Hėgelis ir naujasis Europos mokslas  

Siūlome prieš tai susipažinti Fichtės mokymas apie mokslą   ir       Kanto refleksija niutoniškame moksle

Kaip ir Kantas bei Fichtė, Hėgelis savo filosofiją orientavo į mokslą; jis jam ir teorinio mąstymo, ir mąstymo aplamai pavyzdys. Ir nors Dvasios vystymosi viršūne yra ne mokslas, o religija, menas ir filosofija, vis tik išeities tašku yra mokslo refleksija. Mokslo apmąstymai Hėgeliui yra papildomas argumentas sąvokos pripažinimo visa ko esme. Juk kiekvienas mokslas yra sąvokų sistema, kurioje (kiekvienoje jų) pagrindu yra viena vienintelė sąvoka išsirutuliojanti į sistemą.

Čia Hėgelis polemizuoja tiek su Kantu, tiek su Šelingu. Kantui pagrindinė mintinė forma – tai sprendimas, kuriam sąvoka tėra atributu, o žinios išreiškiamos sprendimais. Mat prasmę įgauna ne pats kūnas (jėga), o kūnų (jėgų) sąveika, kurios rezultatas yra pateiktas sprendime. Hėgelis dėmesį kreipia ir į kitus mokslo buvimo ir vystymosi aspektus. Reikia rasti daikto esmę, reikia parodyti, kaip abstrakti jo išraiška keičiasi konkrečia; ir netgi parodyti, kad vystymasis keičiasi savaiminiu vystymuisi. Ir reikia pradinį išeities tašką susieti su sistema. Anot Hėgelio, nei sprendimas, nei samprotavimas negali vystytis savaime, nes jie išreiškia tik pasiekto pažinimo laipsnį, ne daikto esmę, o jo santykį su kitais daiktais, o samprotavimas leidžia tik padaryti išvadas iš prielaidų. O savaiminio vystymosi, kurį matome moksle, paaiškinimui reikia atsiriboti nuo daiktų esmės. Arba, kai norime kalbėti apie daiktus, jų prigimtį ar esmę vadiname sąvoka, kuri egzistuoja tik mąstymui. Tad logikos tema tampa ne sprendimai ar samprotavimai, o daiktų sąvokos.

Šelingo požiūriu, tiesa atskleidžiama per įkvėpimą, nušvitimą, tad ji pasiekiama tik nedaugeliui, turintiems tą dovaną. Tuo tarpu Hėgeliui mokslas yra visų norinčių jo siekti dalia, nes jis suteikia pasiekimo metodą, palaipsnį perėjimą nuo abstraktaus prie konkretaus racionalaus mąstymo būdu, būdingu visiems žmonėms.

Hėgelis nurodo ir tai, kad ateina naujas laikas. Mokslas tampa suprantamas visiems, nes tai racionalių sąvokų sistema; į mokslą besiorientuojantis filosofas žiūri į visus, ne vien į išrinktuosius. Todėl filosofija nori pagrįsti ir paaiškinti pačios sąvokos prasmę ir likimą.

Kartu Hėgelis kritikuoja Kantą, kad šio samprotaujamos sąvokos virsta tuščiomis (be turinio) subjektyviomis formomis, iš kurių neįmanoma išlukštenti tikrovės. Hėgelio sistemoje sąvokų formos turi turinį, nuolat turtėjantį besivystant. Filosofija pateikia sąvokoje pasiektą pažvalgą to, kas vyksta su jusline būties tikrove ir pateikia protui (ir suvokimui) pajautimo ir apmąstymo lygius tiek, kiek jie virsta prielaidomis jam. Taip, kaip moksle anksčiau pasiekti rezultatai tampa sąlyga naujiems, taip ir filosofijoje istoriškai ankstesni dalykai logiškai virsta vėlesniais. Kai mąstymas įsisavina kokį nors daiktą, tasai iš juslinio virsta mintiniu.

