Didysis terminatorius    

Čia į Nyčės filosofiją pažvelgiama iš K. Jungo psichoanalizės taško. Aišku, Nyčė davė svarius pagrindus savo „ligos“ diagnozavimui, tačiau painioti jo filosofiją su asmenybe, tai tarsi išlydytą metalą gražinti į rūdos būvį. Vis tik tai rimta tema - Jungas prieš Nyčę. Apie filosofijos ir psichologijos santykį skaitykite po straipsnio.

„Ryto žaros“ pratarmėje Nyčė reikauja „išmokti gerai jį skaityti“, t.y., „lėtai, giliai, pasižvalgant atgal ir užbėgant pirmyn, su užslėptomis mintimis, jautriais pirštais ir skvarbiom akimis“. Anot jo, toks skaitymo būdas – filologija.

Šiaip tai, kiekvieną knygą reikia skaityti „gerai“ arba visai neskaityti. Tad jei autorius kreipiasi su tokiu reikalavimu, tai tikriausiai kalbėjo apie kažką ypatinga. Tad pirmiausia pabandykime gerai perskaityti duotą patarimą. Atrodo, kad ir jame yra „užslėpta mintis“ (ir net nesvarbu, ar ją žinojo pats Nyčė). Ne filologija, o psichologija – štai kas leidžia tikrai gerai perskaityti knygą.

Tad apie ką toji knyga? Ir apie ką ji iš tikro? Pradžioje žodis pačiam autoriui, „Ecce homo“ apibendrinusiam savo gyvenimą ir taip apibūdinusiam tą knygą ir jos tikslus: „Šia knyga prasideda mano žygis prieš moralę [ ... ] Kur ieško jos autorius to naujojo ryto, tos iki šiol neatskleistos žaros, kuria vėl prasideda diena, - ach, visa virtinė, ištisas naujų dienų pasaulis? Visų vertybių perkainojime, išsivadavime iš visų moralinių vertybių, priimant ir patikint viskuo, kas iki tol drausta, niekinta, keikta [ ... ] Mano uždavinys – parengti žmonijos aukščiausiojo prisiminimo akimirką, didįjį vidurdienį“, kai žmonija supras, kad anksčiu vadovavosi „neigimo, sugedimo instinktu“. „Tad klausimas apie moralinių vertybių kilmę man pirmučiausias, juk nuo jo sprendimo priklauso žmonijos ateitis“. „‘Ryto žaroje‘ pirmąkart stojau į kovą su nuasmeninimo morale“.

Tačiau perkainoti – reiškia, įvertinti iš kitos perspektyvos – ir į kovą įtraukiama religija, filosofija, menas, mokslas ir, galiausiai, pats žmogus, kaip biologinė rūšis. O kokia tos kovos pasekmė – pirmiausia, sau pačiam „kova žygyje už pažinimą“. Po šios knygos Nyčė parašė dar kelias knygas, saulė pakilo dar aukščiau, šešėliai sutrumpėjo, daug kas tapo aiškiau matoma – bet principinių naujovių jau nebuvo (tik patikslinama, apsukiojama, pridedama – kaip mokymas apie nihilizmą). Į mūšį mestas netgi sąjungininkas iš šešėlių pasaulio, kaukė – persikūnijęs Zaratustra; galiausiai ginklu pasirinktas kūjis (durklo vaidmeniui), pritraukta „muzikinė palyda“, Paskutinio teismo trimitai („Kumyrų žūtis“), ir ankstesnės žmonijos kumyrai, kaip mąstė filosofuojantis kūju, buvo triukšmingai nugalėti.

Tiesa, Nyčė save laikė ne tik kovotoju prieš žmoniją (nes ji visa paniro į moralės liūną), bet ir žmonijos gydytoju (nes manė esąs vieninteliu, galinčiu ją pagydyti); jis ne tik kovojo su ja, bet ir siūlė savus vaistus: mokymą apie amžiną sugrįžimą ir valią valdyti bei naujojo pasaulio pamatus – Dionizo tragizmą (jau apsireiškusį dar 1871 m.).

