Nyčė: Sukilimas prieš vertybes

20 a. pradžioje M. Vėberis atkreipė dėmesį, kad net toks intelektualas kaip Dantė atsiliepė į tam tikro tipo argumentus: į juos atsakyti reikia ne argumentais, o durklo dūriu! Taigi, jei kas nors filosofuoja paėmęs kirvį, ar nevertėtų atsakyti tuo pačiu?

Iki Nyčės – Huso, Liuterio, Kromvelio, Robespjero - "religinės revoliucijos" buvo vertybių maištu prieš joms neatitinkančias socialines ir politines nuostatas, susvetimėjusį nuo jų gyvenimą. Nyčė sukilo prieš pačias vertybes.

Niekada nesuprasime postmodernizmo, jei tebegalvosime, kad jis, nepripažindamas metanarativų arba "valios tiesai", tebekovoja su krikščionybe, tęsdamas Montenio ir Voltero darbus. Europos intelektualiuose sluoksniuose krikščionybė jau senai negyva, bažnyčiai aklai apsikasė apkasuose ir ginasi, net nepasvajodama apie pasaulietinio pasaulio puolimą. Fuko ir jo pasekėjų neigiama "valia tiesai" – tai netradicinių religijų monoteizmas, o Nyčės "valia Antžmogiui", "valia valdžiai".

Atrodytų, kad nuo radikalių "Nyčės revoliucijos" pasekmių būtų galima slėptis po skepticizmo bastionais. Tačiau skepticizmas – nepatikimas ginklas; bet koks "valios tiesai", nuo kurios galutinai nepavyko išgydyti Vakarų, protrūkis gresia nauja "Nyčės revoliucijos" banga. Tai jaučiasi A. Negri ir M. Hardto "Imperijoje": "Kyla nauja klajoklių orda, nauja barbarų rasė, kad užkariautų ar sugriautų Imperiją…. Valia būti prieš, iš tikro, reikalinga tokiame kūne, kuris būtų visiškai nepavaldus prievartai. Jai reikia kūno, nepriprantančio prie šeimyninio gyvenimo, fabrikinės disciplinos, tradicinio lytinio gyvenimo normoms ir t.t."

Koks skirtumas – "griauti" ar "kurti" Imperiją. Bakuninas sakė: "Aistra griauti yra kūrybinė aistra". Naujieji barbarai-migrantai ar viešpataujančių "baltoji rasė", druidų aukos ar nordiškasis matriarchatas – įsitraukdami į tuos ginčus automatiškai prisijungiame prie tos nuolat nesibaigiančios, aprimstančios ir vėl suliepsnojančios, revoliucijos, nes tampame po- krikščioniškojo bendrabūvio nariais. Niekas, o tik mūsų valia, apsaugo mus nuo to likimo.

Nietsche by E.Munch Iš tikro, filosofas "vertybes" (arba moralę) pripažįsta tik vieninteliu atveju – kai jos visiškai bejėgės, nepersunktos "keršto aistros", neviešpatauja "gyvenimui", o suteikia tam pačiam "gyvenimui", o paprasčiau, amoraliai valdžiai neginčijamą teisę viešpatauti joms. Tačiau kodėl tos "keršto aistros" negalima laikyti "valios valdžiai" atmaina? Įsigilinę pamatysime, kad post-krikščionybei reikėjo paaukoti Kristų, tiksliau neginčijamą krikščionybės teisumą, reikalaujantį iš tikinčiojo Kristumi ne tik ištikimybės Išpirkėjo žodžiui, bet ir jo reikalui. "Gyvenimiškos praktikos", kaip sakė K. Jaspersas. O ji, priešingai vėliau apaštalo Pauliaus atneštajai, Nyčės manymu, buvo "keršto atsisakyme". Nyčės Jėzus padarė tiksliai tą pat, ką Bulgakovo Ješua – savo išėjimu paliko pasaulį blogiui. Nes "kova už gėrį", kaip žino kiekvienas, perskaitęs "Moralės genealogiją", neatskiriama nuo "keršto aistros". Toks post-šiuolaikybės paradoksas – norint išsivaduoti nuo Antikristo, reikia pirmiausia sunaikinti pačią krikščionybę.

Nyčės receptai paprasti ir suprantami: štai Gyvenimas ir tai, kas jam stoja skersai kelio. "Gyvenimas" – kaip dvasia, kuri 'kvėpuoja, kur nori", - susiduria su kliūtimis, su "mirties dvasia", kuri taipogi suranda įvairius prieglobsčius, niekur nepasilieka amžiams. Ir šios terpės ir kyla moralės, krikščionybės, valstybės ir visa kita, prie ko priprato ir prisirišo gyventojas, kritika.

