Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas

Nyčė buvo pirmuoju, istoriškai apmąsčiusiu nihilizmą, kuri iki tol nei Jakobio, nei F. Dostojevskio ar kitų nebuvo suvokiamas kaip istorinis vyksmas, turintis savus etapus. Į tai dėmesį atkreipė ir K. Jaspersas, laikęs, kad „Nyčės bandymų branduolys nepaisant jo žudančio save izoliuojančios istorinės sąmonės poveikio atskleidimų, nepaisant jo pozicijos, pagal kurią praeitis kartais jam atrodė tik apkaustais, sudaro karštas prisirišimas prie istorijos“.

Istoriniame Nyčės mąstymo stiliuje Jaspersas išskiria tris aspektus: 1) istorinė tikrovės apmąstymas, kai iškeliamas klausimas apie tos tikrovės priežastinius ryšius ir esmines charakteristikas; 2) istorinės sąmonės tikrovės apmąstymas, kai ypatingas dėmesys skiriamas istorinės atminties motyvams, formoms ir pasekmėms; 3) pranikimas į dabartinės istorinės epochos esmę, kas, iš esmės, ir sudaro Nyčės istorinio mąstymo tikslą.

Jaspersas baigia gana įdomia išvada, kad „nors, skirtingai nuo ankstesnių krikščioniškų ir Hėgelio istorijos filosofijų ir jų išvestinių, Nyčė negali, remdamasis bendru pasaulio istorijos žinojimu, nustatyti vietos, kurioje mes randamės, jis vis tik faktiškai įkvėptas to istorinės sąmonės totalumo patoso, kuris būdingas jam“.

Totalus istorizmas atsekamas tame būde, kuriuo Nyčė aiškina nihilizmą. Čia sutinkame istoriškai suvoktą to reiškinio ontologinę esmę bei nihilizmo esmės apraiškas keičiantis jo istorinėms formoms. Tai atitinka Heidegerio įvestą skirtumą tarp Geschichte ir Historie, kur pirmasis terminas reiškia kokio nors reiškinio „paslėptą istoriją“, iš esmės ontologinę istoriją, o antrasis – regimas „paslėptos istorijos“ formas. Aišku, kad to nuslėptumo išsiaiškinimas reikalauja ne istoriografinio, o metafizinio, o pagal Heidegerį ir ypatingo ontologinio metodo, nes nagrinėjama būties istorija ir jos tiesos.

7-e Nyčei skirto veikalo skyriuje “Būtiškai istorinis nihilizmo apibrėžimas” rašoma: „Ten, kur esatis niekuo nepasireiškia, galima aptikti nihilizmą, tačiau negalima apčiuopti jo esmės, kuri tik ten pirmąkart pasirodo, kur nihil susijęs su pačia būtimi. Nihilizmo esmė yra istorija, kurioje pati būtis virsta į nieką“. Taigi Heidegeriui bet kokios kalbos apie nihilizmo neistoriškumą neturi prasmės, nes pati toji esmė ontologiškai istorinė, t.y. priklauso Geschichte. „Nihilizmas yra istorija. Čia turim omenyje ne tik mintį, kad tai, ką vadiname nihilizmu, ‚turi‘ kažkokią ‚istoriją‘, nes galime prasekti jo chronologinį vystymąsi. Nihilizmas yra istorija. Nyčė laiko, kad nihilizmas yra Vakarų Europos istorijos esme. [ ... ] Nihilizmas nusako patį šios istorijos istoriškumą ir todėl jo esmės supratimui ne taip svarbu papasakoti pačią jo istoriją tais ar kitais amžiais bei aprašinėti jo formą. [ ... ] Tad nihilizmo esmės supratimas yra ne susipažinime su kokiais nors reiškiniais, kuriuos istoriniu požiūriu galima laikyti nihilistiniais: tas supratimas yra atitinkamų žingsnių, tarpinių pakopų ir būsenų apmąstyme“.