Fridrichas Vilhelmas Nyčė O kokios tos kovos pasekmės kitiems, taip sakant, žmonijai? Ko gero – nulinės. Pasekėjų ir tyrinėtojų buvo, yra ir bus, - apie rašo daug, neįtikėtinai daug. Bet kas pasikeitė moralėje ir religijoje, t.y. ne tam lašui, o prie pačios jūros? Ach, jei tai tikrai būtų buvusi jūra, su jos štormais, gelmėmis ir jų pabaisomis... Tik Nyčė tarsi .... į vandenį žvelgdamas, pateikė kitą metaforą – smėlį. „Smėlis! Smulkus, minkštas, apvalainas, nesibaigiantis smėlis!“ Kitaip tariant, dykuma, o pačiam smėliui – rojus, žydintis sodas. Žmogiškajam „smėliui“, užsiėmusiu vienu ir tik vieninteliu veiksmu – žiaumoti. Toji pilka dykuma jau užvaldė viską žemėje:

Nes išdidūs dykumų vėjai
Nežino kliūčių savivalei,
Griauna sienas, šiaušia veją,
Balina druska iki valiai.

Nepraėjo nė šimtas metų, ir to N.S. Gumiliovo*) eilėraščio pranašystė išsipildė:

Ir matyt nepraeis nė keli amžiai
Kaip senajį žalią mūs pasaulį
Užplūs gausūs plėšrūs smėliai
Išdžiovinti Sacharos saulės.
Užpils jie jūrą Viduržemių,
Ir Maskvą, Atėnus, Paryžių,
Ir tikėsim dangaus ugnimis -
Ant kupranugarių beduinai.

Nežinau, ar beduinai tiki dangaus ugnimis, tačiau smėlynai tikrai netiki niekuo, ko negalima žiaumoti. Jau neliko religijos kaip reguliuojančio žmogaus su nežinomybe santykio principo, nei moralės autonominio taržmogių santykių reguliuojančio principo (ne aplamai, o kaip masinių reguliatorių). Pirmojo nėra, nes smėliui neegzistuoja nei pažinimas, nei nepažintasis (na, nebent ėdamo lygyje); religijos šiandien teturi dekoratyvųjį (psichologinį ir politinį) vaidmenį, jei atmesime „beduinus“ ir kai kuriuos ypač tradicinius etnosus. Antrojo todėl, kad moralinių dievybių funkcijas pasiėmė kitos dievybės – Merkurijus ir Temidė (vieninteliai ne tik išlikę, bet ir stipriai išsiplėtę, suįžūlėję, labai sotūs, mažomis plėšriomis akimis ir ilgais į save lenktais pirštais, siaurakakčiai ir plaukuoti). Dabar nebeklausiama: „Gerai man ir kitiems?“, o tik „Kiek tai kainuoja? Ką už tai gausiu?“ „Žynių“ rolę perėmė – pavesti ir smėlynų vardu – kiti žyniai: ekonomistai, juristai, politologai, ekspertai, analitikai, sociologai ir, aišku, žurnalistai (visa vadinamoji „liberalioji inteligentija“, t.y. vertelgas aptarnaujantis personalas). Jie bando įteigti žmonijai, kad tėra vienintelė vertybė, vienintelis gėris – stipriai optimizuotas vartojimas ir jo saugumas optimizuotose „socialinėse struktūrose“, o visa kita „susigulės“ (ir dar, aišku, kad jie patys ir yra „elitas“; „smėlis“ nuo jų ekstazėje, nes visa jų buhalterija, visa plėšri logistika jam pateikiama „mokslo“ ir net „filosofijos“ pavidalu).

F. Nyčė šiandien pamatytų, kad jau nėra nei moralės, nei religijos, ir nuspręstų, kad tai „gana gerai“. Jis, gerai žinantis istoriją, suprastų, kad tai objektyvus procesas visai nepriklausantis nuo jo knygų, tačiau su tuo susitaikytų. Ir vėl numirtų, nes vietoje mirties smėlyje pirmenybę atiduotų mirčiai ugnyje.

Smėlis – nekokia mirtis, žmonija kaip smėlis yra žmonijos mirtis – ir Nyčė nujautė tokią baigtį. Nors manė, kad žmoniją pribaigs moralė, religija ir pesimizmas – kaip gyvenimą silpninančios ir neigiančios formos. Jis suklydo – žmonija pribaigė moralę bei religiją ir toliau gana optimistiškai žiaumoja, ... t.y., gyvuoja toliau. Jos dvasinę mirtį sukėlė ne moralės ir religijos žlugimas: tiesiog mirta kartu – ir dar su daugeliu kitų gerų dalykų.

