Žakas Derida. Vartiklis: filosofai

Žakas Derida (Jacques Derrida, 1930-2004) – prancūzų filosofas, dekonstruktyvizmo pradininkas. Padarė įtaką kontinentinei filosofijai ir literatūros teorijai. Pagrindinis veikalas – „Apie gramatologiją“ (1967).

Žakas Derida gimė 1930 m. liepos 15 d. Alžyro El Biaro mieste. Turtingų žydų šeimoje jis buvo trečias vaikas (iš penkių), kuriam tėvai davė Džekio (Jackie) vardą (matyt, kažkurio Holivudo aktoriaus garbei), kurį vėliau, Paryžiuje, jis pasikeitė į labiau prancūzams priimtiną Žaką.

1942 m., antrais mokymosi metais, buvo pašalintas iš licėjaus dėl tautybės – Viši režimas buvo įvedęs kvotą žydų mokiniams. Jis paslapčiomis praleido metus, o ne perėjo į žydišką licėjų. Taip pat žaidė daugelyje futbolo varžybų ir svajojo tapti profesionaliu žaidėju.

1948 m. rimtai susidomėjo Ruso, Nyčės, Žido¹⁾ ir Kamiu filosofija – joje rado sukilimo prieš šeimą ir visuomenę instrumentą.

19 m. amžiaus atvyko į Prancūziją, kur iš trečio bandymo įstojo į Ecole Normale Superieure, kur iškart susipažino ir susidraugavo su L. Althusser‘iu²⁾. Čia lankė M. Fuko paskaitas ir susipažino su juo, o vėliau ir su kitais prancūzų intelektualais. Aplankęs Hiuserlio archyvą Belgijoje, užbaigė savo E. Hiuserlio agregation. Gavo Harvardo un-to stipendiją ir 1956-57 m. Widener‘io bibliotekoje skaitė Joyce „Ulysą“.

1957 m. vedė psichoanalitikę Marguerite Aucouturier, su kuria pirmo vaiko susilaukė 1963 m., o antro – 1967-ais. O 1985 m. Sylviane Agacinski pagimdė trečią jo sūnų.

1960-64 m. buvo Suzanne Bachelard, Paul Ricoeur‘o ir Jean Wahl‘o asistentu Sorbonoje, o nuo 1964 m. Paryžiaus Grandes Ecoles filosofijos profesorius.1965 m. užmezga ryšį su „Tel Quel“, literatūros ir filosofijos teoretikų grupe, su kuria bendrauja 7 m. 1968-74 m. dėstė Dž. Hopkinso un-te, o vėliau buvo Jeilio un-to dėstytoju.

Derida daug keliavo ir įvairiose vietose dirbo įvairiose pareigose. Buvo Paryžiaus Ecole des Hautes Etudes en Sciences Sociales direktoriumi, su F. Chatelet‘u ir kt. įkūrė Tarptautinį filosofijos koledžą (CIPH) ir tapo jo pirmuoju prezidentu. 1986 m. tapo Kalifornijos un-to profesoriumi (dabar UCI bylinėjasi su Deridos šeima dėl to, kokia dalis Deridos archyvo priklauso universitetui). Buvo kviestiniu profesoriumi daugelyje JAV ir Europos universitetų. Gavo kelių universitetų garbės vardus.

Deridos veikla pasireiškė daugelyje sričių, tarp jų literatūra, architektūra (dekonstruktyvizmo forma), sociologija ir kultūrologija. Vėlesniuose kūriniuose dažnai lietė etikos ir politines temas, o jo rašiniai veikė įvairius aktyvistus bei politinius judėjimus.

1962 m. paskelbė savo pirmąjį reikšmingesnį darbą, nedidelio Hiuserlio veikalo „Geometrijos pradžia“ vertimą, parašydamas jam įvadą, savo apimtimi gerokai viršijantį Hiuserlio tekstą. 1966 m. John Hopkinso un-te paskaita „Struktūra, ženklas ir žaidimas“ sukėlė susidomėjimą už Europos ribų. 1963-67 m. periodikoje skelbia straipsnius, vėliau įtrauktus į „Apie gramatologiją“ – 1967 m, kartu su „Rašmuo ir skirtumas” bei “Balsas ir fenomenas“, iškart padariusiomis Deridą garsiu. 1980 m. užbaigė „These d‘Etat“, kuri į anglų kalbą išversta kaip „Tezių metas: Skyryba“.

