Krizinės sąmonės genezė

Ištakomis siekusi sofistus ir kinikus, krizinė sąmonė galutinai susiklostė 19 a. viduryje. Prie jos ištakų stovėjo kompozitorius ir mąstytojas R. Vagneris su „dievų mirties“ idėja ir F. Nyčė su Vakarų kultūrinio „dekadanso“, pasireiškusio gilėjančia gyvenimo „racionalizacija“, idėja. Vėliau ji išsivystė O. Špenglerio „Europos saulėlydyje“. Ją randame pas M. Heidegerį, pavertusio F. Nyčės idėją (metafizinio) „būties užmiršimo“ teorija. Su ja susiduriame prancūzų egzistencializme (A. Kamiu ir Ž. Sartras), priėjusiame išvadą apie „žmogaus pabaigą“. Ji nuskamba neomarksizme (M. Horkhaimeris,  T. Adorno), siekusiame F. Nyčės ir kt. idėjas prišlieti prie klasikinio marksizmo „kapitalizmo išsemtumo“ koncepcijos. O vėliausia manifestacijas tapo postmodernizmas su „vienalaikiškumo kaip tokio“ teze, ateistine krikščioniškos „laiko pabaigos“ versija. O vos ne būdingiausiu krizinės sąmonės bruožu yra teorinis Švietimo išvystytos Progreso idėjos apmąstymas.

Arthur Schopenhauer Krizinės sąmonės analizę tikslinga pradėti nuo F. Nyčės pirmtako Artūro Šopenhauerio (1788-1860), nuo kurio pirmasis, beje, atsiribojo (panašiai, kaip Kontas atsiribojo nuo Sen-Simono), tačiau be kurio, vienok, neįmanoma suprasti nei Nyčės idėjų genezės, nei jų vidinės struktūros. Šio voliuntaristo mintys buvo svarbios tiek krizinės sąmonės, tiek ir anti-intelektualinės linijos sociologijoje formavimuisi. Šopenhaueris – vienas iracionalios filosofijos krypties (sukėlusios filosofijos estetizaciją ir pavertusios ją savotiška intelektualine romanistika ) pradininkų, žymiausias elitarinės meno koncepcijos atstovas. Transformuodamas I. Kanto filosofiją savo veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, Šopenhaueris „daiktą savyje“ aiškina kaip Valią – nesąmoningą gyvenimo, egzistavimo, buvimo siekį – nežinančią jokio kito tikslo, išskyrus savo įtvirtinimą (Valia nori tik savęs pačios). Pasaulis pasireiškia kaip šios savęs siekiančios Valios apraiška, nieko bendra neturinti su savo esme, perteikiama kaip „fantasmagorija“, „Majos dangalas“ ir pan.

Pažintinis žmogaus sugebėjimas, Šopenhauerio patalpintas tarytum „tarp“ valios ir jos „perteikimu“, atskirų reiškinių daugiu, tampa radikaliai dvilypiu. Viena jo intelektualių jėgų dalis skiriama „valios gyventi“ aptarnavimui, kas reiškia, jų santykio su kūnu požiūriu, individualų Valios įsikūnijimą. Kitą tų jėgų dalis, Valiai palaikant, lieka laisva ir todėl jai atsiranda galimybė apibendrintai apmąstyti objektus ir objektyvumą.

Estetizmas kaip kritinės sąmonės elementas.
Su ta antrosios dalies veikla susiję ne tik menas, menas, poezija, bet ir filosofija – o tir tai, ką galima būtų pavadinti estetika. Ji remiasi ryžtingu objektų suvokimo gryno mąstymo priemonėmis (jų „objektyvumo“, kuris nirkada nepalieka vaizdinio stichijos) nuo pažinimo, paremto „pagrindų dėsniu“ ir tokiomis jo „modifikacijoms“ kaip laikas, erdvė ir priežastingumas. Apmąstomasis, t.y. „genialusis“ objekto suvokimas – tai ne laikinis ir ne erdvinis jo pažinimas. Jam nereikia priežasčių ir pagrindimo, nes tai neišvengiamai nustatyto to objekto santykį su mūsų kūnu ir valia, o per tai su Valia aplamai. Toks (estetinio apmąstymo, filosofinio) suvokimo būdas užtikrina prasiskverbimą (per atskirą daiktą-objektą) į jo idėją, esančia „betarpišku valios objektyvumu“ – skirtingai nuo paties daikto, kurio objektyvumas apribotas dar ir „pagrindų principo“ (kuris yra ir „individualizacijos principu“, esančiu pirmapradžio vieningo prado suskilimu į begalę empirinių daiktų).

Šopenhaueris atskiria idėją nuo daikto kaip visuotiną nuo atskiro, begalinį nuo baigtinio, amžino nuo laikino, t.y., galutinai kaip tikrą ir gražų nuo netikro ir bjauraus. Tai ir suteikia nedingstančią vertę – amžinumą – tiek tikrosios filosofijos, tiek tikrojo meno kūriniams, vienodai esančiais „estetiniais“ arba, kas yra tas pat, „genialaus suvokimo būdo“ – vienintelio, esančio reikšmingu filosofiniam-meniniam pažinimui. Genialusis suvokimas būdas smarkiai skiriasi nuo „protingojo“, kuris remiasi „pagrindų dėsniu“ ir kurio rezultatas yra ne idėja, o sąvoka, kurios turinys nepaprastai apribotas, nes „visos sąvokos ir visos mintys – tai tik nukrypimai, - tai yra – daliniai betarpiško suvokimo atvejai...“

Genijaus kultas. Krizinės sąmonės elitariškumas.
„Genialaus“ ir „protingo“ suvokimo būdų priešpastatymas pas Šopenhauerį vyksta ne tik gnoseologiniu, bet ir fiziologiniu, ir netgi sociologiniu aspektais. Fiziologinėje srityje tai suvedama į „smegenų veiklos – o kartu su ja ir pačių smegenų“ perteklių – pas tam tikro tipo žmones, sugebančius išsilaisvinti iš Valios visavaldystės, nuo tarnavimo jai ir pažinti nesavanaudiškai, siekiant tik gryno mąstymo apie grynus daiktų vaizdinius teikiamo malonumo. Juos galima būtų vadinti „išsigimėliais dėl pertekliaus“ (skirtingai nuo „išsigimėlių dėl trūkumo“), nes jų smegenys „gyvena kaip parazitas kūne – ryžtingai, energingai ir nepriklausomai“. O sociologinėje srityje šio „genijaus“ tipo žmonės priešpastatomi „naudos“ žmonėms, kurie organiškai nepajėgūs nesuinteresuotam pažinimui.

