Rudolfas Šteineris. Arimaniška apgaulė
Ciurichas, 1919 m. spalio 27 d.

Taip pat skaitykite R. Šteineris. Krikščionybės esmė    

Šiandieną kreipiantis viešai vienu svarbiausių mūsų laikmečio klausimu yra tas didelis skirtumas, kai kalbama žinant Pasaulio istorinės evoliucijos gilumines jėgas, t.y. pasišventimo mokslo, ir kai kalbama be tokio žinojimo. Tai gana lengva sakyti apie šiuolaikinius klausimus, kai remiamasi išorinio pažinimo duomenimis, kurie laikomi moksliniais, praktiniais ir t.t. Tačiau nepaprastai sunku kalbėti apie tokius dalykus iš pasišventimo mokslo, iš kurio tikrai kilo tai, su kuo esame susiję tokiuose susirinkimuose kaip šis, pozicijų.

Rudolfas Šteineris Iš įvairių tvirtinimų, padarytų čia ir kuriuos taip pat sutiksite kai kuriuose mano kursuose-paskaitose, žinote, kad šiuolaikinio laikotarpio pradžia turime laikyti 15 a. vidurį. Mes visad šį laikotarpį – kurio tesam tik pradžioje - vadiname penktąja po-Atlantine epocha. Ji pakeitė Graikų-lotynų epochą, kurią atskaičiuojame nuo 8 a. pr.Kr. iki 15 a. vidurio; ir dar toliau turim Egipto-chaldėjų epochą. Tai nurodžiau tik tam, kad galėtumėm prisiminti kur, žmonijos evoliucijoje kaip visumoje, mes talpinam epochą, kurioje jaučiamės šiuolaikiniais žmonėmis.

Dabar, jūs žinote, Graikų-lotynų epochos pirmo trečdalio pabaigoje įvyko Golgotos misterija. Ir daugeliu skirtingų aspektų mes apibūdinome, kas iš tikro, faktiškai visai Žemės evoliucijai, įvyko žmonių evoliucijoje per Galgotos misteriją. Šiandien į šią plačią apžvalgą įtrauksim skirtingus žmoniją liečiančius dalykus, susijusius su ta Misterija.

Į tai atsižvelgiant, pažvelkime atgal į tolimesnius laikus, tarkim į 3 tūkst. pr.Kr. pradžią. Jūs suvokiate, kiek mažai išorinėje istorinėje tradicijoje kalbama apie ankstyvą žmonių rasės evoliuciją Žemėje. Taip pat žinote, kaip istoriniai dokumentai rodo į Aziją, į Rytus. Iš daugelio Antroposofijos šaltinių jūs sužinote, kad kuo toliau einam į žmogaus evoliucijos pradžią, tuo labiau skirtingą randame žmogaus Sielos konstituciją ir kažką, panašaus į pirmapradę išmintį, esančią visos žmonių evoliucijos pagrindu. Toliau sužinote, kad tam tikros žmonijos senosios išminties tradicijos buvo išsaugotos siaurose slaptose grupėse, iki pat 19 a. Jos išsaugotos mūsų laike – tačiau, didesniąja dalimi, visiškai neteisingai.

Kai dabartinis žmogus kai ką sužino iš tokios pirminės išminties, jį sukrečia realijų, kurias aptaria, gelmė. Dar tyrimuose, kuriuos atlikome daugelį metų, buvo parodyta, kad tokia plačiai paplitusi išmintis visada kontrastavo su Pasaulio ir gyvenimo supratimu, kurį turėjo Žydų tauta ir kuris buvo visiškai kito pobūdžio. Gana teisingai pirminė išmintis apibrėžiama kaip pagoniškas elementas ir tam priešingas yra žydiškas elementas. Iš išorinių tradicijų ir literatūros jūs sužinote, kaip tada iš žydiško elemento kilo krikščioniškas elementas.

Jūs jau galite iš tų išorinių faktų surinkti tai, ką prašau paminėti mintyse, o būtent tai, kad žmonių evoliucijoje svarbu buvo žydišku elementu, iš kurio dalinai išsirutuliojo krikščionybė, konfrontuoti senajam pagoniškam elementui ir jo išminčiai. Pradinei pagoniškai išminčiai savo pilnumu nebuvo skirta būti vienintele įtaka tolimesnei žmonijos evoliucijai. Ir dabar gali kilti klausimas: kodėl senoji pagoniška išmintis, daugeliu aspektų tokia didinga, turėjo išgyventi naująją formą, transformaciją per judaizmą ir krikščionybę? Toks klausimas būtinai kyla.

Atsakymas pateikiamas iniciacijai-išminčiai tik per ypatingai svarų faktą, per įvykį, nutikusį labai senai Azijoje, 3 tūkst. pr.Kr. pradžioje. Aiškiaregystė žvelgdama į praeitį aptinka, kad antžmogiškos Būtybės inkarnacija žmogišku pavidalu įvyko ten pat, kaip ir Golgotos atveju antžmogiškos Kristaus būtybės inkarnacija Jėzaus iš Nazareto žmoguje. 3 tūkst. pr.Kr. inkarnaciją labai sunku atsekti, net su aiškiaregystės, iniciacijos mokslu. Ji žmonijai davė kažką ypatingai švytinčio, turinčio didelį poveikį. Tai, ką ji davė žmonijai, faktiškai buvo pirmaprade išmintimi.

Nagrinėjant išoriškai, galima tarti, kad tai buvo giliai į tikrovę praninkanti išmintis: šalta, pagrįsta idėjomis, su mažai jausmo. Tikroji vidinė šios išminties prigimtis gali būti įvertinta tik einant atgal link tos iniciacijos, labai senai įvykusios Azijoje. Retrospektyviam aiškiaregystės žvilgsniui atsiveria, kad tai buvo tikroji Liuciferio galios inkarnacija žmoguje.