Pažinimas Hėgeliui visada mąstymas sąvokomis. Protas regi sąvoką kaip daikto esmę, kaip save patį vystantį turinį. Tad individas gali suvokti mokslo pasiekimus, tačiau tam turi nueiti tam tikrą kelią, o mokslas tam jam suteikia „paspirtis“, pagalbą.

Čia aiškėja vienas pagrindinių mokymo dėsnių: tą kelią, kurį dvasia (t.y. mokslas) nueina per ilgą laiką, individas įveikia per trumpesnį laikotarpį (lygiai kaip žmogaus vaisius per trumpą laiką praeina žmonijos nueitą kelią).

Vienas svarbiausių – savaiminio vystymosi principas. Hėgelio įvesta naujovė – substancijos virsmas subjektu. Tik to dėka galima apie savaiminį judėjimą; dvasinis pradas, sudarantis visų daiktų esmę, vystosi tam, kad pasireikštų savo visu pilnumu. Tad tikroji būtis – toji, kuri praėjo ilgą vystymosi kelią, pakeitė save, virto kitokia, panaikino tą kitoniškumą, grįžo į save, tačiau jau praturtėjusi ankstesnių pakopų patirtimi.

Matosi, kad Hėgelio logika yra mokymas apie mokslą, t.y. ji kuriama atsižvelgiant į mokslą. Filosofija apima mokymą apie mokslinio-teorinio pažinimo pradus ir principus, apie kategorijų vietą jame; tačiau ji išeina už mokslo ir jo metodų ribos į būties ir mąstymo pagrindų ir pradų sritį. Va tik filosofijos vystymą atlieka sąmonė, virstanti savimone, kai svarbiausiu dalyku yra ne rezultatas, o procesas, metodas.

„Logikos moksle“ matosi, iš vienos pusės, Hėgelio kryptingumas mokslo link, o iš kitos – mokslo poreikis savo vystymosi kelio apmąstymui. Hėgelio kategorijų sistema iškyla kaip esminė mokslo vystymuisi; kiekviena kategorija skelbiasi kaip tam tikras kelio etapas. Hėgelis atskleidžia ir vystymosi mechanizmą, nurodydamas prieštaravimą ir triadą.

O jeigu Hėgelio logika yra mokslo logika, tada svarbiausiu minties judėjimu pripažįstama dedukcija. Jei duoti pradiniai principai (aksiomos, pradai), tai iš jų galima išvesti visą sistemą, tęsiant iki begalybės. Kantas tai pavadino „keliu žemyn“. Taip manė ir Hėgelis. Kantas, tiesa hipotetiškai, pasiūlė ir „kelią aukštyn“, link teorijos pradų. Hėgelis irgi užsimena „atvirkštinį judėjimą“; tada būtų išeita iš ankstesnių paradigmų ribų, ir kalbama ne apie išvadas, o apie pradų transformaciją. Tokiu atveju būtų pereita į kitą teoriją (fizikoje – Einšteino teoriją), o ankstesni pradai būtų sugretinti su naujais. Ankstesnis tiriamas objektas tarsi atskleistų savo „dvilypę“ prigimtį.

---

Hėgelio dvasios fenomenologijos akademinis aspektas  

Pagal Hėgelį, filosofinis mąstymas (teigiamai protingas) yra „visų sąmonės būdų tiesa“ ir todėl asmens mokslinis išsilavinimas apima visus būtinus dvasios fenomenologijos žingsnius. Šio „gimimo dvasioje“ proceso neįmanoma paspartinti: „Nekantrumas reikalauja neįmanomo, o būtent tikslo pasiekimo nesinaudojant priemonėmis. Iš vienos pusės, reikia išlaikyti šio kelio ilgį, nes būtinas kiekvienas momentas; iš kitos pusės, kiekviename jų reikia užtrukti“ Kitaip dvasiškai būtina patirtis, neįsisavinta asmeniškai, bus primesta iš šalies susvetimėjusia kito pozityvaus liudijimo forma, negyvu „knyginio“ pateikimo objektyvumu, sukeldama dualizmą samprotavime (pvz., teorijos ir praktikos). O nepatenkintas savęs įtikinimas taip ir liks tik moraliniu santykiu.

