Ką marksizmo klasikai manė apie lietuvius?

Lenkas A. Valickis manė, kad, anot F. Engelso, lenkai yra daugiakalbė ir daugiaetninė tauta, o atkurtoje lenkų valstybėje lietuviai ir ukrainiečiai galės priklausyti lenkų tautai, kaip kad provansalai ir bretonai priklauso prancūzams. O tarybinių autorių darbuose, Sketch of Marx-Engels išleistuose kitose respublikose, aptinkama nuomonė, kad F. Engelsas pripažino lietuviams, baltarusiams ir ukrainiečiams teisę patiems nulemti savo ateitį (V. Djakovas, M. Josko, A. Smirnovas ir kt.).

Iš F. Engelso laiškų matosi, kad 1848 m. numatydami atkurtos Lenkijos sienas, jis visai neatsižvelgė į rytinių jos kaimynų interesus – mat jis apie tai nieko ir nežinojo. Tuo tarpu Markso požiūrį veikė J. Lelevelis, kuris lietuvius, žemaičius, kaip ir kašūbus, mozūrus bei kt. laikė lenkų dalimi. Vis tik 19 a. 6 dešimtm. pradžioje F. Engelsas gavo patikimesnių žinių ir rašydamas K. Marksui 1851 m. gegužės 23 d. pažymi: „Ketvirtadalis Lenkijos kalba lietuviškai, ketvirtadalis rusiniškai, nedidelė dalis – pusiau rusiškai, o pati lenkiška dalis gerą trečdalį germanizuota“. Anot J. Petro, tą informaciją jis galėjo gauti iš slavisto P. Šafaržyko veikalo „Slavų etnografija“, kuriame buvo kalbinių ribų žemėlapis. F. Engelsui buvo žinomas 7-o dešimtm. pradžios M. Bakunino ir lenko L. Mieroslavskio ginčas dėl lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių apsisprendimo teisės. F. Engelsas, pagal jo 1863 m. balandžio 8 d. laišką K. Marksui, suprato, kad Lietuvos valstiečiai kovoja ne tiek už Lenkijos nepriklausomybę, kiek už savo socialinį išsivadavimą. Anot jo, tai galėjo paskatinti sukilti ir Rusijos valstiečius.

Numalšinus 1863 m. sukilimą, Lenkijos atkūrimo klausimas dažnai keltas I Internacionale. Marksas ir Engelsas sulaikė aštrios prudonistų kritikos tariamai už sekimą bonapartistų skelbiamu „tautybių principu“. 1866 m. F. Engelsas straipsnyje „Kodėl darbininkų klasei rūpi Lenkija?“ pripažino stambių „neabejotinai gyvybingų“ ir istorinių nacijų teisę į atskirą ir nepriklausomą egzistavimą. Kartu pasisakė prieš smulkesnių tautų apsisprendimo teisę, ją pavadindamas visišku absurdu. Taigi, F. Engelsas buvo už daugiatautę Lenkiją.

Vis tik 9 dešimtm. F. Engelsas pripažino rytiniams lenkų kaimynams teisę apsispręsti. 1882 m. vasario 7 d. K. Kautskiui jis rašė: „Klausimas apie tai, kokiu būdu lenkams pavyks susitarti su senosios Lenkijos lietuviais, baltarusiais ir ukrainiečiais, o taip pat su vokiečiais dėl sienos, mūsų kol kas nedomina“. Vis tik pripažįstama tebuvo dalinis apsisprendimas.

F. Engelsas yra pats prisipažinęs, kad nejaučia sentimentų mažoms tautoms. Vis tik jis bevelijo nesivadovauti sentimentais. Tad jis susidomėjo plačiu straipsniu „Persekiojimai Lietuvoje“ („Przedswit“ 1892 m. Nr. 27). Jis paprašė laikraščio redakciją suteikti daugiau žinių. Tame straipsnyje kritikuojamos J. Šliūpo pažiūros.

Karlas Marksas apie religiją

Labiausiai apibendrinta forma savo nuomonę apie religiją K. Marksas išsakė interviu „Chicago Tribune“ korespondentui (išspausdintą 1879 m. sausio 5 d.):
„Mes žinome, kad prievartinės priemonės prieš religiją beprasmiškos; tačiau mūsų nuomonė tokia: religija išnyks tiek, kiek vystysis socializmas. Jos išnykimas privalo įvykti visuomenės vystymosi pasėkoje, kai didelį vaidmenį turės auklėjimas“.

Marksas ir Engelsas ne kartą pabrėžė, kad mokslinis ateizmas nėra a-teizmas, „nuogas neigimas“, kuris pats turi tendenciją virsti religijos atmaina.


Viskas, kas žmogiška...