Tuo pačiu Šopenhaueris, filosofiškai perteikdamas vokiečių romantikų, priešpastačiusių „genialų menininką“ „bukai miniai“, idėją, išvysto visą socialinę filosofiją, numatančią radikalią „masių“ ir elito priešstatą. Genijus – „dvasios aristokratas“ yra atstovas nereikalingo prado pasaulio, paklūstančio valios principui, persunktame utilitarizmo ir savanaudiškumo: „...būtent tas faktas, kad genijus randasi laisvo. – t.y. išsilaisvinusio iš valios valdžios, - intelekto kūryboje, veda prie to, kad genijaus kūriniai netarnauja jokiems naudingiems tikslams. – ar tai būtų muzika, filosofija, tapyba ar poezija. Genijaus darbas – ne praktinės naudos sritis. Nenaudingumas – tai vienas būdingų genialaus kūrinio požymių, - tai jo dvarininkiškas raštingumas. Visi kiti žmogaus kūriniai skirti jo egzistavimo užtikrinimui ar pagerinimui; tik tie, apie kuriuos kalbame dabar, - ne; tik jie egzistuoja patys dėl savęs; ta prasme į juos galima žvelgti kaip į gėles ar gryna būties pelną...“.

Nesugebantis aiškiai paaiškinti nenaudingo atsiradimo būtinybę pasaulyje, kuriame viešpatauja naudos principas (Šopenhauerio valios pseudonimo vardu paverstas universaliu, metafiziniu pasaulio pradu), filosofas taip pat mažai gali paaiškinti nenaudingų „genijaus žmonių“ atsiradimo būtinybę iš „naudos žmonių“ susidedančioje visuomenėje. Ir tą nesugebėjimą Šopenhaueris maskuoja tuo, kad „genijaus žmonių“ pasirodymą aiškina kaip nukrypimą nuo normos, kaip paradoksą, kaip savotišką gamtos klaidą. Formuluodamas svarbiausią – „grynai fiziologinį“! – požymį, iš esmės skiriantį „genijaus žmones“ nuo „naudos žmones“, Šopenhaueris rašo: „... ten, ... kur smegenų jėga pateikia tokį perteklių, kad sukuria gryną, aiškų ir objektyvų išorinio pasaulio vaizdą, kuris nenaudingas valios tikslams, kuris aukštesniose pakopose trukdo valiai ir net gali kenksmingas jai, ten egzistuoja bent jau to nenormalumo, kuri suvokiama genialumo sąvokoje, užuomazgos; o tai daro užuominą į tai, kad čia, matyt, pradeda veikti kažkokia kita valia...“. Ir čia iškyla pavojus – metafizinis pirmapradis pradas patiria „genitalinio nenaudingumo“ grėsmę – ir nuo suabejojimo valios visagalyste gali išgelbėti tik tezė apie absoliutų atsitiktinumą, unikalumą ir, svarbiausia, genijaus nenormalumą.

Kadangi genijus yra ne tik atsitiktinis ir unikalus reiškinys, bet ir ryžtingas nukrypimas nuo normos, nes jis tarsi įmestas į šį svetimą jam naudos ir savanaudiškumo pasaulį kaip visai kito – nenaudingumo - principo nešiotojas (ir todėl tame pasaulyje atrodo keistuoliu, nerandančiu savo vietos), - tad „genijaus žmonių“ ir „naudos žmonių“ savitarpio supratimo problema pasirodo esamti aplamai neišsprendžiama Šopenhauerio sistemoje. Ir kaip dažnai būna, būtent vienos ar kitos problemos neišsprendžiamumą, kaip dažnai būna, Šopenhaueris paskelbia tam tikra norma, priskirdamas tą aplinkybę ne savo filosofijai, o pirmapradžiui paties pasaulio „sugedimui“. Taigi pasauliui tenka susimokėti už filosofo teorinio mąstymo trūkumus. Ir kuo jų daugiau, tuo niūresnis, labiau sugedęs ir prieštaringas jo aprašomas „pasaulis kaip valia ir vaizdinys“.

Tačiau tame yra ir kita pusė. Pavertęs tą priešstatą į amžiną žmogiškosios būties charakteristiką (suteikęs tai properšai „metafizinį“ pateisinimą), Šopenhaueris tampa tos properšos filosofiniu apologetu kaip naujos elitarinės meno (ir filosofijos) koncepcijos kūrėju.

„Genijus iš esmės gyvena vienišas, jis pasirodo gana retai, kad galėtų nesunkiai rasti į save panašų, ir perdaug skiriasi nuo kitų, kad būtų jų draugu. Juose viršų ima valia, o jame pažinimas; todėl jų draugai – ne jo draugai, o jo draugai – ne jų draugai. Tokio, nuo motiniškos terpės – t.y. valios – atitrūkusio ir tik periodiškai sugrįžtančio prie jos, intelekto minčių eiga netrunka pastebėti visišką skirtumą nuo normalaus intelekto, tvirtai besilaikančio savo šaknų, minčių eigos. Todėl, dėl žingsnio skirtumo, pirmasis aplamai nesugeba mąstyti – tai yra bendrauti su kitais; jame ir jo besąlygiškame pranašume jie ras tiek pat mažai malonumo, kaip ir jis juose; todėl jie jausis gerokai patogiau su panašiais į juos, o jis skirs pirmenybę bendrauti su į jį panašiais, - nors paprastai tai galima tik per po jų išlikusius kūrinius“.