* * *

Bet laikas imtis darbo. Pasižiūrėkim ne į užmanymą, o į atlikimą, patį „Ryto žaros“ organizmą. Taip ir gausim atsakymą į vieną iš iškeltų klausimą – apie ką ši knyga? Ar tikrai apie moralę joje kalbama? Tarytum taip. Bet labai neįprastai ją supranta Nyčė. Jis kalba apie meną, religijos psichologiją, kognityviąją veiklą (pažinimą), lyčių ir etnosų santykius, etnopsichologiją, charakterologiją, kalbą, įpročius, mediciną, pedagogiką, teisę, gamtos pažinimą ir vos ne ekonomiką. Kai kurios šių sričių ribojasi su morale, o kitas Nyčė meistriškai priverčia ribotis. Bet ar tai nėra pritempta, ar nėra per platus moralės supratimas, kuri, iš esmės, tėra siauras psichikos pjūvis, t.y., nesąmoningai rezultuota ir sąmoningai sankcionuota konvencija apie tai, kokios individo reakcijos (kitų ir savo, bet tik koreliacijoje su kitais, atžvilgiu) laikomos normatyviomis. Koks čia gali būti ryšis, tarkim, su kalba ar fizine žmogaus sveikata? Tačiau Nyčė jį mato, todėl moralė jo akyse yra visuotinė stichija, apimantis visas žmogaus gyvenimo apraiškas. Bet tada jis ją supranta kitaip nei kiti?

Taip ir yra. Jam moralė – visa tam, kas įeina į žmogaus patirtį, kolektyvinis vertybės priskyrimas. O kas neįeina? Ogi įeina viskas, net nebūtis! Bet tada kodėl Nyčė suabejoja ir net neigia ją? Apsiskaičiusiam skaitytojui turi būti aišku: nes visos vertybės turi būti perkainuotos! Aišku ir kodėl – nes morale juodina ir gadina gyvenimą ir patį žmogų.

Neaišku tik viena – kokios vertybės jam stoja prieš moralę. Bet ar Nyčė apibrėžė, kas nėra moralė? Intuicija linkus tvirtinti „taip“, tačiau protas tūpčioja, kažką nerišlaus murma ir abejoja. Aiškių nedviprasmiškų imoralizmo formuluočių Nyčė nepateikė. Tenka eiti aplinkiniais keliais.

Pirmiausia į akis krinta altruizmo (kaip moralės kvintesencijos) priešpastatymas egoizmui. Bet juk egoizmas apibrėžiamas tik moralinių sprendimų ir vertinimų sistemoje ir, beje, kaip kažkas negatyvaus. Tad norint jį priimti kaip kažką pozityvaus, reikia išeiti iš moralinės sferos ribų, į „anapus gėrio ir blogio“.

Įsižiūrėjus atidžiau, aiškėja, kad moralinėms vertybėms Nyčė priešpastato estetines. Ir aiškėja kodėl: jis moralei pristato visa, kas turi sąryšį su asmenybe – juk estetinis išgyvenimas visiškai individualus. Bet kas tada patiria moralinius išgyvenimus – argi ne asmenybė?

Kaip rasti atsakymus į tokius klausimus? Estetika užsiėmė tradicinė filosofija; asmenybė buvo ir teologijos tema – nė viena jų Nyčės netenkino. Jam reikėjo kažkokio kito, netradicinio placdarmo atakai prieš moralę. Jį galėjo duoti tik psichologija – ir Nyčė džiugiai pasinaudoja ta galimybe. „Ryto žaroje“ tai dar ne taip pastebima, bet rašydamas jai pratarmę tiesiai save vadina psichologu, ir netgi naujų kūrinių paantraštėse (kaip „Psichologo pasilinksminimai“). Tiesa, jis neatsisako vadintis ir filosofu, nors tą užsiėmimą supranta savaip. Iš tikro, mes jo nevadintume nei tuo, nei tuo – jis labiau veikia tarp tų gana linksmų mokslų niekieno žemėje.

Bet grįžkim prie klausimo, ar asmenybė patiria moralinius išgyvenimus ir ar yra moralės „subjektu“ ir substratu.

