Nyčės filosofija: "Anapus gėrio ir blogio"

Kas nutiktų, jei vieną dieną ar naktį demonas prislinktų prie jūsų į jūsų vienišiausią vienišumą ir pasakytų: 'Jei reikėtų nugyventi šį gyvenimą – taip, kaip gyveni dabar ir gyvenai anksčiau – dar kartą ir daug kartų; ir tame nebūtų nieko nauja, o tik visi skausmai ir malonumai, visos mintys ir regėjimai, visos nereikšmingos smulkmenos ir svarbūs dalykai pasikartotų – viskas ta pačia seka ir tvarka – net šis voras, iš mėnesiena tarp medžių, net ši akimirka ir aš pats. Amžinasis egzistencijos smėlio laikrodis apverčiamas vėl ir vėl – ir tu jame, smėlio dulkelė!' Ar nenusiviltum, ar negriežtum dantimis, nekeiktum demono, tai ištarusio? Ar visada patirtum tą didingą akimirką, kai jam atsakytum: 'Tu dievas; niekada dar negirdėjau nieko dieviškesnio!' Ir jei ta mintis nugalės jumyse, ji pakeistų jus, tokius, kokie esate, ir, galbūt, smarkiai jus sužalotų. Klausimas keliamas kiekvienam dalykui, kurį darote: 'Ar tai pakartotumėte dar kartą ir dar daugybę kartų?' vertintų visus jūsų veiksmus kaip didžiausia našta! Arba koks naudingas taptumėt sau ir gyvenimui nereikalaudamas nieko daugiau tik šio amžino pasmerkimo ir antspaudo?
F. Nyčė. Žemės mokslas

1. Nyčė kritikuoja „Tiesą“, suprantamą kaip universalią ir metafizinę sąvoką (o ne kaip pragmatinę), kuri kilusi iš Platono: „Tiesa“ priklauso formų pasauliui, o ne apraiškų. Platonas pasaulį padalijo į du: tobulumą atstovaujantį formų pasaulį ir netobulumą atstovaujantį apraiškų pasaulį. Idėją pratęsė krikščionybė, kurioje tobulu tampa anapusinis pasaulis, Dievo karalystė, Eliziejaus laukai, o netobulu – ši „ašarų pakalnė“. Nyčės pagrindinė nuostata - nėra transcendentinio pasaulio, nėra nežinomo pasaulio, - pasaulis vienas, o ne du. Transcendentinio pasaulis yra žmogaus susikurta savi-apgaulė. Todėl Nyčė gali pasakyti, kad „valia tiesai“ yra „valia melui“.
2. Taigi, tradicinė vertybių opozicija „tiesa-melas“ daugiau nėra akivaizdi. Jei vadinamoji „Tiesa“ tėra iliuzija ir savi-apgaulė, o vadinamasis "melas“ yra mūsų kasdienis pasaulis, tada tai, kas tradiciškai vadinama „tiesa" yra melas, o, kas tradiciškai vadinama „melu“, yra tiesa. Todėl Nyčė gali klausti: kodėl norime „tiesos“, o ne netiesos?
3. Priešpriešos „tiesa-melas“ apvertimas irgi yra vienas pagrindinių Nyčės motyvų: iš naujo įvertinti visas vertybes. Nyčė tiki, kad filosofija visada mąsto vertybių priešpriešomis taip, kad opozicijoje vienas terminas vertinamas, o kitas laikomas nepriimtinu. Pvz., kaip šioje lentelėje:
   

   Vertinama	Tiesa	Savyje	Protas	Siela	Gėris	Nesavanaudis
   Nepriimtina	Apraiška	Mums	Troškimas	Kūnas	Blogis	Savanaudis

   
   