Taigi genijus „išimamas“ iš jo epochos, pasmerkiamas grynai „spiritualistiniam“ bendravimui su genijais iš kitų epochų: „genijus, net savo siekiuose ir darbuose, daugeliu atvejų yra priešpriešoje ir antagonizme su savo laikmečiu. Tiesiog tikrai talentingi žmonės visada ateina savo laiku, nes jie, įkvėpti savo laiko Dvasios ir iššaukti jos poreikių, visada įstengia patenkinti tuos poreikius ir gyventi atitinkamai su laiku... O genijus įsiveržia į savo laiką, kaip kometa į planetų ratą, teisingą ir akivaizdžią judėjimo tvarką, kuriai svetimas jo ekscentrinis judėjimas. Todėl jis negali įeiti į jau egzistuojantį ir normalų laiko susiformavimo procesą, tačiau savo darbus numeta toli į priekį į reikiamą kelią – kaip save mirčiai pasmerkiantis mirčiai imperatorius sviedžia ietį į priešų gretas – iki kokio tik laiko jis įstengia nusviesti savo kūrinius“.

Čia lieka neaišku tik viena: kodėl genijus tikisi, kad jo kūrinius priims naujos, ateities epochos – juk ir tada gyvens žmonės, gyvenantys pagal valios diktuojamus dėsnius, o imperatoriaus ietis vėl smigs į „priešų gretas“. Tiesa, prie to linksta ir pats Šopenhaueris, sakydamas, kad ateities žmonės genijaus kūrinius priims tik iš „tikėjimo“: „Talentas gali padaryti tai, kad viršija kitų sugebėjimus, todėl iškart randa savo vertintojus; o genijaus kūrinys išeina ne tik už normalių jo amžininkų jėgų ribų, bet ir jų suvokimo galimybių ribos; todėl kiti neįstengia ir pastebėti jo veiklą. Talentas panašus į šaulį, kuris pataiko į tą tikslą, kurį kiti nesugeba pataikyti; o genijus pataiko į tokį tikslą, kurio dar nepasiekė kieno nors žvilgsnis, todėl tik tarpininkaujant – taigi, gerokai vėliau, - apie tai sužino, ir net tas žinais priima kaip kreditą - tikėjimu“.

Taigi, genijus gali viltis tik ateities „genijaus žmonėmis“, tačiau tie bus tokie pat keisti ir nesuprantami, kaip ir jis savo laiku. Bet ar gali būti kitaip? „Kasdieniams žmonėms net paprasčiausiose gyvenimo aplinkybėse trūksta pasitikėjimo savo sprendimu, nes jie iš patirties žino, kad jis visai nevertas pasitikėjimo. Asmeninio pasitikėjimo vietą juose užima arba išankstinė nuostata, arba svetima nuomonė... Savų minčių jie, aišku, neturi, tad net apie save savo sprendimus jie išsako tik parodymui – ir tuo pačiu žvairuoja į kitų nuomonę, kuri, iš esmės, visada ir būna jų slaptu požiūrio kampu... Beveik visi neturi kitų nuomonių, o vien vogtas; jie godžiai rija svetimas nuomones, kai tik prie jų prisikasa, ir todėl išdidžiai jomis puikuojasi, pateikdami jas savomis“.

Tačiau tų grupių santykiai toli gražu ne idiliški – nesuprasdami genijaus „naudos žmonės“ į jį žiūri kaip į kažką svetima ir priešiška, bet jis nuo to netampa aiškesniu. Ir kuo nesuprantamesnis, tuo įtartinesnis genijus: „Nuostabiausi bet kurio meno kūriniai, kilniausi genijaus darbai daugumai bukų žmonių amžiams lieka knyga už septynių antspaudų ir jiems nepasiekiami; jis atskirtas nuo jų gilia praraja kaip neprieinamas prastuomenės bendravimas su karaliais. Tiesa, ir patys niekšiškiausi žmonės, remdamiesi svetimu autoritetu, neneigia visuotinai pripažintų didžių kūrinių tam, kad neatskleistų savo pasigailėtino menkumo; tačiau slapta jie visada pasirengę jiems iškelti kaltinantį nuosprendį, jei tik jiems suteikia viltį tai padaryti savęs neapdergiant, - ir tada džiūgaudama į laisvę išsiveržia jų neapykanta viskam, kas didinga ir gražu, kas niekada nedarė jiems įspūdžio ir tuo juos žemino, o taip pat to kūrėjams“.

Bet vėlgi lieka vienas momentas neaiškus – kaip tie kūriniai „už septynių antspaudų“ tampa „visuotinai pripažinti“? Lieka alternatyva: arba „naudos žmonės“ pasitiki „genijaus žmonėmis“ – ir tada nėra tokios prarajos tarp genijaus ir jo epochos, nes genijus gali viltis jei ne supratimo, tai bent jau „visuotinio pripažinimo“ savojoje ar ateities epochoje; arba „naudos žmonės“ nepasitiki „genijaus žmonėmis“ – ir tada jie vieno genijaus nuomonės apie kitą genijų nepriims nė už ką. Taigi, genijai negali tikėtis netgi pripažinimo. Ir vis tik Šopenhaueriui tie atsitiktinai atsiradę genijai yra tikrieji visos žmonijos atstovais, o jų kūriniai priklauso „visai žmonijai“:
„Tik tikri kūriniai, kurie betarpiškai pasemti iš gamtos, iš gyvenimo, lieka ... amžinai jaunais ir amžinai išsaugo savo pirmapradę galią. Nes jie priklauso ne atskirai epochai, o žmonijai; ir nors būtent todėl buvo abejingai priimti savo amžiuje, prie kurio nesugebėjo prisitaikyti, nors jie, netiesiogiai ir neigiamai atskleisdami savo epochos suklydimus, buvo pripažinti tik vėlai ir nenoriai, tačiau kartu negali ir pasenti: iki tolimiausių laikų jie tebežavi, amžinai švieži, amžinai nauji. Ir tada jie daugiau nėra nutylimi ir neigiami, nes juos apvainikavo ir nušvietė nedaugelio žinovų, retkarčiais ir pavieniui pasirodančių bėgant amžiams ir parodantiems savo balsą, kurių lėtai augantis skaičius sukuria autoritetą,pagyrimai – tai vienintelis tribunolas, kurį turime apeliuodami į palikuonis. Taip, tik iš tokių laikas nuo laiko pasirodančių asmenybių sudarytas tas teismas, nes palikuonių masė ir prastuomenė visada liks tokia pat pasileidusi ir buka, kokia visada buvo ir visada yra dabarties masė ir prastuomenė... Nes žmonių giminė visada tokia pat“.

