Senovės Graikijos filosofijos srovės

Basilidas ir basilidiečiai

Iš Žemės centro per 7-sius vartus išėjau
Ir Saturno soste – maitinaus.
Daug mazgų atrišau Kelyje
Tik ne Žmonijos Likimo mazgą.

Jie buvo Basilido (kaip Petro ir Mato pažiūrų puoselėtojo) pasekėjai Egipte (apie 117-138 m.). Epifanijus laiko jį buvus Menander iš Antiochijos mokiniu ir tik vėliau persikėlė į Aleksandriją. Tai prieštarauja Eusebijaus ir Theodoret'o teiginiams, kad Basilidas yra gimęs Aleksandrijoje. Pastaba "Archelaus darbuose", kad jis buvo "žynys tarp persų", greičiausiai yra nesusipratimas.

Basilidas (apie 100- apie 139 m.) gyveno Romos imperatorių Adriano ir Antonijaus Pijaus valdymo laikais. Jis laikomas Sirijos ar Egipto basilidiečių gnostinės šakos įkūrėju. Basilidas parašė 24 komentarus evangelijoms (Exegitica), kurių nedideli fragmentai tėra išlikę tik Ipolito "Elenchos", taip pat "Stromata", IV, 12-81 bei "Acta Arch.", IV bei. Tikėtina, pas Origeną ("Pastabos apie Romiečius"). Origenas tvirtino, kad Basilidas buvo parašęs "Evangeliją"

Jis taip pat rašė himnus ir "Odes" (kurias mini Origenas ir Muratoriano fragmentas išvardinęs apie 170 knygų – "etiam novu psalmorum librum marcioni conscripserunt una cum Basilide assianum catafrycum constitutorem").

Apie jo mokymą galima sužinoti iš šių ankstyvųjų šaltinių: Irenėjaus "Contra Haereses", I, 24 (parašyta maždaug 170 m.), Klemenso Aleksandriečio "Stromata" (208-210 m.) ir , galbūt irgi Klemenso, vadinamosios "Excerpta ex Theodoto", Ipolito Romiečio "Philosopkumena". VII (apie 225 m.), Pseudo-Tertuliano "Prieš visas erezijas". Mažo veikalo priskiriamo Tertuliano "De Praescriptionibus", tačiau greičiausiai parašytą Victorinus iš Pettau (apie 240 m.), kurio pagrindas buvo neišlikusi Ipolito "Compendium", gnostikų meno dirbinių (Abrasax brangakmenių) bei literatūrinių kūrinių, tokių kaip "Pistis Sophia" liekanų, kurie priklausytu II a. Pabaigai ir kurie nėra basilidiečių palikimas, tačiau iliustruoja Aleksandrijos gnosticizmo nuostatas. Vėlesnieji šaltiniai – tai Epifanijaus "Adv.haer.", 24 ir Theodoret'o "Haer.Fab.Comp.", I, 4.

Basilidas buvo ko gero pirmasis garsesnis gnostikas save laikęs krikščionių teologu, bet kaip ir jo pirmtakas Simonas Samarietis, atmetė Senąjį Testamentą. Jo sistema, atrodo, bandė suderinti Pauliaus krikščionybę, egiptietišką gnosticizmą ir populiarią Aleksandrijoje platoniškąją filosofiją su savo paties mistinėmis patirtimis. Jis tvirtino esąs supažindintais su Pauliaus slaptaisiais apreiškimais, vienų teigimu, per jo "interpretatorių" vadintą "Glaucius" (šv. Petro mokinį), o kitų - apaštalą šv.Matą) o dar kiti - iš nenustatytų ir, gal būt, išgalvotų Barcoph ir Barcabbas pranašų).