Ir ši Liuciferio inkarnacija žmonijoje buvo trečioje po-Atlantinėje civilizacijoje paplitusios išminties šaltiniu.

Paplitusio kultūrinio impulso, atgaminto iš azijietiško, liuciferinio, likutinis efektas egzistavo net ir graikų laikais. Liuciferio išmintis buvo didžiausia nauda žmonijai toje evoliucijos epochoje – tam tikru būdu, graduotai pagal skirtingas tautas ir rases, tarp kurių buvo paskleista. Ji visiškai atpažįstama per visą Aziją, o tada Egipto, Babilono civilizacijose ir netgi Graikijos kultūroje.

Viskas, kas buvo galima to meto žmonijai mąstymo, poezijos srityse, veikloje, buvo apibrėžta per tą Liuciferio impulso įėjimą į žmonių civilizaciją.

Žinoma, labai norėtųsi tarti: tai buvo Liuciferio inkarnacija, tad mes turėtume šalintis nuo jos! Toks noras gali priversti šalintis grožio ir didingumo, kuris teko žmonijai iš tos Liuciferio tėkmės, nes graikų kultūros vaisiai visu savo gražumu kilę, kaip sakyta, iš tos evoliucijos tėkmės. Visa gnostiškoji mintis, gyvavusi Golgotos misterijos laikais, įspūdinga išmintis, savo šviesą skleidžianti giliai į Kosmines realijas – visas gnostiškasis pažinimas buvo inspiruotas impulso, ateinančio iš Liuciferio jėgų. Nereikia sakyti, kad gnostinė mintis yra klaidinga; ji tik apibūdinama pasakymu, kad ji persmelkta Liuciferio galiomis.

Tada, gerokai daugiau nei du tūkstančiai metų po Liuciferio inkarnacijos, atėjo Golgotos misterija. Galima sakyti, kad žmonės, tarp kurių išplito šios Misterijos impulsas, vis dar buvo pilni ir jautė tai, kas atėjo iš Liuciferio impulso. Ir tada į civilizuotos žmonijos evoliuciją įsiliejo visai kitoks impulsas, iš Kristaus kylantis impulsas. Mes dažnai kalbame, ką šis Kristaus impulsas reiškia žmonijos viduje. Kristaus impulsas – tai tik paliesiu šiandien – buvo priimtas širdimis ir protais, kuriuos ką tik apibūdinau. Šiuos dalykus reikia nagrinėti be išankstinės nuostatos; kitaip nepavyksta suprasti ypatingo būdo, kaip krikščioniškas impulsas buvo gautas pirmais mūsų eros šimtmečiais.

Kai Liuciferio impulsas ėmė vis labiau blėsti, žmonės ėmė vis mažiau buvo pajėgūs teisingai absorbuoti Kristaus impulsą. Pažiūrėkite, kiek daug materialistiškumo šiais laikais. Tačiau jei paklausite savęs, kas konkrečiai tapo materialistiniu, tai turime atsakyti: didelė šiuolaikinės krikščioniškos teologijos dalis. Nes tai pats stipriausias materializmas, kai ji nemato Kristaus Jėzaus iš Nazareto žmoguje. Ji mato tik žmogiškąją būtybę, „paprastą žmogų iš Nazareto“, kurį galima suprasti, jei truputį kilsteli link aukštesniojo supratimo. Kuo labiau Jėzus iš Nazareto imamas kaip įprasta žmogiška būtybė, priklausanti kitų išskirtinių asmenybių rangui, tuo labiau tai apibūdina materialistinę šiuolaikinės teologijos tendenciją. Iš viršjuslinio Giolgotos nutikimo elemento šiuolaikinė teologija nori pripažinti mažai, nepaprastai mažai.

Į žmoniją įsiliejantys impulsai iš Liuciferio šaltinio pamažu leidosi žemyn į Sielą. Tačiau iš kitos pusės, kitas impulsas, kurį vadiname arimaniškuoju, šiais laikas vis stiprėja. Artimiausioje ateityje ir ateinančiais amžiais jis taps dar stipresnis. Arimaniškasis impulsas kyla iš viršjuslinės Būtybės, besiskiriančios nuo Kristaus ar Liuciferio. Artu su „viršjuslinis“ galima vadinti ir „po-jusliniu“ – tačiau tai ne svarbiausia. Šios Būtybės įtaka taps ypač galinga penktojoje po-Atlantinėje epochoje. Jei pasižiūrėsim į supainiotas paskutiniųjų metų aplinkybes, tai aptiksime, kad žmonės į tokias chaotiškas sąlygas buvo atvesti per arimaniškąsias galias.

Taip, kaip įvyko Liuciferio inkarnacija 3 tūkstm. pr.Kr. pradžioje, kaip įvyko Kristaus inkarnacija Golgotos misterijos laikais, taip įvyks vakarietiška Arimaniškosios būtybės inkarnacija netrukus po mūsų žemiškojo buvojimo pabaigos, o iš tikro, tai 3-iame tūkstantm. po Kristaus. Norint suformuoti teisingą žmonijos istorinio vystymosi per maždaug 6 tūkstančius metų koncepciją, reikia suvokti, kad viename poliuje randasi Liuciferio inkarnacija, centre – Kristaus inkarnacija, o kitame poliuje – Arimano inkarnacija. Liuciferis yra jėga, žmoguje pažadinti viską, kas fanatiška, visas klaidingas mistines jėgas, viską, kas fiziologiškai linkę kraujyje sukelti betvarkę ir taip išaukštinti žmogų virš savęs ir už savęs. Arimanas yra jėga, padaranti žmogų sausu, prozišku, gyvenimišku – kuri sukietina jį ir atveda į materializmo liūną. O tikroji žmogaus prigimtis ir esmė yra, iš esmės, pastangos išlaikyti pusiausvyrą tarp Liuciferio ir Arimano jėgų; Kristaus principas padeda žmonijai nustatyti tokią pusiausvyrą.