   "Iš naujo įvertinti" – tai pakeisti šių vertinimų tvarką, pvz., ar protas yra viršesnis už troškimus, ar jis tik troškimų tarnas?
   Pagrindinė Nyčės prielaida: Pradžioje visata buvo chaotiška; nebuvo dėsnių, taisyklių ar principų, užtikrinančių tvarką joje. Visata buvo ne kosmosas (harmoninga, sutvarkyta), o labiau chaosmas (neharmoninga, betvarkė). Tame chaose veikė tik vienas principas - valia valdžiai. Tačiau šis principas neveikė pagal iš anksto nustatytas intencijas; jis veikė kaip varžytuvės, kuriose kažkas laimi, o kažkas pralaimi – ir dėka atsitiktinių procesų. "Gyvenimas yra valia valdžiai ir niekas daugiau".
   Ir vis tik civilizacijos eigoje žmonės bandė suvaldyti chaotišką prigimtį – ir tokių bandymų apraiška yra mūsiškis mokslas. Per mokslą mes supaprastiname sudėtingus dalykus. Logikoje ir matematikoje įvedėme kalbas, kuriomis valdome gamtą; tos kalbos irgi yra "valios valdžiai" apraiškos. Jos būtinos civilizacijos pažangai, nes supaprastina, taigi ir falsifikuoja, gamtą. Pvz., gamtoje nėra save identifikuojančių dalykų (kaip logikoje) ir tiesių linijų (kaip geometrijoje).
   Kita svarbi Nyčės prielaida: ką bedarytume, visada supaprastiname, taigi, falsifikuojame. Tai darome iš būtinumo, nes negalime apdoroti mus supančios informacijos gausos. Kai žvelgiame į medį, nematome kiekvienos šakos ir lapo, geriausiu atveju regime tik medžio „pavidalą“ arba „šešėlį“. Skaitydami puslapį, neskaitome visų sakinių, nes matome tik kelis žodžius, ir spėjame jų prasmę. Trumpai, mes supaprastiname, taigi, falsifikuojam, išorinį pasaulį.
   Tas pats vidinio pasaulio atžvilgiu. Ir vidinis pasaulis yra chaosas. Jame irgi nėra dėsnių ar bendrų principų, o tik „valia valdžiai“.
   Filosofai sukūrė racionalų vieningą principą, pagal kurį, atseit, mes mąstome. Jie mano, kad tame „Aš mąstau“, „Aš“ yra tasai vienijantis principas, tačiau juk „Aš“ neegzistuoja mąstyme. „Aš", esantis pirma frazėje „Aš mąstau“, tėra lingvistinė konstrukcija ir tai nereiškia, kad mąstyme yra kažkas, atitinkantis tą „Aš“.
   Mąstyme taipogi yra priežasties-pasekmės santykis. Ten nėra „Aš“, sukeliančio „mąstymą“ ir ten nėra „valios“, sukeliančios kokius nors veiksmus. Tokie principai negali rastis mąstyme. Ten tik procesų ir galios apraiškų samplaikos, kurių kiltys neaiškios ir miglotos.
   Kadangi žmogus neišvengiamai yra chaotiška būtybė, visuomenė sukūrė taisykles jo disciplinavimui. Tos taisyklės pasireiškia kaip moralinės nuostatos. Ir jos nėra anapus laiko, universalios ir abstrakčios, kaip jas bando pateikti I. Kantas; Nyčei jos visada susiję su grupės ar žmogaus interesais. Tad jos yra priklausomos nuo istorijos, kultūros ir socialinės grupės, kuriai tarnauja.
   Moralės nuostatos visada varžo žmogų – ir kai jų laikomasi kelis šimtmečius pirminis anarchistinis žmogus palaipsniui virsta tuo, ką Nyčė vadina „formalia sąmone“ (ekvivalentiška Froido super-ego). Vidine savikritišku, save reguliuojančiu agentu psichėje, kuris verčia būti nuolankiu. Žmogus yra jo kalinys.
   Ypač krikščionybė skatino tokį nuolankų ir save varžantį žmogų, kurį Nyčė apibūdina kaip „vergą“ arba „piemenį“. Jam priešpastato šeimininko arba kilmingojo moralę, ateities žmogų vadindamas Ubermensch, Antžmogiu.
   Toks žmogaus tipas turėtų kurti vertybes, o ne paklusti joms; jis turi būti kietas, griežtas ir nesentimentalus tiek savo paties, tiek kitų atžvilgiu; neturėtų neigiamų sentimentų, tokių kaip pavydas ir pagieža, nes savo egzistenciją gali užtikrinti nepavydėdamas žalesnių ganyklų. Jei duotų galimybę, jis galėtų iš naujo nugyventi gyvenimą nieko nekeisdamas.
   Kai kurios savybės, būdingos kilmingajam ir piemeniui:
   

   Kilmingas/ Šeimininkas Anapus Gėrio ir Blogio Aktyvus Save aprūpinantis Nepriklausomas Nusižengiantis Dosnus Autoritarinis Kūrybiškas Gyvena šia diena, niekina anapusinį gyvenimą Yra už amžiną to paties pasikartojimą

   Piemuo/ Vergas Tiki Gėriu ir Blogiu Reaktyvus Grupės mentalitetas Priklausomas Nuolankus Nepatikimas Anti-autoritarinis Nekūrybingas Neigia šį gyvenimą, siekia anapusinio Atmeta amžiną to paties pasikartojimą

