Bonaventūras  

Bonaventūras (1221-1274, tikr. vardas Giovanni (di) Fidanza; lot. Bonaventura da Bagnoregio) – italų pranciškonas, teologas ir filosofas, alchemikas. Bonaventura by Domenico di Micholino

Džiovanis gimė 1221 m. Banjorėjoje, Italijoje netoli Viterbo. 1243 m. įstojo į pranciškonų ordiną, studijavo Paryžiaus universitete, kuriame vėliau dėstė teologiją.

1256 m. išrenkamas ordino generolu (7-uoju). 1265 m. išrinktas Jorko arkivyskupu, tačiau nebuvo konsekruotas, kadangi pranciškonas F. Bekonas atsisakė skaityti paskaitas Oksforde ir nenorėjo turėti priežiūrą iš Paryžiaus.
1273 m. Grigalius X*) jį paskiria Albano arkivyskupu ir kardinolu, rengė Antrąjį visuotinį Liono susirinkimą, kuriame buvo bandoma atkurti Romos ir Rytų krikščionių vienybę. Jo metu 1274 m. liepos 15 d. ir mirė, tiesa, gana įtartinomis aplinkybėmis. Jo relikvijomis tėra ranka ir plaštaka, saugomos Banjorėjos Šv. Nikolajaus bažnyčioje.

1482 m. balandžio 14 d. buvo kanonizuotas šventuoju, 1588 m. suteiktas Bažnyčios mokytojo vardas, dažnai vartotas su epitetu Doctor Seraphicus (angeliškasis daktaras). Lionas jį išsirinkęs savo globėju. Bonaventūrą, kaip mistiką, labai vertino Liuteris.

Laikytas vienu iškiliausių Viduramžių pranciškonų akademiniu intelektualiuoju teologu. Jį labai vertino ankstyvieji arabų mąstytojai. Jo „Sentencijų komentaras“ – vienas įtakingiausių 13 a. veikalų. Kiti veikalai: mistiškasis „Menų sugrįžimas į teologiją“; „Proto kelionė į Dievą“; „Ginčytini klausimai apie Trejybės slėpinį“; Ginčytini klausimai apie Kristaus pažinimą“; „Trumpas išdėstymas“; „Monologas“; „Apie 7 kelius į amžinybę“; „Apie trejopą kelią“; „Apie dešimt įsakymų“...

Skirtingai nuo savo amžininkų (pvz., R. Bekono ir Tomo Akviniečio), daugiausia perteikusių Aristotelio scholastiką, Bonaventūras yra mistinės ir platoniškos krypties atstovas (kaip Hugo, Viktoras iš Šv. Viktoro ir Bernardas iš Clairvaux9)). Jis laikė, kad egzistuoja platoniškosios idėjos, tačiau jų pažinimas teduotas Dievui ir mokė, kad krikščioniškos tiesos suvokiamos ne protu, o dieviškuoju įkvėpimu.

Bonaventūras labai vertino Augustiną, palaikė Anxelmo Kenterboriečio8) Dievo įrodymą. Bandymą susieti krikščionybę su Aristotelio mokymu laikė kenksmingu.

Bonaventūrai teologija buvo visų mokslų, kuriuos jis apjungė bendru filosofijos vardu, valdove. Tėra trys metafizinės problemos: sutvėrimas, egzempliarizmas (individualizacija) ir susiliejimas su Dievu per nušvitimą (iliuminacija).

Anot jo, žmogus turi tris akis: kūniškąją, minties ir apmąstomąją (pasiekiamą įsigiliant į sielą kaip Dievo atspindį per savęs pažeminimą, atsiribojimą ir nuoširdžią maldą). Kaip buvo 6 pasaulio tvėrimo dienos, taip yra 6 apmąstymo pakopos, po kurių ateina aukščiausia malonė, susiliejimas su Dievu.

