės“ apsireiškė jo darbuose ir jo asmeniniu gyvenimu. Kasdieniniame gyvenime tai buvo niūrus hipenchodrikas, su fobijomis ir baimėmis.

Nuo savęs nepabėgsi – bijodamas raupų bėga iš Neapolio. Įsitikinęs, kad visi įkyriai siūlo pauostyti užnuodyto tabako, Artūras bėga iš Veronos, bėgo iš Berlyno – iš choleros ir sukilimo baimės. Toliau – Šopenhaueris niekada negerdavo iš svetimos stiklinės bijodamas užsikrėsti, visad gyveno pirmame aukšte, kad išsigelbėtų galimo gaisro metu, visada save laikė suokalbio auka. Kilus bet kokiam triukšmui už nugaros, griebdavo špagą, pamatęs prieš einantį suaugusį vyrą, įsitempdavo, iš kiekvieno laiško tikėjosi nelaimės, nesiskuto barzdos, nes bijojo įsipjauti, o ją tiesiog nudegindavo. Savo rankraščius rašė ir šifravo graikų, lotynų ar sanskrito kalba ir juos slėpė, kad joks kitas filosofas negalėtų pasinaudoti jo mintimis. Žinomas jo posakis: „Man lengviau, kad kirminai ės mano kūną, nei kad profesoriai grauš mano filosofiją“. Jo filosofijos įtaką patyrė F. Nyčė ir L. Tolstojus.

Getingemo universitete Šopenhaueris neprigijo, keldavo isterijas ir atsisakydavo apmokėti sąskaitas, jei tik jo pavardė būdavo su dviem „p“. Kaip ir Onore de Balzakas, jis buvo užkietėjęs egoistas ir tekalbėjo tik apie save. Laikydamas save nepralenkiamu, nusipirko savo portretą, „kad pastatyčiau koplyčią jam kaip šventam atvaizdui“. Neapkęsdamas kitų filosofų, jis filosofavo bet kokiu pretekstu: apie mėnulio šviesą, apie vaiduoklius, apie magnetizmo galią (mistinė kryptis), apie savo įžvalgumą ir t.t. Bandė įtikinti visus, kad gyvens 100 m., žodžiais kvietė lytiniam susilaikymui, tačiau pats gyveno palaidą gyvenimą. Dažnai įžeidinėjo motiną, kaltino neištikimybe, darydamas išvadą: „moterys niekingos; jų plaukai ilgi, tačiau protas trumpas“.

Dabar galim pridurti, kad Ogiustas Kontas³⁾, pozityvizmo pradininkas, 10 m. gydėsi nuo psichinio sutrikimo. O „išsigydęs“ išvijo žmoną, pasiaukojančiai slaugiusią jį visus tuos 10 m. Tada Kontas pasiskelbė materialistinės religijos apaštalu, nors iki tol nuolat kvietė sunaikinti dvasininkiją. Beje, jo sesuo kentė nuo protinių sugebėjimų sutrikimų. Šizofrenija vystosi neskubėdama (10 m.) ir pastebima iš lėto asmens charakterio keitimosi – kliedesių, baimių, egomanijos ir pan. apsireiškimo. Č. Lombrozo⁴⁾ rašė apie „genialią“ filosofų psichiką: „... stebėjosi jų sugebėjimu netinkamai išaiškinti kiekvieną aplinkinių poelgį, visur regėti persekiojimus ir visur rasti pretekstą giliai, nesibaigiančiai melancholijai. Tą ypatybę nulemia būtent didesnis protinių galių išsivystymas, ko dėka apdovanotas žmogus geba dažniau rasti tiesą ir tuo pat metu lengviau išsigalvoti klaidingas išvadas savo skausmingo suklydimo pagrindimui“.

Neigdamas monogamiją, Šopenhaueris garbino daugpatystę – tesigailėdamas, kad bus tiek daug uošvių. Savo dvasiniame testamente dalį lėšų skyrė šunų ir sukilimą slopinusių kareivių naudai, nuoširdžiai niekino patriotizmą ir jį vadino „aklišių aistra ir akliausia iš aistrų“. A.L. Pasteras⁵⁾ primena: „Mokslas neturi tėvynės, tačiau mokslininkas privalo ją turėti“. V. Langė-Euchbaumas⁶⁾ rašė apie tokius genijus: „... patologinis pradas, užmaskuotas religiniais, filosofiniais ar etikos apdarais, gali stipriai kenkti sveikam gyvenimui“. Pats gi Šopenhaueris šį pasaulį vadino „blogiausiu iš įmanomų“, - bet kur tokiems filosofams gali būti gerai?

