Rusų filosofija: A. Bogdanovas  

Aleksandras Bogdanovas (tikr. pavardė Malinovskis; 1873.08.10-1928.04.07) - rusų marksistinis filosofas, politikas, ekonomistas, gydytojas.
Papildomai apie jį skaitykite >>>>>

Gimė Grodno gubernijos Sokolka mieste mokytojošeimoje, mokėsi Tulos klasikinėje gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. 1892 m. įstojo į Maskvos universiteto fizmato Gamtos padalinį, iš kurio buvo pašalintas 1894 m. už dalyvavimą liaudininkų veikloje ir išsiųstas į Tulą. Vedė užsiėmimus pogrindiniuose darbininkų rateliuose ir jų pagrindu parašė „Trumpą ekonomikos mokslo kursą“ (1897). Kartu suartėjo su V. Bazarovu¹⁾ ir I. Stepanovu²⁾. 1989 m. baigė Charkovo universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą revoliucinėje veikloje suimtas, pusmetį praleido kalėjime, o vėliau buvo trim metams išsiųstas į Vologdą, kur susipažino su N.A. Berdiajevu ir kt. žinomais žmonėmis. Ten dirbo gydytoju. 1902 m. kaip redaktorius parengė rinkinį „Realistinės pasaulėžiūros apybraižos“, nukreiptą prieš knygą „Idealizmo problemos“. Redagavo marksistinį žurnalą „Pravda“. 1903 m. skilus socialdemokratų partijai, prisišliejo prie bolševikų, priklausė „Naujojo gyvenimo“ ir „Proletarijaus“ redakcijoms. 1907 m. vadovavo „ultimatininkų“ grupei, protestavusiai prieš bolševikų dalyvavimą legaliose organizacijose. Nuo 1907 m. gyveno emigracijoje. Lenino nurodymu, 1908 m. pašalintas iš bolševikų partijos.

1909 m. su A. M. Gorkiu ir A.V. Lunačarskiu dalyvavo Kapri įkuriant Aukštąją socialdemokratinę mokyklą darbininkų-propagandistų rengimui ir proletarinės kultūros problemų sprendimui. Leido laikraštį „Pirmyn“. 1911 m. pasitraukė iš politikos ir užsiėmė mokslu.

1914 m. grįžo į Rusiją ir kaip gydytojas buvo pasiųstas į frontą. Jis nepalaikė lozungo imperialistinį karą paversti pilietiniu, manydamas, kad proletariatas turi siekti ne politinės valdžios, o kultūrinio „subrendimo“.

1917 m. vasario revoliuciją laikė demokratiška, proletariatas turėtų remti Laikinąją vyriausybę, siekiant sukurti parlamentinę respubliką. Nurodė būtinybę tęsti karą dėl „revoliucijos apgynimo“. Nepritardamas bolševikams, vis tik gynė radikaliąsias partijas. Kritikavo Lenino mokymą apie „valstybę-komuną“ kaip pereinamąją formą į socializmą. Tarybas laikė netobulais organais, nes neturi parlamentinio prieštaravimo užglaistymo mechanizmo, todėl reakcija būtinai sukels pilietinį karą. Pripažino „Bresto taiką“, tačiau atmetė „karinio komunizmo“ metodus (tą terminą pirmąkart panaudojo A. Bogdanovas 1917 m.).

Spalio revoliuciją priėmė kritiškai, tačiau aktyviai dalyvavo Proletkulto veikloje ir pagrindė jo ideologiją. 1918-1926 m. dėstė Komunistinėje akademijoje.

Gana anksti ėmė linkti prie visaapimančios filosofinės sistemos kūrimo. Reiškinių pasaulį priimti kaip socialinę veiklą jam reiškė jame įžvelgti kolektyvinio darbo barą, kuriame susiduria žmogaus aktyvumas ir stichinis daiktų pasipriešinimas. „Aktyvumas“ ir „pasipriešinimas“ - pagrindinės jo „veiklos ontologijos“ sąvokos. Visos tikrovės įgaunamos formos, iš esmės, tėra skirtingi aktyvumo ir pasipriešinimo kombinacijos. Nuolatiniame tų formų atsinaujinime išsilaiko tie, kuriuose ta priešprieša yra stabilesnė ir harmoningai suderinta. Tokią tikrovę A. Bogdanovas apibūdina kaip bendraorganizacinį požiūrio tašką. Tai ne vien tik intelektualinė pozicija, o turi ir klasinį pobūdį. Ji visiškai svetima buržuaziniam individualizmui, tačiau būdinga klasei, savo darbu tvarkančia pasaulį ir save pačią. Todėl proletariatui būtina susikurti savitą kultūrą.

