|
Rene Guenon. Rytų ir Vakarų priešprieša Ištrauka iš Šiuolaikinio pasaulio krizės (1927) Vienas iš išskirtiniausių nūdienos pasaulio bruožų yra gilus lūžis tarp Rytų ir Vakarų Visąlaik gyvavo daugybė įvairių civilizacijų, kurių kiekviena vystėsi savitai, nelygu kokios tautos ar rasės raidos ypatybės; tačiau skirtybė dar nėra priešybė, ir itin skirtingų formų civilizacijos gali būti lygiavertės, jei grindžiamos tais pačiais pamatiniais principais, kurių išorines apraiškas lemia tik skirtingos aplinkybės. Šitai pasakytina apie visas civilizacijas, kurias galime vadinti normaliomis arba tradicinėmis; tarp jų nėra jokios esminės prieštaros, o visi nukrypimai, - jei jų yra, - tik paviršiniai ir neesminiai. Kita vertus, jokio viršesnio principo nepripažįstanti, vien principų neigimu paremta civilizacija savaime pašalina bet kokią galimybę suprasti kitas civilizacijas, nes tikrai gilus ir veiksmingas savitarpio supratimas gaunamas tik iš aukščiau, t.y. iš to veiksnio, kurio šiai nenormaliai ir iškrypusiai civilizacijai stinga. Tad nūdienos pasaulyje turime visas civilizacijas, išsaugojusias ištikimybę tradicinei mąstysenai, o tokios yra Rytų civilizacijos, ir tikrai antitradicinę civilizaciją, kokia yra šiuolaikinė Vakarų civilizacija. Vis dėlto esama net tokių, kurie apskritai neigia žmonijos skirstymą į Rytus ir Vakarus, kaip neturintį jokio realaus pagrindo; tačiau, bent jau šiuo metu atrodo, kad tuo nėra rimtai abejojama. Pirmiausia visi sutinka su faktu, kad egzistuoja ra pati Europai ir Amerikai būdinga Vakarų civilizacija, nesvarbu, kaip ji būtų vertinama. Rytuose padėtis aiškesnė, nes čia iš tikrųjų yra išlikusios ne viena, o kelios Rytų civilizacijos.; tačiau skirtingumą ir net prieštarą tarp Rytų ir Vakarų ganėtinai patvirtina tai, kad šios (Rytų) civilizacijos išsaugojo tuos pačius bendrus bruožus, kuriuos pavadinome tradicine civilizacija ir kuriuos prarado Vakarų civilizacija. Kaip tik taip ir yra, nes visos Rytų civilizacijos yra tradicionalistinės, o norėdamas geriau jas apibrėžti, prisiminkime įprastinį, mūsų anksčiau priimtą jų padalijimą, kuris kai kuriais bruožais yra tikslus, nors, gilinantis į detales, galbūt ir atrodo pernelyg supaprastintas: Tolimiesiems Rytams daugiausia atstovauja Kinijos civilizacija, Viduriniams Rytams Indijos civilizacija, Artimiesiems Rytams Islamo civilizacija . Kol Vakaruose gyvavo tradicinės civilizacijos, nebuvo jokio pagrindo Rytų ir Vakarų priešpriešai; ji įgyja prasmę, jei tik kalbama apie šiuolaikinius Vakarus, nes ši priešprieša yra veikiau dviejų mentalitetų, o ne dviejų daugmaž aiškiai apibrėžtų geografinių regionų priešprieša. Tad kalbėdami apie nūdienos pasaulį mes turime omenyje vakarietišką mąstyseną, išreiškiančią šiuolaikinę sampratą; kadangi Rytuose vis dar egzistuoja kitokia mąstysena, mes galime ją vadinti rytietiška . Kai kurie žmonės manosi galį mums prikišti, esą teigiame, kad visos tradicinės doktrinos kilo iš Rytų ir kad net antikos laikais Vakarai visąlaik perimdavo tradicijas iš Rytų; nieko panašaus mes nesame rašę ir net nepiršę tokios nuomonės Visur akivaizdžiai patvirtinama, kad pirmapradė dabartinio ciklo tradicija atsirado hiperborėjų regionuose; vėliau skirtingais periodais atplūsdavo