Laiko, kad Šopenhaueris sukūrė kažką nauja. Greičiau jau jis sukomponavo kažką parengtą laiko ir aplinkybių. Sujungęs misticizmą, cinizmą, pesimizmą ir savąją tikrovės sampratą tai išdėstė filosofijos kalba. Taip, kaip sugebėjo – juk neturėjo ramaus skeptiško charakterio. Psichiatro Aarono M. Kričo knygoje apie tokius žmones rašoma: „Jiems būdingas narcisizmas ir egoizmas, bendras žmonių niekinimas, jie neturi nacionalinių ar patriotinių jausmų, jie pasižymi socialinių dėsnių, religijos niekinimu. Visi jie aiškiai turi nepilnavertiškumo kompleksą, tačiau nešiojasi pranašumo kaukę“.

Aloginio intuityvizmo atsiradimas: Šopenhaueris

Hėgelis į betarpišką pažinimą pažvelgė dialektinio idealizmo požiūriu (žr. >>>>>). Vis tik jis filosofiją laikė griežtu mokslu ir gerbė loginį pažinimo pagrindimą. Moksliškumo paremta jo kova prieš Jakobį ir Hartmaną, prieš romantikus ir prieš Šelingą. O po Hėgelio betarpiško pažinimo klausimą gvildeno nemažai 19-20 a. mąstytojų.

1848 m. Prancūzijos revoliucija parodė buržuazijos filosofinio progreso ribas. Racionalizmas imamas laikyti ribotu mąstymo būdu. Į pirmą vietą iškyla religinė, iracionali, aloginė filosofija. Ir to posūkio filosofijoje atstovu tampa A. Šopenhaueris (1788-1860). Jo pasaulėžiūra sudėtinga ir pilna prieštaravimų. Tačiau klausimas apie betarpišką pažinimą – vienas pagrindinių jo gnoseologijoje.

Su betarpišku pažinimu (intuicija) tiesiogiai susijusi jo valios kaip daikto savyje teorija. Pripažindamas I. Kanto reiškinių ir daikto savyje atskyrimą, skirtingai nuo šio teigė, kad mums mūsų vidinėje patirtyje leista pažinti daiktą savyje, kas yra ne kas kita, o valia. Ir visos neorganinės ir organinės gamtos formos tėra valios apraiška („objektyvizacija“). Čia svarbiausia tai, kad valia yra pirminė ir nesąmoninga, o intelektas, sąmonė, pažinimas – antriniai. Todėl ir pastebime voliuntarizmo ir iracionalizmo apraiškas – jau Vindelbandas¹²⁾ bei Folkeltas¹³⁾ priskyrė jį iracionaliems mąstytojams.

Anot Šopenhauerio, intelektas atsirado vėliau, tarsi pašvaistė, prasiveržusi iš tamsios pasąmonės gelmės. Kartu su juo atsiradusioje savimonėje tasai proveržis iškyla kaip valia. Ir intelektas tėra valios įrankis. Pažinimas, kilęs valios gelmėse, nepajėgus apimti tikrąją pasaulio esmę. Ir iš valios kilęs pažinimas negali pažini pačios valios – kaip „akis negali išvysti savęs pačios“.

Iš čia kyla atsieto (reflektyvaus) pažinimo kritika. Šis tapatinamas su protingu pažinimu (t.y. sąvokų pagalba). O kadangi jis būdingas mokslui, tai minėta kritika reiškia ir visų mokslo formų kritiką. Ir čia griežtai priešpastatomas abstraktus pažinimas apčiuopiamam bei turiningam pažinimui, teorija ir apmąstymas – praktikai ir veiksmui.

Visas pažinimo turinys kyla tik iš jo pagrinde glūdinčio atskleidimo (intuicijos) ir jo palyginimo su kitais atskleidimais bei sąvokomis. Vienintele svarbia proto forma yra atsietos sąvokos forma, nesanti jokiame sąryšyje su regimu pasauliu. Per sąvoką atsiranda abstrakcija, t.y. nuo intuicijos atskirtas vaizdinys, kuris galimas dėl mąstyme pašalintų konkrečių daikto aspektų.

O mąstymas, atskirtas nuo intuicijos, nesuteikia jokio naujo pažinimo, jokių iki tol neegzistavusių dalykų, o „tik pakeičia iš intuicijos gauto pažinimo formą“. kadangi protas visad gražina pažinimui tik tai, kas buvo suvokta kitu būdu, jis „nepraplečia mūsų pažinimo“. Proto sąvokos yra tarsi futliaras, iš kurio „neįmanoma išimti daugiau nei buvo įdėta“.