Daugiau apie Markso peripetijas skaitykite >>>>>

1818 m. nedidelis Vokietijos pasienio miestelis Triras. Šiame sodų ir vynuogynų apsuptame, dėl daugybės bažnyčių, vienuolynų ir varpinių vokiškąja Roma pavadintame miestelyje kuklaus advokato šeimoje gegužės 5 d. pasaulį išvydo berniukas, kuriam tėvai suteikė Karlo vardą, net nepagalvodami, kad jam bus lemta tapti vienu iš garsiausių minties titanų. Neinricho Markso namuose buvo daug knygų, skambėjo muzika, lankydavosi įdomūs svečiai. Mylinčios motinos ir apsišvietusio tėvo globojamas, jis praleido šviesią ir gražią vaikystę. Dar mažas jis susipažino su kaimynu, būsimu uošviu, Liudvigu fon Vestfalenu, kuris labai pamėgo smalsų berniuką. Vėliau Karlas Marksas su dideliu dėkingumu prisimins daug ką jį išmokiusį gerąjį kaimyną, - nors vėliau Karlas gerokai jį aplenks ir išmoks net keliolika kalbų, o būdamas 50 m. amžiaus ėmė dar mokytis ir rusų kalbos.

Nors 4 m. už jį vyresnė, tačiau visad kartu su juo buvo jo bičiulė Ženė fon Vestfalen. Ši vaikiška, vėliau jaunuoliška draugystė peraugo į meilę. Jaunuoliai nutarė sujungti savo likimus visam gyvenimui. Ženės giminės priešinosi „nelygioms“ aristokratės Ženės, laikytos gražiausia Triro mergina, ir kuklaus advokato sūnaus vedyboms. Vis tik 1843 m. birželio 19 d. jiedu susituokė; vestuvės buvo kuklios.

1843 m. rudenį jaunoji pora atvyko į Paryžių, kur Karlas pradeda bendradarbiauti žurnale „Vokiečių-prancūzų metraštis“. Kartu su jais atvyko ir jauna graži Reino valstietė Elena Demut, kuri nuo tada nesiskirdama lydėjo Marksų šeimą per visą jų gyvenimą,dalijosi džiaugsmais ir vargais, padėjo auginti vaikus – ir Ženės Marks pageidavimu atgulė bendrame kape.\ Londono Haigeito kapinėse.

Už revoliucinę veiklą, prūsiškajai vyriausybei reikalaujant, K. Marksas ištremiamas iš Prancūzijos. Nuolat keičiama gyvenamoji vieta, išgyvenami materialiniai sunkumai, policijos persekiojimai ir suėmimai buvo sunkūs, tačiau jie šeimą užgrūdino, paruošė naujiems išbandymams.

Paklajoję po Europos miestus, su vis gausėjančia šeima ie atsiduria Londone. Apsigyvenus ankštame bute, po kelių savaičių jiems gimsta 4 vaikas – sūnus Gvidas. Ženė šeimos draugui Veidemajeriui 1850 m. gegužės 30 d. laiške, dar nesustiprėjusi nuo gimdymo, su sielvartu širdyje, guodžiasi, kad vyras negavo honoraro už straipsnius ir jie priversti grimzti į skolas. Jai bežindant sunkiai sergantį kūdikį, staiga pasirodo namų šeimininkė ir pareikalauja skolos – 5 svarų sterlingų. „Kadangi pinigų pas mus neatsirado, ateina su teismo antstoliai ir aprašo visą nedidelį turtą – lovas, skalbinius, drabužius ž viską, netgi mano vargšo kūdikio lopšį ir geresnius mergaičių žaislus, o jos stovėjo čia pat, apsipylusios ašaromis. Jie grasino po dviejų valandų paimti visą turtą. Aš skaudama širdimi būčiau tad palikusi plyname lauke su mažais, drebančiais nuo šalčio vaikais... Kitą dieną mes turėjome palikti butą. Buvo šaltas, apsiniaukęs ir lietingas oras. Mano vyras ieško patalpos, tačiau su keturiais vaikais niekas nenori įsileisti...“
Toliau tame laiške priduriama: „Nemanykime, kad šios kančios dėl smulkmenų mus palaužė. Aš per daug gerai žinau, kad mes toli gražu ne vieni mūsų kovoje ir kad man likimas dar gailestingesnis, aš priklausau nedaugeliui laimingųjų, nes šalia manęs mano brangus vyras, mano atrama...
“.
Toliau jau būdinga giedra nuotaika baigia: „Kaip bebūtų, mūsų trys vyresnieji vaikai jaučiasi puikiai. Mergaitės gražios, klestinčios, linksmos, malonios, o mūsų storasis vaikiščias kupinas humoro ir komiškiausių išmonių...“
H. Heinė pas Marksus Paryžiuje
H. Heinė pas Marksus Paryžiuje

Kaip tik tuo metu Marksas rašė svarbiausią savo gyvenimo veikalą, „Kapitalą“. Britų muziejaus bibliotekoje, į kurią beveik kiekvieną rytą jį palydėdavo žmona, jis studijuoja dienų dienas, valandų valandas.