Tačiau šio samprotavimo logika abejotina – juk žmonija nesupranta (ir nepriima) ir pačių „žinovų“. Taigi Šopenhaueris būtų nuoseklesnis, jei apeliuotų ne į žmoniją, o, kaip jį pataisęs Nyčė, į „antžmogių visuomenę“, sudarytą iš „nedaugelio išrinktųjų“, laikiusių, kad žmonija – tai, ką reikia „įveikti“, - juk prie to vedė Šopenhauerio prielaidų logika. Tik jis, išaugęs viešpataujant vokiečių klasikinei filosofijai, dar nebuvo tam pakankamai subrendęs – jis sustojo pusiaukelėje. Vokiečių klasikinei filosofijai būdingi humanizmas, racionalizmas ir optimizmas prieštaravo Šopenhauerio pesimizmui, estetizmui ir elitariškumu.

R. Vagneris: nuo revoliucinės estetinės utopijos prie metafizinio pesimizmo

Richard Wagner Įdomu pasekti R. Vagnerio idėjinė evoliuciją. Jau anksti jis pabandė sukurti socialinė-filosofinė koncepciją, kuri galėtų paaiškinti dvi jį dominusias problemas – Meno ir Revoliucijos – pasiremdamas tuo metu madinga vokiečių „tikrojo socializmo“ idėja. Tačiau vėliau, iš dalies veikiamas ir A. Šopenhauerio filosofijos, jos, kaip ir aplamai „žmonijos patobulinimo, atsisakė. Jau 1850 m., metams praėjus po jo brošiūros “Menas ir revoliucija” pasirodymo, jis parašė F. Listui: „Jei negalima nutraukti ryšio su realybe, jei, nepaisant visų valios pastangų, negalima persikelti į jokį kitą laiką, privalom pasirūpinti tik vienu: išlaikyti mūsų vertę, laisvę, ir grynai žmogiška, ir grynai menine šių žodžių prasme“. Dar po 2 m. toji mintis įgavo kategoriškesnę formą – laiške Rekeliui: „Kaip ir tu, aš tik atsiribojęs nuo pasaulio galiu išlaikyti ištikimybę savo tikrajai prigimčiai“. O dar po kelių metų jis taip apibūdino savo poziciją: „Dabar reiškinius matau kitaip nei anksčiau. Dabar norėčiau užsiimti tik menu, visai nesiliesdamas grynai politinio mąstymo lauku“.

Ir nieko nuostabaus. 1848 m. Vagneris laikė, kad pati tikrovė veda į „amžinųjų“ meno idealų realizaciją, tad jis kvietė vienyti meną ir revoliuciją. Pasirodė, tad tos viltys bergždžios, kad tikrovė nuėjo kažkokiais savais keliais, skirtingais nei jai rodė estetinis idealas, - ir netgi priešingais jam. Tad Vagneris ėmė stengtis atskirti meną nuo tikrovės, kaip vienintelį būdą apsaugoti meną ir patį menininką nuo jos žudančio poveikio.

Tačiau teoriškai teįvyko tik nežymus poslinkis: menininkas-mąstytojas atsisakė ankstesnių nenuoseklumo elementų. Juk anksčiau jo teoriniuose samprotavimuose buvo dvi realybės: menas (estetinis idealas) ir revoliucija (besikeičianti tikrovė). Be to, toji antroji savyje neturėjo tikslo, ji tebuvo tik kaip priemonė, kaip įrankis, kurio pagalba reikėjo atlikti grynai negatyvią užduotį – Išlaisvinti meną iš jam svetimo, „gobšaus“ intereso. Kita gulė ant paties meno pečių.

Praktiškai, pagal Vagnerio koncepciją, nei revoliucija, nei būsima visuomenė, nei komunistinis žmogus savyje neturėjo nei tikslo, nei prasmės. Ir tai, ir kita jie gavo iš meno, iš estetinės tikrovės, kuri viena ir tebuvo save apimanti, save pateisinanti ir sau kelianti tikslą. Revoliucija Vagnerį kjaudino kaip estetinė revoliucija, ateities visuomenė – kaip menininkų visuomenė, komunistinis žmogus – kaip menininkas, o visa tai kartu paėmus – kaim amžinųjų meno idealų įkūnijimas. Dabar Vagneris siekė „išimti“ save iš tikrovės, iš laiko tėkmės, ir taip išgelbėti savo talentą, išlikti ištikimu pats sau.

Tiesa, tame yra nedidelis netikslumas – jei jau menas yra vienintelė tikra, „aukščiausia“ tikrovė, jei ji amžina ir pasitenkina savimi, tai ar verta baimintis žudančio laikinos ir netvarios socialinės realybės? O jei jau toji, nepaisant savo „antrumo“, vis tik sugeba panašiai veikti estetinę tikrovę, tai argi nekyla mintis, kad anoji, pirmoji, nėra tokia jau tikra ir reali? Tačiau taip pamanyti tegalėjo tas mąstytojas, kuriam tikrumas sutampa su galia, pažinimas – su jėga. Tuo tarpu Vagneris, ypač po 1848 m. revoliucijos, įtikėjo, kad tai du visiškai skirtingi dalykai.

R. Vagnerio pažiūrų evoliucijos psichologinį pagrindą ypač subtiliai atkūrė F. Nyčė savo ankstyvajame „Rihardas Vagneris Baireite“, kur aštriai atskleisti Vagnerio-menininko visuomeninės pozicijos prieštaravimai: atseit, Vagneris-kompozitorius „pradėjo ... milžinišku suklydimu ir ... neapgalvotai bei visa širdimi atsidavė labiausiai papiktinančiai meno formai“. T.y. tai, kuri savo tikslą mato tik „publikos pripažinime“ ir tam skiria visas menines priemones. Tačiau būtent ten Vagneris suprato savo suklydimą, nes „suprato, neviltyje nuo tos suvoktos klaidos, šiuolaikinių pasisekimų pagrindus, dabartinę publiką ir visą šiuolaikinį meno melą“.

