Būtis neišverčiamumo veidrodyje  

Dauguma filosofų sąvoka būtis daugiau mažiau priima tą prasmę, kurią jai suteikė Heidegeris. Tik ar ji neturi galimybių būti reinterpretuota? Į tą kėsinasi postmodernizmas, apimantis sudėtingą filosofinių sistemų konglomeratą. Tačiau paskutiniu metu kilo diskusijos apie išverčiamumą (ar neišverčiamumą) iš vienos kalbos į kitą (taigi, ir tarp mąstymų), kuriose dalyvavo beveik visų šiandienos filosofinių krypčių atstovai – nuo Gadamerio ir Rikero iki Deridos ir Rorčio. Tai susiję ne tik su informacinių sistemų įsigalėjimu, bet ir praeities filosofijos adaptacija.

Filosofija nuo seno buvo linkusi naudoti savo kalbą, sąvokų kalbą, savo kategorišku griežtumu esančia kažkokioje opozicijoje kasdienei kalbai. Tad terminų paaiškinimo klausimas kildavo net vienos kalbos rėmuose.

Europinė vertimo tradicija trunka jau per du tūkstančius metų, siekdama Romos respublikos laikus. Tačiau adekvataus senovės filosofinių terminų vertimo į šiuolaikines kalbas klausimas vis dar lieka aktualia užduotimi. Kalba eina apie jų prasminę stilizaciją, kuri gali laike nutolusį terminą dėl kalbinių skirtumų paversti tam tikru simuliakru, įspaudu, nuaustu jau kitokio mąstymo. Tad lingvistinis vertimo tikslumas tik maskuoja giluminį neatitikimą tarp pradinės ir pateikiamos prasmių.

Non translatable words „Įvade į metafiziką“ Heidegeris sako: „kai etnai verčiame „būti“, tai vertimas lingvistiškai teisingas. Čia mes, vienok, tik vieno žodžio skambesį pakeičiame kitu. Pasitikrindami mes greitai pastebime, kad nemąstome graikiškai, o ir atitinkamo aiškaus ir vienareikšmio apibrėžimo šiam „nūti“ neturime. Ką gi tada sakome vietoje etnai – „būti“ ir vietoje „būti“ – etnai ir esse? Mes nieko nesakome. Graikiškas, lotyniškas ir vokiškas žodis lieka vienodai kurčiais. Juos vartodami mes save pateikiame tiesiog kaip didžiausios, kokia kada nors buvo kilusi mąstyme ir iki šiol išlikusios viešpataujančia, beprasmybės nešėjais“. Toks klausimo kėlimas gali nuvesti į aklavietę – juk jei net tiksliausias lingvistinis vertimas gali užtemdyti reikalo esmę, taip kaip tada su supratimu, kuris, kaip atrodytų, turėtų visiškai priklausyti nuo vertimo tikslumo?

Heidegerio terminas „beprasmybė“ šiame kontekste matyt reiškiantis neatidumą minčiai, esančiai pačioje kalboje, nukreiptas prieš šio Parmenido fragmento interpretaciją grynai lingvistine prasme. O juk būtent tokią prasmę naudojo Hėgelis, kai „Filosofijos istorijos paskaitose“ Parmenido mintį pavadino paprasčiausia ir nuobodžiausia, galinčia, geriausiu atveju, būti tik išankstiniu laipteliu link Dekarto, su kurio filosofija, anot Hėgelio, ir prasideda turiningas būties apibrėžimas, kylantis iš sąmoningai pateikiamos temos. Klausimas apie tai, ką Parmenidas turėjo omenyje pasisakydamas apie būties ir mąstymo tapatumą, Hėgeliui net nekyla, nes pagal savo racionaliąją-idealistinę metodologiją jis laiko, kad terminų „būtis“ ir „mąstymas“ apmąstoma sritis nepriklausoma nuo konkretaus kalninio šių terminų užpildymo ir yra pajungta „bendrai priimtai“ prasmės logikai, kas ir užtikrina Parmenido minties supratimo korektiškumą. Priėmus tokio požiūrio teisėtumą, tai ir Hėgelio „būties“ sampratą galima ekstrapoliuoti į filosofinį senovės mąstymą. Tačiau čia kyla nenumatytos kliūtys. Mat „Logikoje“ Hėgelis, grynosios būties sąvoką imdamas pradiniu tašku, laiko ją tuščia abstrakcija, visai neturinčia apibrėžimų.

