Rudolfas Šteineris. Atomizmo paneigimas. Vartiklis

Rudolfas Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
(Die Atomistzk und ibre Widerlegung, 1890 m. rugsėjo 23 d.)

Pirmiausia pakviesiu apmąstyti dabartinę jutimų doktriną, tada parodysiu joje esančius prieštaravimus ir pateiksiu pasaulio sampratą, kuri labiau dera su idealistiniu supratimu.

Dabartinis (1890) gamtos mokslas mano, kad pasaulio erdvę užpildo be galo smulki substancija, kuri vadinama eteriu. Ši substancija susideda iš be galo smulkių dalelių,eterio atomų. Tas eteris neegzistuoja tik ten, kur nėra kūnų, tačiau randasi porose, (būdingose) kūnuose. Fizikas įsivaizduoja, kad kiekvienas kūnas sudarytas iš begalinio nepaprastai mažų dalelių, tokių, kaip atomai. Jos nesiliečia viena su kita ir jas skiria vidinė tuštuma. Jos, savo ruožtu, jungiasi į didesnes formas, molekules, kurių vis dar negalima įžvelgti. Tik susijungus daugybei molekulių, kūnas tampa prieinamas mūsų jutimams.

Tai paaiškinsime pavyzdžiu. Gamtoje yra dujos, vadinamos vandeniliu, bei kitos, vadinamos deguonimi. Vandenilį sudaro neišmatuojamai maži vandenilio atomai, deguonį - deguonies atomai. Vandenilio atomai čia pateikti kaip raudoni skrituliukai, o deguonies – kaip mėlyni. Tad fizikas turi įsivaizduoti apie tam tikrą vandenilio kiekį (pieš. 1) ir tam tikrą deguonies kiekį (pieš.2) [žr. lentelę].

Dabar galime, tam tikrų procesų, kurie nedomina čia, dėka taip susieti deguonį su vandeniliu, kad du vandenilio atomai susijungtų su vienu deguonies, suformuodami sudėtinę substanciją kaip parodyta pieš. 3.

Čia visada du vandenilio atomais kartu su vienu deguonies atomu sudaro vieną bendrą junginį. Ir ši, vis dar nematoma, smulki formacija, susidedanti iš dviejų atomų tipų, vadinama molekule. Substancija, kurios molekules sudaro du vandenilio ir vienas deguonies atomas vadinama vandeniu.

Taip pat būną, kad molekulę sudaro 3, 4 ar 5 skirtingi atomai. Pavyzdžiui, alkoholio molekulė susideda iš anglies, vandenilio ir deguonies atomų.

Taigi matome, kad šiuolaikinei fizikai bet kuri substancija (skysta, kieta ar dujinė) sudaryta iš dalių kurias skiria tuščia erdvė (poros).

Į tas poras įeina eterio atomai, kurie užpildo visą kosmosą. Taigi, jei eterio atomus pavaizduosime kaip taškus, kūną įsivaizduosime kaip pavaizduota pieš. 4 (raudoni ir mėlyni skrituliukai yra substancijos atomai, juodi taškai – eterio atomai).

Dabar reikia įsivaizduoti, kad tiek substancijos atomai, tiek eterio atomai nuolat juda. Judesys yra siūbavimas. Turime galvoti, kad kiekvienas atomas juda pirmyn ir atgal tarsi laikrodžio švytuoklė.

Dabar A (pieš. 5) įsivaizduokime kūną, kurio molekulės nuolat juda. Tas judesys perduodamas ir eterio atomams porose, o taip pat iš ten – eteriui kūno išorėje B, t.y. C. Tarkime, kad D yra jutimo organas, pvz., akis, tada eterio vibracija pasieks akį ir per ją nervą N. Ten jie stuktels ir per nervų grandinę L pasieks smegenis G. Tarkime, kad kūnas A juda taip, kad molekulė svyruoja 461 mlrd. kartų per sekundę. Tada eterio molekulė susvyruoja irgi 461 mlrd. kartų per sekundę ir 461 mlrd. kartų stukteli regos nervą (H). Nervų grandinė L perduoda tas 461 mlrd. vibracijų smegenims ir čia gauname pojūtį: šiuo atveju ryškiai raudoną spalvą. Jei ten būtų 760 mlrd. vibracijų, matytume violetinę, 548 mlrd. – geltoną ir t.t. Kiekvienam spalvos suvokimui išoriniame pasaulyje atitinka tam tikras judesys.

Garso pojūtis netgi paprastesnis. Šiuo atveju irgi vibruoja kūno molekulės. Tačiau vibracijas ausiai perduodanti terpė yra ne eteris, o oras. Esant 148 vibracijoms per sekundę girdime D toną, 371-ai – F diez ir t.t.