Maža to, sąvokos tiesiog neatitinka tikrovės, kurią pažinti pretenduoja, nes toks pažinimas tarnauja valiai ir gali suvokti ne daiktus, o tik santykius: „tik tiek pažįsta objektus, keik jis egzistuoja tuo laiku, toje vietoje, tomis sąlygomis, dėl tų priežasčių, su tais veiksmais – t.y., pažįsta juos ne kaip atskirtus daiktus, tad, pašalinus visus tuos sąryšius, pažinimui dingtų ir patys objektai, nes jisai juose nepažintų nieką kita“. Taip yra ir moksle – mokslinis pažinimas tegali „tik apibendrintai pažinti daiktų tarpusavio santykius“.

Intelektualaus pažinimo tikslas nėra pažinti esatį, o tik įtvirtinti jos pažinimą, t.y., „padaryti patogiu aiškinti kitiems“. Proto sąvokos privalo „semti savo turinį iš intuityvaus pažinimo“. Tad sąvokomis pasitenkinantį žmogų negalima vadinti filosofu: filosofas privalo atsisakyti sąvokų, proto.

Anot Šopenhauerio, geriausias pažinimas yra stebimasis, tačiau jis apribotas vien konkretybėmis. Daugelio skirtingų dalykų sujungimas į vieną įmanomas tik per sąvoką. Tačiau sąvokoje praleisti visi skirtingumai. Tad sąvoka – tik netobulas pateikimo variantas.

Turiningiausiai pažinti galima tik per intuiciją, o tai ne mokslo, o meno kelias. Tad sąvokų kritika moksle pereina į tikrą kovą prieš sąvokas mene. Šopenhauerio estetika iracionali. Anot jo, tikru meno kūriniu tegali būti kūrinys be jokios minčių priemaišos. Tad nenuostabu, kad geriausiais meno kūriniais laikomi eskizai, melodijos, eilės, kilę iš improvizacijos įkvėpimo metu ir netgi tarsi nesąmoningai.

Ir tada sąvoka mene paskelbiama visiškai beprasme, nevaisinga, galinčia valdyti tik jo techniką: „sąvokos sfera - mokslas“, bet ir čia ji praninka ne į esmę, o tik į sąryšius, species transitivas (praeinančias formas).

Objektyvaus pažinimo sąlyga Šopenhaueris paskelbia „nesuinteresuotą“ pažinimą, t.y. išsivadavusi iš tarnavimo valiai ir neskirto praktikos poreikiams. Tam protas turi (bent trumpam) nustelbti valią, o tai įmanoma tik genijui. Paprastam žmogui pažinimo galimybė yra „žibintas“, nušviečiantis jam kelią, o genijui tai – „saulė, nušviečianti pasaulį“. Genialumas tapatinamas su absoliučiu objektyvumu, kai pažinimas pasiekiamas intuicija, kai objektas paimamas be jokių sąryšių, o subjektas be sąryšių su valia. Intuityviu būdu pažįstamas ne atskiras daiktas, o idėja, amžina forma, betarpiškas valios objektyvumas duotame lygyje. Perėjimą nuo įprastinio, pavaldaus valiai, pažinimo prie intuityvaus, sudarančio „genijaus“ lemtį ir privilegiją, Šopenhaueris apibūdina kaip staigią permainą.

Šopenhaueris daro išvada, kad „privalo egzistuoti kažkokia galimybė bet kurią tiesą, atskleistą apmąstant ir pagrįstą įrodymais, pažinti ir betarpiškai, be įrodymų ir apmąstymų pagalbos“.

Tačiau jam buvo būdingas abstrakcijos ir įrodymų neįvertinimas, ką parodo jo požiūris į matematiką: „Matematikoje protas išimtinai užsiėmęs pažinimo formomis – laiku ir erdve, - taigi panašus į katę, žaidžiančia su savo uodega“. Tačiau šiam aspektui aptarti ketiname skirti atskirą straipsnelį.

Šopenhaueris įkvėpė ne tik Nyčę, bet ir Bergsoną bei, iš dalies, Kročę¹⁴⁾. Pvz., Bergsonas irgi tvirtina, kad intelektas visai ne pažinimo priemonė, o tik praktinio veikimo pagalbinis įrankis (instrumentas), o tik intuicija, išsilaisvinusi nuo praktinių poreikių, pajėgi atskleisti tikrąją dalykų esmę.

Artūras Šopenhaueris (Arthur Schopenhauer, 1788-1860) – gyvenimo filosofijos atstovas, išgarsėjęs kūriniu „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ (1995).