Vėliau dar pasirodė „Filosofijos paraštės“ (1972), „Išsklaidymas“ (1972), „Pozicijos“ (1972), „Laidotuvių skambesys“ (1974), „ Šporos. Nyčės stiliai“ (1978), „Pašto atvirutė. Nuo Sokrato iki Froido ir toliau“ (1980), „Psichė: kito išradimas“ (1987), „In pasirašyta: Ponžas“ (1988), „Markso šmėklos“ (1993), „Hora“ (1993)., „Įstatymo jėga“ (1994), „Kito monolingvizmas“ (1996), „Atsisveikinkite – Emanuelis Levinas“ (1997), „Gyvenimo vieta. Morisas Blanšo“ (1998) ir kt.

1983 m. su Ken McMullen‘u pastatė filmą „Vaiduoklio šokis“, kuriame pasirodė ir pats. 2002 m. nusifilmavo apie jį sukurtame dokumentiniame filme „Derida“.

Derida yra vienas iškiliausių postmodernizmo filosofų, išvystęs kritinę teoriją, kuri vadinama dekonstruktyvizmu, laikomą post-struktūrizmu. Yra labai populiarus JAV.

Pagrindinė tezė: pasaulis yra tekstas (il n‘y a pas de hors-texte - „nėra nieko už teksto“, t.y., už konteksto nėra nieko). Kritikavo europietišką logocentrizmo tradiciją. Aiškino apie dekonstrukcijos, kurios metu išaiškėja, kad tekstas yra atsitiktinis citatų-archipėdsakų rinkinys, būtinybę. Dekonstrukcija susijusi su bandymu atskleisti ir pašalinti priešstatas ir paradoksus, kuriais remiasi filosofiniai ir kitokie tekstai. Jis tokius paradoksus dažnai vadino „binarinėmis opozicijomis“

Save laikė Heidegerio ir Froido idėjų pratęsėju, nors neretai save pavadindavo istoriku. Patyrė Liuji Mareno įtaką. Derida aiškino filosofinių idėjų istorines šaknis, kvescionuodamas vadinamąją „buvimo metafiziką“, kurią laikė dominuojančia nuo pat senovės graikų. Į filosofiją ir net laikraštinę kalbą įvedė keletą svarbių sąvokų: dekonstrukcija, rašmuo, diferansas, pėdsakas. Parašė apie 40 knygų ir virš tūkstančio straipsnių, davė daugybę interviu ir pan.

Derida buvo dažnai kritikuojamas akademiniuose sluoksniuose (pvz., analitinės filosofijos atstovo Willard van Orman Quine).

7-o dešimtm. pradžioje iškilo ir tapo madingas struktūralizmas, kuris buvo tarsi prieš 60 m. Hiuserlio įvestos fenomenologijos įpėdinis. Deridos pasisakymas tarptautinėje konferencijoje buvo toks įtakingas, kad sukėlė „Fenomenologijos prieš struktūralizmą“ debatus.

Fenomenologija, kaip ją matė Hiuserlis, yra filosofinio tyrinėjimo metodas, kuris atmeta racionalistinį pokrypį, dominavusį Vakarų filosofijoje nuo pat Platono laikų, jį pakeisdamas reflektyviu dėmesiu, atskleidžiančiu individo „išgyventą čiu individo „išgyventą patirtį“. Fenomenologiniam požiūriui tikslas yra suprasti patirtį perprantant ir aprašant jos genezę, jos atsiradimo (ar sukėlusio įvykio) procesą. Struktūralistams tai netikra problema ir patirties „gilumas““ gali būti tik struktūrų, kurios nėra patiriamos, efektas.

Šiame kontekste 1959-ais Derida iškėlė klausimą: ar net ir ar neturėtų pradžia, genezės taškas, jau būti struktūrizuota, kad galėtų būti kieno nors geneze? [44] Kitais žodžiais, kiekvienas struktūrinis reiškinys turi istoriją ir struktūra negali būti suprantama be jos genezės supratimo. [45] Tuo pat metu, tam, kad būtų judėjimas ar potencialas, pradžia negali būti gryna (primityvi) esybė, o turi būti jau artikuliuota – kompleksinė – kad iš jos galėtų kilti „diachroniškas“ procesas. Šis pradinis sudėtingumas neturi būti suprantamas kaip pradinė pozicija, jis labiau tarsi pradžios nebuvimas, kurį Derida įvardija kaip iterabiliškumą, paskyrą, tekstualumą [46].

