P. Florenskio teoantropokosmizmas
Papildomai skaitykite:
Jų begalinė išmintis
P. Florenskis ir Maskvos matematikai
Bet kokios sofijalogijos pagrindas yra mokymas apie Sofiją. Ji ne sąvoka,
ne vaizdinys, o mifologema, tam tikras prasmių asociacijų raizginys, liudijantis apie sudvasinimą ir protingumą,
dieviškosios pasaulio sandaros tobulumą pasaulio ir žmogaus likimuose. Labai sunku duoti aiškų ir
suprantamą Sofijos apibrėžimą, tad pateiksime kelias analogijas, leisiančias perprasti įvairias jos prasmines komponentes.
Sofija kiek panaši į Atėnę, kuri yra išminties ir teisingo karo deivė, Dzeuso ir Metidės dukra. Dzeusas, iš Gajos ir Urano sužinojęs, kad jo sūnus nuo Metidės atims iš jo valdžią, pats prarijo savo nėščią žmoną, o tada, padedant Hefaistui, perskėlusio jam galvą, pats išleido į pasaulį Atėnę, išėjusią iš jo galvos pilna ginkluote ir karingu šūksniu. Atėnė buvo tarsi Dzeuso pratęsimas, jo užmačių ir valios vykdytoja. Ji Dzeuso mintis, įkūnyta veiksme. Taip ir Sofija asmenybė, Dievo sumanymas dėl pasaulio egzistuoja kaip idealus būties planas ir veiksmu išreikšta mintis.
Beasmeniu Sofijos analogu būtų Logosas, esantis sudėtinga sintetine sąvoka, išsivysčiusia nuo Platono ir Aristotelio, per stoikų ir gnostikų mokymus, o rusų filosofijoje atspindėta M. Muretovo**), S. Trubeckojaus*), V. Erno***). Pagal Aristotelį, Logosas yra daiktus apibrėžianti forma, juos kurianti priežastis ir galutinis tikslas, iš vidaus apibūdinanti daiktų genezę, jų evoliuciją ir sandarą. Filono Aleksandriečio logosas yra: 1) paties Dievo galia ir protas, jo betarpiška emanacija, apimanti savyje visas kitas galias; 2) idealus sutvėrimo planas, turintis tvarinių pirmavaizdžius; 3) kūrybinė energija. Apmąstanti ir sudvasinanti pasaulį; 4) atskleidimo tarpininkas visoms su logosu susijusioms būtybėms. Visos šios logoso savybės pritaikomos ir Sofijai, tačiau Logosas beasmenis abstraktus metafizinis principas, o Sofija pasaulio dvasia, Dievo menininkė, tvarkanti, įgyvendinanti pasaulį, asmenybė, būtybė.
Savo reikšme Dievo ir žmogaus ryšiui, Sofija kažkuo panaši į Dievo karalystę. Kuri yra visų žmonių ir kiekvieno jų su Dievu bendrumas, Dievo beribės meilės ir malonės stebuklas. Dievo karalystė mumyse ir pavaldi vidiniams vystymosi dėsniams. Kaip Dievo karalystė apima visą žemiškąjį žmogaus gyvenimą, visose jo apraiškose ir formose, taip Sofija-Išmintis realizuojasi žmonijos istorijoje, o istorinio vystymosi procesas yra Sofijos prado plėtimasis ir chaotiškojo prado nykimas.
Natūrfilosofiniu Sofijos analogu galima laikyti V. Vernadskio noosferą, kurioje žmogus tampa galingiausia geologine jėga. Ji yra biosfera, perdirbta mokslinės minties. Biosferoje išskiriama proto sfera, apie mintį kalbama kaip planetarinį reiškinį lygiai kaip sofijalogai kalba apie gamtos sudvasinimą, metafizinį sužmoginimą.
Sofijaloginių mokymų buvo daug; jo gausu gnosticizme, Viduramžių ir Renesanso misticizme, vokiečių misticizme, rusų filosofijoje. Pirminiu jų šaltiniu yra tokie Šv. Rašto tekstai, kaip Saliamono patarlės, Saliamono išminties knyga ir Jėzaus, Sirachovo sūnaus, knyga.
Saliamono patarlėse yra įdomi vieta, kurioje Išmintis kalba apie save:
Aš, Išmintis, gyvenu kartu su protingumu ir įgyju sveiko protą išmanoma. ... Turiu gero patarimo ir
sveikos nuovokos, turiu supratimo, turiu jėgų. ... Aš myliu mane mylinčius, manęs stropiai ieškantys mane
suranda. Aš turiu turtus ir garbę, išliekantį lobį ir gerovę. Mano vaisius geresnis už auksą net gryniausią, o pelnas,
kurį duodu, vertesnis už rinktinį sidabrą. Aš einu teisumo keliu, teisingumo takais, suteikti turtų mane mylintiems ir pripildyti jų iždų.
Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų. Prieš amžius buvau sukurta,
pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią. Kai dar nebuvo gelmių, buvau pagimdyta, kai dar nebuvo tekančių
šaltinių. Prieš padedant kalnų pamatus. Prieš kalvas aš gimiau. Žemės ir laukų jis dar nebuvo padaręs nei
pirmųjų pasaulio molio grumstų. Aš ten buvau, kada jis dėjo dangaus skliautą į vietą, kai jis nubrėžė ratą ant
bedugnės paviršiaus; kada jsi tvirtino aukštai dangaus skliautą, kai jis įrengė bedugnės šaltinius; kada jis
paskyrė jūrai ribas, kad jos vandenys niekad neperžengtų jo įsakymo, kai jis nustatė žemės pamatus.
Tuomet aš buvau su juo kaip jo Patikėtinė. Kasdien buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama,
džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje, Pat 8,12,14,17-31
Sąlyginai čia galime išskirti tris aspektus:
1) Išminties atsiradimą žmogaus būtyje;
2) Išminties prigimtį;
3) kosminę Išminties prasmę.
Svarbus ir nuoseklumas: pirmiausiai žmogus pamato dieviškąją pasaulio sandaros tvarioje būtyje Išmintį, tada jam atsiskleidžia pati Išmintis, o tada kosminis Išminties planas. Teologijoje tai atitinka Dievo pažinimą pasaulyje ir pasaulio pažinimą Dieve. Florenskio filosofijoje tai atitinka teodicėja ir antropodicėja.
Apie Išminties prigimtį:
Išmintis, visų dalykų išradėja. Juk ji turi dvasią protingą, šventą, vienatinę, visokeriopą, jaudrią, judrią,
skaidrią, tyrą, aiškią, nepažeidžiamą, mylinčią gerumą, įžvalgią, nenugalimą, geranorišką, labdaringą,
ištikimą, saugią, ramią, visagalę, visa prižiūrinčią ir pripildančią visas dvasias, protingas, tyras ir jautriausias.
Juk Išmintis judresnė už visa, kas juda, - ji apgaubia visus daiktus ir pripildo savo tyrimo. Juk ji yra Dievo
galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra
amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas. Nors ji viena,
bet gali visa aprėpti; pati nesikeisdama, ji visa atnaujina. ... Ji puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus, Išm 7:21-27, 29
Išmintis kosminė, tačiau esa per žmogų ir žmogui ji ne slapta ir nuslėpta, o atvirkščiai, tai, kas turi būti atvira žmogui. Išmintis pasistatė namus, išsikirto 7 šulus. Ji prirengė vaišes, supilstė vyną, padengė net stalą. Ji išsiuntė savo tarnaites paskelbti miesto aukštumose: Teateina čionai neišmanėliai! Neturintiems sveikos nuovokos ji sako: Ateikite, valgykite mano duonos, gerkite vyną, kurio pripilsčiau (Pat 9:1-5). Išmintis lengvai pastebima tų, kurie ją myli, ir surandama tų, kurie jos ieško. Ji skuba atskleisti save tiems, kurie jos trokšta. Kas anksti keliasi jos ieškoti, tas nepavargs, nes ras ją sėdinčią prie durų. ... ji pati eina ieškoti tų, kurie jos verti, geraširdiškai jiems pasirodo jų takuose ir pasitinka juos prie kiekvieno jų užmojo (Išm 6:12-16).
Išminties įgijimo sąlyga yra tyrumas: Juk išmintis niekad neis į piktavalę sielą nei gyvens nuodėmės pavergtame kūne. Juk šventoji auklėjimo dvasia bėgs nuo apgaulės, pasitrauks nuo kvailų svarstymų, - bus ateinančios neteisybės išguita (Išm 1:4-5)
Vėlesnėje religinėje ir filosofinėje kūryboje Išmintis buvo personifikuota Sofijos įvaizdyje; stačiatikybėje yra keletas Sofijos ikonų, jei pašvęstos cerkvės.
Prieš pereinant prie Florenskio, reikia atkreipti dėmesį, kas jis išbaigtos sistemos, kaip, tarkim, S. Bulgakovas, nepateikė. Tiesos stulpo ir įtvirtinimų (TSĮ) skyrius, kai kurios palaidos pastabos kituose kūriniuose tai viskas, ką turime sudėtingo mokymo analizei ir rekonstrukcijai. Sofijalogija priklauso pirmajam filosofo kūrybos etapui, t.y., mokyme apie pasaulį bandoma parodyti kelią pas Dievą. Sofijalogija yra atsakymu į klausimą: kokiu turiu matyti pasaulį, kad jame išvysčiau Dievą? Kaip ir gnoseologijoje, ne tiek bandoma papasakoti apie dieviškosios pasaulio sandaros išmintingumą, kiek pajausti, įžvelgti tą Išmintį. Pabandysime trumpai susisteminti P. Florenskio mintis.
