Prieblandų kumyras  

Ir štai išdidūs stovi jie, toje kasdienybėje: kairėje Nyčė, dešinėje Kristus, o tarp jų jie. Kristus ir Nyčė – kaip pasaulėžiūros tezė ir antitezė, o jie – sintezė. „Jie" – Sidabro amžiaus atstovai.

O šiandien situacija kartojasi. Vėl Nyčė ir Kristus visuomenės dėmesio centre. O kas centre? Ar tie, kurie su noutbukais ir mobilkėm? Lyg ir religinio filosofo vaizdinys, lygtai mūsų laikmečio išnara, kai kartu su šventyklų atstatymu pradedama ir techno-parkų statyba.

Kiekvienas laikmetis turi savo kumyrus. Kadaise kai kas skaitė Hėgelį, o kitąkart Huserlį, o buvo ir tokių, kurie – V. Solovjovą. Tačiau kiekvienas jų kažką paskaitinėdavo ir iš Nyčės. Jis buvo daugelio ginčų centre. Įprasto to meto situacija „niekas ir kažkas“. O tarp jų šimtus tūkstančių kartų pokalbiuose ir straipsniuose iškeldavo jį – Nyčę. Taip kaip keisto likimo žmogų, dėl ko tai verkiama, tai juokiamasi; tai kaip nepaprastai provokuojantį mąstytoją, artimą tiek genijui, tiek piktadariui. Jį atmesti nebuvo galima.

Ypač dabar vėl skausmingai išryškėja, kad visa, kas mus supa, yra „niekas“, kažkas panašaus į valstybę, kažkas panašaus į politiką, kažkas panašaus į mokytumą, žmogiškumą... Tačiau svarbiausia, kad užtektų maistui ir kokioms nors linksmybėms (bent jau buteliui)... Ir čia Nyčė – tarsi visa ko ir kiekvieno personifikacija. Tačiau pabandykite kam nors pasiūlyti „paskaityti Nyčę“. Pasiaiškinimų išgirsite visokių… O ir kam? Kad kažkur galėtum jį pacituoti? Tačiau kam? Kokioje kompanijoje? Ten, kur priima „svarbius“ sprendimus? Juos įgyvendinant galima bent jau gauti sau naudos… Kam jiems Nyčės aforizmai?

Šiais laikas klasikų vertė nukrito – net elitiniame sluoksnyje. Šiandien, kaip niekad, reikalinga staigi reakcija į padėtį, asmeninė nuomonė, o ne padėties analizė praeities išminčiaus akimis (kiek anksčiau pateikiau pastraipėlę apie „apkabų filosofiją“, žr. gale). Tavo nuomonės reikia, kad projekto užsakovas turėtų ką nubausti. Tad šiandien skaitantis Nyčę gali sukelti tik nuostabą. Anksčiau tai būtų palaikę bohemos, aukštakaktiškumo, erudicijos požymiu. O dabar kam ta erudicija?! Nu ir kas, kad kai kas girdėjo Platoną, Spinozą, Heidegerį ar ... Nyčę. Ką duoda erudicija? Kam ji, kai iš bet kurio kompiuterio gali gauti bet kokią informaciją (iš pasaulinio tinklo). Dabar eruditu gali būti kiekvienas. Per vieną vakarą gali sau susitaisyti „kontento-salotų“ porciją. Kaip ingredientą jose gali panaudoti ir Nyčę su jo „linksmuoju mokslu“. Ir tas salotas gali paruošti kam tik reikia – kursiniam, referatui, pranešimui, pažinties pretekstui… Ir pataikysi į „obuoliuką“! Nes pasirinktas Nyčė (dėka savo aforizmiškumo) tinkamas bet kokiems gyvenimo atvejams. Tačiau jį perimti taip, kaip anksčiau, kai paėmęs knygą nevalingai imdavai skaityti vis labiau įsigilindamas… Ne, šiandien eruditas, kaip reiškinys, jau išnyko. Atsirado informacinės visuomenės žmogus, sistemos dalis, tinklažmogis. Anksčiau suvirpėdavo širdis pažinimo procese, „palietus išminties šaltinį“. O dabar plauko informacijos jūroje ir nė vienas dar nenuskendo. Visi įgavo kažkokią plūdrumo savybę. Žmogus įsiliejo į paieškos sistemą. Laikas sunaudojamas informacijos paieškai ir suvirškinimui. Tik va – išeities iš aklavietės kaip nėra, taip nėra!