keletas jos srautų, ir vienas svarbiausių . Sklido iš Vakarų link Rytų. Visgi tai gan tolimi laikai, vadinami "priešistoriniais", ir jie nelabai siejasi su mūsų tema. Tad pirmiausia galime teigti, kad jau nuo seno pirmapradės tradicijos židinys yra Rytai Esama protų, kurių netenkina šiuolaikinis nihilizmas, kurie jaučia poreikį to, ko negali pasiūlyti mūsų laikas, kurie nujaučia, kad vienintelis būdas nūdienos krizei įveikti atsigręžti į vienokią ar kitokią tradiciją. Deja, "tradicionalizmas" ne tas pats, kas tikroji tradicinė dvasia: jis tegali būti ir dažniausiai tėra tik polinkis, daugmaž miglotas, gilesnio pažinimo nesiekiantis troškimas, kuris, dabartiniais mūsų dvasinio sąmyšio laikais, paprastai skelbia fantastines ir menamas koncepcijas, neturinčias jokio rimto pagrindo. "Tradicionalizmui" pagrįsti nesurandama autentiškesnės tradicijos, todėl išmąstomos niekas neegzistavusios pseudotradicijos, taip pat neturinčios principų, kuriais jį būtų galima pakeisti; visa tai parodo visišką nūdienos pasaulio sumaištį ir, nesvarbu, kokie būtų autorių ketinimai, jų mėginimai baigiasi tik tuo, kad dar labiau supainioja nestabilią padėtį. Iš šių koncepcijų mes primindami paminėsime tik vadinamąją "Vakarų tradiciją", kai kurių okultistų sukurptą iš mišrių, tarpusavyje nederančių elementų ir sumanytą pirmiausia kaip prieštarą, konkuruojančią su nemažiau menama teosofų "Rytų tradicija" Mes ką tik paminėjome tradicinę srovę iš Vakarų regionų; senovės autorių pasakojimai apie Atlantidą rodo jos kilmę; kai po paskutinio didžiojo kataklizmo praeityje šis žemynas dingo, atrodo, neabejotina, kad jo tradicijos liekanas perėmė įvairūs kiti regionai arba kad jos susimaišė su kitomis jau egzistuojančiomis tradicijomis, daugiausia su didžiosios hiperborėjų tradicijos atšakomis. Visai galimas daiktas, kad keltų mokymas yra vienas iš šio susiliejimo rezultatų. Mes toli gražu nesirengiame to ginčyti, bet gerai pagalvokime apie šitai: "atlantiškąja" vadinamoji kultūra išnykusi jau tūkstantmečius metų kartu su ja pagimdžiusia civilizacija ir žlugo tik dėl klystkelio, kurį tam tikrais atžvilgiais galima lyginti su nūdienos mūsų matomu klystkeliu, bet neišleidžiant iš akių vieno esminio skirtumo anuometinė žmonija dar nebuvo įžengusi į Kalijugos (Kaliyuga) amžių; taip pat toji kultūra priklausė tik antrajam mūsų ciklo periodui, ir būtų didžiulė klaida mėginti ją tapatinti su pirmaprade tradicija, iš kurios kilusios visos kitos ir kuri vienintelė lieka nuo pradžios iki pabaigos . Esama ir kitų srovių, norinčių save sieti su "keltizmu", ir kadangi jos primena ne taip nuo mūsų nutolusį dalyką, gali pasirodyti, jog tai, ką jos siūlo, yra ne taip netikroviška; bet, kita vertus, kur jos šiandien rastų gryną ir pakankamai vitališką "keltizmo" formą, kuria būtų galima pasiremti . Teisybė, kad atpažįstami ir tebenaudojami "keltizmo" elementai mus pasiekė per įvairius tarpininkus, tačiau jie dar toli gražu nėra vientisa tradicija; be to, keista, kad ši tradicija tose šalyse, kuriose ji kadaise gyvavo, yra labiau užmiršta nei daugelio toms šalims iš esmės svetimų civilizacijų tradicijos . Tik palaikant ryšį su tebegyvuojančiomis tradicijomis galima atgaivinti tai, kas dar išsaugojo bent lašelį gyvasties; ir čia didelę paslaugą Vakarams gali padaryti Rytai. Mes neneigiame, kad šiokia tokia "keltiška dvasia" išliko nepakitę dvasiniai druidiškos tradicijos centrai, mes laukiame, kad mums pateiktų įrodymų, o kol kas mums tai atrodo labai abejotina, gal apskritai neįtikinama. Tikra yra tai, kad krikščionybė viduramžiais sugėrė gyvybingiausius keltiškus elementus; šiuo atžvilgiu Šv. Gralio legenda su visais jo atributais yra ypač įtikinamas ir reikšmingas pavyzdys. Mūsų manymu, jei Vakarų tradicija būtų atkurta, ji būtinai reikštųsi religine forma pačia siauriausia to žodžio prasme, o ja galėtų būti tik krikščionybė, nes, viena vertus, visos kitos formos yra pernelyg svetimos Vakarų mentalitetui, o antra, tik krikščionybėje, tiksliau katalikybėje, išliko tradicinės dvasios rudimentų. Kiekvienas šį faktą ignoruojantis "tradicionalistinis" mėginimas neišvengiamai pasmerktas žlugti, nes yra nepagrįstas; juk aišku, kad statyti reikia tik ant tvirto pagrindo, o kai nutrūksta tęstinumas, kiekviena rekonstrukcija yra dirbtinė ir negyvybinga Šiuo metu laisvai kursuoja pernelyg daug padrikų svajų ir dar todėl, kad dera įsisąmoninti, kad jei elitas, pagal apibrėžimą turįs būti anapus visų formų, galės užtikrintai sugerti Rytų tradicijas, vis dėlto jos net ir po nenumatytų transformacijų negalės tapti savomis daugumai vakariečių, kuriems jos nėra skirtos. Jei Vakarų elitas sugebės susiformuoti, tai dėl mūsų jau minėtos priežasties jam prireiks tikro Rytų mokymo pažinimo, kad galėtų atlikti savo vaidmenį, bet tiems, kuriems reikės tik nuskinti jų darbo vaisius ir kurių bus labai daug, nereikės žinoti šių dalykų, o tų doktrinų daroma įtaka neabejotinai, ir bet kuriuo atveju jiems visiškai nesuvokiamais būdais, visgi bus tokia pat reali ir veiksminga. Mes visąlaik tik ir kalbėjome apie tai, bet tikėjome turį pakartoti čia kuo aiškiau, nes jei ir niekada nebūsime daugumos iki galo suprasti, tai bent galime tikėtis, kad mums nepriskirs veiklos motyvų, su kuriais mes neturime nieko bendra Pasigirsta net tokių absurdiškų nuomonių, kad jei krikščionybės ir Rytų doktrinose mes matome tas pačias idėjas ir, be to, išreikštas bemaž vienoda forma, vis tiek jų prasmė abiem atvejais yra ne ta pati ar net priešiška Jie neįžvelgė vidinės vienovės, slypinčios už visų išorinių formų įvairovės. Tokie žmonės atkakliai nenori pripažinti tapatumo net ten, kur jis tiesiog akivaizdus. Todėl ir krikščionybę jie suvokia tik paviršutiniškai, o jų supratimas neatitinka tikrosios tradicinės doktrinos sampratos, kuri, būdama tobula sinteze, galioja visoms galimoms sritims; jiems trūksta pamatinio principo, ir todėl juos labiau paveikusi šiuolaikinė mąstysena nei mano patys, nors kaip tik tokiai mąstysenai jie ir siekia pasipriešinti Mūsų laikais, paženklintais proto sumaišties, žodis "tradicija" dažnai vartojamas netiksliai, visokiems niekams, pvz., paprastai nereikšmingiems ir neseniai atsiradusiems papročiams apibūdinti Panašiai piktnaudžiaujama ir žodžiu "religija". Derėtų nepasikliauti kalbos nukrypimais, nes jie atspindi atitinkamų idėjų išsigimimą; taip atsitinka todėl, kad dažnai save tituluojantis "tradicionalistu" gerai nesuvokia tikrosios žodžio "tradicija" prasmės. Savo ruožtu, mes griežtai atsisakome suteikti šią prasmę viskam, kas priklauso vien žmogiškajai sferai; čia pravartu atkreipti dėmesį dabar, kai nuolat vartojami tokie išsireiškimai, kaip, pvz., "tradicinė filosofija". Filosofija, būdama tuo, kuo yra, neturi jokios teisės vadintis "tradicija", nes yra susijusi vien su racionaliu lygmeniu, ir tai galioja net tuomet, jeigu ji ir neneigia už šio lygmens plytinčios realybės. Filosofija tėra žmogiškųjų individų be kokio nors antžmogiško apreiškimo ar įkvėpimo mąstysenos produktas, vadinasi, ji yra vien pasaulietinė (profane). Be to, neužtenka "knyginio" mokslo nukreipti teisinga linkme epochai ar rasei būdinga mentalitetą; tam reikia visai kito dalyko, o ne filosofinės spekuliacijos, kuri net palankiausiomis sąlygomis yra iš prigimties visiškai išorinis ir perdėm verbalinis, o ne realus reiškinys. Prarastąją tradiciją galima atkurti ir atgaivinti tik išlaikant ryšį su gyvosios tradicijos dvasia, o nūnai ši dvasia gyvuoja tik Rytuose; vis dėlto svarbu, kad Vakaruose bent apsireiškė siekis grįžti prie tradicinės pasaulėžiūros, nors tai tėra tik siekis, ir nieko daugiau. Kai kurių antimodernistinių sąjūdžių reakcijos dar ne iki galo susiformavusios, tik sustiprina šį mūsų įsitikinimą; nors jie yra puikus neigimo ir kriticizmo pavyzdys, tačiau jiems dar toli ligi tikrojo intelektualumo, nes juos riboja pernelyg siauras mentalitetas. Vis dėlto tai liudija tam tikrą proto būklę, kurios dar visai neseniai nebūtų pavykę rasti nė žymės, ir bent parodo, kad jei ne visus vakariečus tenkina vien materialinė moderniosios civilizacijos raida, tai jie gabūt dar ne visiškai praradę išsigelbėjimo viltį. Kad ir kaip ten būtų, jei Vakarai vienaip ar kitaip sugrįžtų prie savo tradicijos, kartu būtų išspręsta ar visai išnyktų jų priešprieša Rytams, nes jos šaknys tėra vakarietiškas iškrypimas, t.y., tradicinės ir antitradicinės pasaulėžiūrų priešprieša. Taigi, grįžimas prie tradicijos galėtų būti savitarpio supratimas (entente) su Rytais, kuris iškart įmanomas tarp visų analogiškus ar vienodus elementus turinčių civilizacijų . Tikras tradicinis požiūris visad ir visur yra iš esmės toks pats, ir nesvarbu, kokią formą įgautų; skirtingos formos, nulemtos skirtingų mąstysenų ir skirtingų laiko bei vietos aplinkybių, tėra tos pačios tiesos apraiškos. Bet šią vidinę vienovę, slypinčią po įvairovės regimybe, gali įsisąmoninti tik tas, kuris įstengia pažvelgti grynojo intelekto požiūriu. Be to, kaip tik intelekto plotmėje glūdi tie principai, iš kurių paprastai išplaukia visa kita arba kaip pasekmės, arba kaip jų daugiau ar mažiau nutolę pritaikymo būdai. Todėl, jei norima tikrai gilaus tarpusavio supratimo, pirmiausia reikia susitarti dėl šių kertinių principų, nes jie yra svarbiausi, o juos deramai supratus, visa kita išsispręs savaime. Reikia pažymėti, kad šis principų pažinimas ir yra pažinimas par excellence, metafizinis pažinimas tikrąja to žodžio prasme; jis, kaip ir patys principai, yra universalus, taigi visiškai nepriklauso nuo individualių nuostatų, kurios, priešingai, ima reikštis tik pradėjus jas taikyti; ši intelekto sfera yra vienintelė, kuriai nereikia pritaikyti skirtingų mentalitetų. Kita vertus, joje atlikus būtiną darbą, tereikia tik plėtoti rezultatus, ir susitarimo bus pasiekta visose kitose srityse, nes, kaip jau esame sakę, kaip tik nuo šio lygmens tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso visa kita; priešingai, kurios nors srities susitarimas visuomet bus netvirtas ir nepatikimas, jeigu nebus paisoma principų, ir primins veikiau diplomatinę sutartį, o ne tikrą savitarpio supratimą . Tikrasis supratimas atsiranda tik iš viršaus, o ne iš apačios, ir tai derėtų suvokti dvejopai: reikia pradėti nuo aukščiausio lygio, t.y. nuo principų, ir pamažu leistis iki įvairių žemesnių lygių, griežtai laikantis hierarchinės subordinacijos; savo prigimtimi tai yra išrinktųjų intelektualų triūsas tikriausia ir tobuliausia žodžio prasme: tai išskirtinai intelektualaus elito darbas Dabar išsamiau atskleisime esmę antitradicinės pasaulėžiūros, kuri iš tikrųjų yra modernistinė ir kurios pasekmes, negailestingą logiką galime įžvelgti nūdienos įvykiuose; bet prieš tai būtina išsakyti dar vieną pamąstymą. Vis dėlto būti "antimodernistu" nereiškia būti "antivakariečiu"; priešingai, tai siekis dėti visas pastangas, kad išgelbėtume Vakarus nuo savo pačių pragaišties; kita vertus, savo tradicijai ištikimas rytietis negali galvoti kitaip, negu mes patys; juk akivaizdu, kad kur kas mažiau yra Vakarų priešininkų apskritai toks priešiškumas būtų visai beprasmis nei su šiuolaikine civilizacija siejamų Vakarų priešininkų. Kai kas nūnai kalba apie "Vakarų gynybą", ir tai išties keista, nes kaip tik Vakarai grasina įtraukti visą žmoniją į savo chaotiškos veiklos sūkurį. Keista ir visiškai nepaaiškinama, kad jie su kai kuriomis išlygomis mano, kad ši gynyba turi būti nukreipta prieš Rytus, nors tikrieji Rytai nė neketina ką nors pulti ar dominuoti, jie tesiekia išsaugoti savo nepriklausomybę bei ramybę, o tai, visi sutiks, yra teisinga ir pagrįsta. Iš tiesų Vakarams būtina gintis, tačiau tik nuo savęs ir savo tendencijų, kurios, jei bus plėtojamos iki galo, neišvengiamai nuves juos į visišką žlugimą ir destrukciją. Štai kodėl būtina reikalauti "Vakarų reformos" Mes patys prašome prisidėti, kiek jėgos leidžia, prie šios reformos ir tarpusavio supratimo - kol neįvyko galutinė katastrofa tačiau net jei šios katastrofos išvengti jau per vėlu, vis dėlto pastangos nenueitų perniek, nes padėtų bent iš anksto pasiruošti "atrankai" ir išsaugoti elementus, kurie pergyvenę šiuolaikinio pasaulio žūtį, taptų ateities pasaulio užuomazgomis. Vertė Linas Rybelis Apie autorių Rene Guenonas (1886-1951), prancūzų filosofas, buvo vienas negailestingiausių moderniosios Vakarų visuomenės kritikų. Studijavo matematiką, filosofiją, Rytų religijas. Nuo 1904 m., įsikūręs Paryžiuje, pasineria į ezoterinių, gnostinių ir okultinių sąjūdžių veiklą. 1912 m. tampa musulmonu įšventinamas į sufijus Abd al-Wahid Yahya (Vienatinio esančiojo tarno) vardu. Nuo 1930 m. gyveno Egipte. Iš jo svarbesniųjų veikalų paminėtini: Bendras induizmo doktrinų įvadas" (1921), Rytai ir Vakarai (1924), Žmogus ir jo tapsmas pagal Vedantą (1925), Dantės ezoterizmas (1925), Šiuolaikinio pasaulio krizė (1927), Dvasinė viešpatystė ir laikinoji valdžia (1929), Kryžiaus simbolika (1931), Kiekybės viešpatavimas ir laiko ženklai (1945). Papildomi skaitiniai: |
|