1. Sofija yra didžioji visuminio tvarinio Šaknis, kuria tvarinys įeina vidinį-trejopą gyvenimą ir per kurią ji iš vienintelio Gyvybės šaltinio gauna Amžinąjį gyvenimą (TSĮ).
Neoplatoniškame hierarchiniame tikrovės modelyje tvari būtis suprantama kaip žemiausias būties sluoksnis. Tvarioji būtis nėra pati savyje pakankama, neturi savyje pagrindo egzistavimui, todėl jai būtina transcendentinė būties sankcija. Tą funkciją ribiniu atveju atlieka Dievas. Tačiau krikščioniškoje sampratoje jis yra anapusis laikui ir tarsi virš žmonių būties erdvės, tačiau kartu yra visur. Taip Dionisas Areopagietis klausia: Jei Dievas aukščiau už bet kurį žodį ir pažinimą, ir šiaip randasi kitoje būties ir mąstymo pusėje, ir jo nei jausmai, nei vaizduotė, nei įsivaizdavimai, nei vardas, nei protas, nei apmąstymas, nei mąstymas nėra mums pasiekiami, nors žinome, kas Jis apima visą esatį, ją susieja ir apibrėžia, tai kokiu būdu, pripažinę Dievo neišreiškiamumą ir antvardiškumą, galime tirti Dievo vardus? Jis tvirtina, kad kas pamilo Tiesą nepriklausomai nuo bet kokios tiesos. Turi apdainuoti amžinąją Dievo kiltį, kuri yra kažkokia virš būties esančia Antmalone, ne kaip Protas ar Galia, ne kaip Mąstymas ar Gyvenimas, ar Esmė, tačiau kaip [kažkas], kas visiškai pašalina bet kokį kitimą, savybę, gyvenimą, vaizduotę, būseną, pagrindą, ribą, beribiškumą, tai yra viską, kas būdinga esačiai.
Šį paradoksą išsprendžia Bizantijos filosofo, isichazmo mokytojo, šv. Grigorijaus Palamos mokymas apie Dieviškąją esmę ir Dieviškąsias energijas. Kaip kad Aristotelis skyrė prigimtį ir vyksmą daikte, jisai skyrė esmę ir energiją Dieve. Energija tai pats Dievas jo krytingume į tvarinį. Jo kūrybinė jėga, apmąstytas rūpestis pasauliu, Jo apraiškos pasauliui yra ne pati Dievo esmė, kuri egzistuoja kaip nepasiekiama ir nepažini, o Dievo energijos. Dievo esmė, aišku, neįvardijama, nes ji neprieinama protui; įvardijama ji Dievo energijomis, ir ten nė vienas vardų nesiskiria savo reikšme nuo kitų. Nes kiekvienas jų, ir visi jie nieko neišreiškia, išskyrus tą slaptumą, kas niekaip nepažinu. Regimas Dievo asmuo yra ne kas kita, kaip Dievo energija ir malonė, rodomi vertiems, tuo tarpu Jo nematomu asmeniu vadinama Dievo esmė, kuri virš bet kokio išsireiškimo ir regėjimo.
Sofija savo kosmine reikšme yra tarsi Dievo energijų, besiliejančių į pasaulį, sutankėjimas. Dievas, esantis anapus pasaulio, Dievo energijų būdu apsireiškia pasaulyje ir tvariniui suteikia gyvenimą, vienybę, būtį. Tokio energetinio srauto vaga ir yra Sofija. Ji ne Dievas ie Dievo energija, o, Florenskio išsireiškimu, visuminio tvarinio šaknis. Šaknis siurbia maitinančias medžiagas iš dirvos ir atiduodanti augalui; taip Sofija Dievo energijas atveda į pasaulį. Kitaip sakant, tvarus pasaulis per Sofiją įgauna esmę, gyvenimą, mąstymą, Dievo gerumą.
2. Sofija yra pirmapradė tvarinio esybė, kūrybinė Dievo Meilė, todėl tikrojo sudievinto, jo širdimi
yra būtent Dievo meilė, panašiai kaip ir Dievo esmė vidinė-trejopa meilė.
Dievas, atsisakydamas meilės, išeina iš Savęs tvėrime, pateikia save išorėje, sukuria tarsi kokią pirmavaizdžių karalystę, kurie vėliau materializuojasi ir sudaro daiktų pasaulį. Idėjų pasaulis, ideali visuotinybė, esanti Sofijoje, tvariam pasauliui egzistuoja tarsi esybė, t.y., norma, ribinis nustatymas, gyvenimo dėsnis, pagrindas, priežastingumas, Aristotelio entelechija. Kaip entelechija, Sofija yra pradžia, sujungianti ir sutvarkanti pasaulio daugį.