... Kiek išliejo ašarų motina ir tėvas, netekę trijų mylimų vaikų. Pirmiausia, sulaukęs vos vienerių, mirė mažasis Gvidas. Netrukus į paskutinę kelionę palydėjo dar dvejų metų neturinčią Franciką. Po trejų metų Ženę su Karlu ištiko naujas smūgis – 9-čio sūnaus Edgaro, vadinto Mušu, mirtis. Marksas rašo F. Engelsui: „vargšo Mušo jau nebėra pasaulyje. Jis užmigo (tikrąja to žodžio prasme) ant mano rankų... Koks didelis mano sielvartas dėl vaiko, tu supranti...“ Mirus mažajam Gvidui, Ženė dienoraštyje parašė: „Mano sielvartas buvo toks didelis! Tai buvo pirmasis vaikas, kurio aš netekau“. Po Edgaro mirties Ženė tame pačiame puslapyje parašo: „... Deja, aš tada nenujaučiau, kad manęs laukia dar tokios kančios, prieš kurias visa kita atrodo menka!“.

... Mauras (taip šeimoje buvo vadinamas K. Marksas) visada buvo geras tėvas. Kaip prisimena jo dukros, jis buvo labai „geras žirgas“, ant kurio jos jodinėdavo sode, labai mėgo vaikams pasakoti pasakas, ypač savaitgalio pasivaikščiojimų metu, į kuriuos išvykdavo visa šeima..

... Likimo smūgių nualinta jautri ir silpna Ženė suserga sunkia liga – raupais. Šeimai prasideda baisus laikas. Tėvas vaikus išsiunčia pas draugus, o pats lieka prie sunkiai sergančios žmonos, dieną naktį slaugo ją, nepasitraukia nuo jos nė per žingsnį. Tik didelio Markso pasiaukojimo dėka ji pagijo, vėl pradėjo matyti, bet liga subjaurojo jos veidą.

Ženė, buvusi Triro gražuole, aristokratė. Niekada nesigailėjo pasirinkto sunkaus gyvenimo kelio. Ji ne tik augino ir auklėjo vaikus, bet buvo pirmoji mąstytojo draugė ir patarėja, jo nepakeičiama sekretorė. Ją ypač gerbė ir vertino jos vyro draugai revoliucionieriai, kurie dažnai lankėsi šioje linksmoje ir vaišingoje šeimoje.

... 1867 m. pasirodo pirmasis „Kapitalo“ tomas... Kiti du tomai buvo išleisti tik po K. Markso mirties. Juos spaudai parengė F. Engelsas.

Visos trys Marksų dukros tapo revoliucionierėmis. Dvi jų, tebesant gyviems tėvams, ištekėjo už pažangių prancūzų socialistų. Lauros vyru tapo gydytojas Polis Lafargas, vyresniosios Ženės – vienas Paryžiaus Kimunos vadovų Šarlis Longė. Abu žentai – K. Markso mokiniai. Jauniausioji duktė išekėjo už anglų gydytojo Eduardo Evelingo.

Suaugę vaikai, pirmieji anūkai, pagerėjusi materialinė padėtis tarsi rodė, kad šioje šeimoje prasidėjo geresni laikai. Tačiau išsekintas K. Marksas susirgo kepenų liga, blogiau jaustis ėmė ir Ženė, gydytojai nustatė, kad ji serga vėžiu. Jos lakė lėta, kankinanti mirtis. Viską pakeliantis Mauras labai kentė dėl šios nelaimės ir žmonos kančių. Ženė pati geriau tvardėsi nei vyras ir visa jų pagausėjusi šeima. Ji antrai slėpė savo skausmą.

Žmogaus mirtis buvo toks smūgis, po kurio, kaip rašo F. Engelsas, K. Marksas negalėjo atsigauti. Greitai ir jį F. Engelsas bei E. Demut rado amžinai užmigusį prie rašomojo stalo, šalia bebaigiamo „Kapitalo“ III tomo rankraščio...

Anketoje, kurią dukros, norėdamos sužinoti jo nuomonę įvairiais klausimais, davė užpildyti tėvui, į klausimą „Kas yra laimė?“ – K. Marksas atsakė: „Kova“.

Toks buvo Markso ir jo šeimos gyvenimas, kuriam, jo paties žodžiais, viskas, kas žmogiška, nebuvo svetima.

Neomarksizmas
Šmeliovo paskaita
Apmatai: Kryžkelė
Politikos forumas
Mįslė anapus materijos
Postmodernistas Žakas Derida
Lenino bendražygė Krupskaja
Kritiniai etiudai (Berdiajevas)
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
Filosofijos atsiradimo problematika
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Džonas Lokas. Apie auklėjimą
Visi Viešpaties pavidalai
Paranoja skverbiasi giliai
Svetimų minčių problema
Mankurtas - be ateities
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Aš nekuriu hipotezių...
Strugackiai. Narcizas
Egzistencializmas
Filosofijos puslapis
Vartiklis