Šiame puslapyje pateikiamos kelios trumpos esė F. Nyčės tema.

Nyčė: Valia mirčiai

Pirmiausia paimkime tamsesnių spalvų dažus ir nupieškim Nyčės, didžiojo maištininko ir bedievio, portretą. Pirmu potėpiu tebūnie: „Man nepatinka Naujasis testamentas“, - kas reiškia: perskaičiau, supratau, nepriėmiau. O nepriėmęs, stojau į 13 m. trukusį karą prieš Viešpatį mūsų. Sunkusis jo filosofijos pabūklas iššovė į mūsų pusę. Ar reikia aprašinėti to sprogimo pasekmes? Apie moralinį nuosmukį postmodernistiniame pasaulyje? Išpuoselėti europinės civilizacijos gėlynai buvo sudraskyti, ore skraidė skutai, kurie iki šiol tebekrenta ant mūsų galvų.

Pirmu suplėšytu sluoksniu tapo neregėto masto antikrikščionybė, pavadinta ateizmu, išlaisvintu iš „valios tiesai“. Iki tol susidūrėme tik su krikščionybės atmainomis vadinamomis erezija bei seilėtu „švietėjų“ ateizmu. Nė viena jų neišdrįso ištarti paprastos tiesos - kad krikščionybė viduje yra nesuderinta ir prieštaringa. Nyčė neigia krikščionybę kaip visumą.

Nyčė gerai suvokia filosofinį švietėjų ateizmo fiasko - Volteras nebūtų įstengęs peržengti paprastą Dostojevskio „Jei Dievo nėra - viskas leista“. Tos pasekmės nepriimtinumas akivaizdžiai parodo ankstesniojo ateizmo (puikiai tarpstančio ir visose mūsų pavartėse) ribotumą. Ir tasai „ne viskas leista“ saugo mūsų pasaulio racionalumą, pagrindinius mūsų visuomenės pamatus. Taigi, Dievas yra? Juk pagalvojus tik amžina, absoliuti būtybė pajėgi būti proto ir prasmės garantu.

Tačiau kam Antžmogiui moralė. Tiesa aukojama dėl „valios valdžiai". Antžmogis „Anapus gėrio ir blogio“, jis stoja prieš pačia pasaulio santvarką, prieš patį pasaulio tvėrėją.

Spalvos vis tirštėja ir tamsėja. Nyčė pirmasis ėmėsi realizuoti ekstremalųjį Dostojevskio ateizmą. Vardan Antžmogio reikia aukoti visą žmoniją. Lieka tik vienas! Į areną išeina naujasis Antikristas, Nyčės filosofijos tvarinys. Tačiau Šėtono nuodų taurė vis dar neišgerta - tai paties Antžmogio gyvenimas. Jo valia mirčiai vainikuoja jo „valią valdžiai“. Tai paskutinis dalykas, kurį tikrasis ateistas gali sviesti po kojomis Sutvėrėjui. Pats Šėtonas grauš sau nagus iš pavydo - nes jam nesuteikta valia mirčiai!

Leiskim sau silpnumo valandėlę ir pafantazuokime. Mūsų Dievas Tėvas toks pats geras ir maloningas, teisingas ir amžinas, tačiau visas tas dieviškasis spektaklis vaidinamas pagal pagonišką scenarijų - laimi ne jis; džiūgauja Žvėris. Dabar Žvėris yra žmonių šeimininkas, ir ne dorybingi teisuoliai grįžta į Naująją Jeruzalę prie Viešpaties vaišių stalo, o džiūgaujantys nuodėmingieji skuba į Naująjį sodą į Išsigimėlių paradą. Ir kas iš to?

Nulenksim galvą priešais naują amžinybę, priešais naują triumfuojantį ir ištarsim: „Gal ir Naujoji Sodoma ne blogiausia vieta modernizuotame pragare - vis geriau, nei kankintis skaistykloje, perstatytoje amžinoms kančioms“. O gal nenulenksim ir tarsim: „Ne! Mano laisvė, mano maištas. Neužsileisiu!“ „O jei žūsi?“ „Žinau, kad žūsiu, tačiau tam man ir suteikta 'manoji laisvė'. Rinktis Viešpatį, o ne Žvėrį“. Mūsų sukilimas prieš Žvėrį. O juk Nyčės apverstame veidrodyje būtent taip viskas ir galėjo atrodyti...

Nyčė ir antžmogiukai

Kai viskas leista - tada padorus žmogus gali rasti atramą tik savo galioje, savame vitalume. Jo gyvenimas - kario, besikaunančio už tai, ką pats išsirinko kaip svarbiausia, gyvenimas. Tačiau tinka ir teisinga pasiimti ir savo, ... garbingai mirti.

Nyčė pasisakė prieš krikščionybę, tačiau kas yra toji krikščionybė?

Kaip joje sutelpa prakutęs verslininkas, kuris, nuvykęs į Tailandą, ragauja ten pakepintus negimusius kūdikių gemalus?