Iš išlikusių fragmentų galima spėti jį mokius apie reinkarnacijos ir "karmos" principus (skaitykite "Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių"). Jam (kaip ir kitiems gnostikams) - materija ir dvasia buvo skirtingų prigimčių, tačiau yra sumaišytos jusliniame pasaulyje. Basilidui troškimai buvo nenatūralūs papildymai, kurie įkalina dvasinę esenciją materijoje. Nuodėmė - tai prisirišimas prie materialių dalykų, kuriuo kiekvienas mūsų "nusikalsta". Išsigelbėjimas yra dvasios išlaisvinimas iš materijos - ir pasiekiamas per asketizmą ir tikėjimą. Kančia (kentėjimas) nėra būdas, tačiau yra gerbtinas, nes jo tikslas yra neleisti dvasinei esencijai susimaišyti su materija. Tikėjimas yra sielos tvirtinimas apie tai, kas nėra perteikiama juslėmis. Jo negalima pasiekti nurodymais, įtikėjimu ar sveiku protu - jis turi būti įgimtas. Tad Basilikas, kaip ir Kalvinas, išsakė žmogaus "pasmerkimo išsigelbėti" idėją.

Pasaulyje yra tie, kurie turi galių tikėti arba išrinktieji, laikomi kažkuria prasme svetimais šiame pasaulyje – su "nostalgija" ir siekiantys trancedentalaus. Yra ir nepajėgūs tikėti, kurie šiame pasaulyje jaučiasi puikiai ir, iš dalies, yra jo dalis – Basilidas juos vadino "kiaulėmis ir šunimis".

Basilidas atmetė krikščionių prisikėlimą su kūnu, nes išgelbėtos bus tik sielos, nes kūnas yra niekas. Ir tai galėjo būti priežastis, dėl kurios basilidiečius Irenėjus kaltino "laisvumais", nors pats Basilidas mokė apie asketišką gyvenimo būdą. Bet vėlyvieji basilidiečiai iš tikro galėjo laikytis laisvosios moralės normų, nes jiems kūno nuodėmės buvo nereikšmingos.

Basilidas mokė, kad žmogaus išsigelbėjimas kyla iš Jėzaus gimimo ir mirties. Jis mokė, kad nuodėminga valia bus priversta persikelti į žmonių ar gyvūnų kūnus tol, kol apsivalys - ir bus išgelbėti su visa žmonija. Manė, kad krikščionybė yra dvejopo pobūdžio: 1) paprasta, populiari r suvokiama skaitant Naująjį Testamentą; 2) subtili, paslaptinga ir slapta, mistiškai paveikianti įtrauktuosius.

Visi dalykai turi būti sugrąžinti į pirmapradę būseną. Basilidas sakė, kad "Apvaizda yra nusidėjusi".

Vieną "sūnų"(greičiausiai, dvasinį), Izidorių, Basilidas paliko savo mokyklos įpėdiniu. Jis parašė "Psyche Prosphyes" (Sielos papildymas) bei dar vieną, kurį Klemensas vadino "Etika", o Epifanijus "Paraenetika" beu bent dvi "Pranašo Parchon komentarų" knygas. Basilidiečių mokykla dar buvo 4 a. Nilo deltoje. Jie, greičiausiai, rezidavo tik Egipte, nors Sulpiciuis Severus mini jų pėdsakus Ispanijoje per kažkokį Marką iš Memfio. Šv.Jeronimas sako, kad šiuo mokymu buvo užsikrėtę Priscillianists. Ir nors prieš gnostikus nukreiptų rašinių yra gausu, mes žinome tik apie vieną neišlikusį patristinį veikalą neigiantį Basilidą. Jis paminėtas Eusebijaus "Hist.Eccl.", IV, 7:6-8: "Stipriausiai Basilidą smarkiai neigė Agrippa Castor, vienas didingiausių šių dienų rašytojų, atskleidęs Basilido apgavystes". Bet be Eusebijaus poros eilučių nieko nežinome apie tą Agripą.

Augustus Knapp paveikslas

Basilidas (daugiausia pagal Iranėjaus liudijimą) aiškino, kad Dievas nenusakomas jokiais žodžiais, nes jie nusako tik rūšį, giminę, o ne tikrovę. Negalima jo ir pažinti. Jis yra niekas, iš tikro neegzistuojantis, ir tuo pačiu metu - viskas, turintis bet kurios būties galimybę. Iš to nenusakomo, nežinomo, nesančio Dievo gimsta Protas (Nous), iš šio - Žodis (Logos), iš šio - Mąstymas (Fronesis), iš šio - Išmintis (Sophia), iš šios - Jėga (Dinamis), iš šios - Teisingumas ir Taika. Visi jie kartu sudaro pirmąjį, Aukščiausiąjį Dangų, kurio galios (angelai) kuria antrąjį ir t.t.. Procesas trunka iki pat 365-ojo dangaus, kurio dieviškosios šviesos spinduliai prasiskverbia į chaosą, kuriame susimaišius ir atsiranda žemiškasis gyvenimas. 365 dangūs kaip visuma apibūdinami terminu Abrasax (graikų gematrijoje žodžio Abrasax reikšmė yra 365).