Taigi matome, kurlink veda visas šis aiškinimas: kad ir k1 besuvoktume pasaulyje savo jutimo organų dėka: spalvas, tonus ir pan., tai egzistuoja ne tikrovėje, o tik atsiranda mūsų smegenyse, kai pasaulyje esti tam tikros vibruojančios judesio formos. Jei jaučiu šilumą, tai tik todėl, kad aplink mane juda eteris ir eterio atomai trankosi į mano odos nervus; kai matau šviesą, tai tik todėl, kad to paties eterio atomai pasiekia mano akies nervus ir t.t.

Todėl šiuolaikinis fizikas sako: tikrovėje niekas neegzistuoja, išskyrus siūbavimus, judinančius atomus; visa kita tėra mano smegenų kūrinys, susidarantis, kai juos paliečia išorinio pasaulio judesiai.

Nesiruošiu pasakoti, koks niūrus yra tokio pasaulio vaizdas. Ko neapimtų liūdniausios mintys, kai, pvz., Hugo Magnus, kuris visai perimtas tokio mąstymo būdo, pareiškia: „Šis eterio judėjimas yra vienintelis dalykas, kuris realiai ir objektyviai egzistuoja susidarius spalvoms. Tik žmogaus kūne, smegenyse, tie eterio judesiai yra transformuojami į vaizdus, kuriuos įprastai vadiname raudona, žalia, geltona ir t.t. spalvomis. Pagal tai tie (bespalviai) eterio judesiai pasiekia smegenis per akis, kur transformuojami į vaizdus, kuriuos vadiname spalvomis“ (Hugo Magnus. Farben und Schopfung, 1881, 8 paskaitos apie spalvos ryšį su žmogumi ir gamta).

Aš įsitikinęs, kad bet kuris, kurio mąstymas yra paremtas sveiko proto idėjomis ir kuris nebuvo iš jaunų dienų pavergtas tų keistų nervinančių minčių, laikys tokius dalykus tiesiog absurdu.

Šis klausimas, vienok, turi gerokai labiau abejotiną aspektą. Jei realiame pasaulyje nėra nieko išskyrus siūbuojančius atomus, tada negali būti jokių objektyvių idėjų ir idealų. Nes kai išreiškiu kokią idėją, galiu savęs paklausti, ką tai reiškia mano sąmonės išorėje? – Nieko daugiau nei mano smegenų molekulių judesys. Kadangi mano smegenų molekulės tą akimirką susiūbavo taip arba kitaip, smegenys man davė kažkokios idėjos iliuziją. Visa pasaulio tikrovė tada laikoma judėjimu, visa kita tėra tuščias rūkas, kokio nors judesio pasekmė.

Jei toks mąstymo būdas teisingas, tada aš turiu pasakyti sau: žmogus tėra tik siūbuojančių molekulių masė. Tai vienintelis dalykas jame, kuris tikras. Jei man kyla didinga idėja ir aš atseku jos šaltinį, tai surandu tik tam tikrą judesį. Tarkim, ketinu padaryti gerą darbą. Tai galiu tik tada, jei mano smegenų molekulių masė jausis tarsi atlikdama tam tikrą judesį. Bet kuriuo tokiu atveju - ar lieka kokia nors prasmė vertinti: „geras“ ar „blogas“? Negaliu padaryti nieko be to, kas kyla iš mano smegenų molekulių judesių.

Iš čia kyla delle Grazie pesimizmas. Ji sako: koks šio iliuzorinio idėjų ir idealų pasaulio tikslas, jei jie tėra tik atomų judesiai. Ir ji tiki, dar šiuolaikinis mokslas yra teisus. Kadangi ji negali peržengti mokslo ir negali, kaip elgiasi abejingi žmonės, ignoruoti šio tikėjimo skurdumą, ji krenta į pesimizmą (žr. Rudolf Steiner and Marie delle Grazie, Nature and our Ideals, published by Mercury Press).

Klaida, esanti šio mokslo pagrinduose, tokia paprasta, kad negalima suvokti, kaip šiandienos mokslo pasaulis pasidavė jai.

Tai galime paaiškinti paprastu pavyzdžiu. Tegu kažkas iš A pasiunčia man telegramą. Kai ji mane pasiekia, teturiu tik popieriaus lapą su ženklais. Tačiau mokėdamas skaityti, aš gaunu daugiau, nei tik popierius ir atspausdinti ženklai, t.y. tam tikrą minčių turinį. Ar galiu tada sakyti: sukūriau šį minčių turinį tik savo smegenyse, ir tikra realybė tėra popierius bei raidės? Tikrai ne. Nes turinys, kuris yra manyje, tokiu pat būdu randasi ir A vietoje. Tai geriausias pavyzdys, kokį galiu pasirinkti. Nes matomu pavidalu niekas neatėjo iki manęs iš A. Kas gali laikyti, kad telegrafo laidai perneša mintį iš vienos vietos į kitą? Tai taip pat teisinga ir pojūčiams. Jei eterio dalelių virtinė, siūbuojanti 589 mlrd. kartų per sekundę, pasieks mane ir sudirgins regos nervą, tai reikš kad pajutai žalią spalvą. Tačiau eterio bangos, kaip popierius ir užrašyti telegramos simboliai prieš tai pateiktame pavyzdyje, tėra tik "žalios spalvos", realios kūnui, nešėjai. Tarpininkas yra objekto tikrovė.