Prieš du tūkstančius metų Diogenas iš Sinopės dienos metu su žibintu rankoje ieškojo žmogaus. Nes aplink, kiek pažiūrėsi, vien tik minia. O žmogaus, kaip asmenybės, aukšto idealo, idėjos įsikūnijimo - nėra! Yra daugybė filosofijos srovių, dar daugiau atsakymų į klausimus, o sprendimo nėra! Prieš šimtmetį su trupučiu ir Nyčė ieškojo žmogaus… Tik ne tokio, koks greta… Kitokio… Antžmogio! Nyčė traukėsi nuo to, ką stebėjo kasdienybėje: laimi vidutinybės, niekingi padarai, asmenys iškreiptomis sąmonės formomis (vien Antano išrinkimas į Seimą ką parodo?!) Sukeldami gailestį ar užuojautą, jie gudriai slepia savo geluonį. Jie visada su savo „dievu". Su tokiu, kuris visada jų pusėje. Ir leidžia jiems sunaikinti kitokį, skirtingą nuo jų… Didvyrį!

Šiandien žmogėnas surenka „gūgle“ žodį „žmogus“ ir gauna milijonus nuorodų į puslapius, failus, svetaines, portalus, forumas, blogus... Ir pavargęs nuo skaitymo, susipažinimo su jų misijomis, tikslais, uždaviniais, temomis ir bibliotekų skyriais netrukus tampa kokio nors tinklinio žaidimo, „šaudyklės“, dalyviu. Ten pasijunta tikru žmogumi! Ir perėjimas į kitą lygį tūlam suteikia ir įsitikinimą, kad jis antžmogis. Kitas, troškulio genamas, pagūglina „Nyčė“. Turim viską! Kad ir referatą apie jį ir jo kūrybą. Jis gauna informaciją, tačiau nežino, ką daryti su prasme…. Prasmės neleidžia ramiai užmigti. Neleidžia priimti tikrovės tokios, kokią norima pateikti minios pagalba. O minia nori miegoti ramiai ir sapnuoti malonius sapnus. Ir sprendžiant remtis nuomonėmis. Nes nuomonės nepaprastai lanksti substancija. Ir jei jas „išlenksi“, gali gauti priešinga už norimą, gyvenimą už mirtį.

Mūsuose, kartais norisi pasakyti, kad ne gyvenimas, o eilinė situaciją (ar krizė, ar recesija). Ir ta situacija reikalauja būti apsvarstyta. Galima kaip "ekspertą" (konsultantą) pasikviesti klasiką, nes nieko nėra nauja po saule ir tolimoje praeityje susidurdavo su tomis pačiomis problemomis. Nuo to kai kas ir bando pradėti – prie mūsų problemų pritraukti klasikus. Kas vienas nori nešti atsakomybę? Ir štai pasigirsta kvietimai – imkim skaityti Kantą,  Kontą,  Kierkegorą… Kvietimas savaime suprantamas. Nes mūsų pedagogika vis dar remiasi skaitymu ir perskaitymu. Ir vis dar gyva viltis dėl eruditų (tai parodo kai kurie TV šou). Tačiau vis dažniau ši taisyklė duoda sutrikimus…

Nes skaityti sutinkama tik tai, kas duoda naudą. O visa kita nedomina. Laisvu laiku skaitoma bet kas – dažniausiai informacinis triukšmas, sukurtas spalvingų žurnalų ir blizgančios reklamos. Ir tas žinių kruopelyčių bei didelių išmonės dozių mišinys leidžia jam terpti būsenoje, kuri yra kažkur tarp snaudulio ir prabudimo. Jis tarsi reikalų kurse… Viską, ką reikia žinoti, kad būtum priimtas ir suprastas, gauni. O kam skaityti daugiau? Nes gyvenimas ir taip trumpas. Kada tada gyventi?