Nusivylimo ir atgailos jausmas atvedė Vagnerį prie jo dvasinio vystymosi „tarpinio etapo“ pažiūrų, kurias Nyčė apibūdina „dviem žodžiais“: „Vagneris tampa visuomenės revoliucionieriumi, Vagneris kaip liaudį- poetą pripažįsta vienintelį iki šiol buvusį menininką.... Iš užuojautos liaudžiai jis tapo revoliucionieriumi. Nuo tada jis pamilo liaudį, jo ilgėjosi, kaip kad ilgėjosi liaudies kūrybos, nes – deja! – tik joje, pradingusioje, vos juntamoje, dirbtinai nustumtoje liaudyje jis tikėjosi surasti vienintelį vertą žiūrovą ir klausytoją, kuriam būtų pakeliama ta meninė našta, apie kurią jis svajojo“.

Laikydamas, kad tikroji liaudies dvasios, liaudiškos meninės sąmonės stichija - mitas, Vagneris siekė gražinti jai ankstesnę drąsą, ją sujungęs su muzika, o muzika, mite įgaudama Žodį, išsilaisvina iš „ją užburiančių burtų“ ir gauna galimybę prabilti. Ir čia Vagneris iš tikro randa save kaip menininką: nusimeta jį varžiusius pančius, kompozitorius ir poetas įsiviešpatauja „vis dar neatvertoje tarpinėje tarp mito ir muzikos karalystėje“.

Ir šią nepaprastą kūrybinę sintezę Vagneris siūlo tai, kuri įkvėpė jį kūrybai, kuri stumtelėjo tam meniniam žygdarbiui, atvėrusiam naujus horizontus mene – liaudžiai: „Savo naująjį meninį kūrinį, kuriame jis sujungė visa, ką žinojo esant galinga, tikra, keliančia palaimą, jis žmonėms uždavė didingą, skausmingai aštrų klausimą: ‚Kur gi jūs, kenčiantys nuo to, nuo ko kenčiu aš, ir trokštantys to paties? Kur ta gausa, kuriame trokštu išvysti liaudį? Jus pažinsiu todėl, kad turėsite bendrą su manimi laimę ir bendrą paguodą: iš jūsų džiaugsmo sužinau, dėl ko kenčiate‘. ‚tangeizeru‘ ir ‚Loengrinu‘ užduotas tas klausimas; jis ieškojo į save panašių, - vienišius ieškojo gausos“.

Čia nepaprastai giliai pastebėtas Vagnerio paieškų prieštaringumas, kai liaudis pateikiama kaip panašių į jį intelektualų-vienišių gausa ir liaudyje matoma savo paties, „aš“, padauginto į kelis milijonus „vienetų“, projekcija, - menininko – ištremtojo iš „išsilavinusios“ visuomenės, padidintos milijonus kartų. Mite matydamas „liaudies poreikio gimimą ir kalbą“, o savo muzikinėje-dramatiškoje kūryboje kažkokią analogiją istoriniam mitų kūrybos procesui, Vagneris „turėjo teisę padaryti išvadą, kad jei jo reikmė gimininga liaudies reikmei jo atsiradimo laiku ir kad liaudis vėl pakils, jei joje bus daug Vagnerių“.

Tačiau tokios liaudies nebuvo tikrovėje – ji egzistavo tik kompozitoriaus ir dramaturgo vaizduotėje. Jis apmąstė savo kūrybą, savo kūrybinius ieškojimus visuomeninio pakilimo sąlygose ir siekė jas viduje susieti su masių judėjimu. Tas siekis vaisingai atsiliepė Vagnerio kūryboje, stumtelėjęs link muzikos ir dramos sintezės.

Vagnerio balso liaudis neišgirdo, o tie, kurie išgirdo, priklauso kompozitoriaus niekinamai „išsilavinusiai publikai“; ir toji publika Vagnerio kūriniuose „suprato“ visai ne tai, ką norėjo pasakyti autorius. Meninnkas atsidūrė savotiškame vakuume: „Ką jam teko patirti? Iš nieko neišgirdo atsakymą; niekas nesuprato jo klausimo. Na tai, akd sekė tyla, - priešingai, atsakė į tūkstančius klausimų, kurių jis neuždavė... Jo klausimas liko nesuprastas, jo kančios nesulaukė atsako, jo kūriniai buvo skirti kurtiems ir akliems; liaudis, apie kurią jis svajojo, pasirodė esąs chimera“.

Tad Vagneris (kuriam po 1848 m. revoliucijos teko paragauti ir politinio tremtinio lemties) atsidūrė visiškoje izoliacijoje: „Jis – vienišas; laikas jam daugiau neturi prasmės; jis neteko vilties. Pasaulį aprėpiančiu žvilgsniu jis vėl matuoja gelmę ir šįkart pasiekia jos dugną. Ten jis regi kančią, glūdinčią daiktų pagrinduose, ir nuo tada, tarsi atsiribojęs nuo savęs, ramiau neša savo kančių dalią. Aukščiausios valdžios troškimas, praėjusių būsenų palikimas, visiškai pereina į meninę kūrybą. Savo kūryboje jis kreipiasi tik pats į save, o ne į publiką ar liaudį, ir visas jėgas deda tam, kad tai kūrybai suteiktų aiškumą ir jėgą, vertus tokio galingo dialogo“.

Nesunku pastebėti, kad Nyčės pateiktas tos dvasinės situacijos, kurioje atsidūrė Vagneris savo evoliucijos pasėkoje, apibūdinimas yra Šopenhauerio dvasioje. Atkartojamas ne tik pesimistinis jo filosofijos leitmotyvas – apie „kančią, glūdinčią daiktų pagrinduose“, bet ir vaizdinys apie meno genijų. Vagneris čia yra tarsi „Pasaulio kaip valios ir vaizdinio“ iliustracija.