Kaip laidai ir elektra telegramai, taip siūbuojantis eteris yra panaudojami kaip tarpininkai. Tačiau vien dėl to, kad „žalią spalvą“ suvokiame kaip siūbuojantį eterį, negalime pasakyti: „žalia“ tėra tas pats, kas siūbuojantis eteris.

Ši grubi tarpininko laikymo turiniu klaida yra visų šiuolaikinių mokslų pagrinde.

Turime „žalią spalvą“ laikyti kūnų savybe. Tasai „žalumas“ sukelia 589 mlrd. vibracijų per sekundę, ši vibracija pasiekia regos nervą, kuris sudarytas taip, kad žino: 589 mlrd. vibracijų gali ateiti tik nuo žalio paviršiaus.

Tai teisinga visiems kitiems mentaliniams įsivaizdavimams. Jei turiu mintį, idėją, idealą, jis, be abejo, turi būti realiu mano smegenyse. Tai įmanoma tik tada, jei smegenų dalelės juda tam tikru būdu, nes esybė erdvėje negali niekaip kitaip kisti, tik per judesius. Tačiau visiškai klysime apie idėjos turinį lyginant su būdu, kaip ji pasireiškia kūne, jei sakysime: pats judėjimas yra idėja. Ne – judėjimas tik suteikia galimybę idėjai įgauti formą ir erdvinį egzistavimą.

Tačiau čia yra kitas aspektas. Mums, žmonėms, nėra nieko, kame galėtume visiškai būti kaip savo idėjose, idealuose ir mentaliniuose įsivaizdavimuose. Dėl jų gyvename, audžiame.

Kai esame vieni tamsoje, visiškoje tyloje, taip, kad neturime jutimų, - kame esame visiškai sąmoningi? – Mūsų mintyse ir idėjose! Po šių ateina viskas, ką galime patirti jutimais. Tai duota man, kai atveriu savo jutimo organus išoriniam pasauliui ir laikau juos imliais. Visa kita gali būti pateikiama kaip egzistuojantis dalykas ir idėjos remiantis mūsų pojūčiais.

Ar galiu padaryti tokią prielaidą apie judančius atomus? Jei yra judesys, turi būti kažkas, kas juda. Pagal ką atpažįstu judėjimą? Tik matydamas, kad kūnai keičia savo vietą erdvėje. Tačiau tai, ką matau prieš save, yra kūnai su visomis spalvų savybėmis ir t.t.

Tai ką fizikas nori paaiškinti? Imkime spalvą. Jis sako – tai judėjimas. Kas juda? Bespalvis kūnas. Arba, kai jis nori paaiškinti šilumą. Jis vėl sako – tai judėjimas. Kas juda? Kūnas, neturintis šilumos. Trumpai: jei visa kūno savybes aiškiname judesiu, galiausiai turime priimti, kad judantis kūnas neturi jokių savybių, nes visos savybės kyla iš judėjimo.

Trumpai pakartojant. Fizikas aiškina visas jutimais priimamas ir suvokiamas savybes judėjimu. Taigi tai, kas juda, negali turėti jokių savybių. Tačiau tai, kas neturi jokių savybių, negali judėti. Todėl fizikų pripažįstamas atomas yra dalykas, kuris ištirpsta ir virsta nieku, jei atidžiai panagrinėsi.

Taigi, žlunga visas aiškinimas. Spalvai, šilumai, garsams turime priskirti tokią pat realybę kaip judesiui. Tuo mes paneigiame fizikus ir įrodome esant objektyvią reiškinių pasaulio bei idėjų pasaulio tikrovę.