Dirva, iš kurios išdygsta ir išauga bet kuri žmogiška būtybė, yra tai, ką K. Jungas vadina „kolektyvine pasąmone“. Nuo jos žmogus negali atitikti, su ja auga, sensta ir miršta, - lygiai taip kaip medžiai. Augant būtybėje vystosi sąmonė (apimant ir „sielą“ kaip suvokiamų emocijų sistemą) – ir tas vystymasis yra natūralus, nuo būtybės nepriklausantis procesas. Ar yra to augimo ribos ir ką jos reiškia? Yra: augimas liaujasi, kai sąmonė pasiekia lygį, kai gali pasyviai būtybei tiekti orientaciją, pakankamą jo išgyvenimui ir sąveikai su kitomis būtybėmis normos ribose, t.y. vidutiniame lygyje). Ko dėka vyksta tas augimas? Įgimtos, rūšinės psichikos užsipildymo dėka ir palaipsnio psichinės energijos, skirtos žmogaus elgsenos valdymui, didėjimo (nuo pasąmoningos iki individualios sąmonės – todėl tai ir vadinama individualizacija) dėka. Vėliau tokia sąmonė nedidėja, o tik palaikoma, o gyvenimo pabaigoje ima dūlėti ir apmirti. Patologijų atveju tai, aišku, vyksta sparčiau ir bet kurią akimirką.

Bet ar tai tikrai asmenybė? L. Tolstojus rašė: „Kiekvienas žmogus turi dvi gyvenimo puses: asmeninį gyvenimą, kuris yra tuo laisvesnis, kuo atitolę jos interesai, ir stichiškas, būrio gyvenimas, kai žmogus būtinai laikosi jam skirtus įstatymų“. Tas „būrio“ gyvenimas ištisai kolektyvinis, skruzdėlyno. Siekiant būti asmenybe, reikia sunkiai triūsti dėl neaiškaus tikslo, tuo tarpu „būrio“ sąmonė pasiekiama be jokio vargo. Išsipainiojęs iš kolektyvinės terpės tampa vienišas ir svetimas. Bet ir to maža: gresia nežinomi vidiniai pavojai – juk kartu išsipainiota ir iš kolektyvinės pasąmonės, kas gana pavojinga.

Mažai kas drįsta pavojingam darbui, asmenybės avantiūrai; dauguma protingai linkę „likti namuose“, o nesileisti į nežinomybės mares. Bet kiekvienas likęs instinktyviai savyje jaučia asmenybės šauksmą, „egzistencinį liūdesį“, kad neturi vienintelio tikslo, dėl kurio verta gyventi, kad visiems laikams prašovė pro šalį. Likti būrio nariu – nesąmoningas pasirinkimas lengvo ir saugaus gyvavimo naudai prarandant asmenybę. Tai tuštumos jausmas.

Kuo ji užpildomas? Kitų pripažinimu – kaip vienintelės jam prieinamos egzistavimo formos. Kadangi toji būtybė sau neskyrė būties, nepanoro ir nepajėgė tai padaryti, tai būtį jam suteikti turi kiti (nes daugiau nėra kam; Dievas irgi ją duos ją, tik vėliau r be garantijų, o reikia dabar) – bent jau kaip egzistuojančio (o norima – ir vertingo). Pripažinimo siekiama visais įmanomais būdais – nuo „komunikacijos“ ir meilės iki šventyklų padegimo ir masinių žudynių (Putinas?). Jo nuolankiai laukia, jo išprašinėja ir kaulija, jį ima jėga, juo (dažniausia) keičiasi (kaip Veidaknygėje?) tarsi piniginiais ženklais. Jo reikalauja. Gyventi be kitų pripažinimo būrinė būtybė negali, nes kitaip atsidus savo niekinio buvimo akivaizdoje. Tik bėda tame, kad kiek besudėtum (tarpusavio pripažinimo būdu) nulius, suma vis tiek bus nulis – tačiau būrio būtybė tai pastebi tik katastrofų bei in confinio mortis metu. Tų smėlinių „komunikavimo aktų“, psichinių embrionų psichinės kopuliacijos tuštuma užpildoma tik tuštuma. Nenumaldomas asmenybės šauksmas nenutildomas iki pat mirties.

Pagrindiniai šių būtybių su joms būdinga vidine tuštuma požymiai, iš vienos pusės, „socialumas“, bandos jausmas, kentėjimas nuo vienatvės, o iš kitos – egoizmas kaip pripažinimo reikalavimas, kaip nesąmoninga „save įtvirtinanti“ savo niekingumo kompensacija, egoizmas, kuris kaip tik ir gimdo neegoistinę, altruistinę moralę bei religiją, kaip savo niekingumo pasiteisinimą. Moralė būrinę būtybę, smėlį, kilsteli jos akyse, o kartu ir slopina asmenybės šauksmą. Moralė – vidinės bandos būtybės vidinio kolektyvizmo kvintesencija, o kartu ir jo sukolektyvinimo („socializacijos“) mechanizmas.

