Nikolajus Berdiajevas: rusų religinis filosofas. Vartiklis

Gimė 1874 m. kovo 18 d. Kijeve aristokratiškoje kariškio šeimoje. Vaikystę praleido namuose, kur plačioje tėvo bibliotekoje skaitė Hėgelio, Šopenhauerio ir I. Kanto darbus. Nuo 1894 m. studijuodamas Kijevo universitete žavėjosi marksizmu. Už dalyvavimą studentų demonstracijoje 1897 m. buvo suimtas ir pašalintas iš universiteto. Vėliau trim metams buvo ištremtas į Vologdą, centrinėje Rusijoje. 1901 m. pasirodė straipsnis „Kova už idealizmą“, parodantis perėjimą nuo pozityvizmo prie metafizinio idealizmo. Kartu su S. Bulgakovu, P. Struve¹⁾, S. Franku tapo vienu „Viechu“ judėjimo lyderių, aštriai ir neigiamai pasisakančių prieš 1905 ir 1917 m. revoliuciją.

1904 m. vedė Lidiją Trušef ir persikėlė į Sankt Peterburgą. Čia atsisakė radikaliojo marksizmo pažiūrų ir susidomėjo filosofija bei religija. Berdiajevas tikėjo ortodoksine krikščionybe, tačiau dažnai kritikavo bažnyčios instituciją. Už aštrų straipsnį 1913 m., kritikuojantį Rusijos stačiatikių cerkvės Šventąjį sinodą ir ginantį Atono vienuolius, buvo apkaltintas šventvagyste, už kurį bausme buvo tremtis į Sibirą visam gyvenimui. Tam sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas ir Revoliucija.

Berdiajevas nepriėmė bolševikų doktrinos dėl autoritarizmo ir valstybės dominavimo virš asmens laisvės. Tačiau sutiko su revoliucinio laikotarpio sunkumais, todėl kurį laiką jam buvo leista skaityti paskaitas ir rašyti. Dukart pabuvojo kalėjime. 1920 m. jį tardė pats F. Dzeržinskis. Vėliau pateko į 160-ies iškilių intelektualų grupę, kurie 1922 m. ištremti iš TSRS. Berdiajevas nuo 1924 m. gyveno Prancūzijoje. Čia aktyviai dalyvavo rusų studentų krikščioniškame judėjime, draugavo su E. Munjė²⁾, G. Marseliu, K. Bartu ir kt., parašė 15 knygų, svarbiausius savo veikalus. 1925-40 m. buvo žurnalo „Kelias“ redaktoriumi.

Mirė 1948 m. kovo 24 d. plyšus širdžiai ir palaidotas Paryžiaus Klamarto (Clamart) kapinėse.

Savo kūriniuose Berdiajevas apėmė ir derino pasaulinius filosofinius ir religinius mokymus: graikų budistinę ir indų filosofiją, neoplatonizmą, gnosticizmą, misticizmą, masonus, kosmizmą, antroposofiją, teosofiją, kabalą ir t.t. Ypatingą svarbą skyrė laisvei ir kūrybai („Laisvės filosofija“; „Kūrybos prasmė“): vienintelis kūrybos mechanizmas – laisvė. Vėliau Berdiajevas įvedė ir išvystė sąvokas:
dvasios karalystė, gamtos karalystė, objektyvacija – negalėjimą įveikti gamtos pančių, transcendentavimą – kūrybinį proveržį, gamtos-istorinės būties pančių įveikimą.

Revoliucija ir bolševizmas

Berdiajevas ne kartą grįždavo prie revoliucijos temos, matyt, laikydamas, kas jos negali laikyti kažkuo išorišku šaliai. Anot jo, revoliucija amžinas reiškinys žmonijos istorijoje – ir „bet kuri revoliucija – nelaimė... Prancūzų ‚didžioji‘ revoliucija irgi bjauri ir nevykusi“. Jam revoliucija buvo senojo pasaulio mėšlungiai, nesukuriantys nieko nauja.