Tačiau šis dvasios kilimas prie filosofinės formacijos dar vyksta už filosofijos kaip mokslo ribų. Galutinė dvasia yra tas betarpiškas subjektyvumas, kurio suvokimas dar tik „artinasi prie mokslo“ ir kol kas to dar negali. Tad tokia sąmonė iškelia „teisingą reikalavimą“, kad jai parodytų „visiems vienodai nutiestą kelią“. Ir čia kyla svarbiausias klausimas: ar galima „nemokslinei sąmonei“ adaptuoti ir perduoti visiems prieinama forma tik ezoterinį pažinimą neiškraipius mokslinio turinio, kuriuo ir yra mokslinė forma? Kaip pirmajai (vienetinei) pakilimo patirčiai suteikti visuotinės instrukcijos formą: „visiems vienodai nutiestą kelią“? Ir Hėgelis daro išvadą: „Ši priešybė, matyt, ir yra pagrindinis mazgas, kuriuo išnarpliojimu dabar užsiėmusi mokslo išsilavinimas ir dėl kurio dar nepasiekė tinkamo supratimo“.

„Mūsų požiūrio tašku yra šios idėjos žinojimas kaip ... absoliučios dvasios, priešpastatančios sau ... baigtinę dvasią, kurios principu yra absoliučios dvasios pažinimas, nes dėl to jis ir kilo“. Tik moksline forma dvasia iš tikro „žino apie save kaip absoliučią dvasią; ir tik šis jo žinojimas, dvasia, yra jo tikrasis egzistavimas“. Tačiau „pirmasis naujojo pasaulio reiškimasis“ kol kas turi tik ezoterinę „mąstymo laisvės“ formą – tik „betarpiškos laisvės“ formą. Mat absoliučiai dvasiai vis dar trukdo jos įgimtas betarpiškumas, kurio reikia ne tik atsisakyti, bet ir atskleisti jos tiesą neigimo neigimo principo dėka. Mat „tiesa nėra išbaigtas produktas, pats subjektas privalo tapti teisingu, atsisakyti nuo savo specifinio turinio vardan substancionalios tiesos ir įsisavindamas tą tiesą“. Tai valios, o ne vien tik žinojimo aspektas.

Anot Hėgelio, jo „Dvasios fenomenologija“ ir buvo sumanyta kaip „aptariamoji mokslo forma“ - „visiems vienodai nutiestą kelias“ – siekiant įveikti minėtą prieštaravimą. Ji turi būti teorijos „kopėčiomis“, padedančiomis „apsvarstymo pagalba pasiekti protingą pažinimą“. Tačiau „Fenomenologija“ yra žmogaus kaip giminės „sąmoningos patirties mokslas“. Tuo tarpu individualaus „išėjimo iš atskiro subjektyvumo“ patirtis tebelieka taip pat priklausoma nuo atsitiktinių antropologijos apibrėžimų: gimimo su marškinėliais, šeimos aplinkos, asmeninio gyvenimo sąlygų. Beje, Hėgelis pabrėžė visuotinį auklėjimo nuopuolį.

„Filosofijos mokslų enciklopedija“ skirta tam pačiam tikslui – „vadovėliu studentams“, tik jos „glaustas, formalus ir abstraktus“ stilius reikalavo papildomų paaiškinimų paskaitų metu. Tad ir jis nesugebėjo išspręsti „absoliučios dvasios pažinimo problemos“ be praktinio neigimo, be tos sąlygos, kad toji „baigtinė savimonė liautųsi būti baigtine“. Todėl ir „Enciklopedijos“ teorinis dėstymas nutrūksta pereinant nuo aptariamos „betarpiško pažinimo“ formos prie loginės „mokymo apie būtį“ formos. Tas šuolis įvyksta „už kadro“, t.y. tik suvokime (sau), o ne studentams. Tad tą suvokimas, kurio dėka įvyksta tasai perėjimas, turi ne tik teorinį, bet ir praktinį (kūrybinį) momentą, ir yra jų vienybė jame. Suvokimas yra visuotinės patirties užbaigimas. Ir tik asmeninės meno ir religijos patirties trūkumas neleidžia individui neišvengiamai pereiti prie loginės formos. Tačiau tie dvasios pakilimo žingsniai yra dar iki „Enciklopedijos“ ir turi būti nueiti iki jos.