Žydų dievas, sukūręs šį iliuzijų pasaulį buvo visai ne aukščiausiasis Dievas, o tik žemiausio "dangaus" valdovas. Nežinodamas apie Aukščiausiąjį dievą, šis Demiourgos savo 6 sūnų, planetų demonų, padedamas atliko pasaulio pseudo-tvėrimą ir vertė, kad jo tvariniai jį garbintų. Tačiau Demiurgas buvo nepajėgus sukurti žmoniją iš nieko. Žmonijos esencija yra iš Aukščiausiojo dievo – ji tėra aprengta Demiurgo iliuzija.

Nous įsikūnijo kaip Jėzus, žinotas slaptu Kavlakav vardu. Būdamas dieviškos prigimties Nous negalėjo mirti. Jis ant kryžiaus buvo pakeistas kitu, Simonu Sirenietis, o pats pakilo link Tėvo.

Tačiau Ipolitas (Hipollytus) liudija truputį kitaip. Atseit, Basilidas aiškinęs, kad pradžioje nieko nevuvo – nei materijos, nei formos. Nebuvo jokio vyksmo. Tada iš nenusakomo (arreton) ir nesančio Dievo (ouk on theos, kurį Aristotelis įvardino Minčių mintis arba noesis tes noeseos) ištryškusi universali kosmoso sėkla (panspermia), be sąmonės, be jutimų, be troškimų, bet esanti visų būties formų potencija, realizavusi trimis būties rūšimis (Hyiotes): idealiąja, materialiąja ir dvasine, kuriai reikia apsivalyti. Idealioji kyla į viršų, kur susijungia su Aukščiausiuoju pradu, materialioji nusileidžia žemyn ir sudaro materialių dalykų pagrindą. Tačiau daiktiškuose dalykuose dar likę dvasiškosios sėklos, kurią reikia apvalyti atskiriant nuo materijos. Tam buvo pasiųstas Kristus įsikūnijęs žmoguje, apšvietęs pasaulį tikrojo žinojimo šviesa, t,y. Perdavęs žinią, kad egzistuoja absoliuti būtis, o apsivaliusios būtybės kils su Kristumi į idealiąją būtį. Tada materialusis pasaulis nurims atsikratęs kančių ir panirs į palaimingą nežinojimą.

Keista, kad toji Pasaulio sėkla tebebuvo apibrėžta kaip Nebūtis. Jo net nėra, nes jo net negalima įvardinti (arreton) – Jo tiesiog Nėra. Bet yra išlikęs Basilido sakinys: "Dievas yr Nebūtis, net Tasai, kurs tvėrė pasaulį iš to, ko nėra – iš Nebūties sutvėrė Nebūtį".

Basilidas atmetė tiek emanacijos, tiek amžinosios materijos idėjas:
"Kam reikalinga emanacija ar kam imti Hyle [Materiją], jei Dievas sutvėrė pasaulį kaip kad voras audžia voratinklį ar mirtingas žmogus apdirba medį ar metalą. Dievas tarė ir buvo – tai mums perteikė Mozė: 'Tebūnie šviesa ir buvo šviesa'".

Kosmoso sėkla pradžioje buvo chaotiška ir netvarkinga, tačiau savyje turėjo tobulą Aukščiausiojo dievo planą. Iš jos išsiskyrė pirmasis absoliučiai grynas "posūnis" (Leptomeres). Antrasis (Pachymeres ar pasaulio siela) buvo nešvarus ir iš kosmoso sėklos išsiskyręs su vargu – padedamas "tarpinės Dvasios" (Methorion Pneuma, tapačios krikščionių šv.Dvasiai), išsiveržusiai iš kosmoso sėklos kartu su antruoju "posūniu". Tai "sparnai", kurių pagalba jis bando mėgdžioti pirmąjį, kylantį link Aukščiausiojo.