Tuo remiantis, A. Bogdanovas kuria filosofinį mokymą - empiriomonizmą, esantį kartu ir teoriją, ir filosofine patirties (kaip pirminės ir vienintelės realybės) kritika ("Empiriomonizmas", 1904-06). Pažinio procesas yra ideologinių formų kaita. Jame kolektyvizmas pasireiškia kaip esminis proletariato pasaulėžiūros principas ir išstoja prieš buržuazinį individualizmą (kurio centre stovi asmeninis "aš").

A. Bogdanovui kultūra - tai darbo, bendravimo, pažinimo ir gyvenimo organizavimo būdai, kuriuos, kaip visuotinai priimtinus, sukuria stambūs socialiniai kolektyvai (klasės, socialinės grupės).

Iš tikro, empiriomonizmas buvo eklektiškas marksizmo ir machizmo³⁾ elementų junginys. Jį sukritikavo Plechanovas⁴⁾ ir Leninas veikale "Materializmas ir empiriokriticizmas".

Palaipsniui A. Bogdanovas nuo empiriomonizmo pereina prie "visuotinio organizacinio mokslo", tektologijos, kūrimo ("Tektologija", 1913-22). Tektologija prilygintina filosofijai, tačiau turi empirinį pobūdį, numatantį eksperimentinius tyrinėjimo būdus. Ji privalo ne tik susikurti savo metodus, bet ir tirti bei paaiškinti juos. Tad i yra daugelio mokslų užbaigimas. Ji turi tapti viso pažintinės veiklos pertvarkos veiksniu (įveikti mokslų specializaciją), o taip pat, kas svarbiau, visuomeninių santykių (kai visos socialinės "blogybės" išnyks mokslinio planavimo dėka). Tad ši teorija yra kraštutinio racionalizmo forma.

Teoriniu požiūriu, tektologija gali būti laikytina kibernetikos (bendrosios sistemų teorijos), o iš dalies ir sinergetikos, pirmtake. Tačiau dėl specifinio ideologinio konteksto „organizacinis“ A. Bogdanovo mąstymas tapo vienu iš šiuolaikinio totalitarizmo (su jo „Socialinės inžinerijos“ koncepcija) šaltinių.

Savo pažiūras apie socialinę struktūrą A. Bogdanovas išdėstė „Moksle apie visuomeninę sąmonę“ (1914), kur pateikė humanizmo apibrėžimą (artimą rusų filosofijos tradicijai): „Išoriškai humanizmas apibūdinamas potraukiu antikinio meno, mokslo, filosofijos kūrimui: ieškojimui to, kas iš jų liko, jų studijavimui. Jų mėgdžiojimu. Tikrovėje jis yra kažkas daugiau... Humanizmas buvo pirmasis naujosios europietiškos visuomenės bandymu susisteminti individualistinę pasaulėžiūrą. Jis sąmoningai savo tikslu kėlė 'humana', 'žmogiška' (iš čia ir pavadinimas 'humanizmas') kaip priešstatą 'dieviška', 'divana', iki tada viešpatavusiam gyvenimui“.

Fantastiniame romane „Raudonoji žvaigždė“ (daugiau apie jį skaitykite >>>>>) asmenybės laimę apibūdino kaip kolektyvinio gyvenimo laimę. Jame nuspėta nemažai ateities ypatybių ir yra savotiška utopija-perspėjimas.

1926 m. A. Bogdanovas įkūrė ir vadovavo pirmajam pasaulyje kraujo perpylimo institutui; mirė, atlikdamas bandymą su savimi.