Šiedu poliai – Liuciferio ir Arimano – nuolat randasi žmoguje. Narinėdami istoriškai aptinkame, kad Liuciferio pradas vyravo tam tikrose ikikrikščioniško laikmečio kultūrinio vystymosi tėkmėse bei tęsėsi pirmaisiais mūsų eros amžiais. Iš kitos pusės, Arimano prado įtaka veikė pradedant 15 a. Viduriu ir stiprės iki pat faktinės Arimano inkarnacijos, įvyksiančios Vakarų civilizacijoje.

Dabar apibūdinimas tokių dalykų, kurie buvo parengiami ilgą laiką. Arimaniškosios galios ruošia žmonijos evoliuciją taip, kad ji gali tapti Arimano auka, kai jis pasirodys žmogaus forma Vakarų civilizacijoje – kuri tada sunkiai pavadintina „civilizacija“ mūsų supratimu – kaip kadaise Liuciferis pasirodė žmogaus forma Kinijoje, kaip kadaise Kristus pasirodė žmogaus forma Mažojoje Azijoje. Beprasmiška šiandien maitintis iliuzijomis dėl to. Arimanas apsireikš žmogaus pavidalu ir tėra vienintelis klausimas, kaip pasiruošusią jis ras žmoniją. Ar pasiruošimas paruoš jam žmoniją, dabar besivadinančią civilizuota, kaip jo pasekėjus, ar jis ras jam besipriešinančią žmoniją. Tai visai nepadeda atsiduoti iliuzijoms. Žmonės šiandien traukiasi nuo tiesos ir neįmanoma ją jiems pateikti nepridengta forma, nes jie ją išjuoktų ir iš jos tyčiotųsi. Tačiau jiems ją davus per „Tretinį socialinį organizmą“, kaip dabar bando tai daryti, tada jie jos neturės bet kuriuo atveju – bent jau ne dauguma. Faktas, kad žmonės atmeta tokius dalykus, yra tiesiog viena priemonių, kurias arimaniškosios jėgos gali panaudoti ir kurios suteiks Arimanui tikėtiniausią veikimą, kai jis žmogaus pavidaru pasirodys Žemėje. Toks svariausių tiesų atmetimas yra tiksliai tai, kas Arimanui pastatys tikriausią tiltą jo sėkmei. Ir niekas nepadės mums rasti teisingos pozicijos Arimano vaidmeniui žmonių evoliucijoje, panaikinant išankstinį išnagrinėjimą jėgų, per kurias veikia Arimano įtaka, kaip pažinimą jėgų, kuriomis žmonija galėtų apsiginkluoti prieš pagundas bei suklydimus. Todėl trumpai pažvelgsime į skirtingus dalykus, kurie padeda Arimanui ir kuriuos arimaniškosios jėgos, veikiančios iš viršjuslinių Pasaulių per žmonių protus, ypač bus veiksnūs užtikrindami tokį gausų pasėkėjų būrį, koks tik gali būti.

Viena priemonių yra tai, kad nesuvokiama, kas iš tikro svarbu žmogui iš tų minties ir koncepcijos tipų, kurie dabar vyrauja. Aišku, žinote, kad yra didelis skirtumas tarp to, kaip žmogus jautė buvojančiu visame Kosmose, tarkim, Egipto laikais ir net Graikijos laikais, ir kaip jis jaučia pradėdant nuo dabartinio amžiaus pradžios pradedant Viduramžių pabaiga. Įsivaizduokite gerai instruktuotą senovės egiptietį. Jis žinojo, kad jo kūnas sudarytas ne tik iš komponenčių, egzistuojančių čia, Žemėje, ir kurios įkūnytos gyvūnų, augalų, mineralų karalystėse. Jis žinojo, kad jėgos, kurias jis matė Žvaigždėse viršuje, veikė jo esybėje; kaip žmogus jis jautėsi viso Kosmoso nariu. Jis visą Kosmosą jautė ne tik gyvu Gyvenimu, bet ir sudvasinta ir pakylėta Siela; jo sąmonėje gyveno kažkas iš Kosmoso, iš Kosmoso dvasinės prigimties ir Kosmoso gyvenimo Dvasinių būtybių. Visa tai buvo prarasta vėlesnės žmonijos istorijos metu. Šiandien žmogus iš Žemės žvelgia į viršų į Žvaigždžių pasaulį ir jis jam užpildytas nejudančiomis žvaigždėmis, saulėmis, planetomis, kometomis ir pan. Tačiau kokiomis priemonėmis jis studijuoja tai, kas žvelgia iš viršaus į jį iš kosminės erdvės? Jis tiria tai matematikos, mechanikos mokslo pagalba. Kas išsidėstę aplink Žemę prarado Dvasią, prarado Sielą, ir net Gyvybę. Tai milžiniškas mechanizmas, kurį privalu pažinti, faktiškai, tik matematinių, mechanikos dėsnių pagalba. Šių matematinių, mechaninių dėsnių pagalba mes jį puikiai pažįstame! Dvasinio mokslo mokinys neabejotinai yra tas, kuris vertina Galileo Galilėjo,  Keplerio ir kitų pasiekimus, tačiau tai, kas persmelkia žmonių supratimą ir suvokimą per tų kvailų Dvasių žmonijos istorijoje dogmas tik parodo Visatą kaip milžinišką mechanizmą.