Tad natūraliai iškyla klausimas apie įgimto subjektyvumo praktinio „nuėmimo“ (perkūnijimo) mokslinį metodą. Ar pačiame moksle galima religinė askezė? Ar mokslas gali įtraukti religinio kulto metodą?

Kame „susitaikymo, sudarančio tikėjimo esmę“ paslaptis? Tai nėra teorinis klausimas, nes vaizdinyje dar nėra realios subjekto ir objekto priešstatos. Dievatikybėje turime įsivaizdavimą apie objektyvų pradą, jis mūsų žinojime. Tačiau toji būtis tik mums. Atvirkščiai, kulto pradžia yra būties neigimas, negatyvaus prado kulminacija. Būtinas dramatinė subjekto ir absoliutaus objekto (Dievo) priešprieša. Karštas laisvės poreikis – tikėjimas išgelbėjimu – patenkinamas tik dvasinio pakylėjimo misterijoje, kai subjektas savo vidujės veiklos dėka nuima savo priešpriešą su Dievu. Kultas yra priešybės konkrečioje vienybėje išnykimas, kai įveikiama vienetinio „aš“ (tos abstrakčios aptariamos savasties tapatumo) izoliacija. Toks subetarpinimas yra valios, ne vien išorinės refleksijos aspektas. Nes kultas savyje turi objektyvios dvasios apibrėžtumą – betarpiškumą per „moralinį paklusnumą ir tarnavimą“, kurie pakylėja asmenybę iki proto, tiesos patikimumo suvokimo.

Hėgelio laisvės paradigma Prieš du amžius Hėgelis parodė, kad būtinai pereina į laisvės epochą kaip dvasios esatį: „Mūsų laikmetis yra gimimo ir perėjimo į naują periodą metas“. Baigiasi „išminties meilės“ istorija, kai filosofija pasiekia savo pačios supratimą. Tik moksline forma dvasia iš tiesų „sužino save kaip absoliučią dvasią, ir tik šis pažinimas yra tikroji dvasios egzistencija“.

Reikia trumpai apžvelgti subetarpinimo aspektus – pažinimą ir įsivaizdavimą. Pažinimas susijęs su tiesiogine būtimi, kuriai nereikia įrodymų. Patirtis tikrai yra ir pasireiškia savarankiško buvimo forma (sąmonės faktas). Gamtoje tokią spontaniškos laisvės aukščiausią formą sąmonė randa gyvojo pasaulio veikloje. Tačiau patirčiai nepakanka visuotinumo ir būtinumo: joje tėra tik apsireiškimas. Todėl pažinimo dialektika įkrenta į nuolatinį progresą.

Dvasios srityje pažinimas žinomas kaip intuicija, įkvėpimas, atradimas. Meninis vaizdinys ir vidinis tikėjimo suvokimas taip apvaldo subjekto dvasią, kad nukreipia jo valią „tarsi tam tikra jam svetima jėga“. Toji viešpataujanti virš žmogaus jėga įkurdina jo dvasioje savą laisvą gyvenimą ir turi savimonę, pvz., daimono, angelo. Visose religijose yra žinomas nusilenkimas šiai, keliančiai nuostabą ir pagarbą, gyvenimo laisvei; kaip gamtoje, tiek pačioje dvasioje. Tai yra kitos savimonės pripažinimas dvasioje. Tačiau tiesioginis patikimumas neišeina už subjektyvumo ribų.