Revoliucijų paradoksas – jos visada nukreiptos prieš despotizmą ir tironiją, tačiau tam tikrame savo etape neišvengiamai įveda savo despotizmą ir tironiją. Jos, susietos su praeitimi, negali vystytis be priešo, - ir tokie priešai visada surandami. Jei jo nėra, sukuriamas mitas apie priešą. Revoliucija negalima be neapykantos, toji ją įkvepia. Ir ji artimai susijusi su baime, baime prarasti valdžią, - ir ta baime paaiškinami žiaurumai, represijos ir teroras. O teroras, savo ruožtu, gimdo diktatorių ir tironą: „Taip baigėsi visos revoliucijos“.

Mažiausia revoliuciją supranta jos dalyviai – jie tik istorijos įrankiai. Jų racionalūs siekiai niekada nepasiekiami, nes visos revoliucijos iracionalios. Revoliucija – dalinis mirimas, tačiau to pasekmėje prasideda naujas gyvenimas, tiesa, kitoks, nei tikėjosi. Revoliucija – savotiškas istorijos teismas: „ teisiamos blogio jėgos, tačiau teisiantys patys tveria blogį“.

Berdiajevas įžvelgė ryšį tarp monarchijos ir bolševizmo. Pirmoji skelbėsi „šventąja karalyste“, ginančia stačiatikybę ir slaviškumą. Tačiau ir bolševikai turėjo panašią religiją, marksizmą, pateisinamą kaip darbininkų ir valstiečių „šventąją karalystę“, viso pasaulio proletariato gynėją. Markso ir Lenino rašinius Berdiajevas lygino komunizmo šventraščiu, proletariatą – su mesiju, KO – su bažnyčia, o ČK – su inkvizicija ir t.t.

TSRS ideologinis nepaklusnumas laikytas daug didesniu nusikaltimu nei kriminaliniai nusikaltimai. Tai primena Dž. Orvelo „1984“ (1948) „Mąstymo policiją“. Viename savo straipsnių Orvelas aiškino: „Svarbu suprasti, kad mąstymo kontrolė turi ne tik draudimo, bet ir konstruktyvius tikslus. Ne tik draudžiama išsakyti, net leisti, ta tikras mintis, bet ir nurodoma, ką reikia mąstyti; sukuriama ideologija, kurią privalo priimti asmenybė, siekianti valdyti jos emocijas ir primesti jai elgesio būdą. Ji izoliuojama, kiek įmanoma, nuo išorinio pasaulio, kad būtų uždaryta dirbtinėje terpėje, atimant palyginimo galimybę. Totalitarinė valstybė būtinai bando kontroliuoti pavaldinių mąstymą ir jausmus taip pat veiksmingai kaip kad kontroliuoja jų poelgius“.
Juk kol išlieka nors mažiausias nekontroliuojamas minties ūglis, išlieka ir maišto galimybė.

Personizuotas Berdiajevo socializmas

Berdiajevo kūriniuose sutinkame daug kritinių pastabų dėl socialistinių idėjų. Bet tik trumpą laiką po revoliucijos ir priverstinės emigracijos (1918-23) jis aštriai neigiamai atsiliepdavo apie socializmą: „Krikščionybės ir socializmo sugretinimas ir suartinimas man atrodo šventvagystė“ („Kūrybos prasmė“). Tada įvykusioje revoliucijoje jis matė tik išorinį. Mechaninį buržuazijos sunaikinimą, o ne kūrybinį, ne dvasios revoliuciją.

Vis tik Berdiajevas visada kritiškai priėmė socializmo praktiką, kur jis matė totalitarinį jo pobūdį – ir ne kartą dėjo lygybės ženklą tarp socializmo ir fašizmo. Labiausiai jam kliuvo, kad socializmas atmeta sąžinės ir mąstymo laisvę, o to ištakas jis matė ideologiniu pagrindu paimtame materializme: „Komunizme su materialistiniu pagrindu neišvengiama asmenybės priespauda“. Jis pripažino socialistinės ekonomikos pažangą, tačiau nepriėmė priverstinio materialistinės pasaulėžiūros įvedimo, kur asmenybė tėra plyta komunizmo statyboje.