O kas gi tie laimingieji, kurie ryžosi asmenybės odisėjai, kas savyje nugalėjo tingumą ir baimę? Jų „asocialumas“, jų savanoriška ir net „pamilta“ vienatvė – tai tik giliausio ir sunkiausio vidinio reikalo išorinė išraiška: išsinarpliojimo, išsilaisvinimo iš kolektyvinio jungo. Tačiau iš ko išsilaisvina asmenybė, jei jos išsilaisvinimas nuo kitų (išsivadavimo nuo jų moralės forma) – tik išorinė vidinio reikalo apraiška? Nuo kolektyviškumo kaip savo vidinio pagrindo, kaip pirmos prigimties normų duotybės ir ribojimo (nesąmoningojo) ir visuomenės (instrumentinės, būrio sąmonės, antrosios prigimties). Toks išsilaisvinimas nereiškia tų normų nepripažinimo kaip būtinų sau – nuo jų juk ir neįmanoma išsilaisvinti, kaip neįmanoma išsivaduoti iš savo kūno. Kalbama tik apie nutolimą nuo kolektyvizmo perspektyvos susikuriant savąją pasaulio perspektyvą. Tokia sąmonė pradžioje veikia nesąmoningai, nes savitapsmas yra vienintelis antgamtinis instinktas, būdingas bet kuriai žmogiškai būtybei nuo pat gimimo. Ir kai asmenėjantis ims pastebėti savitapsmą, prie jo instinktyvios veiklos prisidės dar ir sąmoningas valdymas. Nyčė ir bedugnė

Principiniu skirtumu tarp individualizacijos ir savitapsmo yra tai, kad pirmoji niekada neišeina iš nesąmoningumo ribų ir jos eigoje susiklostanti instrumentinė sąmonė visad užsiėmusi tik savimi ir nieko nežino apie savo kolektyvinį pagrindą. Antruoju atveju asmenybė pamažu įgyja antžmogines savybes.

Savęs apmąstymas kaip savo paties kūrimas – bet kokios kūrybos pagrindas. Bet kyri „taikomoji“ kūrybos rūšis (poezija, muzika, filosofija,...) – neišvengiamas šalutinis efektas, natūralus dvasios mostas. Ir čia galima vaikščioti tik savais keliais, nes jokių kitų ir nėra.

O dabar pažvelkime iš šios perspektyvos į Nyčę kaip asmenybę, išreiškiančią save „Ryto žaros“ tekstu, kurį mums reikia gerai perskaityti. Pats Nyčė ir turėjo, ir neturėjo tą perspektyvą, Yra daug savimonės pakopų ir ne iš kiekvienos įmanoma pamatyti visuminės veiklos (o tuo labiau nesąmoningos) prasmę. Nyčė buvo ypač arti to ir taip labai stipriai išgyveno tą artumą, tą, galbūt, paskutinį žingsnį iki trokštamo nušvitimo, kad dėjo visas pastangas jo įveikimui (iš čia jo radikalumas ir „platus mostas“. Tačiau tas žingsnis liko nenužengtas (ir iš čia jo tragizmas), dėl ko buvo savos priežastys. Tai ir yra atsakymas į tai, apie ką iš tikro kalbama „Ryto žaroje“ (kaip ir visoje Nyčės kūryboje).

Bet kodėl Nyčei nepasisekė tas paskutinis žingsnis? Jis padarė dvi lemtingas klaidas: vieną taktinę, o kitą – strateginę. Abi psichologinėje srityje, tačiau pirmoji yra mąstymo klaidos, o antroji veda prie mąstymo klaidų. Pirmoji tame, kad Nyčė neteisingai įvertino sąmonės ir pasąmonės tarpusavio sąryšį, taigi ir jų vaidmenį asmeninio prado tapsmui. Jis tai padarė labai anksti, kai bendrai sutapatino nesąmoningąjį su valia, o sąmonę – su pateikimu (beje, grynai Šopenhauerio prasme – vėliau jis padarė dar vieną klaidą: bandydamas mąstyti savarankiškai nepastebėjo savo priklausomybės nuo jo kritikuojamo autoriteto). Šis sutapatinimas vėliau atsiliepė jo paties paskelbtų Apolono ir Dionizo principų sampratai; apoloniškasis (sąmonė) jam pasirodo galia, gimdančia iliuzijas (vizijas ir net sapnus), todėl vertinamas neigiamai (o nesąmoningasis – teigiamai, jau kito autoriteto, su kuriuo kovojo visą gyvenimą, Vagnerio**), dvasia).