^*) Frydrichas Šileris (Johann Christoph Friedrich (von) Schiller, 1759-1805) – vokiečių dramaturgas, poetas, filosofas, istorikas, vokiečių romantizmo atstovas. Dar karo akademijoje pradėjo rašyti eilėraščius, o taip pat ir savo pirmąją dramą „Plėšikai“, pastatytą 1781 m. 1788 m. susipažino, o nuo 1794 m. draugavo ir bendradarbiavo su J.V. Gėte. 1795-1797 m. leido žurnalą „Horen“, 1796-1800 m. „Musenalmanach“. 1799 m. apsigyveno Veimare ir įsijungė į miesto teatro gyvenimą. Pagal daugelį jo kūrinių kompozitoriai kūrė operas ar baletus, pvz., „Odei džiaugsmui“ muziką parašė L. Bethovenas, ir ji tapo Europos Sąjungos himnu. Žinomiausi darbai: pjesės „Don Karlas“ (1787), trilogija „Valenšteinas“ (1800), „Orleano mergelė“ (1801), „Vilhelmas Telis“ (1804 ) ir kt.; filosofiniai darbai: „Laiškai apie estetinį auklėjimą“ (1795) „Apie diletantizmą“ (1799; kartus su Gėte), „Apie pakylėtąjį“ (1801) ir kt., istoriniai darbai: „Trisdešimtmečio karas“ (1791) ir kt.

Dr. Šteinerio atsakymai į 6 klausimus apie Kai kurias pagrindines gamtos mokslų koncepcijas (atsakinėta 1919 m.).
(Tikslios klausimų formuluotės jau nežinomos)

I. Atomai laikomi idealiu erdvės turiniu. Turinys yra susiduriančių jėgų krypčių rezultatas, t.y. jėgų kryptys. (Nauja) a b c veikia erdvėje ir jų sąveikoje atsiranda išvestinė jėga, kuri veiksni kaip atomas, turintis tetrachedro pobūdį. (Nauja) Elementai yra tam tikra jėgų sąveikos išraiška; tai, kaip jie pasireiškia, yra dėl to, kad viena jėga, susidūrusi kita, sukuria rezultatyvią jėgą, tuo tarpu kiti jėgų poveikiai tarpusavyje neduoda jokio rezultato. (Nauja) Kristalai yra sudėtingesnės jėgų sąveikos rezultatas; atomai – paprastesnių sąveikų rezultatas. (Nauja) Amorfinės masės atsiranda neutralizavus jėgų sąveikas.

II. Jėga yra dvasios pasireiškimas, nukreiptas viena kryptimi. Negalima sakyti, kad jėga turi poveikį materijai, nes materija sudaryta tik veikiant jėgos spinduliams, jiems susiduriant. Niekada viena energijos forma nepereina į kitą; tiek mažai, kaip vieno žmogaus veikla pereina į kito. Kas pereina, tėra tik aritmetinė matavimo išraiška. Jei mechaninė energija pereina į šilumą, tai tikrasis veikimas yra toks: Tam tikras to pasireiškimo, kuris atsiskleidžia šilumoje, kiekis yra stimuliuojamas dvasinėje būtybėje tam tikro mechaninės energijos kiekio. (Tai dera su sveiku Mayer'io požiūriu. Tik Helmholtz'as sugadino reikalą).

III. Nei garsas, nei šiluma, nei šviesa, nei elektra nėra vibracijos, tiek pat, kiek žirgas yra šuolių visuma. Pavyzdžiui, garsas, yra bazinė esybė ir šios realios atmainos praėjimo oru efektas yra vibracija. Žmogui, kaip jusliai būtybei, vibracija yra motyvas imituoti pačią bazinę esybę; tai sudaro garso suvokimą. Panašiai su kita: šviesa ir t.t.

IV. Šviesa yra tai, per ką suvokiama (žr. mano įvadą į Gėtės Spalvų teoriją). Vibracija yra šviesos pasireiškimas eteryje. (Nauja) Šviesos refrakcija yra tam tikros jėgos krypties poveikis šviesos krypčiai. Niutono spalvų žiedai (ratai), interferencijos reiškinys, yra šviesos spinduliavimo (t.y. šviesos veikimo eteryje) poveikis bei kitų jėgų poveikiai, pasitaikę šviesos kelyje (silpninantys poveikiai, palaipsniui silpninantys kitų jėgų poveikiai). Tas pats su poliarizacijos reiškiniu. Nereikėtų ieškoti poliarizacijos darinių šviesos prigimties struktūroje, o tik terpės, pasitaikiusios šviesos kelyje, struktūroje. (Nauja) Sklidimo greitis yra tam tikros trinties terpėje rezultatas.

V. Šviesa nėra laikoma elektros rūšimi, tačiau šioji laikytina materialiu šviesos nešėju. (Nauja) Įelektrinta materija: tam tikros jėgos sankaupos išlaiko tas jėgos sankaupas, kurios pasireiškia kaip elektra.

VI. Matematika yra abstrakti erdvėje veikiančių jėgų suma. Jei kas sako: „Matematiniai teiginiai yra tikri a priori“, tai kyla iš fakto, kad žmogus egzistuoja tose pačiose jėgos linijose kaip ir kitos būtybės ir todėl gali atsieti save nuo visko, kas nepriklauso erdvės schemai ir t.t.