Berdiajevas pripažino, kad socializmai gali būti įvairūs. Tai kokį matė jis? Neabejotinai krikščionišką: „Reikia norėti religinio socializmo vystymosi ir pergalės“. Jo ekonominiai ir politiniai pertvarkymai tebūtų priemone dvasinių tikslų pasiekimui. Susiliejimas su socializmu būtų naudingas ir pačiai krikščionybei, nes jis laikė kad jos nuopuolis yra siekiant tik asmeninio, o ne visuotinio išsigelbėjimo. Tokį socializmą jis vadino personizuotu socializmu, „jungiančiu asmenybės kaip aukščiausios vertybės principą su žmonių broliško bendrumo principu“.

Be to, visuomenėje turi išlikti hierarchija: „gabesnės asmenybės privalo užimti joms tinkančią vietą. Be dvasinės aristokratijos gyvenimas negali klestėti“. Berdiajevas siūlė savotišką aristokratinio asmenybės principo ir socialistinio kooperacijos principo sintezę. Jis abejojo socialistinės lygiavos principu; jam priimtina tik viena lygybė - visų žmonių prieš Dievą.

Taip pat Berdiajevas buvo už privačios nuosavybės išsaugojimą, nors toji ir privalo būti apribota. Darbo priemonių nuosavybė gali būti priešnuodžiu prieš nudvasintą požiūrį į darbą. Dirbantieji greičiausiai kooperuosis, tačiau asmeninė iniciatyva privalo būti ekonominio gyvenimo varikliu. Jis įvedė „funkcinės nuosavybės“ sąvoką, numatydamas tiek teisinį, tiek dvasinį-moralinį privačios nuosavybės reguliavimą tiek, kiek tai „apriboja gyvenimo išlaidavimus“.

Ir personizuotas socializmas (kaip ir aplamai perėjimas į „naujuosius Viduramžius“) numato apribotą vartojimą. Poslinkis turi įvykti iš materialios į dvasinę sritį, tad įsivyrauja visuomenine askezė, sąmoningas poreikių apribojimas.

Vis tik, personizuotas socializmas ko gero silpniausia Berdiajevo socialinės filosofijos vieta, o mintys kartais visai lėkštos ir naivios. Jis nebuvo praktiku, ir konkretika ne jo stichija.

1910 m. vasarą N. Berdiajevas rašė B.N. Bugajevui (Andrejui Belyj): „pagrindine šiuolaikinio dvasinio gyvenimo problema aš laikau gnoseologijos ir okultizmo problemas“, o po 30 m. jis taip apibūdino amžiaus pradžios religinį atgimimą: „Galima būtų nustatyti dvi tos epochos sroves, susijusias su mistiniais ir religiniais ieškojimais. Vieną sudarė stačiatikių religinė filosofija, ... visų pirma S. Bulgakovas, P. Florenskis. ... Kita buvo religinė mistika ir okultizmas. Tai – A. Belyj, V. Ivanovas, ... netgi A. Blokas ... ir jaunimas, susitelkęs aplink ‚Musaget‘, antroposofistai“.

O koks paties Berdiajevo santykis su okultizmu? Juk skirtingais laiko tarpais jis buvo artimas visoms minėtoms asmenybėms. Pats apie tai pasisakė vienareikšmiškai: požiūris į okultizmą neigiamas. Tačiau čia pat ir pridūrė: okultiniai reiškiniai neabejotinai tikri, pats jų buvimas „privalo kažką reikšti, turėti kažkokią prasmę“. Bet savo dvasinių ieškojimų metu jo tonas buvo kitoks, V. Ivanovui 1910 m. kovo 17-ą jis rašė: „Ir vis tik lieka esminis, vienintelis klausimas: okultinis krikščionybės paaiškinimas arba krikščioniškas okultizmo paaiškinimas; ar Kristus pavaldus okultizmui, ar okultizmas pavaldus Kristui? Ar absoliutus santykis su Kristumi, ar jis pavaldus kažkam kitam svetimam mano betarpiškam, mistiniam jausmui Kristui, t.y. pavaldus okultiškumui, iškylančiam virš Kristaus ir Kristų pažeminančiam? Į šį klausimą negalima atsakyti žodžiais, atsakymas galimas tik religine ir mistine patirtimi“. Berdiajevas