Gimė turtingo prekybininko šeimoje. 9 m. amžiaus buvo išsiųstas i Prancūziją, kur gerai išmoko prancūzų kalbą. 17 m. amžiaus pradėjo lankyti verslo mokyklą Hamburge, kad galėtų perimti šeimos verslą. Po tėvo mirties 1805 m. A. Šopenhauerio motina tapo žymia noveliste ir jos dėka filosofas susižavėjo J. V. Goethe⁷⁾, K. Schlegel‘iu⁸⁾ ir broliais Grimais⁹⁾.

1809 m. A. Šopenhaueris įstojo į Getingeno universitetą studijuoti mediciną, tačiau 1811 m. Jėnos universitete ėmėsi filosofijos studijų ir 1813 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Domėjosi I. Kanto, Dž. Loko, B. Paskalio, M. Montenio, Jėnos universiteto romantikų, F. Šelingo¹⁰⁾ idėjomis. A. Šopenhaueris laikė save I. Kanto pasekėju, kritiškai žiūrėjo į savo meto Europos filosofiją, J.G. Fichte‘s ir G.V. Hėgelio sistemas vertino pašaipiai. Dėl potraukio į intuiciją, analogiją ir genialumą jis buvo artimas romantiniam, o ne formalistiniam, matematiniam Herberto mąstymui.

Didžiausią įtaką jam turėjo vedantos filosofija ir budizmas. Iš budizmo pasiėmė pasaulio pesimizmą, nirvaną, „aš ne aš“, mintis apie žmogiškos būties nemateriškumą. Dėl rytietiškos įtakos jo pažiūros yra etinės, estetinės ir ontologinės. Prioritetas teikiamas žmogaus vidiniams prioritetams, o išorinis pasaulis yra kančių buveinė. Filosofijos išeities taškas yra valia ir su ja susijusi kančia. Žmogui pasaulis duotas kaip vaizdinys, objektai – kaip juos sąlygoja subjektai. Pasaulio vidinė esmė atsiskleidžia subjekto savęs patyrime. Save patiriame ir kaip vaizdinį, ir kaip valią. Kūno veiksmai yra tik objektyvuoti valios aktai, taigi, giliausia esmė yra iracionalizuota valia. Valia yra nepažini realybė, pirminis pasaulio pradas, proto ir tvarkos priešingybė. Pasaulis yra vientisas, bet turi dvi puses ir mąstančiam žmogui jas atveria: regimąją ir neregimąją. Regima puse yra vaizdinys, o neregima – valia. Tai, ką mes vadiname tikrove yra regimybė, nes egzistuoja tik mūsų vaizdinyje. Anot A. Šopenhauerio, tikras pasaulis yra valios pasaulis.

A. Šopenhaueriui, kaip ir kitiems neklasikinės filosofijos pradininkams – S. Kierkegaard‘ui¹¹⁾ ir F. Nyčei - būdinga pabrėžti vienatvės svarbą. Ši neklasikinės filosofijos nuostata glaudžiai siejasi su tragiškajam romantizmo sparnui būdingu vienatvės, melancholijos aukštinimu ir poetizavimu. A. Šopenhaueris, stipriai paveiktas romantikų pasaulėjautos, teigia, kad žmogus esti visiškai savimi tik tol, kol jis vienas, taigi, kas nemėgsta vienatvės, tas nemėgsta ir laisvės, nes tik būdamas vienas žmogus yra laisvas. Anot A. Šopenhauerio vienatvėje menkystos jaučia visą savo menkumą, o didis protas – visą savo didybę - kiekvienas regi save tokį, koks iš tikrųjų yra ir juo tobulesnis gamtos kūrinys, tuo jis atskiresnis.

Pasak A. Šopenhauerio, „svarbi gyvenimo išminties sudedamoji dalis yra teisingas dėmesio skirstymas dabarčiai ir ateičiai, kad viena dalis nenustelbtų kitos. Daugelis gyvena perdėm dabartimi: tai lengvabūdžiai, kiti – perdėm ateitimi: tai aikštingieji ir nekantrieji. Jie apgauna save paneigdami pačią savo būties esmė ir gyvena tik „ad interim“. Retas išlaiko deramą pusiausvyrą, taigi nors žmogaus orientacija į ateitį yra perspektyvesnis dalykas karjeros siekiančio asmens praktikoje, padeda planuoti ir realizuoti save ilgalaikėje perspektyvoje, ateities laiko, kaip sėkmės veiksnio panaudojimas, neatsiejamas nuo dabarties ir praeities, tokios kokia ji yra ar buvo, pripažinimu: „kas nesusimąsto dėl savo praeities, tas paprasčiausiai netenka sveikos nuovokos“.