Tvarus pasaulis savo būtimi nėra pakankamas, o esybė ne tvari, o sofijinė. Dievui priklauso būties absoliutumas, Sofija idealus tvarios būties atvaizdas Dievo prote, todėl jai priklauso būties tikrumas, o pats tvarus pasaulis kaip Sofijos materializacija neturi savyje nei tikrumo, nei, tuo labiau, absoliutumo. Tinkama analogija: dailininkui kyla užmačia ir pagal ją jis tapo paveikslą; dailininkas absoliutus ir užmačiai, ir paveikslui, užmačia absoliuti paveikslui, o paveikslas kažkas visiškai atsitiktinio. Ši analogija parodo Dievo būties, Sofijos ir tvarinio ryšius bei būsenas, tačiau krikščioniškasis mokslas, pripažindamas kūrybos laisvę, atmeta laisvo kūrimo idėją. Jos pakaitalu yra Dievo meilės mokymas. Ne laisvai, o iš meilės Dievas tveria pasaulį; ir Sofija kūrybinė Dievo meilė, metafizinė meilės realizacija pasaulio sandaros užmačioje.
3. Santykyje su tvariniu, Sofija yra tvarinio Angelas-sargas, Idealioji pasaulio asmenybė.
Ši tezė į visą tvarųjį pasaulį išplečia antropologinį išmatavimą, kas vėliau leis kalbėti apie makrokosmo ir mikrokosmo tapatumą. Sofija pavyzdys, etalonas, privalomumas, tvarinio idėja. Žinoma, kad bet kuri idėja, įsikūnydama, iškraipoma, supaprastinama ir sugrubėja dėl materijos paprastumo ir šiurkštumo, kad idėja savyje neturi galimybės suteikti didelį užmačios ir įvykdymo atitikimą, ji bejėgė ir abejinga savo realizacijai. Sofija ne tokia. Įsikūnydama į tvarųjį pasaulį, ji irgi suprastėja ir sugrubėja, tačiau savyje turi galimybę be paliovos priartinti tvarinį prie savęs, Sangiškosios Sofijos. Ši galimybė apibūdinama tiek kosmologiškai, t.y. sąlygine tvarinio būtimi ir didesniu Sofijos būtiškuoju statusu, tiek pačios Sofijos pobūdžiu.
Ji, pagal sumanymą, tvarinio Angelas-sargas, idėja-esybė, savo prigimtimi skirta skatinti savęs ir tvarinio sutapatinimą tobulinant antrąjį. Kaip Angelas-sargas, Sofija asmenybė. Kai sakoma, kad Sofija asmenybė, nebūtina įsivaizduoti moterį su protingu žvilgsniu. Kada objektas gali būti pavadintas ontologine asmenybe? Tada, kai jis turi savastį, t.y., savęs idėją (analogiškai psichologijoje nepakartojamų sąmonės, idealų, motyvų, polinkių charakteristikų visuma), ir asmenį, savasties išreiškimo priemonę (psichologijoje žmogui ontologinė asmenybė): Sofijos savastis Dievo Išmintis, asmuo - tvarinio Angelas-sargas.
Sofija, akip asmenybė, ideali. Sofija pagal savo būties statusą irgi ideali, Dieve ji egzistuoja kaip Užmačia, tvarinyje kaip Užmačios realizacija, savyje kaip Dievo idėja dėl tvarinio, t.y. savosios būties pagrindų ji neturi. Taip Florenskis šiuo klausimu tvirtina: Už Jo ir nepriklausomai nuo Jo, ji neturi būties ir sutrupa į idėjų apie tvarinį trupinius; Jame gi gauna kūrybinę galią. Įdomu pažymėti, kad Bulgakovas irgi dėstė panašias idėjas: Negalima Sofiją, Dievo Idėją laikyti tik idealiu dalyku, be gyvenimiško konkretumo ir būties jėgos. Sofija ne tik mylima, tačiau ir atsako Meile, ir ta abipuse meile ji gauna visa, yra viskas. Ir kaip Meilės meilė ir meilė Meilei, Sofija turi asmenybę bei savastį, yra subjektas, asmuo, hipostazė. Ji nedalyvauja Dievo vidiniame gyvenime, nėra Dievu, ir todėl nepaverčia tri- hipostaziškumo keturi-hipostaziškumu, trejybės ketverybe. Tačiau ji yra naujo, tvaraus daugia-hipostaziškumo pradžia, nes paskui ją eina daug hipostazių (žmonių, angelų), esančių sofijietiškame santykyje su Dievu. Tačiau pati ji yra Dievo pasaulio išorėje, nepatenka į uždarą, absoliučią pilnatvę.