Čia aišku – tas neišreiškiamas žodžiais yra ir sudėtingiau, ir pilniau, ir giliau. Tad pažiūrėkime kada ir kaip mąstytojas susidūrė su okultiniais reiškiniais ir kaip juos priėmė.

Filosofo liudijimai apie tai prieštaringi. Iš vienos pusės, tie susidūrimai turėjo gana skausmingą ir nemalonų pobūdį, o iš kitos pusės, traukė jį. Pirmąkart su jais susidurta ankstyvoje jaunystėje. Filosofo brolis žavėjosi teosofija ir mediumų transe gaudavo pranešimus iš Tibeto mahatmų. Tačiau brolis neįstengė realizuoti savo gausių talentų, o kartais jį apimdavo būsenos artimos proto pasimaišymui. Berdiajevas prisimena: „Ta atmosfera veikė mane neigiamai ir aš prieš ją kovojau“, bet čia pat priduria „atmosfera buvo įtempta, įtempti dvasiniai susidomėjimai“.

Paties Berdiajevo okultinė patirtis susijusi su A.R. Minclova³⁾, kurios paslaptinga veikla „Baltosios brolijos“ vardu Peterburgo ir Maskvos mistikų rateliuose kėlė daug kalbų. „Aš Minclovos įtaką priėmiau kaip visiškai neigiamą ie net demonišką. Su ja susijusi mano keista vizija ... Gulėjau savo kambaryje, lovoje, pusiau snausdamas; aiškiai mačiau kambarį, kampe prieš mane buvo ikona ir degė lemputė, labai įtemptai žvelgiau į tą kampą ir staiga, po atvaizdu, išvydau išryškėjantį Minclovos veidą, jos veido išraiška buvo baisi, tarsi ji būtų apimta tamsiosios galios; labai įtemptai žvelgiau į ją ir dvasinėmis pastangomis priverčiau tą viziją dingti, baisusis veidas išskydo“. Tačiau pati Minclova tebedomino Berdiajevą, jis pripažino jos protą ir su ja susitikinėjo iki pat jos paslaptingo dingimo iš Rusijos.

Iš kur toks Berdiajevo požiūrio dvilypumas? Štai kaip tai aiškino artimai filosofą pažinusi E.K. Gercyk: „... tamsi, jo visada jaučiama kaip grėsmė, nakties stichija, visuotinės nakties, ne tik baugino, bet ir traukė jį. Gali būti kaip ir Tiutčevą, beje, mėgstamą ir artimą jam poetą. Juk tik jos dėka, ištrūkdama iš jos, gimsta dvasia, šviesa. Visa gali atsiskleisti tik per kita, per pasipriešinimą“. Ir sunku nesutikti su tokiu giliu dialektiškumu, nors ir būtina jį papildyti. Anot Berdiajevo, dialektinis šviesos ir tamsos ryšis nėra amžinas. Ateis metas, kai tamsa išsisklaidys ir Logoso šviesa nušvis amžiams. Tas krikščioniškas eschatologizmas ir verčia filosofą įdėmiai įsižiūrėti į okultinę tamsą, bandant joje nuspėti ateities nušvitimą. Tiutčeco sustingimą prie „gimtąjį chaosą“ keičia Puškino Prasmės paieškos nakties miglų gelmėse. Atrodo, kad tą Prasmę-Logosą, o ne siaurą okultinių dalykų išaiškinimą, ir kalbama „Savęs pažinime“.

Okultinė tema pirmąkart pasirodo Berdiajevo „Laisvės filosofijos“ 4-e knygoje (1911). Tai buvo jo suartėjimo su Maskvos religiniais filosofais, besitelkusiais prie leidyklos „Kelias“, metu. Tad nenuostabu, kad okultiniai klausimai joje nagrinėjami krikščioniškos bažnyčios (pagrindinės religinio atgimimo problemos), Berdiajevo laikomos vieninteliu keliu galutiniam išsilaisvinimui, kontekste. Tai bažnyčiai priešpastatoma gnostinio ir sektantiško tipo mistika, kuri tik spiritualistinė ir neįstengia pertvarkyti pasaulio. Jos likimas – subjektyvus išgyvenimas, dvasinė ekstazė, tačiau ne pilnavertis išsigelbėjimas. Tuometinės okultizmo formos – tai „inteligentiškas sektantiškumas, inteligentiškas gnosticizmas ir todėl jų laukia sektantiškumo ir gnosticizmo likimas“. Tačiau greta tuometinės teosofijos „netikusiu spritualizmu“ randasi ir „netikęs natūralizmas“ – aiški viešpataujančios pozityvistinės pasaulėžiūros įtaka.

Taigi, okultinės srovės yra savotiškas gnosticizmo ir pozityvizmo hibridas. Jei anksčiau natūralizmas mokė apie natūralia materijos evoliuciją, tai dabar jis moko apie natūralią dvasių evoliuciją, tačiau tuo pačiu jis iš dvasios srities išveja asmenybės bei laisvės paslaptį, ją pakeisdamas „netikusio daugio“ valdžia. Ta „netikusi begalybė“, kurioje pasimeta net Kristaus „vienatinumas ir nepakartojumas“ – būdingas Indijos mąstymo bruožas, - primena Berdiajevas. Tad nenuostabu, kad tuometinė teosofija pirmumą teikia rytų mokymui apie persikūnijimą, kur asmenybė „suskaidoma ir sudraskoma“, o ne krikščioniškai prisikėlimo dogmai; mokymui apie karmą su jo neišvengiamu priežastingumu, o ne iracionaliai laisvei.

Čia asmenybės ir laisvės grėsmė, slenkanti iš Rytų, verčia mus prisiminti apie Vladimiro Solovjovo pomirtines baimes. Tačiau Berdiajevas nesileidžia įbauginamas, nes greta tezės gyvuoja ir antitezė. Berdiajevas nurodo, kad teosofijoje yra ne vien Rytų tėkmės. Tame kontekste ir iškyla R. Šteinerio vardas. Berdiajevas laiko, kad okultizmas gali tarnauti skirtingiems dievams, tik, kol kas, neaišku kokiems. O teosofija, atsisakiusi pretenzijų į religijos statusą, galėtų turėti naudingą vaidmenį, nes, reikalaudama išplėsti natūralizmą, ima tirti tokius reiškinius kaip telepatija, mediumų veikla, aiškiaregystė ir tuo pačiu kovoti su pozityvistiniu ribotumu.

Vis tik Berdiajevas tiki laikais, kai įsigalės šviesioji magija, teurgija, kuri pasireikš bendra Dievo ir žmogaus veikla, vesiančia į „naują kosmosą, naują žemę ir naują dangų“.