Antrasis posūnis atsidūrė žemiau pirmojo, tačiau tarpinė Dvasia liko už jo ir iš jos susitvėrė tvirtas pagrindas (stereoma), atskyręs trancendentinę karaliją nuo juslinės. Trečiasis posūnis (Apokatharseos deomenon) paniro į materijos gniaužtus ir joje liko kaip aukščiausioji būtis esanti žemiau tvirtojo pagrindo ieškodamas išsilaisvinimo. Tai išrinktieji, verti išsigelbėjimo.

Kitas pagal rangą yra Didysis Archonas (Valdovas), kuris susitvėrė iš žemiau pagrindo esančios kosminės sėklos ir įsikūrė fiksuotų žvaigždžių srityje. Manydamas esąs Aukščiausiuoju dievu, jis iš Pansparmia susikūrė Sūnų, didesnį už save, ir pasodino savo Dešinėje. Sūnaus patariamas Didysis Archonas sukūrė 7-ių planetų sferą. Tada iš kosmoso sėklos išsiskyrė Antrasis Archonas, vėl gimdęs savo Sūnų ir jiedu sukūrę erdvę iki Mėnulio.

Didysis Archonas ir jo Sūnus sukūrė Ogdoad, neįvardintą dievo sritį, o Antrasis Archonas su savo sūnumi – Hebdomad, dievo karalystę, žmonėms žinomą daugeliu vardų. Pagaliau iš kosminės sėklos išsiskyrė Žemė – be savo Archono (ar Sukūrėjo). Nuo Adomo iki Mozės laikų šią sritį valdė Ogdoad Archonas. Mozės ir pranašų laikais ją valdė Hebdomad Archonas, o dabar atėjo trečias periodas, kai valdys Evangelija (Geroji naujiena). Ji atėjo iš pirmojo posūnio per šv.Dvasią iki Ogdoad Sūnaus, kuris pradėjo medituoti Aukščiausiąją dievybę. Jis ją persakė Hebdomad Sūnui, kuris pranešė ją savo tėvui. Taip abi sferos iš 365 dangų ir jų vyriausias Archonas, Abrasax, sužinojo tiesą.

Išsivadavimas prasidėjo, kai Gnosis (Evangelija) nusileido kaip šviesos spindulys (ar raidė, ar paukštis) per visas tarpines sferas – pranešdamas apie trancendentinę Tiesą ir apšvietęs mirtingąjį Jėzų krikšto metu. Tada Jėzus prabilo apie "visų daiktų atstatymą" (apokatostasis) atskiriant Trečiojo posūnio dvasinę esenciją iš materijos gniaužtų ir sugrąžinant anapus Pagrindo.

Kai tai apvyks padaryti, didysis pirmapradis nežinojimas persmelks visus tvarinius. Visi daiktai žemiau pagrindo (įskaitant Ogdoad ir Hebdomad) užims savo vietą. Visata toliau egzistuos, bet jau harmonijoje, be jokių troškimų, kurie svetimi jos prigimčiai.

Klemensas Aleksandrietis šiek tiek atskleidžia etinę Basilido mokymo dalį. Tikėjimas yra dvasinio gyvenimo pradžia. Jis nėra proto išdava, o prigimtinė suvokimo (Gnosis) dovana, esanti aukščiau sielos ir gauta prieš jos suliejimą su kūnu. Vieni ją gavo, o kiti - ne. Tad jei dvasia yra tik kai kurių žmonių savybė, tai kam yra būtinas Išgelbėtojas? Ogi tam, kad tikėjimas miega ir jis pasireiškia tik esant Išgelbėtojui.

Nuodėmė nėra piktnaudžiavimas laisva valia, o įgimtojo blogio rezultatas. Visos kančios yra iš nuodėmės - net kai kenčia vaikas, tai jo paties nuodėmės pasekmė (pabudęs blogio principas). Krikščionių persekiojimai irgi yra jų nuodėmių pasekmė. Visa žmogiškoji prigimtis yra nuodėminga, - net ir Kristaus. Teisus tik vienas Dievas.