"Kam skaityti Nyčę?" Šalia šio klausimo galima padėti begalybės ženklą. Ar Nyčė duoda kokią naudą? Negi jis padės geriau suprasti praėjusius laikus? Tačiau praeities dokumentų skaitymas duos didesnį supratimą. Greičiausiai į tą klausimą atsakysime neigiamai. Tačiau Nyčės atveju geriau neskubėti atsakyti. O uždelsus, teks atsakyti teigiamai. Teks pasakyti, kad, dalinai, taip.

Argi iš jo negalima paimti visų vertybių perkainojimo (ypač šiuo pasaulinės finansinės krizės laikotarpiu)? Mums trūksta veiksmų "Nyčės stiliumi". Žmones neigiamai veikia antžmogio vaizdinio nebuvimas. Todėl neretai pas mus lyderiu parenkamas asmuo su vos aukštesniu už vidutinį proto lygiu. Ir aplamai dėl žmogaus turime problemą! Tik pažiūrėkite, kas vaikšto šalia mūsų! Vieną greta kito sustatykite po keletą bet kurios atsitiktinai paimtos dienos herojų… Nesvarbu, kokiu mastu ar kurioje srityje juos imsime… Žvelgiant į juos nejučia kyla klausimas – iš kur šitos būtybės. Kodėl jie panašūs į nežemiečius… O jie aptarinėja apie Valiutos fondą, sodras, paskolas, ekologinę krizę, sveikatos ir muzikos klausimus… Praeities išsilavinusiems žmonėms tokie sukeltą siaubą – vieni jų čiuptų špagą, o kiti plunksną. Iš kur tiek durnių pas mus? Ar jie tiks statybine medžiaga ateičiai?

Nyčė – įkandamas ne tik vidutiniokui. Jis, kažkuria prasme, parankinė knyga, jo aforizmai kaip variklio užvedimas. Kad tik benzino būtų bake! O skaitytojai kur nors nuvažiuos. O kur ir kodėl – gali ir nepasakyti. Gal tiesiog alaus palakti, gal snukių "krasnūkoj" padaužyti… O čia – kvietimas aptarinėti Nyčę! Lyg ir iš gerų paskatų – iš vienos pusės, rūpi mūsų likimas, iš kitos pusės, tai vis tik klasikas. Ir Nyčė puikus ginklas tiems, kuriuos užkniso eilinė bažnyčios ekspansija į visas gyvenimo sritis, kas nepatenkintas dabartine tvarka, ekonomikos būkle. Nes tai griauna ne tik dabartį, bet ir ateitį. Visi turi priežastis savo nepasitenkinimui ir protestavimo teisę. Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi pagal savo būties modelį, jei toji neribojo kitų bendruomenės narių teisių. Tačiau juk vis dar pilna degradų. Jie, kaip taisyklė, amoralūs. Juose minimumas moralės ir niekinga proto kruopelytė, kartais infuzorijos ar amebos lygio. Tačiau jei infuzorijos-klumpelės vaidina svarbų vaidmenį nuotekų biologiniame valyme, tai ką šitie valo? "Tėvynę" – sako mums. Vienas toks neseniai įlindo į elektros skydinę… Jį užstojo nomenklatūra... Tokie pat marginalai. Ar tauta pakilo maištui? Ar to maišto forma – tam tikros partijos išrinkimas į Seimą?

Tokių yra daug. Laikas nuo laiko į paviršių prasiveržia tai minios marazmas, tai elito kretinizmas. Tačiau maištą gali sukelti tik nepaprasti dalykai (net sunku įsivaizduoti, kokie). Nyčės požiūriu tai galima suprasti kaip antropologinę krizę. Ir į klausimą "ką daryti" gali atsirasti tokių, kurie atsakys, kad reikia sumažinti idiotų skaičių, o tada paimti valdžią (vėl ta mintis apie rinkimų rezultatus). Štai uždavinys vertas Antžmogio! Pas mus perdaug idiotų ir jie trukdo gyventi. Daug jų, perdaug! Tačiau Nyčė su mumis! O kas – jei jie (tie, kurie degradai) nuspręs, kad Nyčė su jais?!

