Neomarksizmas    

Neomarksizmas – apibendrinantis pavadinimas įvairioms 20 a. marksizmo srovėms, pakeitusioms ar išplėtusioms marksizmo teoriją – dažniausiai iš kitų tradicijų, pvz., kritinės teorijos¹⁾ , psichoanalizės, egzistencializmo (kaip Ž.-P. Sartras ir kt.), o taip pat analitinio marksizmo ir prancūzų struktūrinio marksizmo. Vienu pavyzdžių yra Erik Olin Wright‘o²⁾ teorija apie priešpriešines klasių lokacijas, apimanti Vėberio sociologiją ir kritinę kriminologiją, apimančią anarchizmą. Ir daugelis iškilesnių neomarksistų, kaip H. Markuzė ir kiti Frankfurto mokyklos atstovai, buvo sociologais ir psichologais.

Pats neomarksizmas priklauso „Naujosios kairės“ judėjimui ir yra viena jo sudėtinių dalių. Jis dažnai apibūdinamas kaip pasipriešinimas „mažiau išsivysčiusių“ šalių nelygybei globalizuotame pasaulyje. Sociologine prasme, jis įtraukia M. Vėberio socialinės nelygybės sampratą. Jis iškilo kaip siekis paaiškinti tuos aspektus, kurių nebuvo K. Markso darbuose ir kurių nepaaiškina tradicinis marksizmas. Tarp jų – klausimas apie kairiųjų partijų požiūrį į Pirmąjį pasaulinį karą, kodėl Vakarų Europoje neįvyko socialistinės revoliucijos, nors joje išsivystęs darbininkų judėjimas, o tuo tarpu joje iškilo nacistiniai požiūriai.

Jam būdinga: susvetimėjimo ir jo įveikimo klausimai, šiuolaikinio revoliucinio subjekto problema, betarpiškos demokratijos vaidmuo, stalinizmo įveikimas, autoritarinė sąmonė ir jos įveikimas, „masių“, vartojimo ir „masinės kultūros“ visuomenių įveikimas...
Neomarksizmas siekia atsakyti į kai kuriuos politinius ir socialinius klausimus, pvz., tokius, kaip: kodėl socialistinės partijos nesusivienijo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o palaikė savo nacijas kare? Kodėl Vakaruose nekilo revoliucija, nors laikas tam atrodė tinkamas? O kai Europoje galėjo kilti fašizmas?

Tačiau nėra formalios neomarksizmo organizacijos, kaip nėra ir griežto jo apibrėžimo. Vienu požymiu būtų siekis išvengti kruvinos revoliucijos ir pasiekti socializmą taikesniu būdu. Tai sukelia ir tam tikrą pasitraukimą nuo nesutaikomos klasių kovos koncepcijos, sukuriant naujus ekonominius modelius, kaip padarė Hans Jurgen Krahl‘as³⁾.

Po Pirmojo pasaulinio karo prie neomarksizmo vystymosi prisidėjo Georg Lukacs'as, Karl Korsch'as⁴⁾ ir Antonio Gramsci's⁵⁾. Iš 1923 m. Frankfurte įkurto Socialinių tyrimo instituto išsivystė nauja neomarksistinė Frankfurto mokykla, kurią įkūrė Maksas Horkheimeris ir Teodoras W. Adorno⁶⁾, kurių kritinės teorijos labai paveikė marksizmo teoriją, ypač po jų pasitraukimo į Niujorką 1933 m. įsiviešpatavus nacionalsocializmui.

20 a. 7-o dešimtm. veikiant kilo scientistinė neomarksizmo kryptis, kurioje pagrindiniu atstovu tapo L. Altjuseris⁷⁾. Jis, kritikuodamas D. Lukačo ir Ž.-P. Sartro požiūris, pabrėžė brandaus Markso (iki 1845 m.) su jo antropologiškai orientuotu požiūriu ir marksizmą traktavo kaip „teorinį antihumanizmą“.

Neomarksistinę „etiketę“ turi kai kurios marksistinio feminizmo srovės. Jos nemažai remiasi kritine teorija ir siekia tas teorijas pritaikyti psichoterapijoje kaip priemonėje politiniams ir kultūriniams pokyčiams (pvz., T. McDowell ir R. Almeida terapijos metodas „išsivadavimas pagrįstas išgydymu“).