Blogis yra pradinio sąmyšio ir betvarkės pasekmė. "Jų visa sistema buvo Panspermijos betvarkė su Phylokrinesis (Skirtumas natūroje) ir sugrįžimas į jų vietas pašalina sumaištį" - rašė Klemensas.

Iranėjus ir Epifanijus kaltino Basilidą jo sistemos nemoralumu, o Šv.Jeronimas išvadino Basilidą paleistuvystės mokytoju. Tai turėtų būti taikoma ne jam, o vėlyviesiems jo pasekėjams. Klemensas ir Epifanijus mums perteikė Basilido sūnaus ištrauką, kurioje patariama patenkinti juslines aistras, nes siela randa ramybę maldoje. Pažymėtina, kad Justinas Kankinys savo "Apologijoje" (apie 150-155 m.) spėja, kad gnostikai yra kalti dėl Romos imperatorių pasileidimo. Tiesa, jis minėjo tik Simoną, Menanderį ir Markioną, bet kitur po jų eina ir Valentinas, Basilidas bei Saturninas.

Literatūra:

  1. Jackson, Samuel McCauley (Ed. in Chief); The New Schaff-Herzog Encyclopedia of Religious Knowledge, Baker Book House, Grand Rapids, MI 1953
  2. Laetscher, Lefferts A. (Ed. in Chief); The Twentieth Century Encyclopedia of Religious Knowledge, an
  3. Extension of the New Schaff-Herzog Encyclopedia of Religious Knowledge, Baker Book House, Grand Rapids, MI 1955
  4. Mead, G.R.S.; Fragments of a Faith Forgotten [1900], University Books, NY
  5. Quispel, Gilles; "Gnostic Man: The Doctrine of Basilides" [1948], in The Mystic Vision, Papers from the
  6. Eranos Yearbooks, Bollingen Series XXX.6, edited by Joseph Campbell, Princeton/Bollingen, Princeton NJ 1968
  7. Rudolph, Kurt; Gnosis, Harper & Rowe, San Francisco, 1977
  8. Yamauchi, Edwin; Pre-Christian Gnosticism, Tyndale Press, London, 1973
  9. Hilgenfeld, "Ketzergeschichte des Urchrist" (Leipzig, 1884), 207, 213
  10. Buonaiuti, Lo Gnosticismo (Rome, 1907);
  11. Duchesne, Hist. ancienne de l'Eglise (3d ed., Paris, 1907), I, xi, s.v. La Gnose et le Marcionisme;
  12. Bareille in Dict. de theol. Cath., s. vv. Abrasax, Basilide;
  13. Leclercq, Dict. d'arch. Chret., s.v. Abrasax;
  14. Bardenhewer, Gesch. der altkirch. Lit. (Freiburg, 1902), I;
  15. King, The Gnostics and Their Remains (2d ed., London, 1887);
  16. Mead, Fragments of a Faith Forgotten (London and Benares, 1900);
  17. Hort in Dict. Christ. Biog., I, 268-281;
  18. Mansel, Gnostic Heresies; De Groot, Basilides als erster Zeuge fur das N. T. (Leipzig, 1868);
  19. Urlhorn, Das Basilidianische System (Gottingen, 1855).
  20. Bardenhewer. Patrologie
  21. Smith's Dict. Of Christian Biography

Archontų hipostazė
Kita gnostikų Ieva
Kas tas gnosticizmas?
Trys Seto stelos
Epifanijus iš Saliamio
Simonas Samarietis, Magas
Gnostikai: sutvėrimo veiksnys
Ankstyvasis gnosticizmas: ofitai
Origenas iš Aleksandrijos
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Nag Hammadi bibliotekos atradimas
Hieroklio komentarai Auksinėms Pitagoro Mintims
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Kumrano ritinių paslaptis
Trumpa graikų filosofijos istorija
Makrobijus. Vėlyvoji pagonybė
Eusebijus iš Cezarėjos
Hermetiškosios vizijos
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis
Vartiklis