Ką tai reiškia, atsiskleidžia tik tam, kuris sugeba suvokti žmogaus vientisą prigimtį. Tai astronomams ir astrofizikams labai patogu Visatą įsivaizduoti kaip mechanizmą, kurį galima suprasti ir apskaičiuoti matematine formule. Tai tikrai, kuo žmogus tikės nuo atsibudimo ryte iki prigulimo vakare. Tačiau tose nesuvokiamose gelmėse, kurių nepasiekia savo budraujančia sąmone, tačiau kurios vis tiek priklauso jo esačiai ir kuriose jis gyvuoja tarp užmigimo ir prabudimo, kažkas, visiškai besiskiriantis Visatos atžvilgiu, įsilieja į jo Sielą. Žmogaus Sieloje gyvuoja pažinimas, kuris nors ir nežinomas budraujančiai sąmonei, vis tik randasi Sielos gelmėse ir formacijose – Dvasios, Sielos gyvenimo ir Kosmoso gyvenimo pažinimas. Ir nos budraujanti žmogaus sąmonė nežino, kas vyksta bendraujant su Visatos Dvasia, Siela ir Gyvenimu jo miego metu – Sieloje visi tie dalykai yra; jie gyvena joje. Ir daug kas iš suirutės, jaučiamos šiuolaikinio žmogaus, išvedama iš disharmonijos tarp to, ką išvyvena Siela, ir to, ką budraujanti sąmonė laiko pasaulio koncepcija.

O ką Antroposofinio dvasinio mokslo dvasia sako apie tuos dalykus? Ji sako: kad tai, ką žmonijai atnešė Galileo Galilėjus,   Keplerio idėjos yra didingos ir galingos žinios, tačiau tai, jokiu būdu, ne absoliuti tiesa. Tai tik vienas Visatos aspektų, viena tam tikro požiūrio taško pusė. Tai tik per šiuolaikinio žmogaus pasipūtimą sakoma: „Ptolemėjaus pasaulio sandara – kūdikystė; tai tas, ką žmonės turėjo, kai buvo vaikais. Mes atlikome tokius didelius žingsnius – tiesiai „į Žvaigždes“ ir tai tas, ką laikome absoliučiu“. Tai tiek pat mažai absoliutu kaip ir Ptolemėjaus sistema, tai tik vienas aspektų. Vienintelis teisingas požiūris – anot Dvasinio mokslo – suvokti, kad visa, ką pripažįstame tik per Matematikos pasaulį, per Mechanikos pasaulį, tik mechaninio pobūdžio Schematišku pasauliu, nėra absoliučia tiesa apie Visatą, o tik iliuzijos. Illiuzijos yra būtinos, nes žmonija pereina per kintančias mokymosi formas įvairiose vystymosi stadijose. Šiuolaikiniam mokymuisi mums būtinos tokios matematinės prigimties iliuzijos apie Visatą, mes privalom jas gauti, tačiau privalom žinoti, kad jos yra iliuzijos. Ir labiausiai jos iliuzijos, kai mes jas perkeliam į savo kasdienę aplinką, kai kartu su atomistinėmis ar molekuliarinėmis teorijomis mes net nesiekiame sukurti kažkokio astronomijos pavidalo Žemės substancijoms. Teisingas požiūris į visą šiuolaikinį mokslą, tiek, kiek jis mąsto tokiomis kryptimis, yra suprasti, kad jo žinios tėra iliuzija.

Tam, kad jo inkarnacija galėtų įgauti tinkamiausią formą, didžiausiu Arimano rūpesčiu yra tai, kad žmonės privalo savo tobulinti pnaudodami visą šiuolaikinio mokslo iliuzoriškumą, tačiau nežinant, kad tai iliuzija. Arimanas ypač susirūpinęs žmonių pasiekimais matematikoje, tačiau be to, kad matematinės- mechanistinės Visatos koncepcijos tėra iliuzijos. Jis intensyviai siekia žmonėms pateikti chemiją, fiziką, biologiją ir kt. taip, kaip jie pateikiami šiandien su visais jų nepaprastais efektais, ir siekia priversti žmones tikėti, kad tai absoliučios tiesos, o ne tik požiūriai, panašūs į fotografijas, vaizdus turinčias tik vienoje pusėje. Jei fotografuojate medį iš vienos pusės, tai gali būti korektiška nuotrauka, tačiau ji nepateikia viso medžio vaizdo. Jei fotografuojate jį iš 4 pusių, galite gauti idėją apie jį. Nuslėpimas nuo žmonijos to šiuolaikiniame intelektualiajame, racionalistiniame moksle su jį papildančiu išankstiniu empizizmu – didžiausias Arimano rūpestis. Jam būtų triumfas, jei mokslinė nuostata, apimanti visus aplink ir pagal kurią žmonės net nori organizuoti savo socialinį mokslą, viešpatautų 3-ame tūkstantmetyje. Jam būtų didžiausia sėkmė, jei tada galėtų ateiti kaip žmogiškoji būtybė į Vakarų civilizaciją ir rasti ten mokslo nuostatą.

Tačiau prašau jūsų nedaryti klaidingų išvadų iš to, ką kalbėjau. Šiandien būtų klaida vengti mokslo; tai būtų pati klaidingiausia išvada. Mes privalom pažinti mokslą; turime gauti tikslias žinias apie viską, ką duoda ta kryptis – tačiau pilnai suvokdami, kad gauname iliuzorinį aspektą, iliuziją, būtiną mūsų, kaip žmonių, apmokymui. Mes neapsaugosime save nuo Arimano vendami šiuolaikinio mokslo, o tik mokydamiesi pažinti jos pobūdį. Nes šiuolaikinis mokslas mums pateikia išorinę Visatos iliuziją ir toji iliuzija mums būtina. Neįsivaizduokite, kad ji mums nereikalinga. Mes tik privalom užpildyti ją iš kitos pusės tikrąja realija, įgytą per Dvasinius tyrimus; turime pakilti iš iliuzinio pobūdžio prie realios tikrovės. Daugelyje mano lekcijų-kursų rasite nuorodą į tai, ką jums sakau šiandien, ir pamatysite, kaip visur ieškota įėjimo į šiuolaikinį mokslą, kad pakylėti jį į sferą, kur matosi jo tikroji vertė. Negalite trokšti atsisakyti vaivorykštės, kadangi žinote, kad tai gali būti šviesos ir spalvų iliuzija. Tačiau tiksliai taip visame kame, ką šiuolaikinis mokslas pateikia įsivaizduojant Visatą; jis tegali duoti iliuzijas ir tai privalo būti atpažinta. Apsimokant per tokias iliuzijas pasiekiama tikrovė.

