Apie Nyčės metafiziką  

„Nieko nenoriu lenkti prie filosofijos: būtina, tikriausiai, netgi pageidautina, kad filosofas būtų retu augalu“, Valia valdžiai

Filosofijos, o ypač Nyčės mokymo, negalima perprasti tikslingai nukreiptomis pastangomis, pamažu, žingsnis po žingsnio besigilinant į jį. Staiga jis tampa aiškus arba taip ir pasilieka į visumą nesudėliojantis prieštaringų teiginių, emocijų, idėjų kratinys. Galima sugaišti metų metus, perskaityti visus tomus, atsekti ir sugretinti visas mintis, parašyti disertaciją, knygas, straipsnius – tačiau viskas veltui. O galima, perskaičius kelis atsitiktinius puslapius, netikėtai pagauti esmę. Taip veidrodyje ir kiekvienoje jo skeveldroje atsispindi vienas ir tas pats pasaulis.

„Pagauti esmę“ – visai nereiškia, kad tapo aišku: aišku tik tai, kad prisilietėme prie paslapties. Visi žino, pvz., kas yra sapnas, tačiau kas supranta, iš kur ir kodėl jis ateina ir kuo jis yra savo esme? Gali apmąstymų keliu ieškoti atsakymo į tą klausimą, o kita pozicija – panirti į sapnus ir, klaidžiojant anoje pusėje, pabandyti sapną suprasti iš vidaus. Skirtumas čia tik tas, kad Nyčės filosofija – tai ne sapnas.

Tarkim, atsiranda gabus žmogus, mokantis analizuoti, pasverti, aptarti, kuris ištirs ir apmąstys visas Nyčės knygas ir pabandys išskirti pagrindinius jo mokymo aspektus. Vargu ar čia galime tikėtis sėkmės: jei tokie pagrindai ir egzistuoja, tai jie, greičiausia, neišreiškiami žodžiais. Nyčė dažnai ir labai įvairiai pasisako apie savo filosofiją, tačiau tie pasisakymai ti duoda užuominą apie esmę. Skirtingai nuo sudėtingų filosofinių sistemų, kur viskas tarpusavyje susiję ir seka vienas iš kito, visai nesvarbu teisus ar neteisus Nyčė dėl vienų ar kitų teiginių. Ir net jei išmesime pagrindines koncepcijas – valią valdžiai ir amžinąjį sugrįžimą, - mokymas, nors ir nukentės, tačiau nepraras savo prasmės.

Kas susidūrė su Nyčės filosofija, žino, kokia svari jos sugestyvioji pusė: mokymas įkvepia, užkrečia savo nuotaikomis. Dažnai ir netgi labai dažnai mes linkę laikyti, kad toji mokymo pusė yra svarbesnė nei logika bei sveikas protas – juk ji žadina gyvenimą. Tačiau tame nereikia ieškoti esmės, nes toji nepriklauso nuo jausmų.

Ypatinga tema – Nyčės poezija; ir ji ne tik eilėse, ji visur, kiekvienoje frazėje, visame kame, kas jo parašyta. Kartu Nyčė ir psichologas, ne kartą nagrinėjantis giliausias mūsų būties kertes, apie kurias net neįtarėme.

Nė viena šių dalių nėra antraeilė, kurią būtų galima praleisti. Tačiau kartu ir nė viena jų nėra ta ašimi, aplink kurią sukasi visas mokymas. Jokia interpretacija irgi neperteikia mokymo esmės, nes jo negalima suprasti nagrinėjant tik interpretacijas.

Labai įdomu, kad taip yra ir su realijomis, kurias suvokiame betarpiškai, be proto pagalbos. Jas galima tik apmąstyti vėliau, a posteriori. Pvz., „rega“, „klausa“. Kaip paaiškinti jų esmę tarkim kitoms protingoms būtybėms, kurios yra aklos ir kurčios (skaitykite – „Th.Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?“). Arba, tarkim, suvokėme, kad esame, kad egzistuojame ir kad egzistuoja ir pasaulis. Tačiau nei paaiškinti, nei kaip nors apmąstyti, ko gero, niekas negali.