A. Šopenhaueris siekė įrodyti, jog žmogaus vidiniai išgyvenimai yra daug svarbesni negu juos sukeliantys realūs įvykiai. Anot jo, tik tokia filosofija yra teisinga, kuri nukreipta į žmogaus būties, jo vidinio pasaulio problemas. A. Šopenhaueris pabrėžia vienatvės ir asmenybės sąmoningo atsiribojimo nuo išorinių būties formų reikšmingumą. Teigia, kad kas tikrai pasaulyje vertinga, žmonės nevertina, o tai, ką jie vertina, nėra vertinga. – tai rodo uždaras didelių ir žymių žmonių gyvenimo būdas. Taigi, vienatvė A. Šopenhauerio filosofijoje poetizuojama ir traktuojama kaip neišvengiamas visų didelių žmonių likimas, kaip mažesnės blogybės iš dviejų pasirinkimas. Jis teigia, jog turtingos dvasios žmogus pirmiausia kratosi rūpesčių ir nemalonumų, norėdamas turėti ramybę ir laisvo laiko; jis ieško tylaus ir kuklaus gyvenimo ir pasižmonėjęs visuomenėje renkasi uždarą gyvenimo būdą, o jeigu jis tikras intelektualas – net vienatvę. Kuo turtingesnis dvasinis žmogaus pasaulis, tuo mažiau jam reikia iš išorės. Todėl intelektualumas daro žmogų užsidariusį ir nekalbų.

Savo filosofijos pagrindu A. Šopenhaueris laikė valią. Kanto „daiktą savaime“ jis sutapatina su valia. Valia jam – daikto savaime esmė. „Pasaulinė valia“ – pagrindinis impulsas, veikiantis visame pasaulyje – ne tik žmoguje, bet ir gyvūnuose, augaluose, gamtos jėgose. Visa tai yra tik pasaulinės valios objektyvacija. Visi reiškiniai, procesai, įvykiai yra valios rezultatas. Valia – tai siekimas be tikslo ir pabaigos. Todėl pasitenkinimas yra normali valios būsena.

Žmogaus gyvenimas – valios objektyvas. Tačiau objektyviausia valia iškyla kaip kančia. Valia žmogui teikia daugybę nemalonių, nes gyventi – reiškia norėti, o norėti – kentėti. Bet koks siekimas kyla iš stokos, todėl, kol yra nepasitenkinimas, yra kančia. A. Šopenhaueris daro paradoksalią išvadą, kad „skausmas“, kentėjimas, kuriam priklauso bet koks trūkumas, stoka, kiekvienas noras, yra tai, kas pozityvu, betarpiška, pajausta. Kentėjimo šaltinis gali būti bet kas – lytinis potraukis, meilė, pavydas, neapykanta, baimė, liga. Jeigu viso to nėra, kyla nuobodulys, kuris taip pat kankinantis.

Optimizmą A. Šopenhaueris laiko ne tik „absurdiška“, bet ir „niekšiška mąstysena, žiauriu pasityčiojimu iš nenusakomų žmonijos kančių“. Tarp žmonių vyksta nuožmi kova dėl vietos po saule – žmogus žmogui yra vilkas. Akla valia daugelį žmonių verčia visą gyvenimą kovoti už savo egzistenciją, rūpintis kaip išgyventi, iš anksto žinant, kad bus pralaimėta. Mirties atžvilgiu visą gyvenimą galima laikyti nuolatiniu mirimo procesu. Žmogus mirčiai priklauso nuo pat gimimo, ji visą laiką žaidžia su žmogumi kaip su savo grobiu. Valia – troškimas gyventi, taigi mirtis – nebūties priešingybė, tačiau žmogus turi nuolat gyventi su mirtimi. Anot A. Šopenhauerio, kančių pilną žmogaus kasdienybę padeda ištverti tik mirties baimė, o ne gyvenimo meilė. A. Šopenhaueris rašo: „Tikriausiai niekada nei vienas žmogus savo gyvenimo pabaigoje, jei tik jis protingas ir nuoširdus, nepanorės gyventi dar sykį; daug mieliau jis pasirinks visišką nebūtį“. Tačiau tai nereiškia, kad filosofas siūlo anksčiau laiko pasirinkti nebūtį. Jis yra už natūralią gyvenimo pabaigą: „didžiausias gėris, įmanomas amžiaus pabaigoje, yra eutanazija – nepaprastai lengva, jokios ligos nesukelta, jokių traukulių nelydima ir visai nejaučiama mirtis“. Savižudybė A. Šopenhaueriui yra tik pavienio valios reiškinio sunaikinimas. Ji yra valios teigimas. Savižudis nori gyventi, jis nepatenkintas ne gyvenimu apskritai, o tokiu gyvenimu, kurį jam teko gyventi.