Anapus gėrio ir blogio: Ateities filosofijos preliudija

Pratarmė

Tarkime, jog tiesa yra moteris,- kaip? Argi nepagrįstai įtarinėjama, kad visi dogmatiški filosofai menkai suprato moteris? Kad tas perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas buvo netikusi ir nederama priemonė moters širdžiai pavergti? Žinoma, jos niekas ir neužkariavo - kiekviena dogmatikos forma stovi šiandien tiesos akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. Jeigu ji apskritai dar stovi! Kai kurie pašaipūnai teigia, kad ji seniai guli paslika ant žemės ir net mirtimi vaduojasi. Rimčiau kalbant, pagrįstai galima tikėtis, kad visas dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir iškilmingas, iš tikrųjų buvo tik naivus vaikiškumas ir pradžiamokslis ir kad jau turbūt greit ateis laikas, kai bus aiškiai suvokta, kiek nedaug tereikia norint padėti didingo ir besąlygiško filosofijos statinio (dogmatikai iki šiol rentė tik tokius) kertinį akmenį,- užtenka kokio nors prieštvaninio liaudiško prietaro (pavyzdžiui, sielos prietaro, dar ir dabar siautėjančio filosofijoje prietaringų „subjekto“ ir „Aš“ sąvokų pavidalu), galbūt kokio nors žodžių žaismo, gramatikos vilionių arba drąsaus labai ribotų, labai asmeniškų, labai žmogiškų, perdėm žmogiškų faktų apibendrinimo. Matyt, dogmatikų filosofija buvo tik, tūkstantmečių senumo pažadas, panašus į tą, kokiu anksčiau buvo astrologija, kuriai iki šiol išeikvota darbo, pinigų, įžvalgaus proto ir kantrybės turbūt daugiau nei kokiam nors rimtam mokslui,- jai ir jos „nežemiškoms“ pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime būti dėkingi už didįjį architektūros stilių. Atrodo, kad visi didieji dalykai, prieš tapdami žmogaus savastimi kaip amžini imperatyvai, iš pradžių turi paklajoti po žemę milžiniškų, siaubą keliančių grimasų pavidalu: tokia grimasa buvo dogmatinė filosofija, pavyzdžiui, Vedanta Azijoje ir platonizmas Europoje. Nebūkime jai nedėkingi, nors, žinoma, turime pripažinti, jog iki šiol blogiausia, ilgiausiai trunkanti ir pavojingiausia iš visų klaidų yra dogmatikų klaida - būtent Platono išrasta grynoji dvasia ir gėris pats savaime. Bet dabar, kai ji įveikta, kai Europa išsivaduoja nuo šio slogučio ir bent jau gali ramiau miegoti, mes, kurių užduotis yra budėti, jaučiamės esą palikuonys tos jėgos, kurią išugdė kova su šia klaida. Kalbėti apie dvasią ir gėrį, kaip kalbėjo Platonas,- be abejo, reiškia tiesę apversti aukštyn kojomis ir paneigti pagrindinę visokio gyvenimo sąlygą - perspektyvą; galima net paklausti, kaip paklaustų gydytojas: „Kur tokią ligą pasigavo gražiausia senovės atžala, Platonas? Ar tik nebus kaltas piktasis Sokratas? Argi Sokratas nebuvo jaunuolių tvirkintojas? Ir ar nenusipelnė jis savo cikutos taurės?“ - Bet kova su Platonu, arba, aiškiau šnekant, kad būtų suprantama ir „liaudžiai“, kova su krikščioniška bažnytine tūkstantmečių priespauda - nes krikščionybė yra ne kas kita, kaip platonizmas „liaudžiai“,- sukūrė Europoje tokią nuostabią dvasios įtampą, kokios žemėje dar nėra buvę: lankas taip įtemptas, jog dabar iš jo galima šauti į tolimiausią taikinį. Tiesa, europietis šią įtampą suvokia kaip varginantį būvį; ir jau du kartus puikiu stiliumi buvo bandyta atpalaiduoti lanką: pirmą kartą tai mėgino padaryti jėzuitai, antrą - demokratai švietėjai; pasitelkę spaudos laisvę ir laikraščių skaitymą, pastarieji iš tikrųjų gali pasiekti, kad dvasia nebevargintų pati savęs! (Vokiečiai išrado paraką - šlovė jiems! Bet jie jau atsilygino už tai - jie išrado spaudą). Tačiau mes, nebūdami nei jėzuitai, nei demokratai, nei netgi tikri vokiečiai, mes, gerieji europiečiai ir laisvi, labai laisvi protai,- mes jaučiame dar ir visą dvasios vargą, ir visą jos lanko įtampą! O galbūt ir strėlę, uždavinį, kas žino?  tikslą...

Sils Maria, Oberengadinas, 1885 m. birželis

Šuolis iš savęs
Nyčė ir Vokietija
T. Adornas. Nihilizmas
Nyčė: Linksmojo mokslo pamokos
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
H. Hesė. „Faustas“ ir Zaratustra
Nyčė: genealogija prieš istorizmą
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Laplasas. Dėl tikimybių
Karlas Gustavas Jungas
Chaosmo estetika
Jurgenas Habermasas
Erichas Fromas
Filosofijos skiltis
Vartiklis