Tai tada sudaro vieną Arimano naudojamų priemonių, kad savo inkarnaciją padarytų tiek efektyvią, kiek tai įmanoma – išlaikyti išankstinėje mokslo nuostatoje.

Antrąja jo panaudojama priemone yra sužadinti visas emocijas, kurios suskirsto žmones į mažas grupes – viena kitą užsipuolančias grupes. Jums tereikia pažiūrėti į šiandien egzistuojančias konfliktuojančias partijas ir, jei neturite išankstinės nuostatos, atpažinsite, kad paaiškinimas nėra vien žmogaus prigimtyje. Jei žmonės sąžiningai stengiasi paaiškinti Pasaulinį karą per disharmoniją, jie pastebi, kad tuo, ką randa fiziniame žmoguje, negali jo paaiškinti. Būtent ten buvo „viršjuslinės“ jėgos, arimaniškosios jėgos.

Tos arimaniškosios jėgos veikia realiai, kur tik tarp žmonių grupių kyla kokia disharmonija. Kyla klausimas, ant kokio pagrindo yra dauguma to, ką mes nagrinėjame?

Pratęskim labai tipiniu pavyzdžiu. - Šiuolaikinis proletariatas turi savąjį Karlą Marksą. Atidžiau panagrinėkime, kaip Karlo Markso doktrinos paplitę tarp proletariato per marksistinę literatūrą, siekiančią praktiškai neišmatuojamas proporcijas. Knygose aptiksite visus šuolaikybės mokslinius metodus; viskas griežtai įrodyta, taip griežtai įrodyta, kad daugelis žmonių, ko niekada nebūtų nuspėjama, tapo marksizmo aukomis. Kokia tikroji marksizmo paskirtis? Jis pradžioje plito, kaip žinote, tarp proletariato ir buvo atmestas akademinio mokslo. Šiandien turime jau daug universitetinių mokslininkų, sudariusių ratą, kad pagrįstų marksistinę logiką. Jie jos laikosi, nes marksistinė literatūra įrodė, kad jos išvados puikiai suderintos, kad iš mokslo pozicių marksizmas gana patikimai gali būti įrodytas. Gaila, kad vidurinė klasė neturėjo savo Karlo Markso, galėjusio įrodyti priešingus dalykus; nes kaip galima įrodyti ideologinį pobūdį ar teisę, moralumą ir t.t., pridėtinės vertės teoriją ir materialistinį istorinį tyrinėjimą iš marksistinio požiūrio taško, taip galima įrodyti visišką priešingybę tam. Vidurinės klasės, buržuazinis Marksas būtų pilnai sugebėjęs įrodyti priešingus dalykus naudodamas tokį pat griežtą metodą. Tame nėra jokios apgaulės ar šarlatanizmo; įrodymas būtų tikras.

Iš kur tai kyla? Iš fakto, kad dabartinis žmonių mąstymas, šiuolaikinis intelektas, yra statume, būties lygyje, iš kur jis nenusileidžia iki tikrovės žemumų. Todėl galima įrodyti ką nors visiškai griežtai, o taip pat įrotyti priešinga tam. Šiandien, iš vienos pusės, galima įrodyti spiritualizmą, o iš kitos – materializmą. Ir žmonės gali kovoti vieni prieš kitus iš vienodai gerų požiūrių taškų, nes šiuolaikybės intelektualizmas yra aukštesniame tikrovės lygmenyje ir nenusileidžia žemyn. Giliai nežvelgiantis žmogus ne tiesiog leidžiasi būti priimtas į tam tikrą ratą-partiją – dėl savo išsilavinimo, paveldimumo, gyvenimo aplinkybių ar socialinės padėties – arba taip jis galvoja – o dėl galimybės įrodyti partijos, prie kurios prisijungia, dogmas, kaip jis sako. Ir tada – tada jis kovoja prieš kažką dar, kas prisijungė prie kitos partijos! Ir pirmasis tiek pat teisus kiek antrasis. Tai sukelia chaosą ir painiavą, sumaištį žmonijoje, kuri vis didėja, kol žmogus jos kiaurai nepermato. Arimanas panaudoja tokią painiavą, sumaištį, kad parengtų savo inkarnacijos triumfą ir vestų žmones stiprėjančia jėga į tai, ką jas jiems taip sunku suvokti – būtent, kad intelektualiaisiais arba šiuolaikiniais moksliniais samprotavimais galima įrodyti bet kurį dalyką, kaip ir to priešingybę. Svarbiausiu dalyku mums yra suvokti, kad viskas gali būti įrodoma ir todėl moksle išvystyti įrodymų tyrimus moksle. Tik gamtos moksluose tikrovė pateikiama faktais; jokioje kitoje srityje negalima tikrais priimti jokių intelektualinių įrodymų. Vieninteliu grėsiančio pavojaus priėmus Arimano pagundas ir jo norą giliau įklampinti žmones į tokius dalykus išvengimu yra suprasti per Antroposofinį dvasinį mokslą, kad žmonių pažinimas gali būti surastas stratuse, gerokai giliasniame lygmenyje nei tas, kuriame kyla mūsų įrodymų tikrovė. Ir tam, kad sukeltų skirtingumus, Arimanas taip pat panaudoja tai, kas vystosi iš senųjų paveldimumo sąlygų, kurias žmogus iš tikro peraugo penktojoje po-Atlantinėje epochoje. Arimaniškosios jėgos išnaudoja viską, kas verčia žmones suskirstyti į konfliktuojančias grupes. Viską, kas ateina iš senūjų šeimos, rasės, genties, tautos skirtumų panaudojama Arimano, kad sukeltų painiavą, sumaištį. „Laisvę kiekvienai nacijai, net mažiausiajai...“ Tai buvo gražiai skambantys žodžiai. Tačiau žmogui priešiškos jėgos visada naudoja gražius žodžius, kad sukeltų painiavą, sumaištį ir tam, kad pasiektų tikslus, kurių siekia Arimanas savajai inkarnacijai.