Pati svarbiausia A. Šopenhauerio filosofijos išminties taisyklė – siekti ne malonumų, o stengtis išvengti skausmo. A. Šopenhauerio filosofija atstovauja etiniam irracionalizmui. Vakarų filosofijos istorijoje A. Šopenhaueris yra pirmasis mąstytojas, nuvainikavęs du tradicinius šios filosofijos stabus – Protą ir Dievą, ir kartu suabejojęs dviejų pamatinių žmogaus dvasios galių – tikėjimo ir pažinimo – neprilygstama verte. A. Šopenhaueris fiksuoja paprastą mintį – yra tik vienas absoliutas ir viena absoliuti realybė. Tai pasaulis, savaime vientisas, bet mąstančiam žmogui atveriantis dvi puses – regimąją ir neregimąją. Regimoji pasaulio pusė vadinama vaizdiniu, o neregimoji – valia. Jei esama Dievo, kaip „antipasauliškos“, tačiau pasaulio vyksme dalyvaujančios būtybės, pats pasaulis, istorija ir žmogaus gyvenimas turi galutinę ir aukščiausią prasmę bei tikslą. Jei Dievo nėra, jokios aukštesnės prasmės pasaulis ir žmogus neturi, o istorija betikslė. Visi egzistenciniai orientyrai turi tilpti pačiame pasaulyje, o gyvenimo tikslas sutapti su pačiu gyvenimu. Dar svarbiau tai, kad pašalinus Dievą išnyksta pamatinis Vakarų žmogaus tikėjimas – tikėjimas pasaulio ir istorijos protingumu, tam tikra dieviško kūrimo aktu į pasaulį įdiegta tvarka, kurią žmogus gali pažinti savo protu, nes ir protas yra ne kas kita, kaip šios tvarkos atitikmuo pačiame žmoguje. A. Šopenhaueris atmeta pasaulio sakralumą ir protingumą.

¹⁾ Ferdinandas Tionisas ( Ferdinand Tonnies, 1855-1936) – vokiečių sociologas ir filosofas, vienas iš Vokiečių sociologijos draugijos steigėjų, jos prezidentas 1909-33(). Buvo produktyvus rašytojas, „suprantančios sociologijos“ šalininkas, „formaliosios sociologijos“ pradininkas. Bandė sukurti vieningą ir logiškai susijusią sąvokų sistemą. Jis skyrė grynąją (tiriančią statinę visuomenę), taikomąją (dinaminę) ir empirinę (statistinių duomenų - sociografija) sociologiją. Išskyrė du visuomenės, visuomeninių ryšių tipus (bendruomeninius ir visuomeninius), tris socialinio gyvenimo formas: santykius, grupuotes ir korporacijas.

Anot Tioniso, visuomenę sudaro įvairūs žmonių santykiai ir junginiai, todėl ji yra žmonių valios produktu. Individualios valios apraiškos jungiasi į kolektyvinę valią ir tuo pačiu į socialinę struktūrą. Valia yra dviejų tipų: natūrali (bendruomenės pagrindas) ir racionalioji (visuomenės pagrindas). Pirma labiau apibūdina tradicinę visuomenę, antroji – industrinę (šiuolaikinę). Jos skiriasi pagal jose dominuojančias normas.

²⁾ Rudolf Chaimas (Rudolf Haym, 1821-1901) – vokiečių filosofas, istorikas ir publicistas, dirigento Hanso Chaimo tėvas.

Gimė dabartinės Lenkijos teritorijoje (dabart. Zielona Gora), Berlyne studijavo filosofiją ir teologiją. Jo raštai yra biografiniai ir kritiniai, skirti daugiausia vokiečių filosofijai ir literatūrai. 1870 m. paskelbė Romantizmo mokyklos istoriją, taip pat parašė W. von Humbolto (1856), Hėgelio (1857), Šopenhauerio (1864) ir kt. biografijas.

³⁾ Ogiustas Kontas (Isidore Auguste Marie Francois Xavier Comte, 1798-1857) – prancūzų filosofas, sociologijos ir pozityvizmo pradininkas, įvedė terminą „altruizmas“.