Bet būtent Vagneris sau „atrado“ Šopenhauerio filosofiją ir padarė išvadą, kad joje daug to, ką jis išvedė pats. „Pasaulio iliuzionizmo suvokimas, ... sudaro pagrindinę kiekvienos tragedijos temą ir intuityviai priklauso didžiam poetui, šiaip didžiam žmogui. Aš dar kartą perskaičiau poemą apie Nibelungus ir, didžiai nuostabai, supratau, kad su šia pasaulėžiūra, manyje sukėlusią tokį sumišimą skaitant Šopenhauerį, aš jau senai įsisavinau savojoje kūryboje“.

Tai parašyta 1855 m. Prireikė kelių gyvenimo metų visuotinio nusivylimo, kilusio po 1848-ųjų, sąlygomis, kad revoliucinį optimizmą pakeistų Šopenhauerio pesimizmas, „tikrą“ socializmą – individualizmas be išeities.

Vagneriui teko išgyventi ne vieną dramatišką ginčą su revoliucinės jaunystės draugais. Tačiau Šopenhauerio sistema davė tą patogią „filosofinę“ nusišalinimo nuo revoliucinių idealų formą. Vagnerio pažiūrose menas ir toliau liko „aukščiausia realybe“. Tiesa, toji tikrovė jau beveik nesuartėjo su Fojerbacho „tikruoju jausmingumu“, ji buvo gerokai arčiau Šopenhauerio „idėjos“, suvoktos kaip „valios objektyvizacija“. O muzika – aukščiausias iš menų – buvo tos valios ritmo supratimas, kaip suvokimui prieinamas vaizdas.

Užduoties atlikimui, anot Vagnerio, menui jau nereikia apeliacijos į minią. Nėra būtinybės laužyti „estetinių rėmų“. Menas vėl įgauna savo teorinį pagrindą, kaip meną „išrinktiesiems – tragiškiems vienišiems genijams ir tiems „nedaugeliui“, sugebančių suprasti genijų.

Progresas atvirkščiai: Nyčė ir jo nihilizmo istorijos filosofija

Friedrich Nietzsche F. Nyčė Šopenhauerio Valios filosofiją pavertė gyvenimo filosofija; o filosofiją – intelektualiosios lyrikos ir romanistikos atmaina. Jis padarė didelę įtaką, ypač antropologistinei sociologijai. Į filosofiją atėjo iš klasikinės filologijos veikiamas R. Vagnerio, užkrėtusio jį A. Šopenhaueriu. Vingiuotos Nyčės filosofijos evoliucijos išdava buvo „valia valdžiai“, kaip visa, kas gyva, įskaitant ir žmogaus gyvenimą, svarbiausio siekio pagrindą. Pasyvius filosofinius išrinktųjų apmąstymus jis pakeitė aktyvia Antžmogio veikla.

Šopenhauerio „Valios“ ir „vaizdinio“ dichotomija virto žmogiškosios kultūros Dioniso ir Apolono pradų priešstata. Antrasis nepavaldus progreso dėsniui, tačiau vystosi remiantis „amžino sugrįžimo“ principu. Progreso idėjos pakeitimą uždarais „gyvenimo ciklais“ atskirose kultūrose vėliau užbaigė O. Špengleris.

Nyčės estetizmas aforistiškai išreikštas tuo, kad pasaulis teturi pasiteisinimą tik kaip „estetinis reiškinys“. Tad jam svarbiausios meno vystymosi epochos (klasikinio stiliaus iškilimas ir jo dekadansas) sutampa su žmogaus evoliucijos etapais. Todėl R. Vagnerio, su kuriuo Nyčė siejo „klasikinio“ (tragiškojo) žmogaus atgimimą, muzikinės-filosofinės tragedijos atsiradimas ir vystymasis buvo aiškinamas pagal analogiją su senovės Graikijos tragedijos – „iš muzikos dvasios“ – gimimu, kurioje senovės graikas rado savo („estetinį“) pateisinimą. Anot ankstyvojo Nyčės, „dionisiškasis menas“ turėjo suteikti „metafizinę paguodą“ žmonėms, pažinusiems pradinį gyvenimo ir jo pradų tragizmą, apjungdamas juos ir leisdamas „bakchaliniame siautulyje“ užmiršti skausmingą susiskaidymo ir vienišumo jausmą. O „apoloniškojo meno“, estetizuojančio iliuzorinę pasaulio įvairovę, tikslas yra padėti žmonėms, pabudusiems iš „bakchališkos ekstazės“, įveikti (pagiringą) pasibjaurėjimą šituo pasauliu, prikelti jo valią veiklai ir kovai už jo trapias dovanas ir trumpalaikius džiaugsmus.

Vėliau šį pesimistinį požiūrio tašką Nyčė peržiūrėjo, ypač keičiantis Vagnerio filosofinės ir kūrybinės veiklos vertinimui ir ėmė teigti „stipriųjų pesimizmą“ (prieš kurį vėliau sukilo paviršutinis pozityvizmas ir fiziologizmas su jiems būdingu redukcionizmu ir vulgariuoju natūralizmu). Ir nors pradžioje tą idėją lydėjo požiūris į dievą, atmetamą kuo įmanoma kategoriškai, Nyčė guodė save, kad tai buvo ypatingas, nekrikščioniškas dievas – „visiškai nerūpestingas ir nemoralus dievas-menininkas“, vienodai siekiantis „pajusti savo džiaugsmą“ ir savo didybę, kaip apmąstymuose, taip ir griovimuose, kaip gėryje, tiek blogyje. Pasaulis jau buvo tapęs grandiozine iliuzija, nors ir sudievintu „amžinai naujai matomu“ dievu, kuriame tasai išgyvena kančią nuo jį perpildančios Valios – aistros, tiek kat kuriančios, kiek ir griaunančios. Tuo pačiu nustatomas taškas, jungiantis jaunojo Nyčės Vagnerio-Šopenhauerio pesimizmą su „herojiniu pesimizmu“ Antžmogio, ieškančio meno, turinčio drąsos likti „reiškinių, meno, teikiančio džiaugsmą kūnui, o ne sielai, paviršiuje“ („juk jokios sielos nėra“, kaip teigta pamflete „Nyčė prieš Vagnerį“). Tokio meno estetika „nenutrūkstamai susijusi su biologinėmis prielaidomis“, - dar daugiau, ji pati „ne kas kita nei taikomoji fiziologija“.