4. Vieninga Dieve, ji daugybinė tvarinyje ir čia priimama savo konkrečiomis apraiškomis kaip ideali žmogaus asmenybė, kaip jo Angelas-sargas, t.y. kaip amžinosios asmenybės vertybės blyksnis bei Dievos atvaizdas žmoguje.
Tai ankstesnės tezės išplėtojimas, jo pritaikymas žmogui. Individualiam žmogui egzistuoja individuali ideali asmenybė žmogaus pirmavaizdis, privalomasis dalykas, tai, kas yra tasai žmogus ne pagal buitį, o pagal Dievo užmačią apie jį, pagal jo tikslą ir vietą pasaulio sandaroje. Žmogaus ideali asmenybė egzistuoja kaip jo Angelas-sargas, padedantis tame, kas tinka, ir saugantis nuo to, kas netinka. Jei empirinis žmogus dera su savo idealia asmenybe, tai amžinosios vertybės blyksnis virsta švytinčia šventumo šviesa, o jei ne visai užgęsta. Šventumas ųiame santykyje yra visiškas empirinės ir idealiosios asmenybės atitikimas. Sąvoka ideali asmenybė iš Dievo atvaizdas turi vienodą apimtį ir žmogaus esmės charakteristiką, tačiau skiriasi pradiniu svarstymo tašku. Ideali asmenybė tvarios antropologijos kategorija; tvarinio būties aspektas; Dievo atvaizdas dieviškosios antropologijos kategorija; tvėrimo aspektas.
Taigi, Sofija savyje, metafiziškai ir kosmiškai, yra didžioji visuminio tvarinio Šaknis, pirmapradė tvarinio esybė, kūrybinė Dievo meilė, Idealioji pasaulio asmenybė. Sofija Dieviškosios pasaulio sandaros Užmačia, o tai reiškia, kad ji turi ne tik būtį savyje, tačiau ir būtį tvarinyje.
P. Florenskis skiria Dangiškąją Sofiją ir tvariąją Sofiją. Reikia atkreipti dėmesį, kad tai tradicinis filosofinio-religinio mąstymo kelias atskiriant noumeninį ir fenomenalųjį. Taip, pvz., Platonas skiria Afroditę Dangiškąją ir Afroditė Žemiškąją. Grigorijus Palama kalba apie Dievo egzistavimą, savyje ir jo apsireiškimą savo energijose. S. Bulgakovas skiria Sofiją kaip natura naturans ir kaip natura naturata.
Florenskiui iš principo neegzistuoja perėjimo nuo noumeninio prie fenomenalaus klausimas, nes idealusis jam konkretus ir realus, o empirinis realusis realus tik kaip idealaus atspindys. Todėl jam sunku rasti aiškiai metodologiškai ir pasaulėžiūriškai išreikštą perėjimą nuo Dieviškojo prie tvarios Sofijos planą
1. Tvarioji Sofija, dieviškasis tvarinio antspaudas yra Išminties atvaizdas ir paunksnė. Tačiau įkūnijama, patirtimi atspaudžiama pasaulyje, ji, nors ir tvari, yra prieš pasaulį, būdama išankstiniu dieviškųjų esaties pirmavaizdžių hipostaziniu rinkiniu.
Tvarioji Sofija egzistuoja kaip priežastis pasekmėje, gimdanti pagimdytame, prasme žodyje. Sofija tvarinyje tai jau realizuota programa, įkūnyta prasmė, materializuota idėja. Sofijos būtus tvarinyje antinominis. Kaip esaties pirmavaizdžių rinkinys, ji antgamtiška, o kaip atspausta tvarinyje reali. Pagal minėtą analogiją su dailininku užmačia dailininko galvoje tai Dangiškoji Sofija; užmačia, įkūnyta siužete, kompozicijoje, spalvų gamoje, tapymo technikoje, paveiksle tai tvarioji Sofija. Idėja išreiškiama siužete per atitinkamą techniką. Siužetui ir technikai idėja tai transcendentalus kuriantis įtaisas, antgamtiškumas, tačiau realizuoti jie ją atspaudžia savyje, turi tarsi sudedamąją juos realybę.
Pasaulio pažinime žmogui pasaulio sofijiškumas atsiskleidžia ir suvokiamas kaip Nušvitimas, istorijos dėsnis. Moralinėje realybėje Sofija glūdi kaip laimė; mene kaip grožis.