Jei mes paklausim: kas sukiršina tarpusavyje nacijas? Kas iškelia klausimus, kurie veda žmoniją šiandien? – atsakymas: arimaniškoji apgaulė, žaidžianti žmonių gyvenimais. Ir šioje srityje žmonės labai lengvai leidžiasi apgaunami. Jie netrokšta nusileisti į žemesnį stratusą, lygį, kuriame galima surasti tikrovę. Nes, kaip matote, Arimanas meistriškai iš anksto parengia savo tikslą; net pradedant Reformacija ir Renesansu, šiuolaikinėje civilizacijoje ekonomistas iškyla kaip atstovaujantis valdantis tipas. Tai istorinis faktas. Jei pažvelgsite į ankstesnius laikus, net tuos, kurie šiandien apibūdinti kaip liuciperiniai – kas tada buvo vadovaujančiu tipu? Įšventintieji. Egipto faraonai, Babilono valdovai, Azijos valdytojai – jie buvo įšventintieji. Tada kaip vadovaujantis tipas iškilo šventikas ir tokiu buvo iki Reformacijos ir Renesanso. Nuo to laiko komanduoja ekonomistas. Valdytojai iš tikro tėra ekonomistams pavaldžiais meistrais. Nereikia įsivaizduoti, kad šiais laikais valdytojai yra kažkuo kitu, nei pavaldžiais ekonomistams. Ir visa, kas rezultatuoja įstatymoir teisėsaugos keliu – tereikia įdėmiai panagrinėti – tiesiog pasekmė to, ką apmąstė ekonomiškai orientuoti žmonės. 19-me šimtmetyje „ekonominis“ žmogus pirmąkart pakeičiamas bankų terminais mąstančiu žmogumi ir 19-me šimtmetyje pirmąkart sukuriama finansų organizacija, kuri nustelbia bet kokius kitus santykius. Reikia tik sugebėti įsižiūrėti šiuos dalykus ir pasekti juos empiriškai ir praktiškai.

Visa, ką teigiau antroje viešoje paskaitoje čia (Socialinė ateitis, 1919 m. spalio 25 d.) didelė tiesa. Galima būtų palinkėti, kad tai būtų atsekta su visomis detalėmis; tada matytųsi, kaip fundamentaliai teisingos šios tiesos. Bet kadangi kaip tik atsirado tik „simbolio tvirtoms prekėms“ (pinigų) valdymas, Arimanui buvo kita svarbi priemonė žmonijos apgaudinėjimui. Jei žmonės nesuvokė, kad teisingumas-valstybė ir Dvasios organizmas privalo būti priešpastatyti ekonominei tvarkai, suorganizuotai per ekonomistus ir bankus, tai vėl, per tokį suvokimo nebuvimą, Arimanas ras svarbų instrumentą savo inkarnacijos paruošimui. Jo inkarnacija neabejotinai artinasi ir tokios įžvalgos nebuvimas leis parenti inkarnaciją su triumfu.

Tokios priemonės gali būti Arimano panaudotos prieš tam tikro tipo žmogų. Tačiau egzistuoja kitoks tipas – iš tikro abu jie susimaišę vienoje asmenybėje – ir tai iš kitos pusės užtikrina Arimanui lengvą sėkmę.

Dabar tai faktas, kad realiajame gyvenime, totalios klaidos nėra tokios kenksmingos kaip pusiau tiesos arba ketvirčiai tiesos. Totalios klaidos labiau matomos kiaurai, tuo tarpu dalinės tiesos klaidina žmones. Jos gyvena su mumis, tos dalinės tiesos tampa gyvenimo formuotojomis ir baisiausio [vidinio] ištuštėjimo priežastimi.

Šiandien yra žmonių, kurie nesupranta Galileo-Koperniko pasaulio koncepcijos vienpusiškumo arba kurie bent jau nemato jos iliuzorinio pobūdžio arba pernelyg nerūpestingi, kad ją nagrinėtų. Mes jau parodėm kaip tai klaidinga. Tačiau šiandien yra žmonių, nesuskaičiuojamas kiekis žmonių, kuriuos tenkina pusiau tiesa, labai svarbi pusiau tiesa, ir kurie nesigilina į grynai hipotetinį jos patvirtinimo klausimą. Keista, kaip tai gali pasirodyti daugeliui žmonių, tai yra taip pat vienpusiškai suvokti pasaulį per Evangelijas ir atmesti bet kokį kitą tyrinėjimą realioje tikrovėje, kaip ir priimti pasaulį iš Galileo ir Koperniko ar aplamai iš bendro universitetinio materialistinio požiūrio taško.

Evangelija buvo duota gyvenusiems pirmais krikščionybės šimtmečiais, ir tikėti, kad šiandien Evangelija gali perteikti visą krikščionybę yra pusiau tiesa. Tad tai ir pusiau klaida, kuri supainioja žmones ir taip suteikia Arimanui geriausias priemones jo inkarnacijos tikslo pasiekimui ir triumfui.