Jo „Biblia pauperum“ dėstoma šventoji istorija pasauliečiams, palydint alegoriniais-mistiniais komentarais.

*) Grigalius X (Teobaldo Visconti, 1210-1276) – Romos popiežius (1271-1276), išrinktas po ilgiausios pertraukos, kol galiausiai įsikišo Viterbo miestiečiai, neišleidę kardinolų, kuriuos temaitino tik duona ir vandeniu, kol tie neišrinko popiežiaus. Ta tradicija gyvuoja iki šių dienų.
Grigalius X mokėsi pas Tomą Akvinietį ir Bonaventūrą. Išrinktas popiežiumi, iškart brolius Motiejų ir Mikalojų (Marko Polo tėvą) pasiuntė pas mongolų chaną Chubilajų tartis dėl karinio bendradarbiavimo. 1274 m. sušaukė Liono II susirinkimą, kuriame buvo pasirašyta Vakarų ir Rytų bažnyčių unija, kuri po jo mirties 1282 m. buvo atšaukta. Jame nuspręsta organizuoti devintąjį kryžiaus žygį, kuriam buvo pasitelktas tamplierių ordinas ir venecijiečiai.

Priedas

Menų sugrįžimas į teologiją (ištraukos)

1. „Kiekvienas geras davinys ir tikra dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo“, - sako Jokūbas1) savo laiško pirmame skyriuje (Jok 1:17). Šiais žodžiais nusakoma kiekvieno nušvitimo2) kilmė, o kartu ir tai, kad iš šio pagrindinio šviesos šaltinio laisvai trykšta daugeriopa šviesa. Nors kiekvieno pažinimo šviesa yra vidinė, tačiau mąstydami galime ją išskirti. Taigi galime teigti, jog yra išorinė šviesa, būtent mechanikos meno3) šviesa; žemesnioji šviesa, būtent jutimiško pažinimo šviesa; aukštesnioji šviesa, būtent malonės ir Šventojo rašto šviesa. Pirmoji šviesa nušviečia dirbtinio pavidalo (figurae artificalis) aspektu, antroji - prigimtinės formos (formae naturalis) aspektu, trečioji - intelektinės šviesos (intellectualis veritatis) aspektu, ketvirtoji, paskutinė, - išganingosios tiesos (saluraris veritatis) aspektu.

2. Taigi pirmoji šviesa, kuri nušviečia dirbtinių pavidalų, sukurtų kūno trūkumams kompensuoti, aspektu, vadinama mechanikos meno šviesa. Kadangi ji yra tarsi patarnaujanti ir nutolusi nuo filosofinio pažinimo, tai visiškai teisingai gali būti vadinama išorine. Pagal septynis mechanikos menus, kuriuos nurodo savo „Didaskalikone“ Hugas4), ji skirstoma į septynias rūšis, būtent: audimą, ginklakalystę, žemdirbystę, medžioklę, jūreivystę, mediciną ir teatrą. Kad jų pakanka, aiškinama šitaip. Kadangi bet kokio mechanikos meno paskirtis yra arba paguosti, arba teikti gerovę, arba išsklaidyti liūdesį ir pašalinti nepriteklių, tai jis arba gerovę teikia, arba linksmina, kaip sako Horacijus:

Poetai suteikia naudos ar linksmumo.

Toliau:

Kas sutaiko linksmumą ir naudą, tas laimi

Jei guodžiama ir linksminama, tai yra teatras, apimantis bet kokį vaidinimo meną, bet kokį linksminimo būdą: dainavimą, grojimą vargonais, vaidybą ar kūno judesius. O jeigu mechanikos menas teikia gerovę arba sėkmę žmogaus kūnui, tai jis gali teikti arba drabužius, arba maistą, arba ir viena, ir kita. Jei drabužiai yra iš minkštos ir švelnios medžiagos, tai juos teikia audimo menas, o jei jie iš kietos ir tvirtos medžiagos, tai juos teikia šarvakalystė arva kalvystė, kuri apima bet kokių ginklų gaminimą iš geležies ar iš kitokio metalo, iš akmens ar iš medžio.