2. Sofijiškumas dalyvauja tri-hipostazinio Dievo gyvenime, patenka į Trejybės gelmes ir prisiliečia prie Dieviškos Meilės. Tačiau būdama ketvirta, tvari ir, vadinasi, ne vienu Asmeniu, ji nesudaro Dieviškos vienybės, nėra Meilė, o tik bendrauja su Meile, leisdama patekti į tą bendravimą per neišsakomą, nesuvokiamą, neišmąstomą nuolankumą Dievui.
P. Florenskiui buvo labai svarbu parodyti ontologinį Sofijos statusą. Sofija negali būti ketvirtąją Trejybėje, prilygstančia kitoms Hipostazėms, nes tai būtų Trejybės dogmos pažeidimas. Sofija negali būtimi būti lygi kitiems tvariniams, nes atimtų jos egzistavimo prasmę. Sofija privalo būti virš tvarinio, tačiau žemiau Trejybės todėl ji prisiima Dievo kosminį veikimą, būdama susijusi su juo Meile, ir tas dieviškas galias perduoda tvariniui, jį apšviesdama.
3. Tėvo hipostazės požiūriu Sofija yra ideali substancija, tvarinio pagrindas, jo būties galia ir jėga; paėmę Žodžio hipostazę, tai Sofija tvarinio protas, prasmė, tiesa arba teisybė; Dvasios hipostazės požiūriu Sofijoje turime tvarinio dvasingumą, šventumą, tyrumą ir nesuteptumą, t.y. grožį.
Pradžioje papildomas paaiškinimas. Jonas Damaskietis rašė: Sūnus valia ir išmintis, ir Tėvo galia. Sūnus iš Tėvo, ir visa, ką Jis turi, yra iš Jo; todėl jis negali apie save kurti tą patį. Nes jis neturi veiklos, ypatingos lyginant su Tėvu. Sūnus Dievo atvaizdas ir Sūnaus atvaizdas Dvasia, per kurią Kristus, apsigyvendamas žmoguje, suteikia jam tai, kad atitinka atvaizdą. Dievas Šventoji Dvasia viduryje tarp Negimusio ir Gimusiojo ir su Tėvu liečiasi per Sūnų. Ji vadinasi Dievo dvasia, Kristaus dvasia, Kristaus protu, Viešpaties dvasia, pačiu Viešpačiu, sūnaus padėties, tiesos, laisvės, išminties Dvasia, nes Ji ir yra visa tai sukelianti, visa pripildančia Savo esybe, visu savo turiniu, padarančia pasaulį pilną Savo Esatimi.
V. Loskis taip aiškino apie hipostazių santykį: Tėvo, neturinčio pradžios, negimstamumas, Sūnaus gimstamumas ir Dvasios išėjimas tokie santykiai, leidžiantys mums atskirti Asmenis... Visi dieviški vardai, perteikiantys mums bendrą Trijų gyvenimą, kyla iš Tėvo per Sūnų Šv. Dvasioje. Tėvas yra Išminties šaltinis, Sūnus pati Išmintis, Dvasia jėga, mums perduodanti Išmintį; arba, Tėvas yra Išminties šaltinis, Sūnus meilė, atskleidžianti save, Dvasia meilė, mumyse išsipildanti.
Filosofine interpretacija galime laikyti: Pirmoji hipostazė, neturinti pradžios nebylus tyrosios būties pirmapradis pagrindas; jos pagimdyta (ne laike!) antroji hipostazė tos tylos Žodis, logosas, prasminis būties apiforminimas; trečioji hipostazė gyva tveriantis tylos ir žodžio susitikimas, meilės pradžia. Pasaulio kūrime ir kosmoso būtyje dalyvauja trys hipostazės palei tokią formulę: visa iš Tėvo (nes iš jo duota būtis), per Sūnų (nes į būtį perėjo per prasminį apiforminimą) ir Dvasioje (nes nesuyra jo gyvybiškai organiškos visumos viduje).
Taigi, Florenskis Sofijos hipostazinius predikatus priskiria apribodamas juos Sofijos tvaria ir paribio prigimtimi. Kaip ir Tėvas, Sofija - ideali substancija, tvarinio pagrindas, jo būties galia ir jėga, tačiau ji pagimdyta, o ne be pradžios ir neturi savarankiškos tvėrimo galios. Kaip ir Sūnus, Sofija tvarinio protas, prasmė, tiesa arba teisybė, tačiau ji pasyvi būtyje, būties pradžia ne vien Tėve, o visoje Trejybėje. Kaip ir Dvasia, Sofija tvarinio dvasingumas, šventumas, tyrumas ir nesuteptumas, tačiau Dvasiai tai yra kaip sklidimas iš Dievo Sūnaus, o Sofijai kaip ontologinė šių savybių galimybė ir jų ontologinis antspaudas tvarinyje.