Ateis laikas, kai viskas sugrius, sudegs visi rankraščiai, nuskęs visos amžinosios ramybės dekoracijos. Kas tada liks prie jų prisirišusiems žmonėms? Taip, Nyčė žinojo, kad nieko. Ir stengėsi juos paruošti tam siaubingam visaapimančios tuštumos pojūčiui. Nelieka nieko konkretaus, tačiau Gyvenimas niekur nedingsta… Ir randa naujas formas. Ir vėl susitveria tikrovė, kurią vėl nušluos mirtis, - ir taip bus visada. Tų pačių siužetų amžinas pakartojimas ir yra Gyvenimas.

Nyčės artumo korservatyvizmui iliuzija kyla, matyt, iš jo tariamo įtraukimo į 19 a. vokiečių konservatyviosios revoliucijos gretas. Mat tai buvo būtent "revoliucija", o ne tiesiog "konservatyvizmas". Toks priešybių sugretinimas reiškė ne "užkonservuoti" kažką, o reiškinį, visiškai besiskiriantį dvasia ir mastu – apsnūdusioje biurgerių šalyje "amžino sugrįžimo" rato apsisukimą. Ir tada prisimeni Nyčės "Mes hiperborėjai…" Juk Nyčė – idealus revoliucijos dainius. Tačiau Trečiajame reiche ta misterija greitai užslopo būtent todėl, kad konservatyvizmas užvaldė revoliuciją.

Borchesas, kritikuodamas kvailą Nyčės susiejimą su nacių valstybe, cituoja filosofą: "Mes nepakankamai kvaili, kad mus įkvėptų 'Vokietija aukščiau už viską' arba Vokietijos imperijos idėja. … 'Vokietija aukščiau už viską' - kvailesnio šūkio nežinau. Kokia Vokietija, - klausiu savęs, - jei niekas nenori, neįsivaizduoja ir nemąsto apie nieką kita, tik apie tai, kas buvo ir yra? O tai, savaime – dar viena pernelyg išpūsta valstybė, dar viena istorijos klaida".

Vienas geriausių Nyčės žinovų, parašęs "Nyčė ir filosofija", Žilis Deliozas vėliau įvedė rizomos strategiją. Tai specifinė biologinės sistemos struktūra, kurioje nėra centrinės "šerdies" ir kuri sudaryta iš daugybės persipinančių ūglių, kurių vystymasis nenuspėjamas. Perkėlus šią sampratą į filosofiją, atsirado tai, kas vadinama "postmodernizmu" – centralizuotų struktūrų, slopinančių periferines prasmes, įveikimo strategija. Vėliau ji pasireiškė ir globalioje politikoje, užtikrinusi perėjimą nuo nacionalinių-valstybinių piramidžių prie tinklinių daugybės bendruomenių santykių. "Provincialusis" filosofas iš Zils-Marijos įžvelgė giliau, nei daugiaaukščių sostinės skruzdėlynų gyventojai, įsitikinę imperijos status quo nepajudinamumu.

Kada mirė Dievas?

Nyčės "Gott ist tot" iš "Linksmojo mokslo" skatino Europos kultūrinę savimonę. Bet kada jis mirė?

Gnosticizmas aukščiausiomis savo apraiškomis (Aleksandrijos, siejamas su Basilidu, Valentinu, Karpokratu) gali būti perteiktas formule "Kosmoso dievas mirė". Pasaulio tvarka sugriuvo atsiskyrus Sophia Pistis eonui (anot M. Heidegerio, "būčiai-čia"), kuri nusidėjo, nes į ją įėjo "blogos mintys". Be to, senajame pasaulyje civilizacijos nuopuolis buvo išreikštas dviem formulėmis, susijusiomis su racionaliojo ir iracionaliojo pradų krize (apaštalo Pauliais žodžiais, Atėnų ir Jeruzalės): "Didysis dievas Panas mirė" ir "Dievo nėra" (Ps 14:1). Taigi galima teigti, kad visos trys Europos kultūros ištakos (gnosticizmas, antika ir krikščionybė) tiesiogiai ar latentine forma turėjo "Dievo mirties" idėją.

Vėliau, Martino Liuterio kanone, giedamam Sekminių šeštadienį, nuskamba žodžiai "Mirė Dievas". 18 a. pabaigoje Žanas-Polis (I. Richteris) romane "Zibenkezas" (1797) pateikia "Mirusio Kristaus kalbą nuo Pasaulio viršūnės, kad Dievo nėra": "Dievas mirė! Aukštybėje tuščia…/ Raudokit, vaikai! Nėra tėvo". Žano-Polio įtakoje 1854 n. vienas simbolizmo pradininkų Žeraras de Nervalis parašė eilėraštį "Kristus Hefsinamų soduose", kuriame sutapatina "išprotėjusio žmogaus" ir "Dievo mirties" metaforas. Viešpats jam "beprotis, pažinęs beprotystės aukštumas", danguje "bedugnė ten! / Pažadai melagingi! Atmestas aukuras ir auka beprasmė… / Nėra Dievo! Jo nėra!", nes "dvasios niekada niekur nebuvo".