Ši citata leidžia suprasti, ką reiškia ontologiškai-istoriškai traktuojama esmė ir reiškinys. Jie turi mažai bendrumų tiek su Aristotelio quidditas, tiek su dialektine Hėgelio traktuote. Tad nihilizmo esmės reikia ieškoti ne „Valioje valdžiai“, kur nihilizmas pristatomas kaip reiškinys ir aprašomos jo istorinės formos, o ten, kur Nyčė bando ją atskleisti ontologine prasme, parodydamas palaipsnį „būties virtimą nieku“. O tai aptinkame nedideliame „Stabų saulėlydžio arba Kaip filosofuoja kūjo pagalba“ fragmente (1888) – čia būdinga, kad 4-oji baigiamoji “Valios valdžiai” Nyčė jaunystėje knyga vadinosi „Amžinas sugrįžimas kaip kūjis“ (1886 m. vasara). Štai Nyčės plano apmatai:
„Nihilizmas: visuotinės traukos gerbimui (t.y. moraliniam) praradimas, nėra naujų interpretuojančių jėgų.
Vertybių istorijai
Valia valdžiai ir jos metamorfozės
Amžinas sugrįžimas kaip kūjis
“.

Iškart po tai Nyčės dienoraštyje eina įrašas, išdėstantis 16 tezių apie Europos nihilizmo esmę, o 6-oji tiesiogiai susieja nihilizmą su ontologiškai dėstomu „amžinu sugrįžimu“: „Įsivaizduoke tą minti baisiausia forma: būtis, kokia yra, be prasmės ir tikslo, tačiau nenumaldomai apsireiškianti vėl ir vėl, be galo – virsmai į nieką: ‚amžinas sugrįžimas‘. Štai ji, radikaliausia nihilizmo forma: niekas (‚beprasmybė‘) per amžių amžius!“.

Toji mintis išplėtojama minėtame „Stabų saulėlydžio“ fragmente, kuris pavadintas „Kaip ‚tikrasis pasaulis‘ pagaliau tapo pasaka. Vieno suklydimo istorija“. Čia nihilizmo ontologinė-istorinė esmė pateikiama kaip 6 nuoseklūs žingsniai (etapai), kurių kiekvienas aprašo vis stiprėjančią nihilistinę būties tiesos supratimo būseną.

Pirmasis etapas – „tikrasis pasaulis, pasiekiamas išminčiui, padoriam arba geradariui, - jis jame gyvena, jis yra tas pasaulis.
(Seniausia idėjos forma, gana išmintinga, paprasta, įtikinanti. Teiginio perifrazė: ‚aš, Platonas, esmi tiesa‘)
“.

Taigi, atskaitos tašku paimtas „tikrasis pasaulis“, kuriame tiesa, sujungta su gerumu, yra ne tik pasiekiama, bet ir esanti jame. Tai apibūdina ir būties esmės buveinę, iš kurios savo kelią pradeda nihilizmas – į ten, kur „tikrasis pasaulis“ jau negali rasti sau vietos.

Heidegeris, komentuodamas šią ištrauką, remiasi joje paminėtu Platonu ir laiko, kad čia kalbama apie būties išaiškinimą per idėjų kaip jos viršjutiminės esmės apmąstymą. „Tikrasis pasaulis“ egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo interpretacijos: „‘Tikrasis pasaulis‘ – ne mokymo tema, o štai-būties jėga, spindinti esatis, tyras, niekuo nepridengtas spindėjimas“.

Vis tik atkreipkime dėmesį, kad pačiam Nyčei „tikrojo pasaulio“ tikrumas kėlė abejonių, ką rodo, kad jis jį gaubė kabutėmis. Anot Nyčės, pradiniu nihilizmo tašku yra platonizmas, neigiantis gyvybinę galią ir šio pasaulio vertybes viršjutinimio pasaulio „tiesos“ naudai. Tas procesas sustiprinamas 2-e etape:
„2. Tikrasis pasaulis, dabar nepasiekiamas, bet pažadėtas išminčiui, padoriam, geradariui (‚nusidėjėliui, kuris atgailauja‘).
(Idėjos progresas: ji tampa subtilesne, painesne, nepasiekiama. - ji tampa moterimi, ji tampa krikščioniška)
“.

Tai pirmas išėjimo iš „tikrojo pasaulio“ į nihilistinę nebūtį žingsnis. Jo nepasiekiamumą Heidegeris aiškina ta aplinkybe, kad „viršjutimininiškumas daugiau nebesiranda žmogiškosios štai-būties sferoje, jis nebūdingas jam ir jo jutimiškumui: visas žmogiškasis egzistavimas tampa šiapusinis, nes viršjutimiškumas traktuojama kaip anapusiška. Dabar tikrasis pasaulis tuo tikresnis, kuo labiau išsiveržia iš šiapusiškumo ir sprunka šalin nuo jo“. Šis atitrūkimas fiksuojamas religinėje krikščionybės metafizikoje, kurioje tikrasis pasaulis jau nėra išminčiaus žinojimo sritimi, o lirta tik tikėjimo reikalu.