Buvo kairiųjų pažiūrų. Kartais dekonstrukciją pavadindavo kai kurių marksizmo idėjų radikalesne išraiška. Pagal prancūzų „angažuotos minties“ (Sartras, Fuko) tradiciją laikė, kad intelektualas turi aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir būti politiniu veikėju. 9-ojo dešimtm. JAV kultūrinių karų metu jo idėjos galėjo papiktinti konservatyvius dešiniojo sparno intelektualus.

Viešai ir spausdintu žodžiu gynė nelegalius imigrantus. Padėjo multikultūrizmo plitimui Prancūzijoje.

Palaikė Rytų Europos žydų disidentus, 1981 m. lankantis Prahoje buvo suimtas; išlaisvintas po asmeninio prezidento Miterano kreipimosi.

¹⁾ Andrė Židas (André Paul Guillaume Gide, 1869-1951) – prancūzų rašytojas, dramaturgas, eseistas, Nobelio premijos laureatas (1947), padaręs įtaką prancūzų egzistencialistams, – ypač Ž-P. Sartrui ir A. Kamiu. Pradžioje jo kūrybos stilius buvo simbolistinis, jis buvo S. Malarmės gerbėjas, tačiau jau 1894 m., grįžęs iš Afrikos, nutraukė su ryšius su simbolistais. Jį patraukė V. Vaitmano poezija ir Nyčės filosofija, susidomėjo F. Dostojevskiu. Kritikos dėmesį patraukė jo „Žemiškieji skanėstai“ (1897), kuriame šlovina klajoklišką gyvenimo būdą. Dažniausiai jį priskiria modernistams. Svarbesnieji kūriniai: „Imoralistas“ (1902), „Vatikano požemiai“ (1914), „Pinigų padirbinėtojai“ (1925).
4-me dešimtm. susižavėjo socializmu ir aktyviai rėmė TSRS, tačiau 1936 m. nuvykęs į Sovietų Sąjungą smarkiai nusivylė tarybine tvarka.

²⁾ Liuisas Altiuseris (Louis Pierre Althusser, 1918-1990) – prancūzų filosofas neomarksistas iš Alžyro, stuktūralistinio marksizmo išvystytojas. Į Prancūziją jo šeima persikėlė 1930-ais. Populiarumą pasiekė 7-8 dešimtm., kai paskelbė pagrindinius darbus: „Už Marksą“ (1965) ir „Skaityti ‚Kapitalą‘“ (1965), kuriuose pateikė Markso kūrinių interpretaciją remdamasis mokslo epistemologija, struktūralizmu, Spinozos filosofija ir psichoanalize. 9-me dešimtm. su marksizmo nuopuoliu jo darbai buvo primiršti.

Žakas Derida. Apie poeziją (straipsnio pradžia)

Che cos’e la poesia^*)

Norint atsakyti į šį klausimą – dviem žodžiais, juk taip? – reikia sugebėti atsisakyti žinių. Ir puikiai žinoti tai, neužsimirštant nė akimirkai: užmesk kultūrą, tačiau apie tai, ką paaukosi pakeliui, kirsdamas kelią, savo mokytame nežinojime neužmiršk nė akimirkai.

Kas drįsta to reikalauti iš manęs? Nors jis tokiu ir neatrodo, nes jo įstatymas neišsakomas, atsakymas pateikiamas diktantu. Jei aš atsakymas, tai padiktuotas; skelb(k/ia) poezij(ą/ia), mokyk mane atmintinai, perrašinėk, saugokis ir saugok mane, apžiūrinėk mane, padiktuotą: garso takelį, wake, šviesos raukšlelę, gedulingos šventės fotografiją.

Jis atrodo padiktuotu, tasai atsakymas, kad būtų poetiniu. Ir todėl, būtinai turi kreiptis į kažką, asmeniškai į tave, tačiau tarsi į kažką pamestą anonimiškume, tarp miesto ir gamtos, praneštas slėpinys, viešas ir tuo pačiu privatus, absoliučiai tas ir kitas, išsilaisvinęs nuo išorės ir vidaus, nei tas, nei kitas, gyvuliškas, numestas ant kelio, bejėgis, vienišas, susirietęsį kamuoliuką. Būtent todėl jį gali sumindyti, ežiuką, istrice.