Tai būtis aplamai, mąstymas apie kurią yra neturiningas ir nuobodus. Iš čia Hėgelio išvada, kad senovės filosofai, mąstę apie būtį, patys nuobodžiausi. Pagal tokį aiškinimą Parmenido ir Hėgelio „būties“ sampratos nesiskiria. O tai kelia mintį apie tam tikrą stilizaciją. Ir toks vienpusiškas „būties“ supratimas vargiai daro aiškesne Parmenido mintį ir turi nukrypimų nuo tikros padėties. Skirtumas tarp senovės ir racionalistinio mąstymo ypač krinta į akis, kai matom, kaip Seneka viename laiškų Lucilijui ne tik apmąsto būtį paprastumo ir nuobodumo terminais, bet ir atvirkščiai – stebisi šio termino neįtikėtinu daugiaprasmiškumu graikų filosofijoje: „Ką gi daryti, Lucilijau, kaip perduoti sąvoką onsia tokią būtiną, apimančią visą prigimtį ir esančia visa ko pagrinde [ ... ] Tu gi dar griežčiau teistum Romos nuobodumą, jei tik žinotum šį vieno skiemens žodį, kurio negaliu įsiminti. Pakalusi, kokį - To ov [Tas, kas yra]“. Jausdamas jo vertimo į lotynų mąstymą sunkumus, Seneka nurodo, kad pas Platoną jisai vartojamas 6 reikšmėmis: „Pirmoji – “tai, kas yra”. Nesuvokiama nei rega, nei lietimu, nė vienu jutimu, o tik mąstoma. [ ...] Antroje vietoje iš to, kas yra, Platonas deda visa, kas iškyla virš kita. Tai ir reiškia, daugiausia, jo žodžiais, „būti““. [ ... ] Trečia rūšis – tai, kas iš tikro egzistuoja, nesuskaičiuojamu daugiu, tačiau už mūsų regėjimo ribų.. idėjos,... iš kurių visa įgauna vaizdą. Jos nemirtingos, nekintančios ir nesunaikinamos. [ ... ] Ketvirtoje vietoje eidos [ ... ] Tu klausi, koks tarp jų skirtumas. Idėja – tai pavyzdys, o eidos – tai nuo jo paimtas ir atgamintas vaizdas. [ ... ] Eidos – pačiame atgaminime, idėja – už jo, ir ne tik už jo, bet ir prieš jį. Penkta rūšis – tai, kas aplamai egzistuoja; jis jau turi ryšį su mumis, į jį patenka viskas: žmonės, gyvūnai, daiktai. Šešta bus daiktai, kurie lyg ir egzistuoja, kaip, pavyzdžiui, tuštuma, kaip laikas“. Senekos samprotavime labiausiai stebina tai, kad visiškai ignoruojamas Būties ryšis su spėjamu subjektu, kurio tarsi nėra visose būties plokštumose. O juk naujajame europietiškame mąstyme jisai neišvengiamai privalo būti kiekviename samprotavime apie būtį. Pvz., „Grynojo proto kritikoje“ I. Kantas charakterizuoja būtį kaip „tiesiog laikomą“, kas vienaip ar kitaip numato spėjamą subjektą, homo rationalis. ir neginčijamai tikslus lingvistinis ir loginis toks „būties“ supratimas mažai duoda aiškumo senovės mąstymui, kaip tai buvo matoma iš Hėgelio Parmenido interpretacijos. Matyt todėl Nyčė „Valios valdžiai“ 486 aforizme pastebi: „Reikėtų žinoti, kas tokia būtis, tam, kad spręsti, tai ar kita yra realu; taip pat – kas tai yra tikrumas, kas yra pažinimas ir pan.“ Tai tarsi apibendrina visą „būties“ sampratos istoriją ir nustačius šią išvadą nepatenkinama, vėl iškelia klausimą apie „būtį“.