Šiaip, „viskas paprasta“: Nyčė atskleidžia kitą, metafizinę būties pusę, kurią suvokti galime tik savo prisilietimo prie metafizikos dėka.

Žmogus savyje suderina visiškai skirtingus dalykus: iš vienos pusės, jis priklauso gamtai ir kaip bet kuris kitas gyvūnas paklūsta jos dėsniams, o iš kitos pusės, susiliečia su metafizika. Abu tie dalykai neužginčijami: pirmasis yra akivaizdus, o antrasis seka iš to, kad keliame klausimus apie būties prasmę, priežastis ir esmę, t.y., stengiamės pažvelgti į visatą iš šalies.

Sąlytis su metafizika pasireiškia, pvz., tame, kad suvokiame, kad mirsime. Visas šis pasaulis, visa būtis kažkada be pėdsakų išnyks ir pasikeis kažkuo kitu, o galbūt niekuo – visiškai niekuo. Būtent iš čia – ir tai labai svarbu – žinome, kad pasaulis yra: niekas, kaip žinia, atskleidžią ir būtį. Ir mūsų gyvenimas, ir visas pasaulis – tai žaibas, blyksnis, tik viena akimirka. Netrukus išeisime į visai kitus pasaulius, matavimus, labai ilgam, jei ne amžinai. Todėl „būties prasmė ir likimas“ – visai ne tuščias klausimas. Būtent tai nepaprastai svarbu mums.

Savo archetipu žmogus – būtybė, kuriam būtinai reikia rasti atsakymą į šitą klausimą – taip sakant, tiesą – tačiau kurio, kartu, neduota. Kol žmogus lieka žmogumi, jis nežino ir negali sužinoti atsakymo į pagrindinį klausimą. Tame problema, tačiau kartu ir prasmė: ne būties paslapties atskleidimas, ne tikėjimas kokiu nors fiktyviu atsakymu, o įsigilinimas į problemą, panirimas į ją. Esant paslapčiai keičiasi pasaulis, tampa matoma jo beribė gelmė. Sunku pasakyti, kodėl mums duotas paslapties nežinojimas. Gal būt, baigtinės ir praeinančios, laikui pavaldžios būties supratimui...

„Nepakanka suprasti, kokiame nežinojime būna gyvūnai ir žmogus: privalai dar turėti valią nežinojimui, mokytis jo. Reikia suvokti, kad be tokio nežinojimo būtų neįmanomas pats gyvenimas, kad jis yra sąlyga, kuriai esant tai, kas gyva, tegali vystytis ir egzistuoti: tave turi suptis didelis tvirtas nežinios varpas“,  Valia valdžiai.

Nyčė nemėgo samprotavimų apie metafiziką, būties esmę, absoliučią tiesą, pomirtinius pasaulius. Ir tai suprantama – jis buvo labai ironiškas idėjos, kad viską ten įmanoma apmąstyti, sudėlioti į struktūrą, išaiškinti, atžvilgiu. Tačiau tai nereiškia, kad jis stengėsi laikytis nuošalėje. Netgi atvirkščiai!

Jeigu laikysime, kad tai, kas laukia mus anoje mirties pusėje, visiškai sunaikins permainų pasaulį ir įsigalės amžiams, tai būtent tai ir bus mums tikrove, o permainų pasaulis – trūnėsiais, iliuzija, migla ir sapnu. Šiame gyvenime nerasime prasmės ir tikslo, pirmojo ir paskutinio būties akordo; jis tik etapas, laukimas, pasiruošimas, laiptelis. Svarbi tik tiesa – toji pusė, kurioje atsiveria viskas. Ne anapus gyvenimo, o būtent čia ir dabar surasti prasmę ir tikslą, pradžią ir pabaigą, amžinybę – Nyčės pozicija.