---

Paaiškinimai:

¹⁾ Kritinė teorija filosofijoje - metodų, srovių ir (teorinių) diskursų, įdėmiai nagrinėjančių ir kritikuojančių visuomenę bei kultūrą, visuma. Remiamasi socialinių ir humanitarinių mokslų žiniomis, o taip pat stiprėjančia refleksine politizacija. Terminas kilęs iš neomarksistinės Frankfurto mokyklos panaudotas M. Horkheimerio straipsnyje „Tradicinė ir kritinė teorija“ (1937). Kritinė teorija laiko, kad ideologija yra esmine kliūtimi žmogaus išlaisvinimui.
Taip pat žr. >>>>>

²⁾ Erikas Raitas (Erik Olin Wright, g. 1947 m.) – amerikiečių marksistinės pakraipos sociologas, besispecializuojantis socialinės stratifikacijos srityje. jis klases suskirstė į pogrupius pagal artumą valdžiai ir turinčias skirtingą klasės supratimą. Jis marksistines idėjas adaptavo šiam pokyčiui numatydamas gilią demokratiją ir palaipsnę revoliuciją. Jis pasisako už „realias utopijas“ (Envisioning real utopias, 2010), grindžiamas asociatyvumu.

³⁾ Hansas-Jurgenas Krahlas (Hans-Jurgen Krahl, 1943-1970) – vokiečių visuomenės veikėjas ir filosofas, aktyvus studentų judėjimo 7-ame dešimtm. dalyvis. Žuvo avarijoje slidžiame kelyje.

⁴⁾ Karlas Koršas (Karl Korsch, 1886-1961) – vokiečių marksistas-teoretikas, 3-me dešimtm. buvo vieny iš Vokietijos komunistų partijos teoretikų, opozicionadas pagrindinei jos linijai. Jį neramino, kad marksizmas „vulgarėja“. Apybraižoje „Marksizmas ir filosofija“ (1972) kvietė permąstyti marksizmo vystymąsi.

⁵⁾ Antonijus Gramši (Antonio Gramsci, 1891-1937) – italų neomarksistas ir politikas. Žinomas kultūrinės hegemonijos teorija, nurodančios, kaip valstybė kapitalistinėse visuomenėse panaudoja kultūrines institucijas išlaikyti valdžią.
Buvo vienu iš Italijos komunistų partijos įkūrėjų ir kurį laiką jos lyderiu, kalintas Musolinio režimo. Kalėjime prirašė 30 užrašų sąsiuvinių ir 3000 puslapių įvairiomis temomis: Italijos istoriją ir nacionalizmą, Prancūzijos revoliuciją, fašizmą, fordizmą, religiją, kultūrą, ...

⁶⁾ Teodoras Adorno (Theodor W. Adorno, 1903-1969) – vokiečių filosofas, sociologas, muzikologas ir kompozitorius, žinomas kritine kultūros visuomenės teorija (kartu su M. Horkheimeriu „Švietimo dialektika“, 1947), susiklosčiusia Hėgelio dialektikos vagoje ir, iš dalies, paveikta ir Z. Froido psichoanalizės. Taip pat jis kritikavo fenomenologiją, egzistencializmą ir neopozityvizmą. Išvystė „negatyviosios dialektikos“ idėjas (1966).
Jis sukūrė ir kelis muzikos kūrinius, tame tarpe operas, savo dvasia artimas ekspresionizmui.

⁷⁾ Liuji Altjuseris (Louis Pierre Althusser, 1918-1990) – prancūzų marksistinis filosofas iš Alžyro, struktūrinio marksizmo pradininkas. Visą gyvenimą kentė nuo psichinių negalavimų, pasireiškiančių pastovia depresija. Populiariausias buvo 7-8 dešimtm., kai pasirodė jo pagrindiniai darbai „Už Marksą“ (1965) ir „Skaityti Kapitalą“ (1965). Vėliau primirštas, po pomirtinių leidinių susidomėjimas juo atgijo.

Nyčė ir Vokietija
Politikos forumas
Apmatai: Kryžkelė
Postmodernistas Žakas Derida
Lenino bendražygė Krupskaja
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
Filosofijos atsiradimo problematika
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Marksizmas ir budizmas papildo vienas kitą
Ką marksizmo klasikai manė apie lietuvius?
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Planeta, kurioje nebuvo juoko
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Džonas Lokas. Apie auklėjimą
Paranoja skverbiasi giliai
Nyčė prieš Špenglerį
Mankurtas - be ateities
Ž.P. Sartras. Šleikštulys
Aš nekuriu hipotezių...
Egzistencializmas
Filosofijos puslapis
Vartiklis