Nyčės mokymą gali sukelti į SMS. Kanto ar Hėgelio mokymas tam netinka. Nyčės – tinka. Ypač, jei užstrigai kamštyje ar gyveni "kruščiovkėj". Tada esi nuostabus jo minčių imtuvas, o kartu ir jo ideologijos laidininkas. Nyčės aforizmai – kaip aguonos galvutės. Nuo seniausių laikų žmonės žinojo apie „magiškus grybelius“ bei „dūmelį“, o taip pat svaigų aguonų poveikį. Aguonų išspaudų įdėdavo į vadinamąjį „gailestingumo vyną“, kurio duodavo gerti nuteistiesiems mirties bausme, kad palengvint jų kančią. Tikėtina, kad skitai gėrė aguonų antpilą, mėtė aguonų stiebus švenčių metu į laužus, kvėpavo svaiginančiais dūmais. Rusų valstietės aguonų nuoviro duodavo sergantiems ir neramiems vaikams, kad tie netrukdytų karštuoju metu – nuimant derlių. Taigi, tas efektas buvo ir nuraminant, ir įaudrinant… Taip ir nuramina, ir įaudrina Nyčės aforizmai. Tai priklauso nuo juos priimančiojo, jo nusiteikimo. Nyčė skaityti miniai iš dalies naudinga. Bent, kad nesikeiktų. Kad bendrautų aforizmais – tada bent santykiai tarp jų atrodys kaip linksmasis mokslas. Nuostabiausia, kad jie tinka kiekvienam: ir krepšinio fanui, ir treninguotiems vaikinams, ir mergaitėms nertomis kojinėmis, policininkui krūmuose, valdininkui komandiruotėje, lengvo uždarbio Airijoje ieškančiam, Donelaičio ir Vydūno skaitytojui, vidutinybės suniekintam.

Ir dar Nyčė gali mus išmokyti būti vienišu. Ir būti joje išdidžiai, kai ji suteikia malonumą pasinerti į teatro spektaklį, kurio režisieriumi esi pats. Nebūti visuomenėje neįmanoma. Tačiau niekas netrukto simuliuoti buvimą joje. Kas trukdo siūlyti įvairius bendrabūvio projektus, būti socialiniu reformatoriumi? Galima pasiūlyti tokias formas, kad bendruomenės nariai susiduria tik su panašiais, idiotai su idiotais, klerkai su klerkais. O pačiam išdidžiai stovėti nuošalyje. Su panašiais. Tai savotiškas nedidelis posluoksnis, kažin kokia bendruomenė Nyčės pavyzdžiu – susidedanti išimtinai iš antžmogių.

Diogenas iš Sinopės su žibintu rankoje ieškojo žmogaus; Nyčė ieškojo Antžmogio. Mūsų amžininkas „gūgle“ renka žodį „Nyčė“. Yra viskas. Iki referato apie jį ir jo kūrybą. Galima paimti Nyčės ideologiją ir panaudoti ją kaip žibintą kelio paieškai. Ir ieškoti jo pagalba „būtybių“. Su rastomis elgtis griežtai, padėti tarp kūjo ir priekalo. Kad su laiku virstų žmonėmis. Toks turėtų būti Nyčės humanizmas. Tik va klausimas – ką daryti su tais, kurie išvardijami „Forbes“ žurnale? Mušti juos per galvą ar nemušti? O gal Nyčė atsakytų – turčiai mums pravers, o jų auklėjimu užsiims Antžmogis.

---

Tinka tik vyksmo filosofija!

Rusijai reikalinga apkabų filosofija - kad vėl įgautų pasitenkinimą gyvenime. Todėl kiekvienas kiek prasilavinęs rusas turi jaustis didžiojo informacinio karo kariu. Vienu iš tūkstančių, išėjusį su kryžiaus žygiu prieš pasaulinį blogį. Todėl ir iš filosofijos tereikia to, kuo galima užtaisyti apkabą, ką nesunku susikišti į žygio maišą ar įsikišti į makštis. Akademiniams dalykas - ne tas laikas!

Filosofijos forumas
F. Nyčė ir žydai
Nyčė ir Vokietija
Apie Nyčės metafiziką
Nyčė: Anapus gėrio ir blogio
F. Nyčė: Tragedijos gimimas
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Nyčė: genealogija prieš istorizmą
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Rudolfas Šteineris. Krikščionybes esmė
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatura
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Galingiausias pasaulio žmogus?
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Erichas Fromas. Menas mylėti
Linksmojo mokslo pamokos
Krizinės sąmonės genezė
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Etikos konspektai
Filosofijos skiltis
Vartiklis