„Tasai karalius nuolat mąstė apie visų daiktų laikinumą, kad neimtų jo labai rimtai ir išliktų ramus tarp jų. Man gi, atvirkščiai, viskas atrodo taip vertinga ir svarbu, kad niekaip negali būti trumpalaikiu: visa kam ieškau amžinumo – argi galima į jūrą išpilti brangius vynus ir kvapniuosius aliejus? Štai kame mano paguoda: visa, kas buvo – amžina: jūra vėl viską išskalaus atgalios“,  Valia valdžiai.

Esatis, permainų pasaulis – ne trumpalaikis sapnas, kuris išsisklaidys be pėdsakų: mes patys ir viskas, kas mus supa šią akimirką, nepavaldu laikui ir kitiems matavimams, mums apreikštiems tą pačią akimirką. Tai egzistuoja amžinai. Tačiau norint išvysti šios minties gilumą, būtina atskleisti transcendentinį, metafizinį būties aspektą, kurį Nyčė kartais vadina amžinybe, suprasti ir priimti šiuo atskleidimu pakeistą pasaulį, save patį, savo vaidmenį.

Nušalintas, pasyvus mąstytojas, priimantis pasaulį kaip duotybę, negali suvokti šios minties: pasaulio pažinimas neatskiriamas nuo jo apmąstymo; būtina dar galia bei valdžia teigti (der Wille zur Macht): „Nukalti būties tapsmą - aukščiausia valia valdžiai“ – būtent „nukalti“, o ne „pažinti“ – tai patvirtinimas, kad nušvitimą dar reikia ir įtvirtinti.

Nėra metodo, nėra jokio kelio, kad išgyventum šią mintį, Išsakyta kitaip, tiesmukai, užuomina, eilute – pas Nyčę nemažai, tačiau kaip perskaityti ir suprasti raidėmis užšifruotą prasmę?

Pasaulyje viena be paliovos keičia kitą, tačiau niekas nedingsta be pėdsakų; vėl ir vėl grįžta į būtį. Viskas sukasi amžinybėje, pats laikas paniręs į amžinybę. Metafora ir tiesiogiai apie tai sakoma, kai kalbama apie amžinąjį visų dalykų sugrįžimą.

Knygos „Taip kalbėjo Zaratustra“ skyriuje „Apie reginius ir mįslę“ nykštukas perpasakoja Zaratustrai pagrindinius mokymo apie amžinąjį sugrįžimą aspektus, o vėliau, skyriuje „Sveikstantis“ tą patį daro ir gyvūnai – erelis bei gyvatė; tačiau Zaratustra nepriima nei to, nei kitų, pirmajam pagrasindamas palikti pavojingame kalnų kelyje, o antruosius vadindamas apgavikais. Ir visai ne todėl, kad apie sugrįžimą pasakojama neteisingai, – perpasakojimas gana tikslus – o todėl, kad suprasti vien protu, netgi jausti ir netgi mokėti paaiškinti nepakanka – reikia dar pasikeisti ir per akimirką išgyventi tą mintį visa savo esybe.

„Jis [Zaratustra] ne tik kalba kitaip, jis ir pats kitoks“, Ecco homo, įžanga, 4

Filosofijos forumas
L'ombra di Venezia
Nyčė ir Vokietija
Nyčė prieš Špenglerį
Nyčė: Dievo mirties idėja
Nyčė: Prieblandų kumyras
Linksmojo mokslo pamokos
Nyčė: etinis-filosofinis siluetas
6000 pėdų virš žmogaus ir laiko
Venecija: Tarp dievinimo ir įpročio
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Th.Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatura
Rudolfas Šteineris. Krikščionybes esmė
Seraphim Rouse. Maištas prieš Dievą
Nyčė: genealogija prieš istorizmą
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
O. Schrader. Arijų religija
Rašytojas ir stilius
Vieni du su milžine
Nyčė ir muzika
Filosofijos skiltis
Vartiklis