Ryšių su Vagneriu nutraukimas, pasireiškęs knygomis „Linksmasis mokslas“ (1882), „Taip kalbėjo Zaratustra“ (1883-84), „Anapus gėrio ir blogio“ (1888) ir kt., jo apmąstytas kultūriniu-istoriniu aspektu. „Silpnųjų pesimizmą“, apibūdinantį muzikinę Vagnerio kūrybą bei Šopenhauerio filosofiją (o ir budistinę filosofiją, kuri įkvėpdavo aną filosofą), Nyčė ėmė laikyti dekadanso ir nihilizmo apraiška. Jo analizei „masių sukilimo“ fone ir pačios kultūros „sumasinimui“ skirti pamfletai prieš Vagnerį ir sumanytos knygų serijos „Valia valdžiai“ apmatai.

Nihilizmą Nyčė traktavo nepaprastai plačiai kaip bet kurią idealaus žmogiškojo egzistavimo savivaldos tvirtinimą – religinę (ypač, religinę-etinę), filosofinę (idealizmas), moralinę ir kitus tikėjimus, kad egzistuoja moraliniai absoliutai, pagrindžiantys idealų, vertybių ir pan. prasmę. Tačiau viso to nusivylimu vėlgi yra tas pats nihilizmas – „silpnųjų pesimizmas“, nesugebančių susitaikyti su gyvenimo nežmogiškumu ir todėl siekiančių iš jo išeiti arba nukrypti. Galiausiai ir pati kova su ta nihilizmo forma vėlgi yra nihilizmas, tačiau jau „dionisiškas“, „klasikinis nihilizmas“ (kurio atstovu Nyčė laikė tik save patį), kuris, „pervertindamas visas vertybes“ ir teigiantis „valios valdžiai“ principą kaip aukščiausią, išpurena dirvą Antžmogio, galutinai įveiksiančio nihilizmą, atėjimui.

Europos nihilizmo istorijoje Nyčė išskyrė 4 etapus. “Neaiškumo” periodas, kai visaip bandoma “užkonservuoti” visa, kas sena (tikėjimą moraliniais absoliutais) ir neleisti prasiveržti tai, kas nauja (moralinės sąmonės suirimą). „Aiškumo periodas“, kai žmonės jau supranta, kad „sena ir nauja“ – tai dvi principinės priešybės, kad senosios (moralinės) vertybės iš žemėjančio, o naujosios (amoralios) – iš kylančio gyvenimo. Tačiau žmonės dar nėra pajėgūs tam, kas nauja. Tada eina „trijų didžiųjų afektų“ periodas (niekinimo, užuojautos ir naikinimo). „Katastrofos periodas“, užsibaigiantis po „mokymo, kuris atsijoja žmones, ... kuris skarina silpnuosius priimti tokius pat sprendimus kaip ir stiprieji“, ženklu. Šito mokymo kūrėju Nyčė laikė save.

Po kurio laiko iššifruodamas pirmųjų dviejų afektų prasmę, Nyčė su „didžiuoju pasibjaurėjimu“ , kaip dabar jis vadino, siejo „didžiąją panieką“, „nervingąją katalikišką erotinę literatūrą“, „prancūzų literatūrinį pesimizmą“ (Floberas, Zola, Honkūrai, Bodleras) ir galiausiai tuos pačius „pietus pas Manją“, o su „didžiąja užuojauta“ – Tolstojų, Dostojevskį ir Vagnerio operą „Parsivalis“. Tad nihilizmas apėmė dvi priešingas kryptis.

Beje, Nyčė nihilizmą traktavo ir siaurąja prasme – aukščiausių vertybių nuvertėjimu. To rezultatas – vagneriškoji „dievų mirtis“, kuria buvo suprantami civilizacijos absoliutai.

Apmąstydamas tą idėją iš savo fiziologiškai orientuotos gyvenimo filosofijos, Nyčė daro išvadą, kad apsiribodami, siaurąja nihilizmo prasme, jo amžininkai nesugebėjo suprasti tikrosios šio reiškinio esmės, nes ją galima suvokti tik plataus nihilizmo traktavimo fone. Tada nihilizmas – vidinė dekadanso logika. Dekadansas savo šaknimis įaugęs į Europos moralę ir iškyla kartu su ja. O toji atsiranda kaip krikščioniškoji moralė, t.y. kartu su Kristaus kaip moralinio simbolio pasirodymu.

Grynai teoriškai toji logika schematizuojama tokiais momentais.
1) “silpnųjų“, t.y. „gerųjų“ arba „mažųjų“, žmonių savo moralinių vertybių sistemos įtvirtinimas ir jos iškėlimas virš „valios valdžiai“ pasaulio, kurio tikrumą ir nekintamumą garantuoja krikščioniškas dievas.
2) Progresuojantis pasaulio (gyvuojančio po „valios valdžiai“ ženklu) nuvertėjimas, didėjantis, kai „idealumo pasaulis“ įgauna vis didesnę vertybę žmonių akyse, galiausiai tapdamas vieninteliu vertu.
3) Pesimizmo atsiradimas.
4) nihilizmo siaurąja prasme iškilimas.

Vokiečių filosofo požiūriu, nihilizmas, kaip vidinė „dekadanso logiką“, vertas tik pagarbos, nes ne tik jame Europos lemtis, o lemtį, anot Nyčės, reikia mylėti, kokia ji bebūtų (amor fati), bet ir tai, kad jis veda prie ne tik jo nepakenčiamų „mažojo“ žmogaus vertybių visiško likvidavimo, bet ir pačios sferos, kurioje jos įsitvirtindavo kaip absoliučios, garantuotos paties dievo.