Kiek daug tų, kurie mano, kad jie kalba iš krikščioniško nuolankumo, tačiau iš tikro iš baisaus nemandagumo, kai sako: „Ach, mums nereikia Dvasinio mokslo! Evangelijų paprastumas vedu mus prie to, kas iš amžinybės reikalinga žmonėms!“ Išreiškiamas baisus nemandagumas, nes didžioji šio atrodančio nuolankumo dalis gali būti panaudota Arimano mano nurodyta prasme. Nes neužmirškite, ką aiškinau šios paskaitos pradžioje, kad Evangelijų pasirodymo laikais žmonių mastymas, jausmai ir bendri požiūriai dar buvo persunkti Liuciferio impulso ir jie galėjo suprasti Evangelijas per liuciperiškąjį Gnosį. Tačiau Evangelijų samprata tokia senovine prasme šiandien neįmanoma. Realus Kristaus supratimas negali būti pasiektas besiremiant tik Evangelija, ypač tokia forma, kokia ji buvo perduota. Niekur kitur šiandien neegzistuoja tiek mažai teisingo Kristaus supratimo, kaip įvairiuose tikėjimuose ir konfesijose.

Evangelija privalėtų būti giliu Dvasiniu mokslu, jei trokštume pasiekti tikrąjį Kristaus supratimą. Dėl to verta nagrinėti atskiras Evangelijas ir pasiekti jų tikrąjį turinį. Priimti Evangeliją tokia, kokia ji yra, ir kaip nesukaičiuojama daugybė žmonių priima ją šiandien, ir kaip praktiškai ji skleidžiama dabar, nera kelias į Kristų; tai kelias tolyn nuo Kristaus. Taigi konfesijos tolsta vis toliau nuo Kristaus. Prie kokios Kristaus koncepcijos ateis žmogus, kuris pripažįsta Evangeliją ir tik Evangeliją – be gelmės, kurią suteikia Dvasinis mokslas? Jis galiausiai pasieks Kristų – bet tai daugiausia, ką jis gali pasiekti tik su Evangelija. Tai nėra Kristaus realybė, nas šiandien tik Dvasinis mokslas gali vesti į ją. Tai, į ką veda Evangelija, yra Kristaus haliucinacija, realus vidinis vaizdas arba vizija, bet vis tik tik paveikslas. Evangelija šiandien užtikrina kelią tik į Kristaus matymą, o ne Kristaus tikrumą. Tai būtent ta priežastis, kodėl šiuolaikinė teologija tapo tokia materialistine. Teologijos komentatoriai ir Evangelijos aiškintojai klausė savęs: Kas turi būti padaryta iš Evangelijos? Jie galiausiai nusprendė, kad pagal juos, rezultatas analogiškas tam, kas gausis, jei bus nagrinėjamas Pauliaus nutikimas ties Damasku. Ir tada teologai, kurie ketina įtvirtinti krikščionybę, tačiau realiai tik pakerta jos pamatus, sako: Paulius tiesiog sirgo, kentėjo nuo nervų, ir jam pasirodė vizija ties Damasku. Rudolfas Šteineris. Dvasia

Svarbiausia tai, kad per pačią Evangeliją galima pasiekti haliucinacijas, regėjimus, tačiau ne realijas; Evangelija mums nepateikia realaus Kristaus, o tik Kristaus haliucinaciją. Realaus Kristaus šiandien reikia ieškoti per visa, kas gali būti gauta iš Pasaulio Dvasinio pažinimo.

Tie patys žmonės, kurie prisirišę tik prie Evangelijos ir atmeta kiekvieną Dvasinio pažinimo vaizdinį, sudaro Arimano minios pradžią, kai jis šiuolaikinėje civilizacijoje pasirodys žmogaus forma. Iš šios aplinkos, iš šių konfesijų ir sektų narių, kurios atmeta konkretų pažinimą, atnešamą Dvasinio proveržio, išsivystys visa Arimano pasekėjų kariauna. Dabar visa tai jau pradeda įsigyvendinti. Tai yra čia, šiuolaikinėje žmonijoje ir tasai, kuris kalba žinodamas Dvasinį pažinimą, kalba joje, nesvarbu, apie socialinius ar kitus klausimus. Jis žino, kur randasi priešiškos jėgos, kad jos gyvena virš-jusliniame ir kad žmonės yra vargšės jų apgautos aukos. Tai kvietimas žmonijai: „Išsilaisvinkite nuo visų tų dalykų, kurie sudaro tokią didelę pagundą pataikauti Arimano triumfui!”

Daugelis žmonių pajuto kažką panašaus. Tačiau dar trūksta neatidėliotinos drąsos, kad visur suprastume istorinius Kristaus, Liuciferio ir Arimano impulsus, kad būtina ir ką pabrėžia Antroposofija. Net turintys idėją to, kas būtina, nenueis pakankamai toli. Akimirką pažvelkite į pavyzdžius, kur atsiranda tam tikras žinojimas, kad pasaulietinis materialistinis mokslas su arimanišku pobūdžiu turi būti persmelktas Kristaus impulso ir kaip, iš kitos pusės, Evangelija turi būti praskaidrinta Dvasinio mokslo aiškinimų. Pažiūrėkite, kiek daug žmonių veržiasi prie punkto, iš tikro Dvasinio-mokslinio pažinimo dėka skleidžiančio šviesą visomis šiomis kryptimis! Visa žmonija tik tada įgaus tikrą požiūrį į žemiškąją Arimano inkarnaciją, jei pažvelgs pro visus šiuos dalykus ir turės drąsos, valios ir energijos apšviesti abu: pasaulietinį mokslą ir Evangeliją. Pamąstykite, pavyzdžiui, kaip kardinolas Njumanas*) – vis tik buvęs šviesiu žmogumi, pasekęs šiuolaikiniu religiniu vystymusi – savo kardinolo ratifikacijos Romoje momentui atvirai pasisakė, kad, jei krikščioniškas katalikiškas mokymas nori išgyventi, būtinas naujas atsivėrimas. Mums nereikia, vienok, naujo atsivėrimo; atradimų metas senąja prasme baigėsi. Mums reikia naujo mokslo, nuskaidrinto Dvasios. Tačiau žmonėms privalo turėti drąsos tokiam naujam mokslui.