Ir jei atsakai skirtingai, pagal atvejį, atsižvelgdamas į erdvę ir laiką, tau duotus kartu su tuo užsakymu (ir taip jau prakalbi itališkai), jo dėka, pagal šią ekonomiją, tačiau ir kažkokio kirtimo savyje neišvengiamume, kurį rizikuoji priimti dėl kitos kalbos, tikėdamasis vertimo, neįmanomo ar atsakyto, būtino, tačiau trokštamo kaip mirtis, - tai kad visa šitai, visa tai, ką tu ką tik sau pripaistei, ką bendra tai turi su poezija? O greičiau su poetika, nes omenyje turi kažkokią patirtį, kitą žodį keliavimui, atsitiktinio žygio kažkokiu maršrutu, strofai, kuri pasisuka, tačiau niekada negrįžta nei į kalbą, nei į save, ir galiausiai niekada nesusiveda į poeziją – parašytą, išsakytą, netgi sudainuotą.

Ir štai, dabar, dviem žodžiais, kad neužsimirštų:

1. Atminties ekonomika: eilės turi būti trumpos, elipsinės pagal pašaukimą, kokia bebūtų objektyvi ar menama trukmė. Moksliškas Verdichtung’a nežinojimas ir atsitraukimas.

2. Širdis. Ne ta širdis, tarp frazių, kuri sukasi tarp valiutos keitėjų, beja, nerizikuodama ir atsiduoda vertimui į visas kalbas. Ne tiesiog kardiografinių archyvų širdis, pažinimų ar technikų, filosofijų ar bio-etinių-teisinių diskursų objektas. Galbūt ir ne Šv. rašto ar Paskalio širdis, ir net, nors tai ir ne taip aišku, ne tai, kam pirmenybę teikė Heidegeris. Ne, „širdinga“ istorija, poetiškai įvyniota į „apprendre par coeur“ idiomą, mano kalboje ar kitoje, anglų (to learn by heart), ar dar vienoje, arabų (hafiza a’n zahri kalb) – vienas pasirinkimas iš daugelio kelių.

Du viename: antroji aksioma suvyniota į pirmąją. Poetiškumas, sakykim taip, gali būti tuo, ką tau norisi išmokti, tačiau iš kito, kito dėka ir diktuojant, širdimi/mintinai: imparare a memoria.

Ar tai jau ne eilės, kai pateiktas užstatas, įvykio įvykimas, tą akimirką, kai kelio kirtimas pavadinimu vertimas lieka tokiu pat neįtikėtinu kaip katastrofa, apie kurią, beje, tik svajoji, pašauktas ten, kur tai, ką jis žada, visad lieka tik trokštamu (geresnio)? Pripažinimas artėja prie to ir pranašauja žinojimą: tavo palaiminimą iki sužinojimo.

[ ... ]

^*) Italų žurnalas „Poesia“, kurio 1988 m. lapkričio numeryje pasirodė šis tekstas, kiekvieną numerį pradėdavo trumpo atsakymo į che cos’e la poesia? simuliakru. Klausimas užduodamas kam nors iš gyvųjų, kai atsakymas į jį tenka kam nors iš mirusiųjų, šiuo atveju F. Kafkos Odradekui (jis yra iš apsakymo „Šeimos galvos rūpesčiai“). Gyvasis nežino mirusiojo atsakymo – tasai leidėjų pateikiamas numerio pabaigoje.

Skirtas publikacijai italų kalba, tasai „atsakymas“ pakeliui, kartais tiesiogine žodžio prasme, raidėmis ir skiemenimis, atskleidžia žodį ir daiktą istrice (tariamą jostriče), kuris prancūziškai atitinka le hérisson (ežiuką). Iškart po publikacijos šis tekstas vienu metu tapo Ž. Deridos vertėjų talismanu ir arkliuku; ypač paminėtini 4-kalbis „Was ist Dichtung“ (1990) M. Ferario, P. Kamiufo, A.G.Diutmano vertimų leidimas bei savitas graiko V. Bicoriso vertimas. Šio poetinio straipsnio motyvu buvo raidžių darinys -str- italų kalbos žodyje istrice, deja, šia efektas neišlaikytas mūsų vertime į lietuvių kalbą.

Čia Ž. Derida mato galimybę siekti balso esmės poetikos dėka, kuri, tokiu atveju, glaudžiai susijusi su ekonomika ir išreiškia maršrutą, o kardiografika – su kruopščiai susuktomis lingvistinėmis elipsėmis. „Tai elipsė tiek reikšmės, tiek formos; tai nėra pilna kalba ar visiškai apskrita“ (Ž. Derida. Balsas ir reiškinys), nes poetinė metrika ir ritmas suteikia galimybę laviruoti tarp tiesos rekursyvumo ir tiesinio kalbos užbaigtumo.