Kai dėl maisto, tai jis gali būti teikiamas dvejopai, nes maitinamės augaliniu arba gyvuliniu maistu. Augalinį maistą teikia žemdirbystė, o gyvulinį – medžioklė

[ ... ]

3. Antroji šviesa, kuri padeda mums suvokti prigimtines formas, yra jutimiško pažinimo (cognitionis sensitivae) šviesa, kuri teisingai yra vadinama žemesniąja, nes jutimiškas pasaulis prasideda nuo išorės ir toliau vyksta, padedant kilniai kūno šviesai. Jis skirstomas į penkias rūšis pagal penkis pojūčius. Augustinas, atsižvelgdamas į šviesos elementų prigimtį, trečiojoje „Kilmės“ knygoje juos apibūdina šitaip: „Šviesa arba spindėjimas išskiria ir parodo mums kūniškus daiktus arba atskleidžia jų tobulumą (eminentia) ir tam tikrą grynumą, ir tai yra regėjimo pojūtis; arba susimaišo su oru ir tampa girdima; arba su garu ir tampa užuodžiama; arba su skysčiu, ir mes jaučiame skonį; arba su kieta (grossitiei) žeme, ir taip atsiranda lytėjimas“. Kadangi jutimiška dvasia turi šviesos prigimtį, pulsuoja gyslose, kurios yra tuščiavidurės ir kurių prigimtis yra aiški, tuose penkiuose pojūčiuose ji kinta priklausomai nuo didesnio ar mažesnio išgryninimo. Vadinasi, kadangi yra penkios paprastos pasaulio medžiagos – keturi elementai ir esmė (essentia), - kad žmogus galėtų suvokti visas šių medžiagų formas, jis turi penkis jas atitinkančius pojūčius, nes neįmanomas kitoks suvokimas (apprehensio), kaip tik per organo ir objekto tam tikrą panašumą ir dermę, nes pojūtis yra apibrėžta prigimtis (natura determinata). Yra ir kitas būdas pojūčių pakankamumui pasiekti, bet Augustinas pritaria minėtajam, kuris atrodo esąs pagrįstas teoriškai, nes tai iš karto pakankamai patvirtina organo, tarpininko ir objekto atitikimas.

4. Trečioji šviesa, kuri nušviečia protu suvokiamas tiesas (intelligibiles veritates), yra filosofiniopažinimo šviesa, vadinama vidine dėl to, kad tiria vidines ir nematomas priežastis, remdamasi mokslų ir įgimtų tiesų principais, kurie žmogui yra įdiegti iš prigimties. Toji šviesa yra trejopa ir skirstoma į proto, gamtos ir moralės. Tai mus visiškai patenkina. Juk yra kalbėjimo (sermonum) tiesa, daiktų (rerum) tiesa ir papročių (morum) tiesa. Kitas būdas: kaip aukščiausiasis dievas rūpinasi veikliosios, formaliosios arba, pavyzdžiui, tikslo priežasties principais, nes tai yra „savaiminio buvimo priežastis, suvokimo būdas ir gyvenimo tvarka“, taip ir paties filosofinio pažinimo šviesa atskleidžia arba būties priežastį (causas essendi) – tai yra fizika, arba suvokimo būdą (rationes intelligendi) – tai yra logika, arba gyvenimo būdą - tai yra moralė arba praktika. Trečiasis būdas toks. Filosofinio pažinimo šviesa patį suvokimą nušviečia trejopai: arba moralės atžvilgiu – jei reguliuoja veiksmus, arba gamtos atžvilgiu – jei reguliuoja pati save, arba kalbėjimo atžvilgiu – jei reguliuoja aiškinimą; taip žmogus yra apšviečiamas gyvenimo tiesa, pažinimo tiesa ir mokslo tiesa.