20-e a. šioji tema taps pagrindine Heidegeriui. Jis ontologijoje tradicinę „priskiriančiąją“ mintį (visada kylančią iš suvokiamojo duotybės) pakeitė „suvokiančiąja“ mintimi, kurioje pats suvokimas yra tikslu. Onto-hermeneutika atveria naują matavimą istoriškumui, kai istoriškumo sąvoka apima ir pačios sąvokos istoriškumą. Tai ontologijai reiškia naują būties supratimą, kai reikia ne paneigti pirmtakus (kaip metafizikos istorijoje), o bendrąjį mąstymą, atvedantį į savotišką hermeneutinę „istoriją“, jau ne istorinę, o savo esme terminologinę.

Tad reikalas su atsiskyrimu su tradicija, tačiau pačios tradicijos ribose. Heidegeris pirmasis pastebėjo terminologinės užmaršties epochą ir jam svarbiausia tampa atitrūkimo nuo metafizinio būties supratimo koncepcija („Būtis ir laikas“). Tačiau onto-hermeneutika savo atitrūkimą nuo metafizikos mato kaip kažkokio pirminio būties supratimo atstatymą. Ir giliausių Heidegerio atitrūkimų yra keliant klausimą apie Dasein/būtį, kokia esame mes patys.

Pati tiesa yra tik per Dasein egzistenciją, o ir pati būtis – tik esant Dasein. Klausimas persikelia prie Dasein, kuri jau slėpėsi metafiziniame Existentia šešėlyje. Žmogus kaip Dasein, suvokiantis dalyvis, užsiima klausimu apie tą [savo] būties tiesą, kuri atsiskleidžia per suvokiantį dalyvavimą (Dasein). Ir tame pačiame suvokiančiame dalyvavime. Dasein analitika kelia tikslą įveikti žmogaus būties suvokimą kaip „sąmonės subjektyvumą“. Dasein, kaip būtiškos galimybės visoms įmanomoms sąmonės rūšims, tame tarpe ir subjektyviąją sąmonę, kėsinasi į metafizinį sąmonės subjektyvumo kaip vienintelės galimos tos sąmonės formos supratimą. Paradoksalumas tame, kad žmogiškoji būtybė, suvokiama kaip Dasein, neapmąsto savęs kaip pažinaus subjekto – to centro, iš kurio vyko klasikinis metafizinis paklausimas apie esaties būtį.

Dasein ne tik papildo onto-hermeneutinę būties savaime sąvoką, priešpastatytą metafizinei būties kaip esaties būties sąvokai, bet ir sukelia radikalesnę būties kaip įvykio (Ereignis) interpretaciją, esančią ribine visoms tradicinėms ontologijoms. Jau ne būties, o įvykio ontologija – ta riba, už kurios jau galima kurti postmoderno ontologijas (skaitykite apie įvykio sampratą pas Deleuze >>>>>). Kelias į įvykio ontologiją grindžiamas antroje „Būtis ir laikas“ dalyje, kur laikas tampa tuo pagrindu, iš kurio kildinama būties prasmė naująja samprata.

Tai iškėlė dar vieną priešpastatymą: unikalumo ir pakartojamumo. Būtent įvykio unikalumas, nesuvedamas į būties pasikartojamumą, davė impulsą būties pasikartojamumui ir vėlesnės postmoderno improvizacijoms. Čia jau tampa galima kalbėti apie Rašto/ Teksto įvykį bei pseudoįvykius [Difference (Atskyrimo), Supplement (Papildymo) – pas Deridą; Branchement (Atsišakojimo) – pas Bodrijarą] kaip ontologinės refleksijos dalykus. Postmodernistiniame „pseudoįvykime“ transformuojamas pats įvykis – tai įvykiai su išbraukimo ženklu, įvykiai, turintys hibridiškai sąvokinę struktūrą, pats „grynojo“ įvykio negalimumas. Šiam „neo-logiškumui“ būdingas klasikiniu būdu ar metafiziškai suprantamo priežastingumo, kai priežastimi tam tikri „atostūmio taškai“.