Veikiamas utopinio socializmo atstovo H. Saint-Simono, išvystė pozityvizmo teoriją kaip vaistą Prancūzijos revoliucijos sukeltoms socialinėms negalioms, stengdamasis naują socialinę doktriną paremti mokslu. Jo pažiūros 19 a. padarė įtaką K. Marksui, Dž. Miliui ir G. Eliotui. O sociologijos ir socialinio evoliucionizmo koncepcija veikė ankstyvuosius sociologus ir antropologus (H. Martineau, H. Spencerį...), išsivystydama į šiuolaikinę akademinę sociologiją (kaip pateikiamą E. Durkheimo). Jo teorijos kulminaciją įgavo „Žmonijos religijoje“, paskatinusią 19 a. religinio ir pasaulietinio humanizmo vystymąsi.

O. Kontas pasiūlė religiją, kurioje nėra nei dievo, nei kitokios antgamtinės jėgos. Jam ji – visavertė harmonija, kurioje viskas susieta natūraliais ryšiais. Religija atlieka dvi funkcijas: moralinę ir politinę. Jos komponentai: doktrina, garinimas ir disciplina. Komponentus vienija humaniškumas. Palaipsniui svarbiausiu ėmė laikyti garbinimą, kuris gali būti tiek privačiu, tiek viešu. O noras atriboti laikinas žemiškas galias nuo dvasinių galių leido Kontui bei jo pasekėjams atskirti valstybę ir bažnyčią, kaip tenkinančias skirtingus poreikius.

⁴⁾ Čezarė Lombroso (Cesare Lombroso, 1835-1909) – italų kriminologas, psichiatras ir

italų pozityvistinės ir antropologinės kriminologijos pradininkas. Jis atmetė klasikinį požiūrį, kad nusikalstamumas kyla iš žmogaus prigimties ir, panaudojęs koncepcijas iš fiziognomijos, ankstyvosios eugenikos, psichiatrijos ir socialinio darvinizmo, teigė, kad nusikalstamumas yra įgyjamas ir tasai, kas „gimė nusikaltėliu“, turi būti nustatomas pagal fizinius defektus. Jo didžiausias nuopelnas, kad perkėlė tyrimo akcentą nuo nusikaltino (kaip veiksmo) į žmogų (nusikaltėlį).

1863 m. išleido knygą „Genialumas ir beprotybė“, kurioje iškiliausioms asmenybėms (jau mirusioms) iš esmės skyrė psichinių negalių diagnozes - besiremdamas įvairiais gandais. Tai geriausias gydytojo įgaliojimų viršijimo pavyzdys. Nors knygos pabaigoje jis ir parašo, kad negalima teigti, kad genialumas viso labo tėra proto pasimaišymas, tačiau jų gyvenime būna tarpsnių, kai jie atrodo ir elgiasi tarsi bepročiai.

Štai genijų ypatybės, į kurias Lombroso atkreipė dėmesį:
1. Kai kurie jų buvo išskirtiniais (pvz., Amperas jau 13 m. amžiaus buvo geru matematiku, o 10-metis Paskalis sumąstė akustikos teoriją);
2. Daugelis jų piktnaudžiavo narkotinėmis medžiagomis ir alkoholiu (pvz., Ruso gėrė didelius kiekius kavos);
3. Daugelis jų nebuvo linkę dirbti savo kabinetų tyloje ir tarsi jautė poreikį nuolat keliauti;
4. Taip pat dažnai keisdavo profesijas ir užsiėmimus;
5. Paprastai imdavosi spręsti sunkiausius uždavinius, tarsi kaip jiems labiausiai tinkančius. Jie sugebėdavo pajusti naujus išsiskiriančius dalykus or jų pagrindu kartais kurdavo kvailas teorijas;
6. Visi jie turėjo savitą, nuo kitų besiskiriantį stilių. Kai kurie jų prisipažino, kad po ekstazės nesugeba nieko sukurti (ir net mąstyti);
7. Beveik visi kentė dėl religinių abejonių, nors jų sąžinė vertė tokias abejones laikyti nusikalstamomis;
8. Jų nenormalumas pasireiškė raštuose ir kalboje, nelogiškose išvadose, aiškiuose prieštaravimuose.
9. Beveik visi jie ypatingą svarbą skyrė savo sapnams.

⁵⁾ Lui Pasteras (Louis Pasteur, 1822-1895) – prancūzų chemikas ir mikrobiologas, atradęs vakcinacijos, mikrobinės fermentacijos ir pasterizacijos principus, vienas (su F. Kochnu ir R. Kochu) bakteriologijos pradininkų. Jo didžiausias indėlis yra į ligų prevenciją, - tuo išsaugant daugybę gyvybių. Jis sumažino mirtingumą nuo gimdymo karštligės ir sukūrė pirmąsias vakcinas prieš pasiutligę ir juodligę.