Tada Nyčės mintis, nepajėgusi išsiropšti iš tos vagos, neišvengiamai padarė išvadą, prieštaraujančią jo pagrindiniam instinktui (o kartu ir gyvenimo faktams): nesąmoningą pradą žmoguje jis palaikė asmenybės pradu, o sąmonę, atvirkščiai, viso, kas kolektyvu, pradu, o ir aplamai bet kurią tobulybę suprato kaip kylančią ir nesąmoningojo, o visus trūkumus – iš sąmonės. Tai atvedė į bendrą Nyčės alogiškumą.

Antroji, strateginė Nyčės klaida buvo neteisingai apčiuoptas savitapsmo kelias (nes jis pradžioje visad apčiuopiamas aklai): vietoje to, kad atsargiai išsiaiškintų su savo vidiniu kolektyviškumu, jis pradėjo kovoti su kolektyviškumu savo išorėje, jį palaikęs savo priešu (ir tuo pačiu sukurdamas vidinį priešą). Taip jis iš tikro kovojo vidinę kovą (arba kitaip: ją išnešė išorėn) – tačiau abiejų tų kovų tapatumo jis iki galo taip ir nesuprato. Jis atliko „plataus mosto“ projekciją. O projekcijos visada savo prigimti nesąmoningos, o nesąmoningi žingsniai savitapsmo procese visada veda į prarają; savitapsmo instinktas aplamai linkęs gedimui, nukrypimui nuo „savo kelių“, galbūt, net labiau už natūralius instinktus. Maža to, jis padarė neigiamą ekstraversiją (noras viską tyčia daryti atvirkščiai: gėris – kolektyvinė vertybė; šalin gėrį, tegyvuoja blogis). Jam labiau patiko sakyti „ne“, o ne „taip“. Ekstraversijos klaida labiausiai pasireiškė tuo, kuo Nyčė didžiavosi labiausiai – filosofavime kūju, ankstesnių vertybių pamynimu. „nihilizmu“ ir „cinizmu“, visuotinėje moralės, krikščionybės ir pačios religijos, o taip pat Vagnerio, „dabartinių vėjų“, „bandos“, demokratijos, alaus, socializmo, antisemitizmo ir t.t. (kame pasireiškia būrio pradas, kolektyviškumas išorine apraiška) kritikoje. Kitaip tariant – terminatorizme. Jo prasmė – vietos išvalymas vertybėms, padedančioms asmenybės tapsmui. Todėl pirmiausia reikia išmontuoti viską, kas „paruošta“, kolektyviška, kad būtų pakeista nauju. Nyčė spėjo atlikti tik pirmąją uždavinio dalį. Bet terminizme jis iš tikro buvo didžiausiu meistru. Jis griovė ir naikino viską, kas brangiausia jo paties sielos bandiškajai pusei: moralę, krikščionybę, Vagnerį ir net, tikriausiai, alų. Tačiau ši bandiškoji pusė – tik kolektyviškumo asmenybės aspektas arba sluoksnis, giliau kurio glūdi pats kolektyviškumas (nesąmoningas kaip gamta). Jį Nyčė ir priėmė jo viršutinį sluoksnį, atlikdamas pakeitimą.

Kokias gi jis pasiūlo vertybes? Savitapsmo perspektyvoje labiausiai gundančia atrodo antžmogio idėja. Iš esmės, antžmogis – tai tiesiog žmogus, asmenybė ir, aišku, kita rūšis nei Homo sapiens (tik ne biologiškai, o „antgamtiškai“). Bet tik jo terminatorystė iškreipia, sutepa gryną perspektyvą – ir verčia Nyčę klysti. Jam šauna į galvą, pirma, susieti antžmogį su valdžios idėja, o antra, priversti jį (projekte) daugintis ir sukurti antžmogių rasę, t.y. visą antgamtišką (ne atmetantį gamtą, o iš jos išaugantį) savitapsmą pasukti atgal, prie biologinių ar bent jau moralinių (auklėjimas!) ištakų. Taip išvesti galima tik aristokratų rasę (ir tai geriau, nei nieką, t.y. prekeivių rasė, smėlis) – tačiau aristokratija negarantuoja asmenybės, o tik sukuria sąlygas jai pasireikšti (skirtingai nuo smėlio, bet kurio kirpimo demokratija visiškai ir visiems laikams atmeta tokią galimybę).