Postmoderno ontologijų gausa paaiškinamas dėmesio sutelkimui į „ontologiškai įmanomą“. Pasėkoje – prasminių pasaulių gausumas. Beje, galimas pasaulis – visų pirma kalbinis pasaulis. Ontologijos posūkis į įsivaizduojamo pasaulio kalbinę erdvę (ypač pastebimai pas Ž. Delezą ir Ž. Bodrijarą) yra sąmoningas, tos pačios konceptualios galimybės teisėmis; jo sulyginimas su realiu pasauliu – būdingas visų šiuolaikybės ontologijų bruožas. Taip filosofija vis labiau perkeliama nuo apmąstymo, anksčiau vadinto realiu, į tikimybines erdves, turinčias tikimybinius aspektus. Tokio tikimybinio pasaulio subjektas – tikimybinis. Jis siekia ištirti savo tikimybinės prigimties daugiaprasmiškumą. Tačiau tai sunkiai telpa į Dekarto, Kanto ar Hėgelio būties terminų ribas. Būtis atsiskleidžia vis naujomis prasmėmis.

Turime begalinę klausimų virtinę, kuriai filosofija jau nepateikia „galutinių“ atsakymų. Filosofijos problemas tampa neišsprendžiamos, t.y. kaip „padėtos į stalčių“. Šiuolaikinis mąstymas – problemizuojantis. Jo tikslas – problemų kėlimas.


Metafizika - filosofija, tirianti visa, kas suvokiama ne juslėmis, t.y. bendriausias Būties savybes ir priežastis. Ji nagrinėja klausimus apie gyvenimo prasmę, mūsų egzistenciją, Dievo buvimą. Viena svarbiausių metafizikos šakų visais laikais buvo ontologija. Šie terminai šiandien kartais netgi vartojami kaip sinonimai. Dabartiniais laikais „metafizika“ pradėta vartoti ir kaip ezoterikos ir okultizmo sinonimas. Metafizinio klausimo pavyzdys:
„Kodėl apskritai yra esinys, o ne priešingai, niekis?“ (Heidegeris)

Terminas „metafizika“ sudarytas dirbtinai, kaip manoma, bibliotekininko Androniko iš Rodo (1 a. pr.m.e.), tvarkiusiam Aristotelio raštus, nusprendus ne gamtos mokslui skirtus raštus pateikti po (gr. meta - „po”) fizikos traktatų (ta meta ta physica biblia - „po dalykų apie gamtą”).
Metafizika būdavo kritikuojama – dažniausiai todėl, kad yra neefektyvi ir nenaudinga. Tarp jos kritikų buvo ir D. Hjumas bei I. Kantas. O anot K. Poperio, metafizikos teiginiai nėra beprasmiai, tačiau jie yra iš principo nepaneigiami, todėl neįmanoma pasakyti, ar teisingi. O kadangi neįmanoma nustatyti, ar jie teisingi, tai neduoda jokios naudos.

Šiuolaikinė filosofija yra postmetafizinė: netoleruoja teorinių schemų, kurios turi pretenziją į universumą, normatyvinį matmenį ir neturi intuityvumo, patirtinio momento. Pvz., Deleuze su Guattari priklausytų postmetafizikams. Jiems medžio vaizdinys būtų klasikinės, vertikalios, t.y. hierarchinės Vakarų mąstymo minties struktūros simbolis. Veikale „Tūkstantis plokštikalnių“ jie medžiui priešpastato rizomą, kurios sąvoką „pasiskolina“ iš botanikos. Rizoma - šakniavaisis, besiplečiantis horizontaliai, besidauginantis ūgliais, kurie negali būti sujungti į vientisą struktūrą. Tai urvo metafora. Rizoma kuria tinklus, kuriuose kiekvienas elementas gali būti susietas su kitais, atsitiktine ir nereguliuojama tvarka. O medžiai jiems būtų veikiau šakojimosi procesai, laikinos ribos, akimirkai sustabdančios rizomą ir jos transformaciją.

Eiliuota forma
Apie ontologiją
Benediktas Spinoza
Dekarto "Ego cogito"
Vitgenšteino kopėčios
Objektyvizmas (Ayn Rand)
A. de Saint-Egziuperi filosofija
Deleuze ir Whitehead sąryšis
Laisva valia ir determinizmas
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Naratyvinis šiuolaikinės sociologijos pagrindas
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
I. Kantas apie organines formas
Mokslo filosofas Tomas Kunas
Dž. Bjudžentalio koncepcija
Monada arba sielos grūdas
Ferdinandas de Sosiūras
Heraklitas iš Efeso
Egzistencializmas
Agnosticizmas
Moralumas
Filosofijos skiltis
Vartiklis