Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys. Vartiklis

Visa Rusijos religinės filosofijos istorija prisotinta nepaprastai sudėtinga tema, atskleidžiančia Sofijos, Dievo Išminties, vaizdinį. Kai Absoliuto būtimi neabejojama, kyla kitas klausimas – apie jo būties vaizdinį. Žmogui Absoliutus pažinus iki tos ribos, iki kurios Jį galima pažinti baigtinėje būtyje. Tad klausimą galima iškelti kitaip: koks sąlyginio ir besąlyginio, baigtinio ir begalinio santykis?

Sukurtos kelios Absoliutaus prado traktuotės baigtinės būties atžvilgiu: teizmas, panteizmas ir „pasaulio- Absoliuto“ vidurio idėja. Teizmas teigia visiško Absoliuto transcendentalumo principą, panteizmas kalba apie jų imanentiškumą, o sofijalogija perteikia tarpininkavimo idėjas.

Pagrindinė idėja yra pasaulio pateisinimas. Krikščioniškoje pasaulėžiūroje pasaulio pateisinimas galimas tik per prisilietimą prie Dievybės, t.y. per susidievinimą, dėl ko, iš vienos pusės, reikėjo pakoreguoti kreacionizmą, tačiau, iš kitos pusės, panteistinis emanacionalizmas buvo neleistinas. Tokia forma panteizmas ne autonominis, neįmanoma kalbėti apie individualią laisvę ir dar daugiau – Dievas dėl savo susilietimo su pasauliu tampa atsakingas už jame klestintį blogį, kas tuo pačiu iš jo atima dieviškumą. Tad privalo egzistuoti kažkoks pradas, esantis tarp Kūrėjo ir kūrinio, jungiantis juos, tačiau su jais nesusimaišantis. Ir tokiu pradu tampa Sofija – Dievo Išmintis. Šią temą apmąstė V. Solovjovas, o pratęsė – S. Bulgakovas, P. Florenskis, L. Šestovas^*), N. Berdiajevas. O daugybė rusų filosofų bandė suderinti kylančius prieštaravimus.

Sofijos vaizdinys idėjiškai susiūna rusų filosofinę mintį su pasauline kultūra. Įvairiais archetipais jis sutinkamas įvairiose religinėse ir mitologinėmis variacijose ir yra „amžino moteriškumo“, dieviškumo moteriškojo prado įvaizdis. Sofijos koncepcija neoplatonizmo kontekste yra jungiančiuoju elementu tarp Vienio ir

A. Diureris. Sofija. 1502. Užrašas viršuje:
Graikai vadina mane Sofija, o romėnai – Sapienca.
Mane atrado egiptiečiai ir chaldėjai, graikai aprašė, romėnai mane nusodino, o vokiečiai atskleidė

pasaulietinių reiškinių gausos. Pradinė Sofijos prasmė transformuojasi į „pasaulio sielos“ sąvoką, išreiškiančią Visuotinės vienybės idėją.

Sofijalogija bando suderinti dvi tendencijas: a) Dievo transcendentalumą (apie jį nieko negalima pasakyti ir jo nuasmenintas santykis su tvariuoju pasauliu); b) Absoliuto dalyvavimą tveriant pasaulį.

Dievo išmintis turi daugybę prasminių reikšmių: ji ir asmeninis bei nuasmenintas Dievas, ir ne Dievas, ir Trejybės esmė, ir jos tyras ir nesuterštas tvarinys, ir angelas sargas ir ne tvarinys. Be to tai ir „Dievo idėja“, „Karalystė“, „Dievo galia ir šlovė“, „tikrasis gnosis“, „tiesų tiesa“. O taip pat, pagal Naujojo testamento tradiciją, Dievas pasaulį sutvėrė antros Dievo hipostazės, Dievo sūnaus (Dievo išminties) dėka, o dieviškoje esmėje neleistinas tvariojo elemento dalyvavimas.

Beje, Bažnyčios tėvų tradicijoje Dievo išmintis turėjo kitokią prasmę nei rusų sofijalogijoje: patristika Sofiją suvokė kaip patį Dievą, t.y. jo Išminties hipostazę. Tuo tarpu sofijalogai laiko, kad Sofija turi ir dieviškąją, ir tvariąją prigimtis, ir nėra pats Dievas. Tai prieštarauja tikėjimo dogmoms, nes tvėrimo aktas nėra siejamas tik su dieviškumu – ir Sofija tampa tarpininkaujančiu pradu tarp būties ir Dievo. Dieviškosios Sofijos ir tvariosios Sofijos sutapatinimas veda prie Kūrėjo ir kūrinio tapatinimo.