Antžmogio idėja, kokia dviprasmiška ji bebūtų – vienintelis teigiamas savas Nyčės pasiekimas. Amžinas sugryžimas ir valia valdžiai – ne visus įtikinančios idėjos. Be to jos įėjo į Didžiojo terminatoriaus pedagoginį (ar gydomąjį) užmanymą, naivų todėl, kad iš tikro nesąmoningai buvo skirtos pačiam autoriui. Neskirtoje publikavimui medžiagoje yra fragmentas, jau senai patraukęs tyrinėtojų dėmesį: jame Nyčė savo kūrybą aprašo „ekzoteriniais-ezoteriniais“ terminais, beje, valia valdžiai aiškiai priskiriama ekzoterinei sričiai, skirtai publikai, pedagogikai; kitame fragmente (jau po Zaratustros!) jis kalba apie hipotetinį iš „mums“ išankstinį amžino sugrįžimo idėjos statusą.

O kaip su ezoterika? Ogi visai nieko! Jo formuluotės grynai negatyvios („nėra valios, nėra priežasties“), tad susidaro įspūdis, kad jo turinys – vientisa paslaptis, pati savaime, be jokio turinio. Psichologinis paslapties kompleksas buvo būdingas mąstytojams ir iki, ir po Nyčės (tereikia prisiminti Pitagorą su Platonu, o taip pat šifruotą, supainiotą Heidegerio kalbą).

Tačiau galima daug išgauti iš Didžiojo terminatoriaus pasiūlytos istorinės perspektyvos. Europos civilizacijos žlugimo numatymas ir bandymai paaiškinti to priežastis, pojūtis, kad „moralė“ – esminis Europos dvasinis komponentas ir, galiausiai, užmaršties kaip civilizacijos pradžios tema (netiesiogiai priešpastatant kultūrai) – tokie „Ryto žaros“ pasiekimai. Tarp tų, dar nesubrendusių vaisių ypač išsiskiria mintis apie užmarštį – anot Nyčės, „žvėrišką prigimtį“, „tikrus išgyvenimus“, tai, ką šiandien pavadintų kolektyvine pasąmone.

„Mano užduotis – parengti žmonijos aukščiausiojo prisiminimo akimirką“. Ką gi, galbūt Didysis terminatorius ją ir atliko: nors ir neišmokė žmonijos „būti savimi“, tačiau kiekvienam norinčiam suteikė gerą pamoką dėl to vienintelio reikalo, kuriuo verta užsiimti. O jo paties savitapsmo neužbaigtumas yra begalinio, tačiau griežtai apibrėžto kelio, kurį renkasi tasai, kas ryžtasi savajai asmenybei, būčiai, simbolis.


Jei filosofiją suprasime kaip meilė išminčiai, t.y. kaip psichikos slinkimą iš nesąmoningos būsenos link sąmoningos, o psichologiją kaip mokslą apie sielą, t.y. judėjimą atvirkščia kryptimi link neįsisąmonintų paslapčių, tai šios šakos priešingos tiek savo dvasiniais siekiais, tiek vieta žmogaus kultūroje.
Tam, kad protas imtų suprasti jį pagimdžiusią sielą (psichologija), visų pirma jis pats privalo rastis toje sieloje, išsikristalizuoti iš jos vientisame sąvokų ir vertybių lauke (filosofija). Istorija ir filogenezė nurodo vienareikšmiškai: filosodija gimdo psichologiją kaip naują instrumentą ir ją vėliau naudoja vien kaip įrankį, o psichologija, išaugusi filosofijos vystykluose, visuomet nesąmoningai grįš prie filosofinių klausimų, kam ji visiškai neskirta.

K. Jungo psichologinė doktrina yra žmogaus esmės kaip nepasiekiamos savasties, transcendentinio-virtualaus tašjo tarp sąmonės ir pasąmonės teigimas. Žmogaus tapsmas (individualizacija), išreiškiama judėjimu tarp tų psichikos polių, laikomas aukščiausia vertybe žmogaus egzistavimui ir jo, kaip asmenybės, vystymuisi.