Pvz., ar jai priskirtinas buvęs programuotojas Arminas Maivesas, kuris, su ironiška ir plėšria šypsena, nužudė, supjaustė ir suvalgė kitą žmogų? Beje, šio prašymu, po tarpusavio meilės akto... Anot pranešimų, "į šaldymo kamerą jis įdėjo kaukolę, tiksliau Brandeso galvą..." "Kiekvieną kartą, kai paimdavau mėsos, prisimindavau jį", - vėliau žmogėdra pasakojo tardytojams. Per kelis mėnesius Maivesas suvalgė apie 20 kg aukos mėsos. Psichiatrų komisija pripažino jį pakaltinimu.

Beje, prieš nužudant, Arminas nupjovė Brandesui lyties organą, iškepė jį ir jiedu abu kartu suvalgė tą patiekalą. Tada Brandesas apie 10 val. meldė Arminą, kad tasai dar ką nors atpjautų", o "galiausiai nužudytų". Teismas, beje, neaiškiai suformulavęs kaltinimą, Maivesą nuteisė 7 m. kalėti.

Klausimas - už ką? Argi jis neprivalėjo likti laisvėje? Ką neleistina padarė tasai programuotojas Arminas? Gal pažeidė žmogaus teises, panaudojo prievartą, pasikėsino į svetimą nuosavybę, apgaudinėjo ir sukčiavo, šnipinėjo ir perdavė valstybės ar karines paslaptis? Vienintelė jo kaltė - jei tai kaltė - kad nepasirašė abipusės sutarties (susitarimo) su auka pas notarą. Per tą nežymią klaidelę programuotojas neteko laisvės. Ir vis tik, kokiu pagrindu valstybė kišasi į privatų, abiem pusėm naudingą juridiškai veiksnių individų reikalą? Ar tai nėra "pasirinkimo laisvės" pažeidimas? Ar tai nėra "dviguba moralė"? O gal tai paprasčiausia, beveik išguita, tačiau nenugalėta Antžmogio baimė.

Tada, kuris buvo didesnis Nyčės pasekėjas - Arminas ar jo auka? Du gerai uždirbantys ir pasiturintys, sadomazochistinių pakraipų homoseksualai tuo pačiu patyrė kažkokį nenugalimą egzistencialistinį potraukį (vienas - būti užmuštu ir suvalgytu; kitas - užmušti ir suvalgyti auką) ir - savo ir aplinkinių laimei - susitiko ir iki galo patenkino - kiekvienas savąjį - mirtiną potraukį!

Kaip už tai nepadėkotumėm Internetui! Juk auka ne tiesiog norėjo mirti ir būti suvalgyta (beje, po meilės žaidimo ir partnerio lyties organo nupjovimo), ji net nenorėjo paprasčiausio aukojimo akto... Tai tikras suicidinis, pasaulį įveikusios jau net ne post-krikščioniškos, o anti-krikščioniškos civilizuotos būties, maištas - prieš save pačią.

Buitinis maniakas, svajojęs tapti „antžmogiu“... Tuo tarpu yra labai paprastas testas antžmogiškumui: kaip priimame gyvūnus, ėdančius savo gentainius? O kaip tada vertinsime laukines Afrikos gentis, kuriose priimtas ritualinis kanibalizmas siekiant „perimti“ geriausius suvalgytojo bruožus, jėgą ir kovinius sugebėjimus. Taigi ten suvalgytasis laikytas aukštesniu ir geresniu už valgantįjį...

*) Arminas Maivesas (Armin Meiwes, g. 1961 m.) – vokiečių kompiuterių technikas, žudikas ir kanibalas, išgarsėjęs 2001 m. savanorišku Berlyno programuotojo J. Brandeso nužudymu ir jo suvalgymu. (įtariama ritualinio seksualinio kanibalizmo įtakoje). Suimtas 2002 m. ir po 2005 m. apeliacinio tesimo sprendimo nuteistas kalėti iki mirties. Maivesas per tardymą nurodė, kad vaikystėje jam labai didelę įtaką padarė brolių Grimų pasaka „Jonulas ir Grytutė“, kurioje ragana bandė suvalgyti šiuos vaikus. Pagal jo istoriją susuktas filmas „Kanibalas iš Rotenburgo“ (2006).

Tragedijos gimimas Liuterio rašalinėje

Norint suprasti, kas pažadino filosofą, suvokusio tragedijos žūti sokratiškojo proto gniaužtuose ir jau pajutusio Dievo mirties kvapą, reikia suprasti jo pirmuosius, „iki-klasikinius" darbus: „Tragedijos gimimą“ ir „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui“.

Nyčė po klasikiniu Antikos ratio įžvelgė Mitą. Jis matė ne tik Apoloną, bet ir Dionisą - tą tamsų ir baisų gaivalą. Išvydęs Mitą antikinėje tragedijoje, jis pamatė ne tiesę, o ciklą. Jis nemato evoliucijos kaip progresą, jis regi laiką kaip nuopuolį, kurį įveikti tegali tragiškojo herojaus proveržis, kuris nukreiptas ne į suvokimą ar teigimą, o į žūtį. Kuo didesnis herojaus veržimasis, tuo stipresnis mirties siekis, tuo didesnė šlovė jo laukia.