Pagalvokite apie literatūrinį fenomeną, panašų į Lux Mundi**) judėjimą, kuris praeito šimtmečio 80-ųjų pabaigoje ir 90-ųjų pradžioje kilo kartu su tam tikrais iškiliais teologais, Anglijos aukštosios bažnyčios nariais. Jį sudarė eilė tyrimų, kiaurai persmelktų siekiu nutiesti tiltą nuo pasaulietinio mokslo link dogmos turinio. Tai galima pavadinti išnarpliojimu šen bei ten, niekada nedrįstant perprasti pasaulietinio mokslo, niekada nenuskraidinant jos Dvasia. Nebuvo Evangelijos tyrimo be išankstinio nusistatymo su žinojimu, kad šiandien pačios Evangelijos savaime nepakanka, kad ji turi būti paaiškinta ir praskaidrinta. Tačiau žmonija turi būti drąsi abiem kryptimis ir pasakyti: pasaulietinis mokslas pats savaime veda į iliuziją, Evangelija pati savaime veda į haliucinacijas. Vidurio kelias tarp iliuzijų ir haliucinacijų turi būti rastas tik suvokus realybę per Dvasią. Tai svarbiausia.

Šiandien privalome regėti per tokius dalykus. Grynai pasaulietinis mokslas žmones paverstų iliuzijų objektais; realiai jie darytų tik nesąmones. Pakankamai nesąmonių įsitvirtino jau dabar, nes Pasaulinio karo katastrofa buvo didele nesąmone! Ir vis tik į ją buvo įtraukta daug žmonių, kurie buvo kruopščiai prišerti oficialaus mūsų meto pasaulietinio mokslo. Ir jeigu pastebėsite, koks iškart atsiranda nuostabus psichologinis fenomenas, kai viena ar kita sekta vieną iš keturių Evangelijų iškelia į pirmą planą, tada lengviau suprasite tai, ką šiandien kalbėjau apie Evangelijas.

Pažiūrėkite, kaip stipriai linkę į visų rūšių haliucinacijas tos sektos, kurios skiria dėmesį vienintelei Šv. Jono Evangelijai arba vienintelei Šv. Luko Evangelijai! Laimei, egzistuoja keturios Evangelijos, kurios išoriškai prieštarauja viena kitai ir tai kol kas sutrukdė įsivyrauti didelei žalai, kurią būtų sukėlęs toks vienpusiškumas. Susidurdami su keturiomis Evangelijomis žmonės nenueina pernelyg toli viena kryptimi, nes greta turi kitas. Viena Evangelija skaitoma balsu vieną sekmadienį, kita kitą sekmadienį ir taip iliuzorinė vienos jėga kompensuojama kitomis. Didelė išmintis tame, kad šios keturios Evangelijos atėjo į civilizuotą pasaulį. Tokiu būdu žmogus apsaugotas nuo patekimo į vieną tėkmę, – kaip yra su daugelio sektų nariais – jei būtų įtakojamas tik vienos Evangelijos. Kai tik vienintelė Evangelija veikia jį, tai aiškiai galiausiai nuveda į haliucinacijas.

O tikrovėje, šiandien būdinga daug ką palikti iš subjektyvaus polinkio, daugelį to, prie ko dievobaimingai ir begalvojant prisirišima ir apmąstoma. Žmonija labiau už viską turi ieškoti universalumo ir vyriškumo, kad žiūrėtų į dalykus iš visų pusių.

Norėjau tai pasakyti jums šiandien, kad galėtumėte suprasti, kad tai, ką dabar bando pakeisti žmonijoje, tikrai turi gilesnius pagrindus nei kokios nors rūšies išankstinės nuostatos. Iš tikro, reikia pasakyti, kad tai perskaityta nuo neatmenamų laikų ir kad tai turi būti pakeista.

*) Džonas Njumanas (John Henry Newman, 1801-1890) – anglų kardinolas (nuo 1890), Viktorijos laikų Britanijos pagrindinė religinio gyvenimo figūra, beatifikuotas Katalikų bažnyčios, palaimintasis (2010). Jau jaunystėje pasireiškė kaip puikus pamokslininkas. Vadovavo Oksfordo judėjimui dėl „liberalizmo sugraužtos“ anglikonų bažnyčios atnaujinimo pagal pirmų 5 visuotinės Bažnyčios pavyzdį. 1845 m. priėmė katalikybę, gynė Jono Škoto pažiūras ir laisvos valios principą. Puikus literatorius, paradokso meistras, vienos geriausių 19 a. autobiografijų, „Apologia Pro Vita Sua“ (1864), autorius.

**) Lux Mundi - liberaliųjų anglikonų teologų 12-os esė rinkinys „Lux Mundi: Įsikūnijimo religijos studijos“ (1889), kurį suredago būsimas Oksfordo vyskupas Charles Gore. Rinkiniu siekta parodyti, kad įsikūnijimas yra doktrina. Paties Gore esė „Šventoji dvasia ir įkvėpimas“ numatė galimybę pripažinti šiuolaikinio mokslo pasiekimus.

Filosofijos forumas
Rudolfas Šteineris
Avesta. Vendidado knyga
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
R. Šteineris. Vakarų-Rytų aforizmai
Apie Liuciferio Bažnyčią ir kryžių
Berdiajevas ir okultizmas
Viduramžių prabudimai: Katarai
Eretikas Džirolamas Savonarola
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
B. Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškas tikėjimas
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
F.Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Filosofijos atsiradimo problematika
Jėzus Kristus musulmonams
4-ojo etapo evoliucija
Išgelbėtojo dialogas
Tomas Akvinietis
Kur randasi siela?
Filosofijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis