Al-Kindis. Knyga apie penkias esmes
Apie autorių >>>>>
1. Samprotavimas apie materiją
Galima samprotauti šitaip. Materija yra tai, kas įgauna, o pats nėra įgaunamas. Materija yra tai, kas laiko, pats nebūdamas laikomas. Materija yra tokia: jeigu ji kaip nors sunaikinama, tai sunaikinama ir visa kita, o jei sunaikinama visa kita, tai ji pati nesunaikinama. Iš materijos sudarytas kiekvienas daiktas. Materija yra tai, kas neišnykdamas įgauna priešybių. Materija neturi jokio apibrėžimo.
2. Samprotavimas apie formą
Kai dėl formos, tai šis žodis suprantamas įvairiai. Todėl kiekvienas, kuris nori paaiškinti kokį nors daiktą, kurio pavadinimas yra bendras ir kitiems daiktams, privalo suskaidyti tą bendrumą ir atskirti tą jo dalį, kurią jis nori paaiškinti. O tai gali būti aiškinama šitaip.
Formos skirstomos į dvi rūšis, iš kurių viena yra suvokiama pojūčiais, o kita tokia, kuri pajungta giminei ir kurios dėka kas nors tampa gimine ir byloja apie daugelį daiktų. Pirmoji forma yra ta, kurios dėka daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų daiktų savo substancija, kokybe, kiekybe ir kitomis giminėmis, kurių yra dešimt. Ji kuria visus daiktus. Forma, pajungta giminei, nepriklauso tiems paprastiems pradams, todėl mums nėra reikalo sustoti ties ja šioje knygoje, nes ji skirta paprastoms esmėms, kurias turi kiekvienas kūnas.
Kai dėl tos formos, kurios dėka daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų daiktų, ir paprastų pradų, tai mums reikia paaiškinti juos ir papasakoti, kas jie tokie yra. Kadangi aiškinimai ir samprotavimai apie formą žinomi iš samprotavimo apie materiją, tai ties juo mums pirmiausia ir reikia sustoti.
O tai gali būti aiškinama šitaip. Paprastoje materijoje yra tam tikra potencija, kurios dėka iš materijos atsiranda daiktai; toji potencija yra forma. Tai reiškia, kad forma yra potencija. Pavyzdžiui, jungiantis šilumai ir sausumui, kurie yra kažkas paprasta, atsiranda ugnis. Taigi materija yra paprastoje šilumoje ir paprastame sausume; o forma čia bus ugnis. Tačiau šiuo atveju potencija yra tokia, kad, jungiantis šilumai su sausumu, ji paverčia materiją ugnimi.
Dabar mums reikia apibrėžti formą. Ir aš sakau: forma tai rūšinis skirtumas, kuriuo vienas ar kitas daiktas vizualiai skiriasi nuo kitų daiktų, ir matymas čia reiškia pažinimą. Taigi toks yra formos apibrėžimas, skiriantis ją nuo kitų dalykų.
3. Samprotavimas apie judėjimą
Judėjimas skirstomas į šešias rūšis: pirma atsiradimas, antra išnykimas, trečia pakitimas, ketvirta padidėjimas, penkta - sumažėjimas, šešta - persikėlimas iš vienos vietos į kitą. Atsiradimas būna tik substancijoje, kaip, pavyzdžiui, iš šilumos ir šalčio atsiranda žmogus. Lygiai taip pat ir išnykimas būna tik substancijoje, kaip, pavyzdžiui, žmogus pavirsta pelenais.
Padidėjimas ir sumažėjimas būna tik kiekybinis, kaip, pavyzdžiui, kai kurių kūnų padidėjimas. Jeigu tu pastebėsi, kad koks nors 10 uolekčių kūnas vėliau pasidarė 9 uolekčių, tai tokį judėjimą tu pavadinsi 10; o jeigu tu pastebėsi, kad tas pats kūnas pasidarė 11 uolekčių, tai tokį judėjimą pavadinsi padidėjimu. Nesvarbu, ar judėjimas vyks didumo, ar laiko, ar ko nors kito, kas įeina į kiekybės kategoriją, atžvilgiu, jeigu kiekybė tuo atveju padidės, tu pavadinsi tokį judėjimą padidėjimu, o jeigu ji sumažės sumažėjimu. Iš tikrųjų sumažėja ir padidėja tik substancijoje esanti kiekybė, nes du daiktai, iš kurių vienas yra 1 uolekties ilgio, o kitas 4, yra vienos substancijos. Pakitimas vyksta tik kokybėje, kuri yra substancijoje, pavyzdžiui, kai kas nors balta tampa juoda arba kai kas nors šalta tampa šilta, arba kai saldu tampa kartu.