Psichologija jau daugiau nei šimtas metų kaip pasiskelbė Mokslu ir psichologai – tie amžini filosofų pameistriai – vieningai šaukia „aš – mokslininkas!”, kad pamokytų savo ankstesnius mokytojus. Ir jie ima aptarinėti filosofiją kaip psichologinę problemą.

F. Nyčės požiūrį į psichologiją pademonstruoja pasažas iš „Anapus gėrio ir blogio“:
Visa psichologija iki šiol nesugebėjo atsisieti nuo moralinių nuostatų ir baimių: ji neišdrįso pranikti į gelmę. Suprasti ją kaip morfologiją ir mokymą apie valios valdžiai vystymą, kaip ją suprantu aš, - to dar niekas ir minties neturėjo; jei tik leistina tame, kas iki šiol parašyta, atpažinti simptomą to, kas buvo nutylėta. Moralinių nuostatų jėga giliai įsišaknijo žmogais proto pasaulyje, kur, atrodytų, privalėtų karaliauti šaltis ir išsivadavimas nuo hipotezių, - ir, savaime suprantama, ji veikia žalingai, stabdo, akina, iškraipo. [ ... ] Kita vertus: jei jau laivas užnešė ten, ką gi! stipriau sukąsime dantis! laikysimės! tvirta ranka suimsime vairą! – mes plaukiame tiesiai per moralę; tuo pačiu mes trypiam, mes skaldome, galbūt, mūsų pačių moralumo likutį, drįsdami savo kelią nukreipti į ten, - tačiau kokia iš to nauda mumyse! Dar niekad drąsiems keliautojams ir nuotykių ieškotojams neatsivėrė gilesnė atskleistis: ir psichologas, kuris tokiu būdu ‚aukoja‘ (tačiau tai ne sacrifizio dell‘intelletto, o priešingai!), turės bent jau teisę reikalauti, kad psichologija vėl būtų pripažinta mokslų valdove, kuriai tarnauti ir kurią parengti skirti visi mokslai. Nes psichologija vėl tapo taku į pagrindinių problemų sprendimą.


*) Nikolajus Gumiliovas (1886-1921) – rusų „sidabro amžiaus“ poetas, akmeizmo mokyklos (priešpastatančios save simbolizmui) įkūrėjas, vertėjas, kritikas, keliautojas ir karininkas. Suimtas ir nužudytas čekistų.

Pagrindinės Gumiliovo poezijos temos – meilė, menas, gyvenimas ir mirtis, yra karinių ir „geografinių“ eilėraščių. Praktiškai nėra politinių eilių. Jam labiausiai pavykdavo anapestai, o iš verlibrų žinomiausias – „Mano skaitytojai“. Rusiškojoje poezijoje jis atvertė vadinamojo „vyriškojo romantizmo“ puslapį. Sukūrė savo poetinę tradiciją, kurios pagrindą sudarė asketiškai glaustas poetinių priemonių naudojimas ir ironiškas lyrizmo interpretavimas.

**) Richardas Vagneris (Wilhelm Richard Wagner,1813-1883) – vokiečių romantinis kompozitorius, muzikos teoretikas, eseistas, operos reformatorius (ypač „Nibelungų žiedo cikle“); 13-os operų ir kt. kūrinių autorius. Operos sukurtos pagal paties kompozitoriaus libretus; joms būdinga mitologinė (legendinė) tematika, stiprių charakterių veikėjai, spalvingi gamtos paveikslai. Jo mistinis simbolizmas ir antisemitizmas paveikė vokiečių nacionalizmą, o vėliau nacionalsocializmą.
1834-39 metais buvo Magdeburgo, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Rygos muzikos teatrų chormeisteris ir dirigentas. Šlovės sulaukė tik 1842 m. Drezdene. 1864 m. persikėlė į Miuncheną, 1865 m. grįžo į Šveicariją ir ten gyveno iki 1872 m., o tada persikėlė į Bairotą, kur atidarė muzikinį teatrą.
Pradžioje palankiai vertinęs Vagnerį ir vertinęs jį kaip „Dionizo atgimimą“, vėliau nutraukė su juo ryšius ir pasisakė kritiškai.

L'ombra di Venezia
Nyčės gyvenimo drama
Nyčė: Prieblandų kumyras
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
6000 pėdų virš žmogaus ir laiko
Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Krizinės sąmonės genezė
Kentauriškoji literatūra
Nyčė: Sfinkso mįslė
Šuolis iš savęs
Egzistencializmas
Filosofijos skiltis
Vartiklis