Solovjovas įtraukia Sofijos koncepciją į savo sistemą, kurioje ji įgauna kiek kitokį prasminį turinį nei neoplatonizme ir krikščioniškoje Viduramžių mistikoje. Sofija tampa mistiniu konceptu „teigiamos visuotinės vienybės“ kontekste. Tad svarbiu tampa jos išraiškos materijoje, konkretaus įsikūnijimo aspektas, skirtingas nuo Plotino ir kitų neoplatonikų, kuriems Sofija turėjo išimtinai abstraktų pobūdį.

„Skaitiniuose apie dievažmogį“ V. Solovjovas aiškina Trejybės dogmą, atskirdamas Dievą kaip absoliučią esybę nuo jo turinio, perteikto Dievo Sūnumi (Logosu). Idėjos įsikūnijimas realizuojasi pasaulio sieloje (Sofijoje) – trečiojoje Dievo hipostazėje. Sofija pristatoma „Dievo kūnu“, „dieviškumo materija“, kuri, iš vienos pusės, turėdama bendrąjį istorinį kryptingumą, yra Dievažmogio pro-vaizdinio nešėja, o iš kitos – gebanti įsikūnyti į realų asmenį, taip tapdama ne tik racionalaus mąstymo, bet ir subjektyvaus išgyvenimo objektu. Tad Dieve veikia dvejopa vienovė: veikiančioji (per pasaulinę sielą) ir išvestoji (Jo organinis kūnas). Kristuje ši vienovė pateikiama kaip jame veikianti Dievo-Tėvo jėga ir kaip „išvestoji vienovė, kuriai suteikėme mistinį Sofijos vardą, yra žmonijos pradu, yra idealus arba normalus žmogus“.

Anot Solovjovo, Sofija egzistuoja dviejuose pirminiuose įsikūnijimuose: netvarioji ir tvarioji. Pirmuoju atveju ji išreiškia materialią-kūniškąją Absoliuto išraišką ir nuo jo neatskiriama. Dieviškosios Išminties atveju ji lygi Dievui ir yra „pirminiu“ Kristumi. Kaip tvarioji - ji tveriasi ir egzistuoja kitabūtyje kaip sutvertasis pasaulis bei žmogus, kur Kristus įkūnytas kaip Dievažmogis. Šio pagrindu sukurtas trečiojo Sofijos kaip Dievažmogiškosios, besiskiriančios ir nuo iki-laikinės-nesutvertosios, ir nuo daiktiškosios-idealiosios, įsikūnijimo motyvas.

Mintis apie Dievažmoniją yra bandymas apmąstyti antrąją Dievo hipostazę. Racionaliai aiškinant krikščionišką įsikūnijo dogmą galima daryti išvadą apie pirmapradį idealiosios žmonijos buvimą pačiame Dieve. Sofijos „amžinojo moteriškumo“ dialektika turi tiek išsaugojimo bruožus: ramybę, pusiausvyrą, jautrumą (moteriškomis savybėmis), tiek kūrybiniu pradu: kūryba, išmintingumu, aktyvumu (vyriškomis savybėmis) – todėl galima daryti išvadą apie androgininę Sofijos prigimtį.

Moteriškumo bruožus Sofijoje leidžia įžvelgti jos tarpininkavimo tarp pasaulio ir Dievo vaidmuo. Ji tarpininkė tarp viso, kas gyva tvariojoje būtyje, daugio ir besąlygiško vienalytiškumo Dievo, suprantamo kaip aukščiausiasis idealusis dvasinis pradas.

Tad Sofija savyje derina įvairias Dievo motinos ir Išminties funkcijas, todėl ji yra globėja, saugotoja, „pasaulio angelu-sargu, sparnais apgobiančiu visus tvarinius“. Tad ji perteikiama kaip „Dieviškasis pasaulio apdangalas“.

Anot Solovjovo, tarp Sofijos lygių – nuo netvariojo iki tvariojo – privalo būti savitas ryšis. Taip ji tampa teokosminio proceso pagrindu. Iš vienos pusės, ji yra Dievo amžino moteriškumo pradas, išreiškiantis Kristaus kūną, Pasaulio sielą ir Dievažmonijos idėją. Savo netvariąja forma ji yra veikianti dieviškąja jėga – Šventąja dvasia. Iš kitos pusės, Sofija yra vienijantis tvariojo pasaulio vienijančiu pradu, esantis gyvąja visų būtybių siela.