Papildomai apie jį skaitykite >>>

---

¹⁾ Vladimiras Bazarovas (1874-1939) – rusų marksistas, revoloicionierius, žurnalistas, filosofas, ekonomistas, žinomas kaip TSRS planinės ekonomikos pionierius (nuo 1926 m.). Kartu su I. Stepanovu išvertė K. Markso „Kapitalą“ (1907-09). Iki Pirmojo pasaulinio karo daug rašė politinėmis ir filosofinėmis temomis, per karą ir revoliuciją – užsiėmė publicistika, o po revoliucijos – apie ūkio klausimus. Prieš karą pasireiškė kaip machizmo šalininkas – būtent jį V. Leninas kritikavo „Materializme ir emporiokriticizme“. (1909).
1930 m. kartu su 14 ekonomistų buvo suimtas. Į Maskvą grįžo 1935 m., užsiėmė daugiausia vertimais. Mirė nuo plaučių uždegimo.

²⁾ Ivanas Skvorcovas-Stepanovas (1870-1928) - rusų bolševikas, istorikas, ekonomistas, marksistinių kūrinių autorius, 1917 m. – pirmasis RTFSR finansų ministras. Vienas iš politinės cenzūros sukūrėjų. Buvo aršus ateistas; su E. Jaroslavskiu organizavęs ateistinę propagandinę kampaniją, kurios metu naudojo originalius metodus. Mirė nuo sunkios vidurių šiltinės formos.

³⁾ Ernstas Machas (Ernst Waldfried Josef Wenzel Mach, 1838-1916) – austrų filosofas ir fizikas, žinomas savo indėliu į fiziką (Macho skaičius ir smūginių bangų tyrimai). Užsiėmė, optika, akustika, dujų dinamika. Kaip mokslo filosofas, jis padarė didelę įtaką loginiam pozityvizmui. Pasižymėjo subjektyviojo idealizmo požiūriais. Susidarius krizei fizikoje buvo bandoma pagrindines sąvokas aiškinti naujai. E. Machas absoliučios erdvės, laiko, judėjimo, jėgos ir kitoms kategorijoms pateikė reliatyvistinį aiškinimą apie subjektyvų jų pobūdį. Anot jo, pasaulis yra „jutimų kompleksas“, o mokslo užduotis – tik aprašyti tuos jutimus. Buvo atomizmo priešininku – atomus laikė tik hipoteze, leidiančia paaiškinti fizikinius ir cheminius reiškinius. Įvedė mintinio eksperimento sampratą.
Taip pat žr. >>>>>

⁴⁾ Georgijus Plechanovas (1856-1918) – rusų liaudininkas, politinis veikėjas, filosofas, marksizmo teoretikas. 1880 m. emigravo ir 1883 m. Ženevoje įkūrė „Darbo išvadavimo grupę“, kuri propagavo marksizmą. Buvo laikraščio „Iskra“ iniciatorius ir leidėjas. 1903 m. įsijungė į Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos veiklą, tačiau nesutiko su Lenino vadovaujamos daugumos nuostatomis dėl politinės veiklos metodų ir liko su menševikais. Į Rusiją grįžo po 1917 m. Vasario revoliucijos, vadovavo socialdemokratų grupei „Jedinstvo“, rėmė Laikinąją vyriausybę. Laikėsi istorinio materializmo pažiūrų, kurias taikė ir estetikoje – teigdamas, kad joje yra būtinas mokslinis metodas, meno sociologija. Yra keliolikos teorinių filosofijos, sociologijos, estetikos, etikos, istorijos darbų autorius.

---

Vampyrinė Bogdanovo revoliucija

Kaip bet kuri „visuotinė“ teorija, marksizmas gana greitai apaugo dukterinėmis teorijomis, - ir net Marksas buvo priverstas kartą pasakyti, kad jis nėra marksistas. Tarp jų ėmė rastis ir idealistinės erezijos, kurių viena buvo A. Bogdanovo empiriomonizmas.

Pralaimėjus 1905 m. revoliucijai, pasireiškia nesutarimai su ortodoksiniais materialistais, tarp jų ir V. Leninu. Mat A. Bogdanovas nepripažino nepriklausomo materialių objektų egzistavimo aksiomos ir įrodinėjo, kad žmonija, galinti keisti pasaulį, turi sugebėti teoriškai ištirti ir praktiškai atgaminti bet kurią materijos rūšį; todėl nėra jokios būtinybės turėti koncepciją materijai, esančiai virš mokslinio pažinimo. V. Leninas tai laikė nukrypimu į idealizmą, nes materija per žmogų tepažįsta materiją – ir nieko daugiau.