Persikėlimas skirstomas į dvi rūšis į sukimąsi ir tiesiaeigį judėjimą. Sukimasis skirstomas taip pat į dvi rūšis: arba jis nekeičia judančio daikto buvimo vietos ir tik daikto dalys paeiliui keičia savo vietą taip, kad jis sukasi apie vidurinį tašką tarsi apie centrą, nepalikdamas savo buvimo vietos; toks, pavyzdžiui, yra sferų judėjimas gamtoje ar malūno sukimasis ir akcidentinis sukimasis (kaip, pavyzdžiui, metikų ir meistrų judėjimas žaidynėse); arba jis keičia savo buvimo vietą, kaip, pavyzdžiui, judantis vežimas (nors iš tikrųjų jo judėjimą sudaro tiesiaeigis judėjimas ir sukimasis).
Tiesiaeigis judėjimas taip pat skirstomas į dvi rūšis, kadangi jis vyksta arba vidurio link, kaip, pavyzdžiui, vandens ir žemės judėjimas, arba nuo vidurio, kaip, pavyzdžiui, oro ir ugnies judėjimas. Kalbant apie tiesiaeigio judėjimo rūšis, reikia pasakyti, kad jis yra šešių krypčių, būtent: dešinėn ir kairėn, priekin ir atgal, viršun ir žemyn. Visi judėjimai, susiję su pakitimu, yra kokybės judėjimai.
4. Samprotavimas apie vietą
Dėl vietos, kadangi neaišku, ką ji reiškia, filosofų nuomonės skiriasi. Vieni tvirtino, kad vieta visiškai neegzistuoja. Kiti tvirtino, kad ji - kūnas (šitaip, pavyzdžiui, aiškino Platonas). Dar kiti tvirtino, kad ji egzistuoja, bet nėra kūnas. O Aristotelis tvirtino, kad ji yra kas nors esantis ir akivaizdus.
Tai galima paaiškinti, jei pasakysime, kas yra vieta ir kokia ji. Čia mes pradėsime nuo aiškinimo, ar egzistuoja vieta. Mes sakome: jeigu kūnas padidėja, sumažėja arba juda, tai būtina, kad visa tai vyktų kur nors, kas yra didesnis už kūną ir kas apima jį. Tai, kas apima kūną, mes vadiname vieta. Juk iš tikrųjų kartais ten, kur tuščia, tu matai orą, o kartais ten, kur buvo oras, tu matai vandenį. Tai atsitinka todėl, kad, kai įeina vanduo, oras pasitraukia. Tačiau vieta pasilieka ir neišnyksta, kam nors išnykus. Taigi aišku: vieta yra kas nors esantis ir akivaizdus, ir mums (po to, kai sužinojome, kad ji egzistuoja) reikia išsiaiškinti, kas ji yra, ir paneigti samprotavimus tų, kurie mums prieštarauja ir mano, kad vieta yra kūnas.
Mes sakome: jeigu vieta yra kūnas, tai kūnas aprėptų kūną; taigi kūnas ir pats aprėptų ir būtų kitų aprėpiamas, ir taip būtų be galo, o tai neteisinga. Vadinasi, aišku, jog prieštaraujantis mūsų nuomonei tvirtinimas, kad vieta yra kūnas, klaidingas. Jeigu taip, tai vieta yra ne kūnas, o paviršius už kūno, apimamo vietos.
Šis teiginys taps dar aiškesnis iš tau žinomo tokio fakto: jeigu paprasta materija turi ilgį, plotį ir gyli, tai ji vadinama kūnu; jeigu imsime materiją, turinčią ilgį ir plotį, bet be gylio, tuomet ji bus vadinama paviršiumi; o jeigu imsime materiją, turinčią ilgį, bet be pločio ir gylio, tuomet ji bus vadinama linija. Vieta yra ne tokia materija, kuri turi ilgį, plotį ir gylį, bet tokia, kuri turi ilgį ir plotį be gylio. Tokia yra vietos būtis, kurios dėka ji skiriasi nuo viso kito.
5 skirsnis. Samprotavimas apie laiką
Šį skirsnį skaitykite šiame puslapyje >>>>>
Papildomi skaitiniai:
Istorikas Al-Masudi
Asasinai, šiitai-izmailitai
Patarimai ieškančiam Dievo
Ankstyvoji arabų astronomija
Pranašas Mahometas ir islamas
F. Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka Vakarams
Kalnų Senis - Sayyidna Hasan Bin Sabbah
R. Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
K. Jungas. Vėlyvosios mintys
Rytų ir Vakarų priešprieša
Išsigelbėjimas per nuodėmę
Kaip suprantu indų filosofiją?
Dvasinė praktika sufizme
Y. Bonfua. Dieviški vardai
Astrologija ir visuomenė
Mano sielos liūdesiai
Benediktas Spinoza
Eurazijos pagrindai
Rortis apie tiesą
Filosofijos skiltis
Skaitiniai
Vartiklis