Visai priešingai, įsivaizdavimas neigia pažinimo betarpiškumą ir kalboje fiksuoja tik esamą tapatumo momentą. Tokia empirinė skenavimo visuotinybė: daugybės jutimų palyginimas, išreikštas visų jų svarbaus santykio reikšmių priklausomybe, t.y. lygtimi X=Y. Mąstančio proto pripažinimas ir yra begalinio kiekio tokių lygčių, sudarančių „pasaulio paveikslą“, paieška – heterogeninių dėsnių, viešpataujančių virš subjektyvumo, agregacija. Ši ne-laisvės sfera yra abstrakčios tapatybės ir subjektyvaus jo atitikmens (teisingumo) karalystė.

O kadangi tokia abstrakcija tėra nejudrus produktas ir neturi betarpiško fakto patikimumo ir įtikinamumo, tai metafizikai tenka ją nuolat įrodinėti. Be to juslinio aspekto paneigimas įsivaizdavime dar neužbaigtas, todėl „juslumas ir kova su juo būtini įsivaizdavimui, kad jisai galėtų egzistuoti“. Jis turi nuolat naudotis apmąstymais, kad apibrėžtų savo X ir Y abstraktų visuotinumą. Įsivaizdavimas visada jaučia tam tikrą juslinį turinį visuotino regimybėje, t.y. panašaus pavyzdžio, analogijos, metaforos. „Taip, pavyzdžiui, ‚sūnus‘ ir ‚gimimas‘ – tik vaizdiniai, paimti iš gamtos santykių, ir mums visiškai aišku, kad jų nereikia suprasti jų betarpiškume“. Arba „Dievo pykčio, jo gailesčio. keršto paminėjimas..., - tik panašumas, palyginimas“. Toks ir Kristaus „aš“: „Aš esmi kelias ir tiesa, ir gyvenimas“. Čia turimas omenyje jo kanoninis vaizdinys, istorinis kontekstas ir pan. Tad „aš yra pati gryniausia sąvoka“, tikroji „trejybė“, visuotinė absoliučios dvasios asmenybė. Ir tuo pat metu Dievas, suprantamas kaip savimonė, - ne anapusinis kitas ir ne tai, kas buvo. Tai pats betarpiškumas, ką visi žino tikrai (tačiau dar ne iš tikro) – „aš“. Visuotinis Dievo „aš“ (Trejybė) ir yra visų „aš“ tiesa.

Įsivaizduojantis mąstymas savyje turi neužbaigto juslingumo neigimo prieštaravimą: „Mąstymas vaizdiniais, kadangi jis savo prigimtimi susijęs su akcidencijomis ar predikatais“ visada savo dalyką laiko kažkuo parengtu, pastoviu, todėl toks formalusis „mąstymas arba įrodymas neišeina už baigtinio ir sąlygoto ribų“. Tačiau pati įsivaizdavimo dialektika yra siekyje tokio visuotinumo, kuris turėtų savo vidinį pažinimo momentą: „Inteligentijos kelias įsivaizdavime tame, kad betarpiškumą padarytų vidiniu reikalu, save savyje pažinia, o taip pat nuimti vidaus subjektyvumą, jame pačiame padaryti jį svetimu, ir jo paties išorėje būti savyje pačiame“.

Moralumas
Filosofų zigzagai
Apie ontologiją
Benediktas Spinoza
Dekarto "Ego cogito"
Krizinės sąmonės genezė
Objektyvizmas (Ayn Rand)
L. Vitgenšteinas. Kultūra ir vertė
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
Laisva valia ir determinizmas
G. Leibnicas: biografija ir ištrauka
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
B. Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškumas
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Egzistencinės paradigmos vystymasis psichologijoje
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Mokslo filosofas Tomas Kunas
Monada arba sielos grūdas
I. Kantas apie organines formas
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Ferdinandas de Sosiūras
Heraklitas iš Efeso
Erichas Fromas
Agnosticizmas
Trijų taisyklė
Filosofijos skiltis
Vartiklis