4. Sofija yra išpirkto tvarinio daigas ir centras Viešpaties Jėzaus Kristaus lo??? t.y., tvari esybė, priimta dieviškojo Žodžio.
Čia reikia paaiškinimo apie Dievo įsikūnijimus. Sūnus įsikūnija tam, kad atstatytų žmogaus sąjungos su Dievu galimybę, sąjungos, ne tik nutrauktos blogio, bet be paties žmogaus dalyvavimo ir neatstatyto. Pirmoji kliūtis tai sąjungai dviejų prigimčių, žmogiškos ir dieviškos, atskyrimas pašalinta paties Įsikūnijimo fakto. Lieka dvi kitos kliūtys, susijusios su žmogaus nuopuolio būkle: nuodėmė ir mirtis. Kristaus užduotis jas nugalėti, išvyti iš žemiškojo kosmoso jų neišvengiamumą: be besąlygiškai jas sunaikinti tai būtų prievarta prieš jas pagimdžiusią laisvę tačiau patį Dievą padaryti atsakingu dėl mirties ir pragaro nukenksminimo ir suteikti galimybę išpirkti nuodėmę. Taip Kristaus mirties pašalina kliūtį, iškeltą nuodėmės tarp žmogaus ir Dievo, o jo Prisikėlimas mirčiai išrauna jos geluonį. Dievas nusileidžia į meonines bedugnes, atvertas Adomo nuomonės, kad žmogus galėtų pakilti iki Dievo. ... Kristus tampa žmogumi iš meilės, išlikdamas Dievu, ir jo dieviškumo ugnis visiems laikams įžiebia žmogiškąją prigimtį; štai kodėl šventieji, likdami žmonėmis, gali būti prisilietusieji prie Dievo ir tapę dievais iš malonės, - V. Loskis.
Sofija tvariosios prigimties atstatymo prielaida. Pasaulis paniręs į blogį, yra kosminio chaoso būsenoje, blogio, mirties neišvengiamume. Šiame pasaulyje Sofija yra tarsi kokia sala tarp audringų vandenyno bangų, blogio netekęs būtis, gyvenimas meilėje, laisvėje ir amžinybėje. Jos siekia visi, ieškantys dvasingumo. Ji ribinis žmogiškosios veiklos pagrindas, žmogaus dvasios vystymosi perspektyva ir tikslas, tas tolimas bei artimas idealas, kurio pasiekimas leidžia prabilti apie dieviškojo prado pergalę žmoguje, istorijoje, pasaulyje. Ta prasme Sofija ir yra išpirkto tvarinio daigas ir centras.
Kaip Kristaus žmogiška esatis Žodžio nuskaidrinta ir pakeista, taip ir Sofija tvarinys, kuriama atspaustas Žodis, priėmęs jį, Jo nuskaidrinta ir pakeista; kaip kad Kristuje dvi prigimtys randasi nesusiliejusios, nekintančios, neatskirtos, neišskirtos, taip ir Sofijoje. Tačiau Kristaus įžmoginimas ir gyvenimas laisvosios Dievo Meilės pergalė, o Sofija kyla kaip Dievo išėjimas iš savęs tvėrimo metu, o Sofijos buvimas sukurtas tvėrimo metu, yra ontologinė būtinybė, tačiau ne Dievui, o Tvariniui. Ta prasme Sofija ir yra tvari esybė, priimta dieviškojo Žodžio.
Toliau Florenskis rašo: Tik veikiant Jame, t.y., esant įjungtai savajai esybei, tarsi pabarstytai į Viešpaties Kūną, iš Šv. Dvasios gauname ir paslaptingą apvalymą. Ta prasme Sofija yra iš anksto esanti, apvalyta Kristuje tvarinio esybė arba Bažnyčia savo dieviškuoju aspektu.
5. Kadangi iš Šv. Dvasios kyla ir žemiškosios tvarinio pusės, jo empirinio turinio (jo drabužio) nušvietimas, Sofija yra Bažnyčia jos žemiškuoju aspektu, t.y. visų asmenybių, jau pradėjusių atsistatymo žygdarbį, jau savo empirine puse įėjusių į Kristaus Kūną, visuma.
Bažnyčia dangiškuoju aspektu yra gyvasis dievažmogio kūnas, mistinis Kristaus kūnas, tai, kas sudaro
dvasinę žmonių broliją. Bažnyčia žemiškuoju aspektu yra per Kristų sudievinta žmonija, dvasinę brolija. Ji turi
visažmogiškojo ir visapasaulinio junginio Kristaus vardu užduotį, egzistuoja kaip tikinčiųjų susirinkimas.
Žemiškoji Bažnyčia vaizduojama kaip į dangų besistiebiantis bokštas, kurios plytos tikratikių sielos. Ji, statoma Bažnyčia šventumo objektas ir tikslas. Jei žemiškoji Bažnyčia yra Sofija, tada ji turi ontologinę reikšmę, ir šventųjų brolija ne tik dvasios, bet ir kosmoso reikalas.