Vladimiras Sergejevičius Solovjovas (1853-1900) – rusų religinis mąstytojas, mistikas poetas, publicistas. Buvo prie rusų „dvasinio atgimimo“ ištakų (20 a. pradžia). Paveikė N. Berdiajevo, S. Bulgakovo, S. ir E. Trubeckojų, P. Florenskio, L. Franko pažiūras, padarė įtaką A. Belyj, A. Bloko ir kt. kūrybai. Stipri jo įtaka pastebima 20 a. pradžios rusų simbolizme bei modernizme, ypač A. Bloko ir V. Ivanovo kūryboje. Jis įkvėpė ir F. Dostojevskį Aliošos Karamazovo paveikslui. „Meilės prasmės“ poveikį galima įžvelgti L. Tolstojaus „Kreicerio sonatoje“ (1889).

Gimė istoriko šeimoje Maskvoje. Motina buvo iš ukrainiečių-lenkų dvarininkų Romanovų giminės. 1869 m. įstojo į Maskvos un-to fizikos-matematikos fakultetą, po dviejų metų pereidamas į istorijos-filologijos fakultetą. Studijavo A. Chomiakovo, Šelingo, Hėgelio, Kanto, Fichtės darbus.

1874 m. parašė savo pirmąjį stambų darbą „Vakarų filosofijos krizė“, kuriame pasisakė prieš pozityvizmą ir „spekuliatyviojo“ (racionalistinio) bei „empirinio“ pažinimų atskyrimą. Jį apgynęs St.- Peterburgo un-te gauna docento laipsnį. Vyko į Londoną ir Egiptą. 1880 m. apgina daktarinę disertaciją „Abstrakčių pradų kritika“.

Buvo nevedęs, daugiausia gyveno savo draugų dvaruose ar užsienyje, buvo impulsyvaus charakterio. Amžiaus pabaigoje jo sveikata ėmė silpti. Palaidotas Novodevičės vienuolyno kapinėse.

Pagrindine Solovjovo filosofijos tema buvo Sofija – Pasaulio siela, Dievą jungianti su žemiškuoju pasauliu ir perteikianti Dievo amžinąjį moteriškumą bei Dievo užmačią pasaulyje. Tasai vaizdinys jam atsiskleidė mistinėje vizijoje, kurią perpasakoja jo poema „Trys susitikimai“ Sofijos idėja realizuojasi trejopai: teosofijoje formuojama jos samprata, teurgijoje ji įgaunama, o teokratijoje – įsikūnija.

Teosofija – pažodžiui, Dievo išmintis. Ji yra mokslo atradimų ir krikščioniškosios religijos sintezė. Tikėjimas neprieštarauja protui, o tik jį papildo. Solovjovas pripažįsta evoliucijos idėją, tačiau laiko ją bandymu įveikti nuodėmingąjį nuopuolį per Dievo siekį. Evoliucija pereina 5 etapus arba „karalystes“: mineralų, augalijos, gyvūnų, žmogaus ir Dievo.

Teurgija – pažodžiui, dievatvėrystė. Solovjovas pasisako prieš moralinį mokslo neutralumą. Teurgija – tai apvalomoji praktika, be kurios neįmanoma pasiekti tiesą. Jos pagrinde – krikščioniškoji meilė kaip nuo savo iškėlimo vardan vienybės su kitais.

Teokratija – pažodžiui, Dievo valdžia. Teokratinė valstybė privalo remtis dvasiniais principais ir jos pobūdis turi būti visuotinis. Pirmu žingsniu galėtų būti rusų monarchijos apjungimas su katalikų bažnyčia. Apie tai Solovjovas rašė ir popiežiui Leonui XIII.

^*) Levas Šestovas (Švarcmanas, 1866-1938) – žydų kilmės ukrainiečių (rusų) religinio egzistencializmo atstovas. Pagrindinis darbas – „Gėris L. Tolstojaus ir Nyčės mokymuose“ (1899), kurio idėjos vėliau išvystytos „Tragedijos filosofija: Dostojevskis ir Nyčė“ (1903). Jo egzistencializmas prasideda nuo tragedijos, nes „nepažinus nieko bendro su pažiniu turėti negali“. Jis siūlo pamiršti tą pasaulį, kurį jam primetė mokslas, racionalistinis mąstymas ir „sveikas protas“. Ateitis visiškai nenusakoma. O akimirkos tiesa gali turėti šiokią tokią vertę, bet tik tada, jei pripažįstama, jei ji negali būti kam nors privaloma. Buvo neigiamas istorijos moksliškumas – ji tėra tik „paprastas pasakojimas“. Santykis su praeitimi visada tik asmeninio pobūdžio.