„Laisvės filosofiją“ užbaigianti kūrybos tema tapo „Kūrybos prasmės“ (1916) pagrindu. Joje filosofo jau netenkino tradicinis krikščioniškas požiūris į kūrybą. O ir susidomėjimas okultinėmis tėkmėmis pasiekė apogėjų. Berdiajevą ypač traukė R. Šteinerio antroposofija, kurioje žmogaus kūrybai tarsi suteikiama pirminė reikšmė – juk neveltui pas Šteinerį iš visos Europos suvažiuoja menininkai, artistai ir poetai. Pas jį 1912-ais vyko ir A. Belyj su jaunąja žmona, dailininke Ana Turgeneva. Tais metais vasarą ir rudenį Berdiajevas parašė du laiškus Belyj, praktiškai teskirtus Šteineriui ir antroposofijai: „Daug ką turiu prieš Šteinerio kelią .... [Bet] jam teikiu didelę reikšmę...“. Laiškuose jis prašo, kad Belyj jam išaiškintų keletą nesusipratimų dėl neseniai išverstos į rusų kalbą Šteinerio „Pasišventimo kelią“. Pirmas – Kristaus vaidmuo, kodėl ten nėra vietos Išpirkėjui ir žmogus turi gelbėtis tik savo jėgomis? Antras – priekaištas Šteineriui dėl kraštutinio racionalizmo. Ir trečia, - kuo paaiškinamas „konservatyvus antroposofijos pokrypis“, dėmesys senovės išminties paslaptims?

A. Belyj atsakymai nežinomi, tačiau Berdiajevo susidomėjimas antroposofija didėjo. Jis važiuoja pas Šteinerį, tačiau jo atsiminimai labai kategoriški. Šteinerio paslaptis tame, kad jis puikus magas, užvaldantis

„sielas gestais, balso pakėlimais ir nuleidimais, kintančia akių išraiška“ Tas pasikėsinimas į jo laisvę Berdiajevui sukėlė neigiamą įspūdį. Ir vis tik jo kritinis santykis su antroposofija nebuvo vienareikšmiškas. Tai patvirtina ir Ana Turgeneva, prisimindama, kaip po paskaitų susijaudinęs Berdiajevas „bėgiojo“ pajūriu tebesiginčydamas su tuo, ką išgirdo.

Artima pažintis su okultizmo pasauliu netrukus davė vaisius. “Kūrybos prasmėje“ okultiniams klausimams skiratas atskiras skyrius. O tais pačiais 1916-ais jis dar dukart pasisako ta tema – straipsniais „Teosofija ir antroposofija“ bei „Gnoseologiniai apmąstymai apie okultizmą“. Antrajame kovojama dviem frontais: su „bažnytiniu platonizmu“ ir „moksliniu kantizmu“. Tačiau abiejuose randa bendrus bruožus: transcendentalumą, dualumą, idealumą, racionalizmą ir statiškumą.

Jame jis susimąsto ir apie okultizmo likimą: „Okultizmas leistinas tik tuo atveju, jei jis yra kūrybinis gnosis, būties apmąstymas per Logosą“. Jei žmogus nesustiprėjo Kristuje, tai kosminių paslapčių pažinimas gali virsti paklusimu toms paslaptims ir kyla grėsmė išnykti „kosminiame vėjuje“. „Prieš tokį okultizmą reiktų kovoti religinėmis priemonėmis“.

Berdiajevo vaizduotę tebeveikė „šviesiosios teurgijos magijos“ vaizdas, Susiformavo okultinio idealo ir netobulo jo įsikūnijimo antinomijai. Perspektyva sieta su nauja „kosminio išsisluoksniavimo“ epocha. Tokios šv. Dvasios kūrybinio atsivėrimo epochos vaizdas aprašomas „Kūrybos prasmėje“. Daug dėmesio skiriama „šviesiai meilės magijai“. Ankstesniais laikais gamtos dvasios viešpatavo žmogui. Siekdama jo išsilaisvinimo, krikščionybė „sukaustė“ gamtą. Gamtos dvasios paskelbtos „demonais“, o bet koks bendravimas su jomis „juodąja magija“. Tame buvo sava tiesa, išvaduojanti žmogų iš „priklausomybės gamtai vergijos“. Tačiau naujojoje epochoje žmogus užims jam prideramą aukštą vietą kosminėje hierarchijoje, o gamtos dvasios nebus daugiau baisios. Tamsiąją magiją pakeis šviesioji magija.