Kadangi kalbėjimu bet kuris gali trejopai išreikšti tai, ką turi savyje, kad taip padarytų žinoma tai, ką suvokia savo protu, arba kad skatintų labiau tikėti, arba kad žadintų meilę ar neapykantą, kalbinė arba proto filosofija skirstoma į tris dalis, būtent į gramatiką, logiką ir retoriką; pirmoji moko išreikšti, antroji – mokyti, trečioji – jaudinti. Pirmajai rūpi suvokimas (apprehensio), antrajai - sprendimas (judicatum), trečiajai - jaudinimas (motus). Kadangi protas suvokia per suderintą (congruum) kalbėjimą, sprendžia per teisingą (verum), jaudina per puošnų (ornatum) kalbėjimą, šitas trigubas pažinimas atsižvelgia į tris kalbėjimo ypatybes.

Kadangi mūsų intelektas savo sprendimuose turi remtis formaliais principais (rationes), kurie gali būti analizuojami trejopai: arba materijos atžvilgiu, ir vadinami formaliais principais (rationes formales), arba sielos atžvilgiu, ir vadinami intelektiniais (intelectuales), arba dieviškosios išminties atžvilgiu, ir vadinami idealiais (ideales), - gamtos filosofija yra skirstoma į tris dalis: į tiesiogiai suprantamą fiziką, matematiką ir metafiziką. Fizika tiria daiktų atsiradimą ir irimą, atsižvelgdama į prigimtines savybes ir pirminius pradus (rationes seminales), matematika tiria abstrakčias formas, atsižvelgdama į protu suvokiamus principus (intelligibiles rationes), metafizika pažįsta visus būties dalykus ir sugrąžina juos prie vieno pirminio prado, iš kurio jie atsirado, arba prie Dievo, kaip prado, tikslo ir pavyzdžio, atsižvelgdama į idealius principus (ideales rationes), nors metafizikai ir ginčijasi dėl šių idealių principų.

Pagaliau kadangi poveikio galia gali reikštis trejopai, būtent: asmeninio gyvenimo (vitae propriae) aspektu, šeimos ūkio (familiae) aspektu ir valdomos minios (multitudinis subjectae) aspektu, - tai moralės filosofija skirstoma į tris dalis, būtent į asketinę (monasticam), ekonominę ir politinę. Kaip rodo patys pavadinimai, šis skirstymas atliktas pagal anksčiau minėtus tris būdus.

5. Ketvirtoji šviesa, kuri skatina siekti išganingosios šviesos yra Šventojo rašto šviesa, vadinama aukštesniąja dėl to, kad veda prie aukštesnių dalykų, parodydama tai, kas yra viršum proto (rationem), taip pat dėl to, kad sklinda iš šviesybių Tėvo ne per atradimą, bet per škvėpimą. Nors, suprantant paraidžiui, ji yra viena, bet mistine ir dvasine prasme yra trejopa. Visose Šventojo rašto knygose, be tiesioginės prasmės, kurią, kaip išorinę, išreiškia žodžiai, yra suvokiama jos trejopa dvasinė prasmė: būtent alegorinė, kuri mus moko, kokiais dieviškais ir žmogiškais dalykais reikia tikėti, moralinė, kuri mus moko, kaip atsiduoti Dievui. Todėl visas Šventasis raštas moko šių trijų dalykų, būtent: Kristaus amžinojo gimimo ir įsikūnijimo, gyvenimo būdo ir dievo bei sielos susijungimo, pirmiausia atsižvelgiant į tikėjimą, antra – į papročius (mores), trečia – į vieno ir kito tikslą. Pirmuoju rūpinasi mokytojai, antruoju – pamokslininkai, trečiuoju – mąstytojai. Pirmojo daugiausia moko Augustinas, antrojo – Grigalius6), o trečiojo – Dionisijus7). Anzelmas8) remiasi Augustinu, Bernardas9) - Grigaliumi, Ričardas10) - Dionisiju; Anzelmas remiasi samprotavimais (in ratiocinatione), Bernardas – pamokslavimais (in praedicatione), Ričardas – mąstymu (in contemplatione), o Hugas siekia viso šito kartu.

