K. Jungas ir alchemijos atgimimas

Mažas Knittlingeno miestelis prie Juodojo miško Vokietijos vakaruose yra žinomas kaip dr. Fausto gyvenamoji vieta. Nedidelis, bet gerai įrengtas Faustui skirtas muziejus perteikia mintį, kad alchemija iš tikro buvo dvasinis menas, užtikrinantis paties alchemiko dvasinį virsmą. Prie tokio požiūrio nemažai prisidėjo ir Karlas Gustavas Jungas. Jungui paskelbus savo pirmąjį svarbesnįjį veikalą alchemijos tema Antrojp pasaulinio karo pabaigoje, literatūroje buvo įsitvirtinęs požiūris į alchemiją, kaip klaidingą ir neefektyvų chemijos pirmtaką.

K. Jungo „pirmoji meilė“ buvo gnosticizmas. Dar 1912 m. rugpjūčio mėn. laiške Z. Froidui jis tvirtino, kad gnostikų feministinei Išminčiai, vadinamai Sophia, lemta grįžti į Vakarų kultūrą psichologijoje. Vėliau Barbarai Hannah1) jis teigė, kad atradus gnostikų raštus, jautė, „tarsi būtų pagaliau radęs suprantančių draugų ratą“.

Tačiau buvo labai mažai patikimos informacijos. Iš pirminių šaltinių Jungui prieinama buvo „Pistis Sophia“, kurios vertimui jis ėmėsi ieškoti vertėjo. Tai padaryti apsiėmė pagyvenęs ir neturtingas George R.S. Mead'as5). Jungas ir toliau uoliai tyrė gnosticizmo sritį ir išleido „7 pamokslus mirusiesiems“, kuriame gausiai panaudojo Basilido sistemos gnostinę terminiją ir mitologemas. Tačiau tie mokymai buvo 17-18 amžių senumo ir nesimatė ryšio su šiandiena. Vėliau jis suprato, kad pagrindinis sąryšis buvo per alchemiją. Atspindėdamas 1912-19 m. įžvalgas, jis rašė, kad susidūrimas su alchemija buvo jam lemiamas.

1926 m. jis susapnavo įsimintiną sapną. Jis jame, kaip alchemikas, atsidūrė 17 a. įnikęs į opus, alchemijos reikalus. Prieš tai, kaip ir kiti psichoanalitikai, buvo sujaudintas Froido mokinio Herberto Silberero tragišku likimu. Tasai 1914 m. išleido veikalą su psichoanalitinėmis potekstėmis alchemijos požiūriu. Froidas aštriai išpeikė tą veikalą ir tai paskatino autorių savižudybei. Sapnas buvo pranašingas ir Jungas vėliau pabrėžėė, kad „alchemija, iš vienos pusės, sudarė tiltą į praeitį, link gnosticizmo, o iš kitos – į ateitį, šiuolaikinę pasąmonės psichologiją“.

1928 m. R. Wilhelm'as, grįžęs iš Kinijos, Jungui atsiuntė daoistų rankraščio apie alchemiją, „Aukso gėlelės paslaptis“, vertimą, paprašęs, kad Jungas parašytų psichologinio pobūdžio komentarus. Jungas sužinojo, kad ir kinų alchemija pirmiausia užsiima žmogaus sielos virsmo simbolika. Nemirtingumo paieškas buvo pagrindinis daoistų alchemijos rūpestis. Tad alchemija buvo ne tik tiltas tarp praeities ir dabarties, bet ir tarp Rytų ir Vakarų. R. Wilhelm'as pastebėjo, kad tiek kinų išminties, tiek Jungas nusileido į žmogaus kolektyvinės psichės gelmes.

Priešybės, kylančios iš žmogaus sielos gimimo ir mirties, susiduria alcheminiame inde (žmogaus kūne) ir po daugybės kovų, sužeidimų ir net mirčių pasiekia vienybę. Taip mėnulio Karalienė ir Saulės karalius (kinų perteikti kaip Yin ir Yan) randasi mumyse, sudarydami pagrindą Filosofų akmeniui ar Aukso gėlelei.