Filosofas tęsia: okultinės jėgos visada buvo būdingos žmogui, tačiau jei anksčiau jos buvo nuslopintos nuodėmės, tai naujojoje epochoje padės kūrybiškam gyvosios gamtos pertvarkymui. Bus surastas ir filosofinis akmuo, ir gyvybės eliksyras, tačiau ne „burtų prievarta, o meilės valdžia“. Šviesiąją magiją Bažnyčia pripažins kaip „kūrybinę žmogaus užduotį gamtoje“.

Tačiau okultinis ateities regėjimas sustiprina kritinį požiūrį į dabartines okultizmo formas: teosofiją ir antroposofiją. Tačiau Šteinerio okultizmas „tarytum palankus žmogus ir jo kūrybiniam pradui“. Taigi, antropologijos atžvilgiu abejonės nepalieka filosofo.

„Savęs pažinime“ Berdiajevas prisipažįsta, kad straipsnis „Teosofija ir antroposofija“ sukėlė antropofijologų nepasitenkinimą, matyt nesupratusių Berdiajevo susižavėjimo „šviesiąja magija“. O juk tebuvo akcento perkėlimas iš dabarties į ateitį.

Dar „Laisvės filosofijoje“ teosofijos populiarumą Berdiajevas siejo su pozityvistiniu Zeit Geist. Tačiau epochos dvasia keičiasi, mokslas patiria krizę. Europos žmogus įgauna dvasinės drąsos ir „drįsta būti krikščioniu“. Šteineris atvirai teigia savo antroposofijos krikščionišką savitumą, talpina ją „po Kristaus impulso ženklu“. Tačiau antroposofija neįgauna Kristaus ir ji, iš paskos teosofijai, reikalą turi „ne su Dievu ir ne su žmogumi, o su kosmosu“. Ir Kristus, ir žmogus netenka savo pirmaujančių vietų būties hierarchijoje, nusileisdami beasmenėms kosmoso jėgoms. Kristus kosmose trupa, netenka nepakartojamumo, tampa „kosmoso impulsu“. Trupa ir vientisas žmogaus veidas, o jis pats virsta kosmoso jėgų žaisliuku. Tačiau, prasitaria Berdiajevas, „paskutiniu metu Šteinerio mokyme vis labiau atskleidžiama tiesa apie ‚aš‘“.

Taigi, 1916-ais Berdiajevo požiūris į okultizmą įgavo išbaigtas formas. Į prieš 4-is m. laiške Belyj keltus tris klausimus atsakoma neigiamai. Tuometiniai okultiniai mokymai nesupranta ir nepriima Kristaus, neveda į kūrybinę pasaulio pertvarką ir faktiškai nepalieka plokščiojo racionalizmo ribų, To priežastis – teosofijos ir antroposofijos kosmocentrizme (žmogus tampa kosmoso jėgų belaisviu, Dievas kosminiu veiksniu).

¹⁾ Piotras Struvė (1870-1944) – rusų politinės ekonomijos mokslininkas, filosofas, istorikas ir publicistas. Pradžioje buvęs marksistu, po Spalio revoliucijos prisijungė prie „baltųjų“, nuo 1920 m. gyveno tremtyje Paryžiuje.

²⁾ Emanuelis Munjė ( Emmanuel Mounier, 1905-1950) – prancūzų filosofas-personalistas, teologas, eseistas. Nuo 1932 m. leido žurnalą „Esprit“, personalistų judėjimo (kad žmogus yra atsakingas už savo aktyvų vaidmenį istorijoje) organą; dalyvavo prancūzų Pasipriešinime. Jo personalizmas, dar vadinamas bendruomeniniu personalizmu, nėra nei sistema, nei doktrina – tai erdvė, kurioje įvairių tikėjimų žmonės randa refleksiją pasauliui, kurį mes kuriam. Jis taip pat, saikingu stiliumi, kaltino popiežių Pijų XII dėl „tylos“ naciams persekiojant žydus.

³⁾ Ana Minclova (1865-1910) – vertėja, teosofė-okultistė. 1907-10 m. Rusijoje propagavo antroposofiją ir buvo labai įtakinga simbolistų tarpe. Dingo 1910 m. rudenį ir apie jos likimą nežinoma.