Triumfuojančiai žygiuojant nihilizmui, likviduojančiam idealumą „kaip tokį“, žmogui jau nėra kur dėtis. Jis pagaliau privalės suvokti savo realią padėtį šiame pasaulyje, kur visa pavaldu „valiai valdžiai“. Tada bus priverstas apsispręsti, kas jis – šeimininkas ar vergas? Tik tada ims elgtis pagal pasirinktą statusą, nepuoselėdamas jokių iliuzijų ir jokių vilčių (jei jau pasmerktas būti vergu, tada jau amžinai – dėl „amžinojo sugrįžimo“ principo).

Tačiau neišvengiamai atsiras tokių, kurie tars „taip!“ tam vieninteliam tikram pasauliui, kad ir koks košmariškas jis atrodytų. Tai tie, kuriuos lemtis „pasmerkė“ viešpatavimui, t.y. aukščiausiajai laimei. Pirmiausia, tai genijai. Iki galo nuoseklių nihilistų dėka pasaulis bus sugriautas galutinai ir neatstatomai, o vietoje iliuzorinės „išpirkimo“ idėjos žmonių galvose įsitvirtins vienintelis realus įsitikinimas amžinojo sugrįžimo amžinumu.

Nihilistai, kaip matome, yra pašaukti pagalbiniam vaidmeniui. Nyčė ir nesitikėjo, kad tarp jų atsiras daug tokių, kurie iki dugno išsėmę Nusikaltimo galimybes, peržengę bet kokį „matą“, „normą“, „įstatymą“, išners „anapus“ tos „blogio bedugnės“ (anot Dostojevskio) – čia bus daug pašauktų, bet mažai išrinktų.

Ir visi jie kartu privalės atlikti bendrą nihilizmo misiją - išvaduoti pasaulį nuo iliuzorinio ir pamėkliško mato, o taip pat kenksmingo ir bloga darančio, juk jau paprastas tikėjimas tokio mato egzistavimu kėlė pasauliui pasibjaurėjimą ta perspektyva, kurią „Zaratustros“ autorius laikė vienintele normalia ir palankia.

Event Antžmogio idėjoje išbaigiama antroji Nyčės koncepcija, pradžioje turėjusi labiau estetines ištakas, o vėliau apaugusi grynai pozityvistine ir net „biologine-fiziologine“ argumentacija, verčiančia prisiminti ne tik Šopenhauerio fiziologizmą, bet ir Konto frenologizmą. Pradioje elito teisės privilegijuotam egzistavimui buvo grindžiamos nuoroda į jo unikalią estetinę pajautą ir susijusį su ja skausmingą jautrumą savoms (o ne svetimoms!) kančioms. Vėliau prie elito buvo priskirtas ypatingas „gyvenimo mylėtojų“ tipas, žmonės, kuriems likimas skyrė viešpataujančios kastos lemtį ir kurie vien dėl to teigiamai žiūri į gyvenimą, nepaisant visų jo keliamų kančių (kaip taisyklė – „kitiems“). Galiausiai pasirodo, kad tikrai meninis skonis – tai „gyvenimo skonis“ visomis apraiškomis – tiek šlykščiomis, tiek pakiliomis, tiek niūriomis. Ir jo atsiradimo priežastis – priklausymas „viešpačių kastai“, užtikrinančiai kasdieninius gyvenimo patogumus ir grynai fiziologinę sveikatą. Tą idėją ir pasiėmė nacionalsocializmas, tiek politikos, tiek kultūros bei meno atžvilgiu.

Išvados ir perspektyvos

Krizinės sąmonės nukreiptos prie progresą atsiradimas (kaip priešstata progresyviai revoliucinei, iš prancūzų švietėjų ir jakobinų paveldėtą marksistinio „tikrojo mokslo apie visuomenę“) suardė ankstesnę Progreso šalininkų ir priešininkų santykių struktūrą. Atsiranda nauja politinių jėgų schema. Pirmiausia susiformuoja liberaliai progresyvus centras, su „dešiniąja“ (su moraliniu-religiniu atspalviu, tačiau nuo 20 a. pradžios įtraukiančios [romantikai] ir specifinius estetinius, o vėliau ir antimoralinius elementus) ir „kairiąja“ opozicijomis jam.

Bendrai imant, ryškėja dvi fazės: pirmoji 19 a. pab.-20 a. pradžioje; antroji 7-8 dešimtm. Jau 20 a. pirmajame trečdalyje stiprėja antiscientistinė bei antitechninė tendencijos (vėliau atstovaujamos neomarksistinės Frankfurto mokyklos). 20 a. 7-ame dešimtm. „naujų kairiųjų“ ir „kontrkultūros“ šviesoje toji tendencija atsispindėjo siekiu nustatyti mokslinės-techninės civilizacijos „vystymosi ribas“. Buvo keliamas klausimas, kodėl Progresas netapo visuotiniu. Turtingos šalys turtėjo, skurdžios skurdėjo – ir praraja tarp jų vis gilėjo. Paaiškėjo, kad viena progreso dalis (techninė) vystėsi kitų (moralinio, etinio) sąskaita. Globalinės Progreso nesėkmės simboliu tapo trys krizės (energetinė, ekologinėir atominio susinaikinimo grėsmė). Dabartiniai mokslinio techninio progreso šalininkai vadinami neokonservatoriais, nes bet kokią nuorodą į mokslą ir techniką jie linkę laikyti konservatyvia visuomenėje viešpataujančių jėgų išlaikymo nuostata. Ėmė dingti racionali „progresyvus-reakcinis“ opozicijos prasmė; ją keitė „konservatyvus-radikalus“ dichotomija. Tačiau aiškiai nujaučiamos sociologijos naujos krizės prielaidos – ir tarp jų vis dar šmėkščioja F. Nyčės ir O. Špenglerio (kaip ir kitų krizinės sąmonės pradininkų ir kovotojų prieš Progresą) idėjos.

Egzistencializmas
Žanas Polis Sartras
Nyčė: šuolis iš savęs
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Kur veda Zaratustros žvėrys
Egzistencija: antžmogis
Dekarto "Ego cogito"
Chaosmo estetika
Erichas Fromas
Filosofijos puslapis
Etikos konspektai
Vartiklis