1925, 1926 m. ir vėlesniuose sapnuose Jungas dažnai atsidurdavo senoviniuose namuose supamas alchemijos tomų. Tad neveltui jo sukauptas įspūdingas senų retų alchemijos veikalų ir jų kopijų rinkinys. Ypatingą dėmesį jis skyrė juose buvusiems įspūdingiems piešiniams.

1935 m. Villa Eranos, Askonoje, Jungas pirmąkart pristatė savo apmąstymus alchemijos tema pas p. Olga Frobe-Kapteyn paskaita „Sapnų simboliai ir Individualizacijos procesas“. Joje jis sapnuojamus simbolius susiejo su alchemijos simbolika. Po metų jis skaitė paskaitą „Alchemijos atgimimo idėja“. Auditorija buvo sudominta ir sužavėta. Darbas truko dar 7 m. ir buvo perteiktas knyga „Psichologija ir alchemija“ (1944).

Prieš tai, 1941 m., Paracelso 400 m. mirties metinių proga, Jungas buvo skaitęs paskaitą, vėliau išplėstą ir pavadintą „Alchemijos studijos“. Kartu su Paracelsu Jungas laikė, kad žmogus turi du gnosio (išgelbėsiančių žinių) šaltinius: vienas jų yra Lumen Dei, neapsireiškusiojo Aukščiausiojo dievo šviesa, o kitas Lumen Natuare, gamtos jėgų šviesa. Gamtos šviesa išlaisvinama alchemijos pagalba. Dievas išlaisvina žmonija, tačiau gamtą išlaisvinti turi alchemikai, gebantys sukelti virsmą, išlaisvinantį materijoje įkalintą šviesą.

Anot Paracelso, kosmose randasi dieviškoji šviesa arba gyvybė, tačiau ji yra sukaustyta demiurgo, kurį Paracelsas vadina Hylasteriu (iš hyle - materija ir astrum - žvaigždė). Tasai kosminis voras-dievas išaudė voratinklį, kuriuo, tarsi musę, pagavo šviesą. Ji tol bus įkalinta, kol alchemijos procesas pradegins voratinklį. Tas voratinklis ne kas kita, kai realybė, sudaryta iš keturių elementų. Tad alchemija pirmiausia turi sulaužyti jos struktūrą sukurdama chaosą (massa confusa, prima materia). Iš jo, virsmo metu, išsiskirs kūrybiniai elementai ir pradės sąveikauti siekdami coniunctio arba alcheminės vienybės, kurioje įkalinta šviesa išsilaisvins. Alchemic transition

Šis vaizdinis primena gnostikų pirmapradį žmogų, Kabalos Adomą Kadmaną ir Izaoko Lurijos šviesos kibirkštis.

„Virsmo psichologijoje“ (1945) Jungas panaudoja 10 piešinukų, iliustruojančių alcheminio virsmo opus, iš „Rosarium Philosophorum4) “. Juose dualios „Karaliaus“ ir „Karalienės“ galios pavaizduojamos įvairiose mistinio-erotinio ryšio skirtingose fazėse susiliejant į naują būtybę-androgeną, vadinamą „kilniąja Imperatoriene“.

Piešinių seka prasideda gyvsidabrio fontanu, simbolizuojančiu sužadintą virsmo energiją, toliau eina Karaliaus ir Kalalienės susitikimai, pradžioje apsirengusių, o vėliau nusimetusių apdarus. Tad įsimylėjėliai susiduria savo personae ir gynyba, tačiau vėliau bendrauja „nuoga tiesa"“ Jie panyra į alchemijos vonią, leisdami meilės jėgai ištirpdyti jų ego, nuplauti racionalistines ir pasaulietiškas nuostatas. Įvyksta coniunctio, tačiau, priešingai nei tikėtasi, ši sąjunga, iš pradžių pagimdžiusi androgeninė būtybę, veda į mirtį.