Tačiau A. Bogdanovas rado puikią formą savo požiūriams išreikšti – utopiniu romanu „Raudonoji žvaigždė“ (1907). Vienas senas bolševikas, pasirašęs S. D., recenzijoje pastebėjo: „Buvo 1907 m. lapkritis, kai pasirodė ‚Raudonoji žvaigždė‘: reakcija jau įsigalėjo, tačiau mumyse, eiliniuose bolševizmo darbininkuose, vis dar negeso viltys apie greitą revoliucijos atgimimą, ir būtent tokią kregždutę matėme tame romane. Įdomu pastebėti, kad daugeliui mūsų visai nepastebėta praslydo pagrindinė autoriaus mintis apie visuomenės organizaciją ir jos principus. Vis tik apie romaną daug kalbėjo partiniuose sluoksniuose“.

Romano siužetas toks: revoliucionierius Leonidas N. susipažįsta su partijos nariu Menni ir paaiškėja, kad šis – marsietis [pasirodo, Žemėje apsilankė ir kurį laiką gyveno užsimaskavę marsiečių žvalgai], pakviečiantis aplankyti Marsą, kad susipažintų su aukšta marsiečių, jau sukūrusių komunizmą, kultūra.

Visai K. Marksą atitinkanti technokratinė utopija – nekūrybiškas darbas perduotas mašinoms, proletariatas senai išnykęs kaip klasė, tapęs aukštos kvalifikacijos specialistais, prižiūrinčiais tas mašinas. Gamybos valdymas leidžia nustatyti, kuriame veiklos sektoriuje perdaug darbo jėgos, o kuriame trūksta. Darbuotojų savimonė ir atsakomybė tokio aukšto lygio, kad jie gali nedelsiant keisti darbo vietą. Tokių darbuotojų vartojimas niekuo neribojamas, o pinigai jau senai prarado bet kokią prasmę.

Romanui buvo nulemta sėkmė – dėl kelių priežasčių. Autorius susipažino su pirmtakų (A. Liakidė,  K. Lasvicas,  H. Velsas, P. Infantjevas), aprašiusių marsiečių visuomenę (žr. >>>>>), patirtimi. Antra, panaudojo madingas evoliucijos teorijas (Saulės sistemos, Darvino,  Markso). Trečia, gerbūvis pasiekiamas pašalinant įprastinius, tačiau diskriminuojančius įstatymus (priimtus tiek imperiškoje Rusijoje, tiek apsišvietusioje Europoje). Daugelio problemų išsprendimas atsisakant, tarkim, vienpatystės leidžiant laisvą partnerio pasirinkimą sukėlė karštas polemikas skaitytojų rate, tačiau dauguma revoliucinės utopijos šalininkų intuityviai jautė, kad pasenusių tradicijų, pagrįstu kapitalistiniu „prekė-pinigai-prekė“ principu, išnykimas komunizme neišvengiamas – patinka tai, ar ne.

Beje, dideliu Bogdanovo-Malinovskio nuopelnu yra tai, kad jis pirmasis nurodė prasminę seką - Marsas- raudonoji žvaigždė-komunizmas – kuri vėliau taps įprasta, o dar vėliau jos pradinė prasmė bus pamiršta ir išliks tik kai kuriuose visuomeninės pasąmonės tamsiuose užkaboriuose. Tačiau Bogdanovo laikais viskas buvo aišku ir vaisku. Ir be galo logiška.

Pagal Kanto-Laplaso teoriją, Marsas dukart senesnė planeta už Žemę (žr. daugiau >>>>), o P. Louelis įrodinėjo, kad kanalus iškasė išsivysčiusi civilizacija (apie kanalų Marse istoriją žr. >>>>). Marksizmas teigia, kad aukščiausia visuomenės išsivystymo forma yra komunizmas. Taigi, marsiečiai privalo gyventi komunizmo sąlygomis. O aukščiausia išsivystymo stadija leidžia spėti apie kosminę ekspansiją. Taigi, komunizmas ir kosmonautika yra susiję. Tad marsiečiai, tikriausiai, jau įsisavinę Saulės sistemą ir netrukus apsilankys Žemėje. O kokios bus to vizito pasekmės, klausimas. Gal kolonizacija. Gal revoliucijos eksportas. Kaip bebūtų, su mumis kalbėsis kaip su lygiais tik tada, kai patys laimėsim revoliuciją ir sukursim komunizmą...