Jis sudavė triuškinantį smūgį savaiminio atsiradimo teorijai, parodydamas, kad be užkrėtimo neišsivysto jokie mikroorganizmai. Už tai gavo Prancūzijos akademijos Alhumberto premiją. Jo darbai apie kristalų sandarą ir poliarizaciją tapo stereochemijos pagrindu. Ankstyvuoju laikotarpiu atlikti tyrimai su vyno rūgštimi padėjo pagrindus organinių medžiagų struktūros suvokimui.

1886 m. iš Anglijos į Paryžių skubos tvarka atvežė 4 vaikus, kuriems įkando pasiutęs šuo. Jiems grėsė mirtis, o Lui Pasteras tuo metu kūrė skiepus. Po injekcijų vaikai liko gyvi. Visuomenė audringai sveikino mokslo pasiekimus, vaikai sulaukė didelio dėmesio. Tik vienas Pastero pacientų, 5-metis Patrikas Reinoldsas nesuprasdamas paklausė: „Ir dėl tokio niekingo uodo įkandimo reikėjo trenktis į tokią tolybę?“

⁶⁾ Vilhelmas Euchbaumas (Wilhelm Lange-Eichbaum, 1875-1949) – vokiečių psichiatras, dirbęs Berlyne, Tiubingene ir Hamburge. Parašė darbą apie talentus, duodamas sociologinius ir socio- psichologinius paaiškinimus priešpastatydamas juos biologiniams. Jis atmetė ankstesnes teorijas (kaip Č. Lombroso⁴⁾ ).

⁷⁾ Johanas Volfgangas fon Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe, 1749-1832) - vokiečių Švietimo epochos rašytojas, humanistas, politikas, gamtamokslininkas ir filosofas.

⁸⁾ Karlas Šliogelis ( Karl Wilhelm Friedrich Schlegel , 1772-1829) – vokiečių rašytojas, poetas, filosofas, kritikas, lingvistas. Vienas svarbesniųjų vokiečių romantizmo teoretikų. „Kalbose apie mitologiją“ galiėjosi, kad naujieji amžiau neturi savo mitologijos, kuri galėtų įkvėpti poetus (kaip buvo antikoje).

⁹⁾ Broliai Grimai (Jokūbas, 1785-1863 m.; Vilhelmas, 1786-1859) – vokiečių kalbininkai, tautosakininkai, pasakų kūrėjai. Žymiausi kūriniai: „Brolių Grimų pasakos“, „Brėmeno muzikantai“

¹⁰⁾ Frydrichas Šelingas (Friedrich Wilhelm Joseph Schelling, 1775-1854) – vokiečių filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos srovės, idealizmo atstovas artomas Jėnos romantikams. Pasiremdamas I. Fichte, išvystė gamtos kaip gyvo organizmo objektyvistinė-idealistinės dialektikos koncepciją.

¹¹⁾ Siorenas Kierkegoras (Soren Aabye Kierkegaard, 1813-1855) - danų filosofas ir teologas, vienas egzistencializmo pirmtakų.

¹²⁾ Vilhelmas Vindelbandas (Wilhelm Windelband, 1848-1915) - vokiečių filosofas, priklausęs neo-kantistinei Badeno mokyklai. Įvedė terminus nomotetinis ir idiokratinis, naudojamus psichologijoje ir kitose srityse. Jo mokinais buvo be vien filosofai, pvz., sociologas M. Vėberis. Svarbūs jo filosofijos istorijos veikalai „Senovės filosofijos istorija“ (1888) ir „Naujosios filosofijos istorija“ (1878-80).

¹³⁾ Johanas Folkeltas (Johannes Immanuel Volkelt,1848-1930) – vokiečių filosofas. Nesukūrė savos sistemos, tačiau jo kūriniuose gausu įdomių minčių. Pagrindinės pastangos buvo kritikuoti pozityvizmą ir kurti naująją metafiiką. Tai pat rašė estetikos klausimais. Apie Šopenhauerį parašė knygą „Artūras Šopenhaueris: asmuo ir mokymas“ (1900).

¹⁴⁾ Benedetas Kročė (Benedetto Croce, 1866-1952) – italų idealistinės pakraipos filosofas, istorikas, kritikas, politikas. Rašė filosofijos, istorijos istoriografijos ir estetikos temomis. Žinomiausias kūrinys „Estetika kaip išraiškos mokslas ir bendroji lingvistika“ (1902).