Mirusiojo androgeno siela kyla į dangų, t.y. aukštesnįjį sąmonės lygį. O kūną nuplauna dangiškoji rasa. Netrukus siela sugrįžta į žemiškąjį kūną ir atgimęs kūnas atsistoja visa savo šlove. Gimsta nauja būtybė, pažadėtasis meilės vaisius, transformuota įsimylėjėlių sąmonė, sudaryta iš priešybių, susiliejusių į neatskiriamą vienybę. Ši Jungo Eroto alchemija yra vienas ryškiausių bandymų perteikti suvienijantį virsmą.

Jungo pagrindiniai veikalai, aptariantys alchemiją, yra „Psichologija ir alchemija“ ir „Mysterium Coniunctionis“. Antrajame apibendrintos psichologo įžvalgos, dalinai paveiktos bendravimo su Nobelio premijos laureatu fiziku W. Pauliu. Aptariama alcheminė paslaptis, vadinta unus mundus (vienas pasaulis). Visos būties pagrinde yra būsena, kurioje susilieja fizinis ir dvasinis pradas. Dualizmas ir monizmas pateikiami kaip vienas kitą papildantys tikrovės aspektai.

"Psichologija ir religija: Vakarai ir Rytai" ir daugelis Jungo paskaitų alchemijos modelį panaudojo kaip jo mokymo matricą. Jis parodė alchemijos ir krikščionybės simbolių panašumus ir skirtumus. Alchemija yra kompensuojantis krikščionybės ryšis, panašiai kaip sapnas siejasi su sapnuojančiojo sąmone. Alchemijos Akmuo daugeliu aspektų yra krikščionybės statytojų atmestas akmuo, kuris prašosi būti sugrąžintas į pastatą. Netgi švenčiausias krikščionių sakramentas, eucharistija arba Mišios, Jungo buvo laikytas alcheminiu veikalu, siejamu su 3 a. alchemiku Zosimu iš Panopolio. Tai Jungas aptarė veikale „Mišių virsmo simbolika“ (1944/45). Neveltui vėliau Jungo kolega olandas prof. Gilles Quispel'is vaizdžiai apibūdino Jungo pažiūras: „Alchemija yra gnostikų joga“.

Jungo mokinė Marie-Lousie von Franz2) ėmėsi versti ir komentuoti Jungo atrastą veikalą „Aurora Consurgens“, priskiriamą Tomui Akviniečiui. Pasakojama, kad šis šventasis, meditavęs Saliamono „Giesmių giesmę“, turėjo viziją su Dievo Išmintimi (Sophia), kurios paliepimu parašė alcheminį veikalą. „Aurora“ nuo kitų alchemijos veikalų skiriasi pirmiausia tuo, kad jos turinys išimtinai religinis ir su nuorodomis į Bibliją. Jis aptaria opus procesą, kurio metu moteriškosios prigimties išmintis (Sofija) turi būti išlaisvinama. M. von Franz darbas buvo išleistas vokiečių kalba 1957 m. (angliškai 1966 m.)

Įdomu paminėti, kad 1950 m. popiežius Pijus XII3) panaudojo kai kurias alchemines formuluotes, tokias kaip „dangiškosios vedybos“, oficialiajame „Munificentissimus Deus“, skelbiančiame Nekaltosios mergelės Marijos (krikščionių Sofijos) paėmimo dogmą.

Jungo namo sode Bolingene stovi didelis kubo formos akmuo, kuriame jis savo ranka išraižė magijos ir alchemijos simbolius. Paskutiniame „pranašiškame“ sapne Jungas sapnavo didelį apvalų akmenį, kuriame buvo įbrėžti žodžiai „Ir tai turi būti tau ženklas apie Visumą ir Vienį“. Tie ženklai turėtų skatinti eiti didžiojo šveicaro pradėtu keliu.