Tačiau A. Bogdanovas nepasitenkino komunizmo vizijomis. Jis pabandė savaip išspręsti prieštaravimą tarp „dvasia“ ir „materija“ kategorijų, jį atmesdamas kaip neegzistuojantį. Vis tik kaip marksistas, jis laikė, kad visuomeninė patirtis apsprendžia žmogaus sąmonę. Tačiau, skirtingai nuo V. Lenino, laikė, kad besivystydamas gali pasiekti tikrai „dieviškų“ aukštumų ir pradėti keisti objektyvius gamtos dėsnius. Kolektyvinis individas (naujojoje kultūroje kartu ir subjektas, ir objektas) sugebės savo gyvenimišką patirtį pertvarkyti taip, kad materija siektų idealios harmonijos. Pabrėždamas brolybę kaip būsimos visuomenės pagrindą, Bogdanovas svajojo apie žmonijos sulydymą į vieningą šeimą ... perpilant kraują.

Jo ekscentriškoje fantazijoje etika susiliejo su fiziologija: jaunas kraujas išgydys ligonius ir palaikys senyvų sveikatą. Atjaunėjimo technologija aprašoma taip: „Mes apsikeičiame krauju tarp dviejų individų, kurių kiekvienas gali kitam perduoti daugybę gyvenimo pagerinimo veiksnių. Tai paprastas vienu metu vykstantis kraujo perpylimas, vieno žmogaus kitam ir atgal [...] Vieno asmens kraujas tęsia gyvenimą kito organizme, jame susimaišydamas su jo krauju ir stipriai atnaujindamas visus audinius. [...] Jaunas žmogus nesensta nuo pagyvenusio kraujo: tai, kas jame yra silpna, sena, greitai įveikiama jauno organizmo. Tačiau tuo pat metu iš jo įsisavinama daug tai, ko trūko šiam organizmui“.

Štai apie tokį „progresyvą“ svajojo A. Bogdanovas – ir net bandė įgyvendinti praktiškai. Po Spalio revoliucijos Maskvoje buvo įkurtas pirmasis pasaulyje Kraujo perpylimo institutas, kurio direktoriumi tapo a. Bogdanovas! O po kelių metų jis mirė, susikeitęs krauju su sergančiu maliarija.

V. Kaniuka pasakoja: „Institute daug kas buvo padaryta pirmąkart pasaulyje. Tame tarpe ir pilnas vieno žmogaus kraujo perpylimas kitam. Tarp savanorių, su kuriais buvo daromi tie bandymai, buvo Bogdanovo sūnus Aleksandras Aleksandrovičius Malinovskis [ateityje – žinomas genetikas]. Tėvo eksperimente jis dalyvavo būdamas 25 metų. Jo kraują pakeitė 40-mečio atleto krauju. Netrukus Malinovskio, nuo gimimo buvusio silpnos sveikatos, konstitucija ėmė keistis. Aš jį prisimenu kaip stiprų, stambių kaulų vyriškį“.

Raudonoji ... planeta
V. Vernadskio noosfera
Rusų kosmizmo gimimas
Didžioji Marso revoliucija
Sofijalogas S. Bulgakovas
Raudonosios žvaigždės šviesa
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Maksimas Gorkis atmetus mitus
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Poetinė Kalistrato Žakovo mitologija
N. Berdiajevas - rusų religinis filosofas
J. Habermasas: Nuosaiki proto kritika
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
K. Jungas ir alchemijos atgimimas
Pagrindinė sofijalogijos problema
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Kritiniai etiudai (Berdiajevas)
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Nyčė: Valia mirčiai
Lenino marsiečiai
Aronas Gurvičius
Erichas Fromas
Anti-semitizmas
Filosofijos skiltis
Vartiklis