Kiek pravoslaviškos liaudies mąstyme (už nuodėmes mūsų Dievas baudė sausra), tiek teologiniame būdingas moralinis būties vertinimas, pagrįstas dvasinio prado ontologizacija; ir tik Sofijos idėja tą vertybinę nuostatą paverčia ontologiniu statiniu. Tvarus pasaulis, žemiškas žmogus turi būti pakeisti, ir tokio pakeitimo galimybę bei kelią sukūrė Kristus. Kūną pakeitę Dvasia, tikratikiai tampa Sofijos agentais, kiekvienos atskiros sielos išgelbėjimas turi kosminę reikšmę. Palaipsnis žemiškosios Bažnyčios statymas atves prie visos žemės gyvybės pakeitimo, panašai kaip jonvabaliai pelkę paverčia švytinčia erdve.
Toliau Florenskis vysto savo mintį: O kadangi apvalymas vyksta Šventąja Dvasia, esančia tvarinio Savimi, tai Sofija yra Dvasia, nes ji sudievino tvarinį. Tačiau Šv. Dvasia save tvarinyje apreiškia kaip skaistybę, kaip vidinį protingumą ir nuolankią dorą. Ta prasme Sofija yra Skaistybė, tarsi kalnų jėga, suteikiantis skaistumą. O Skaistybės [rus. Devstvo] nešėja Mergelė [rus. Deva] tikrąja ir išskirtine žodžio prasme Marija, Nekaltoji Mergelė, apdovanota Šv. Dvasia, Jos dovanomis ir, kaip tokia, Tikroji Dievo Bažnyčia, Tikrasis Kristaus Kūnas: Iš jos juk atsirado Kristaus Kūnas.
Taigi, tvarioji Sofija yra esaties pirmavaizdžių rinkinys, o namo statymo santykiu Kristuje apvalyta tvarinio esybė. I yra tarsi idėjų apie daiktus visuma, yra intencionaliu keliu bei tiltu kelyje į visišką būties apiforminimą prasme ir dvasia. Toks turėtų būti tėvo P. Florenskio teoantropokosmizmas.
*) Sergejus Trubeckojus (1862-1905) rusų religinis filosofas, publicistas ir visuomenės veikėjas, Maskvos un-to rektorius (1905). Buvo V. Solovjovo pasekėjas, nemažą dėmesį skirdamas nemirtingumo klausimams. Jo religinis požiūris neretai apibrėžiamas kaip kristocentrizmas.
**) Mitrofanas Muretovas (1851-1917) rusų stačiatikių teologas, publicistas, Maskvos dvasinės akademijos profesorius (kartu dėstęs ir prancūzų kalbą). Parašė daug darbų apie lyginamąją teologiją, tekstologiją, Naujojo testamento egzegetiką... Iš graikų kalbos vertė Bažnyčios tėvų raštus. Jo fundamentalusis Logosas pas Filoną Aleksandrietį ir apaštalą Joną (1885) parodė, kad Filono požiūris pagrindė kelią krikščioniškajam teizmui.
***) Vladimiras Ernas (1882-1917) vokiečių-švedų kilmės rusų filosofas, gimęs Tbilisyje, Maskvos un-to profesorius, P. Florenskio bendraklasis. Krikščioniškojo platonizmo ir V. Solovjovo idėjų dvasioje išvystė mokymą apie logosą kaip kūrybinį būties pradą. Išleido brošiūrą Kalavijas ir kryžius: apie dabarties įvykius (1915), skirtą stačiatikių patriotizmui Pirmajame pasauliniame kare.
Nuo nihilizmo į Kristų
Rusų kosmizmo gimimas
Berdiajevo meilės filosofija
Moteriškasis Sutvėrimo pradas
Filosofija iš antropologinio taško
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Sofija: pasaulio sutvėrimo motyvai
A. Bogdanovo biografija ir filosofija
P. Florenskis ir Maskvos matematikai
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Logoso koncepcija pas Filoną Aleksandrietį
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Gnosticizmas: Žmogaus išsilaisvinimas
Eriugena. Apie gamtos skirstymą
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Pagrindinė sofijalogijos problema
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Viduramžių prabudimai: Katarai
Eretikas Džirolamas Savonarola
Ankstyvasis misticizmas: Filonas
Į komunizmą atsisakant Dievo
Apie Šv. Trejybės paieškas
Adomas ir Ieva: nuopuolis
Kita gnostikų Ieva
Apmatai: Moralumas
Kur ėjo L. Tolstojus?
Etikos konspektai
Monothelitizmas
Filosofijos skiltis
Vartiklis