Papildoma literatūra:

  1. S.A. Hoeller. The Gnostic Jung and the Seven Sermons to the Dead, 1982
  2. Memories, Dreams, Reflections of C. G. Jung, ed. A. Jaffe, 1963
  3. A. Jaffe. Jung's Last Years and Other Essays, 1884

1) Barbara Hannah (1891-1986) – artima K. Jungo draugė ir biografė („Jungas: gyvenimas ir veikla“,1976), susipažinusi su juo 1929 m. Taip pat dirbo psichoterapeute. Jungas ją supažindino su Marie-Louise von Franz, su kuria skatino gyventi kartu.

2) Marija Liuza Franc (Marie-Louise von Franz, 1915-1998) – šveicarų psichoanalitikė, filosofė, K. Jungo bendražygė ir pasekėja (kartu su juo dirbusi apie 30 m.), žinoma psichoanalitiniais pasakų, mitų, sapnų, ir alcheminių tekstų aiškinimais. Jungo inst-te dėstė nuo pat jo įsteigimo.

3) Pijus XII (Eugenio Maria Giuseppe Giovanni Pacelli, 1876-1958) – Romos popiežius (1939-1958). Paskelbė dogmą apie Švč. Mergelės Marijos ėmimą dangun (enciklika „Munificentissimus Deus“) ir 1942 m. simboliškai paskyrė pasaulį Marijos širdžiai. 1940 m. nepripažino Lietuvos aneksijos ir leido toliau veikti Lietuvos pasiuntinybei prie Šventojo Sosto. Po Antrojo pasaulinio karo rėmė nusiginklavimo politiką, pasmerkė katalikų bendradarbiavimą su komunistais. 1948 m. patvirtino Lietuvių šv. Kazimiero kolegiją Romoje. 1950 m. paskelbė archeologinių tyrimų Šv. Petro bazilikoje rezultatus, kuriais patvirtinta, jog po bazilikos altoriumi rastas Šv. Petro kapas.

4) Rosarium philosophorum (Filosofų rožinis) – 16 a. alchemijos veikalas, 1550 m. paskelbtas kaip „De Alchimia Opuscula complura veterum philosophorum“ antra dalis (su 20 medžio graviūrų, dalis jų iš ankstesnių vokiškų leidinių). Titulinis puslapis vaizduoja grupę filosofų, aptariančių lapis philosophorum gamybą. Pavadinime esantis „rožinis“ nesusijęs su katalikų rožančiumi, o yra nuoroda į „rožių sodą“ – metaforą apie išmintingų pasisakymų antologiją.

5) Džordžas Robertas Stou Midas (George Robert Stow Mead, 1863-1933 ) – anglų istorikas, rašytojas, vertėjas, aktyvus teosofų draugijos narys (nuo 1884 m.), J. Blavatskajos sekretorius, daugelį metų pašventęs gnosticizmo (ypač, orfizmo), hermetizmo ir ankstyvosios krikščionybės studijoms, „Quest“ draugijos įkūrėjas (1909). Dalyvavo žurnalo „Liuciferis“ veikloje. Į „Quest“ perėjo nemaža dalis teosofų; draugija buvo sumanyta kaip nedogmatinė, jo siekiama lyginamosios religijos, filosofijos ir mokslo studijos. Jo įtaką patyrė Ezra Pound, W. Yeats, H. Hesė, R. Dunkanas ir kt.

Froido kelias
Kita gnostikų Ieva
K. Jungas ir mandala
Karlas Gustavas Jungas
Rozenkreiceriai ir alchemija
K. Jungas. Vėlyvosios mintys
K. Jungo mintys apie sapnus
Moteriškasis Sutvėrimo pradas
Gnosticizmas: Žmogaus išsilaisvinimas
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
Rozenkreicerių gnostinę simbolika
Archetipo koncepcijos vystymasis
Krikščioniškasis gnosticizmas
Kabala ir šviesos knygos
Karlas Jungas ir NSO
Didysis terminatorius
Erichas Fromas
Filosofijos atsiradimas
Filosofijos puslapis
Mitologijos skiltis
Vartiklis