Pagal Ž. Deridą, „antroji epocha, tapsmo moterimi idėjos epocha kaip buvimo arba kaip išėjimo į tiesos sceną, - tai, galbūt, momentas, kai Platonas jau negali sakyti ‚aš esmi tiesa‘, kai filosofas jau nėra tiesa, atsiskirdamas nuo jos ir savęs paties, jis ieško tik pagal jos paliktus pėdsakus, vyksta į tremtį atba pats ištremia idėją. Tada prasideda istorija, prasideda istorijos“.

Aišku, čia kalbama ne apie istoriografijos (Historie) pradžią, o esminė būties ir tiesos istorijos pradžią, užmaršties arba „tikrojo pasaulio“ (pagal Nyčę) arba būties užmaršties (pagal Heidegerį) istoriją.

„3. Tikrasis pasaulis, nepasiekiamas, neįrodomas, negalintis būti pažadėtu, bet jau kaip apmąstomas, paguoda, pareiga, imperatyvas.
(Senoji saulė, iš esmės, tačiau šviečianti pro rūko ir skepsio skraistę: idėja, tapusi pakylėta, blyškia, šiaurine, Kioningsbergo)
“.

Toks trečiasis nihilizmo arba idealizmo nuopuolio žingsnis, kurį Nyčei simbolizuoja I. Kanto filosofija (arba, Heidegeriu požiūriu, Dekarto racionalizmas). Tikrais pasaulis tampa „daiktu savyje“, kurio įrodyti protas jau nepajėgia. Iš čia išminčiaus dėmesio pakeitimas – nuo tikrojo pasaulio link tikrų jo pažinimo sąlygų ir moralinės pareigos imperatyvo, kai „tikrasis pasaulis“ postuluojamas praktiniu protu. Bet „tikrojo pasaulio“ egzistavimo galimybė jau neneigiama. O štai 4-e etape įvyksta staigus šuolis.

„4. Tikrasis pasaulis – nepasiekiamas? Bent jau – nepasiektas. Ir kaip nepasiektas, kartu ir nežinomas. Tad ir neguodžiantis, negelbstintis, neįpareigojantis: ką mus įpareigoti gali kažkas nežinomo?..
(Pilkas rytas. Pirmasis proto pažiovavimas. Pozityvizmo gaidžio kakariekavimas).
“

Pozityvizmas jau nieko nežino apie „tikrąjį pasaulį“, įkvėpdavusį metafizikus. Jis nieko nenori žinoti ir apie pačią metafiziką, kuri tapo nereikalinga. Taip tiesos istorija virsta nihilistine nežinia. Šio etapo kaip lūžio taško pobūdį nurodo Nyčės žodžiai apie „pirmąjį proto pažiovavimą“ – tampant iš nebūtinai metafiziško metafiziškai nebūtinu.

„5. „Tikrasis pasaulis“ – niekam daugiau nereikalinga idėja, netgi daugiau neįpareigojanti, nenaudinga, papildoma, taigi atmesta idėja – panaikinkime ją!
(Giedra diena; pusryčiai; bon sens ir linksmumo sugrįžimas; Platono gėdos raudonis; visų laisvų protų velniškas triukšmas)
“

Heidegeris pastabose pažymi, kad pirmąkart čia „tikrasis pasaulis“ panaudojamas kabutėse: „‘Tikrasis pasaulis‘ naikinamas, tačiau pažiūrėkime į priežastį: nes tapo nereikalingu, papildomu. [ ... ] Platonizmas įveiktas, nes panaikintas viršjutiminis kaip tikrasis pasaulis, tačiau lieka juslinis pasaulis, esantis pozityvizmo valdžioje“. Prasideda atviras nihilizmo žygiavimas, jis tampa natūralia beglobystės (Unheimlichkeit) būsena. Bet tai dar ne paskutinis etapas.