Tai vyko ir filosofijos minties eigoje. "Dvasios fenomenologijoje" Hėgelis rašė, kad "nelaiminga sąmonė… netekusi substancijos kaip savasties…yra gėla, pasireiškianti grubiais žodžiais, kad Dievas mirė". Ir reikia atkreipti dėmesį, kad Nyčė iš Hėgelio perėmė "Dievo mirties", kaip individo sąmonėje gimusio reiškinio, idėją.

Tuo pat metu nepriklausomai ši mintis vystoma F. Dostojevskio "Velniuose", "Stavrogino išpažintyje", kur Matrioša sako, kad ji "užmušė Dievą".

"Dievo mirties" idėja produktyviai plėtota ir mirus Nyčei. 20 a. ispanų mąstytojas Migelis de Unamuno eilėraštyje "Ateisto malda" puikiai apibūdino dievo palikimo jausmą, ir tuo pačiu būties nereikalingumą: "Viešpatie nesantis! / Išklausyk / Savo nebūty mano maldas: / juk visad dovanoji paguodą / ir švelniu melu žaizdą gydai. / Tu toks didis, kad pasauly netelpa / Didybė tavo; tu – tik idėja / o aš už tai savo kančia, / savo kentėjimu turiu mokėti: / Dievas išgalvotas. Būtum realus, Dieve, - / realus būčiau ir aš".

Savo sonetu Unamuno dar iki Ž. P. Sartro ėmė kalbėtis su "nesančiu Dievu" – literatūriškai – filosofiškai apmąstydamas būtį, praradusią metafizinius ryšius, kai žmogus pasijunta svetimas (l'entranger) ne tik pasauliui, bet ir sau pačiam. O Nyčės metaforos, sutapatinant "miegą" ir "mirtį", originalią sampratą pateikė Artūras Kestleris romane "Iškviečiamos mergaitės" (The call-girls), prasidedančiu į Golgotą einančio Kristaus monologu. Jis sako, kad Dievas Tėvas miega ir negirdi žmonių maldų. Ir Išpirkėjo auka ant kryžiaus yra bandymas jį pažadinti: "Norėjau mirti, kad pabustum". Tačiau Kristaus nukryžiavimas buvo beprasmis, nes nesutrikdė Tėvo miego.

Ir vis tik, nepaisant tokios ilgos ir gausios tradicijos, Nyčės "Dievo mirties" idėja, paties "ramybės drumstėjo žodžiais, buvo sutikta kaip nesavalaikė (Umzeitgemusse Brtrachtunger). Ji sukėlė ginčus ir prieštaringus mąstytojo vertinimus ne tik tarp filosofinių mokyklų, bet ir jų viduje.

Sąryšyje su religingumu, M. Heidegeris ir K. Jaspersas Nyčę laikė nuosekliu nihilistu. Jie "Dievo mirties" užbaigimą įžvelgė amoralizme, teocentrizmu paremtų etikos normatyvų neigime. Tokio požiūrio argumentais buvo paraidžiui (o ne kaip metaforos) perskaityti išsireiškimai "visų vertybių perkainojimas", buvimas "anapus gėrio ir blogio", "filosofavimas kūju" ir pan. Tuo tarpu kiti egzistencialistai, N. Berdiajevas ir G. Marselis, laikė Nyčę "artimesniu Dievui, nei daugelis krikščionių". Prie panašaus požiūrio priartėjo ir įvairūs religinių judėjimų atstovai – liuteronas Ernstas Trelčas Nyčės filosofijoje įžvelgė "žiurkių nuodus", o anglikonas H. Čestertonas pavojingą "Budos prarają". "Amžinojo žmogaus" autoriaus nuomone, Nyčė, tuo pat metu suvokdamas pasaulį kaip lemtį ar fatumą, kaip ir budistų vienuoliai, "bėgo nuo pasaulio".

Tačiau nemažai mąstytojų, pvz., S. Frankas ar T. Manas, laikė filosofą tarsi ir tikinčiuoju krikščioniu, "teigusiu žmogaus būtį": "Kokia nauda iš nurodymo mylėti priešą? Tai nuramina nepatenkintą jausmą ir leidžia patirti pergalę prieš save" (panašių pažiūrų Rusijoje šiuo metu laikosi Karenas Svasjanas). Reikia atsižvelgti ir į Nyčės žodžius, kad vieninteliu tikru krikščioniu buvo Jėzus Kristus.

Nyčė ir Vokietija
Krizinės sąmonės genezė
T. Adornas. Nihilizmas
Apie Nyčės metafiziką
Heidegeris. Europos nihilizmas
Nyčė: Anapus gėrio ir blogio
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
K. Poperis: mokslas ir socialinė inžinerija
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Karlas Gustavas Jungas
Filosofijos skiltis
Vartiklis