6. Iš to, kas buvo anksčiau dėstyta, daroma išvada, kad nors iš viršaus nusileidžianti šviesa pagal pirmąjį skirstymą yra ketveriopa, tačiau ji yra šešių atmainų, būtent: Šventojo rašto šviesa, jutiniško pažinimo šviesa, mechanikos meno šviesa, proto filosofijos šviesa, gamtos filosofijos šviesa ir moralės filosofijos šviesa. Taigi šiame pasaulyje yra šešios šviesos, bet jos sulaukia vakaro, nes „baigsis pažinimas“ (1 Kor 13:8). Todėl po jų ir eina septintoji, poilsio, diena, kuri neturi vakaro, būtent - šlovės diena.

Išnašos

1) Jokūbas – pirmasis Jeruzalės vyskupas, esą buvęs Kristaus pusbrolis (Marijos brolio Kleopo sūnus), NT Jokūbo laiško autorius. Anot Juozapo Flavijaus, Jokūbas buvo užmuštas akmenimis.

2) Nušvietimas (lot. iliuminatio) – Bonaventūras šią sąvoką naudoja atskleidimo, nagrinėjimo, analizavimo prasme.

3) Menais Antikoje ir Viduramžiais vadinti mokslai ir amatai.

4) Hugas iš Sen Viktoro (apie 1096-1141) – prancūzų filosofas mistikas, kurio 7 knygų „Didaskalikonas“ yra didaktinių raštų apie įvairius mokslus rinkinys.

5) Citatos iš romėno Kvinto Horacijaus Flako (65-8 m. pr.m.e.) poemos „Poezijos menas“.

6) Grigalius Nazianzietis (apie 329-390 m.) - žymus patristinės filosofijos kūrėjas )daugiau žr. >>>>>).

7) Dionisijas Areopagietis (I a. antra pusė) – klaidingai laikytas 5 a. sukurtų mistinių teologinių traktatų autoriumi.

8) Anzelmas Kenterberietis (1033-1109) – italų teologas, scholastikos „tėvas“. Jo požiūriu, tikėjimui reikia racionalaus supratimo. Pateikė vadinamąjį ontologinį Dievo buvimo įrodymą: Dievas privalo realiai egzistuoti, nes kitaip jis nebūtų tai, už ką nieko didesnio negalima pamąstyti. Paminėtini veikalai: „Monologionas“, „Proslogionas“, „Kodėl dievas žmogus“...

9) Bernardas Klervietis (1091-1153) – prancūzų teologas mistikas, aršus racionalizmo priešas (daugiau žr. >>>>>).

10) Ričardas Senviktorietis (m. 1173 m.) – prancūzų teologas mistikas, Hugas iš Sen Viktoro mokinys.

 

Viduramžių kriticizmas
Tomas Akvinietis
Origenas iš Aleksandrijos
Eriugena. „Apie gamtos skirstymą“
Patristika: Klemensas Aleksandrietis
Irenėjus iš Liono
Maksimas Išpažinėjas
Laiko vertė ir matas
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Mokslo ir religijos suartėjimas?
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv. Jono rašiniuose
Prieštaringa Ignacijaus Lojolos tiesa
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Viduramžių prabudimai. Katarai
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Pirmieji krikščionių raštai
Apie Šv.Trejybės paieškas
Svetimų minčių problema
Nuo nihilizmo į Kristų
Visi Viešpaties pavidalai
Krikščioniškasis gnosticizmas
Nikėjos susirinkimas
Monothelitizmas
Filosofijos puslapis
Vartiklis