„6. Mes panaikinome tikrąjį pasaulį – koks liko pasaulis? Galbūt, regimas?... Bet ne! kartu su tikruoju pasauliu mes panaikinome ir regimą.
(Vidurdienis; trumpiausio šešėlio akimirka; ilgiausio suklydimo pabaiga; žmogaus kulminacinis taškas; INCIPIT ZARATHUSTRA)
“

Jau nėra nei tikrojo, nei regimo pasaulių. Jų virsmas niekuo atlaisvino vietą naujoms vertybėms, kas Nyčei reiškia Zaratustros epochos atėjimą su jos antžmogiška valia su naujų nihilizmą įveiksiančių vertybių kūrimu. Heidegeris komentuoja: „Kas įvyksta, kai kartu su tikruoju pasauliu panaikinamas ir regimas? ‚Tikrasis pasaulis‘, viršjutiminis, ir regimas pasaulis, juslinis, kartu sudaro tai, kas stoja prieš gryną nieką. Kai abu pasauliai sunaikinami, tada viskas sukrenta į tuščia nieką. Nyčė negali to leisti, nes jis siekia įveikti bet kokios formos nihilizmą“.

Tai Heidegeris įsivaizduoja kaip naujos hierarchijos, pagrįstos ne jutiminiškumo atmetimu, o pripažinimu ir jutiminio ir viršjutiminio (nes pradinę klaidingą viršjutiminio tikrojo pasaulio idėją Nyčė pasiryžęs panaikinti visiems laikams), sukūrimą. Iš esmės, visos minėtos 6-ios stadijos reiškia platonizmo subyrėjimą.

Baigdamas Heidegeris užsiima klausimu apie tai, kaip plačiai ir giliai vyksta „platonizmo apvertimas“ Nyčės filosofijoje. Pagal Ž. Deridą, „Heidegeris paseka Nyčės poveikį iki to taško, kur jis išeina už metafizikos ir platonizmo ribų. Bet ar ne tik tam (bent jau čia), kad užduotų klausimą, suformuotą dar hermeneutikos ir, taigi, Nihilizmas ta filosofine sandara, kuri skirta panašaus poveikio sunaikinimui: ar pavyko Nyčei tai, ką jis sumanė, ir ‚iki kokio laipsnio‘ jis įveikė platonizmą? Heidegeris tai vadina ‚kritiniu klausimu‘, kuris turi būti skirtas ‚pačiai švenčiausiai apmąstomosios Nyčės valios, jos giluminės prasmės, permąstymui‘.“

Bet iš tikro labiau „kritiniu klausimu“ turėtų būti paties platonizmo supratimas, nes gal būti, kad tas „platonizmas“, apie kurį kalba Nyčė ir Heidegeris, yra nihilistinio Platono filosofijos aiškinimo Naujaisiais laikais pasekmė.

Pabaigoje pažvelkime, kaip išvadą formuluoja Heidegeris: „Visų šešių etapų aprašymas [ ... ] su manytas taip, kad ‚tikrasis pasaulis‘ [ ... ] kaskart dera su tam tikru žmogaus tipu, kuris priklauso tam pasauliui. Tad platonizmo ‚apvertimas‘ ir, galiausiai, išėjimas iš jo keičia patį žmogų. [ ... ] Nyčės ‚antžmogiu‘ numanomas ne kažkokia stebuklinga pasakų būtybė, o žmogus, kuris viršija ankstesnį. Tačiau ankstesnis žmogus yra tas, kurio egzistavimas ir jo santykis su būtimi apibrėžiamas platonizmo kokia nors forma arba kelių formų sumaišymu“.

Kitaip tariant. „antžmogio“ esmės suvokimui būtina pažinti „ankstesnį žmogų“, kurio santykis su būtimi apibūdinamas viena iš platonizmo ontologinių-istorinių formų. Taip sukuriama judri esmės struktūra, kurioje „pabaiga kaip pabaiga regima tik iš pradžios. Arba atvirkščiai“. Taip yra ir ontologinio nihilizmo esmės atveju, kuri ontologiniame-istoriniame išryškėja tik tos esmės istorinio apipavidalinimo etapų vieningos pilnos ir nuoseklios analizės metu.

Didysis terminatorius
Kentauriškoji literatūra
L'ombra di Venezia
Nyčės gyvenimo drama
Heidegeris. Europos nihilizmas
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
6000 pėdų virš žmogaus ir laiko
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
Spinoza. Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Krizinės sąmonės genezė
Nyčė: Prieblandų kumyras
Šuolis iš savęs
Egzistencializmas
Filosofijos puslapis
Vartiklis