Tai leidžia Nyčei sutraukyti ryšius su pagrindiniu to laikmečio sudievintu stabu - Istorija. Joje Nyčė mato didžiausią grėsmę tragiškajai pasaulėžiūrai. Reikia atminti, kad jis į Istoriją žvelgia akimis žmogaus, pasiekusio Amžinąjį sugrįžimą ir "eonų" sukimąsi ratu. Istorinis horizontas - tėra vieno eono horizontas, kuriame žinių kaupimas, istorinio aiškumo siekimas tiesiog beprasmiški, nes netrukus mokslas bus sutraiškyta kartu su visais pasaulio pagrindais. Iš čia imamos ir dvi priemonės, dveji „nuodai“ prieš istoriją - „neistoriškumas“ ir „antistoriškumas“: „Žodžiu 'neistoriška' aš žymiu meną ir sugebėjimą užmiršti ir užsidaryti viduje riboto horizonto; 'antistoriška' aš vadinu jėgas, kurios atitraukia mūsų dėmesį nuo tapsmo proceso, sutelkiant jį į tai, kas būčiai praneša amžinojo ir nekintamo pobūdį“. Galima, kaip archaiškam žmogui, gyventi prieš-istoriškai, nuolatiniame ribotame tapsme, margame laiko lauke nematančiam jokių figūrų, arba, tarsi archaiškam antžmogiui, gyventi virš istorijos, prasiveržus į amžinybę, anapus kasdienio šurmulio.

Nyčė nekenčia istorijos, o kartu jis priverstas neapkęsti ir istorijos religijos - Krikščionybės. Ir ne išorinio jos pavidalo, o pačios esmės, atpirkimo. Tuo tarpu „nihilizmo“, kaip vertybių sutvirtėjimo ir sutankėjimo, supratimas tiesiogiai perima protestantiškąjį krikščionybės „apmirimo" ir „degradacijos“ mokymą. Nyčė turi būti žymiai dėkingesnis Liuteriui, nei Eschilui ir Dionisui.

Aptardamas antikinį pesimizmą jis taip ir neatsiriboja nuo europietiškojo optimizmo. Graikas savo pesimizme pesimistiškai nuoseklus, kaip ir jo tolimas vienmintis indas. Pasaulis degraduoja link sunykimo. Tas nuopuolis absoliutus ir nieko neduoda gimsiantiems jo metu nieko, išskyrus kančias. Viskas, ką gali padaryti tikras filosofas - tai pabandyti kuo galima greičiau iš šio pasaulio pasitraukti į absoliutą - be jokios tragedijos, be jokių pastangų - tiesiog paprastai išsibraukti iš šio pasaulio. Viskas, ką gali padaryti religinis kvailys - tai pabandyti pasidaryti metafizinę karjerą, pasiekti „geresnį“ atgimimą ir visišką savo būties priežasties išnykimą, ištrinant "karmą", įtraukiančią ją į gyvenimų ciklus. Viskas, ką gali padaryti prasčiokas - kažkiek pratęsti save už savojo gyvenimo ribų šlovės pagalba, - žygdarbiu, veikla, ta pačia tragedija virsti iš melodijos į žodį - mito žodį. Atrodžiusi Nyčei aukščiausiu dvasios laipsniu tragedija, kaip ir epas, yra, iš esmės, prasčioko paguoda. Kosmose, kur nėra jokio amžino gyvenimo, nei tikros transcendencijos, be jokio šanso žmogui, viskas, kas lieka - tai tapti herojumi ir, jei dvasia drąsi, - likti žodyje, „istorijoje“ (jei kas prisimena graikišką žodžio reikšmę, nesiskiriančią nuo epo ir mito).

Tačiau Nyčė, kaip ir priklauso naujajam europiečiui, yra optimistas. Jis netiki totaliu pasaulio, ir visko, kas jame yra, susinaikinimu. Jis, kažkokiu paradoksaliu būdu, tiki graikui neįsivaizduojama galimybe peršokti iš ciklo į kitą ciklą, užbaigus vieną eoną - pradėti kitą.

Būtent tame yra Nyčės Antžmogio paslaptis.

Šis žmogaus proto tvarinys - ne tiesiog virš minios iškilęs žmogus, tačiau ir ne dievybė. Iš esmės, tai pirmojo eono pirmtakas, „svajų meto" gyventojas, metafizinis „plaukikas“, plaukiantis iš „amžiaus“ į „amžių“. Graikas jo nežinojo - ten buvo gigantai, titanai,kurie žmogaus ne ateitis, o praeitis.

Filosofijos forumas
F. Nyčė ir žydai
L'ombra di Venezia
Nyčė ir Vokietija
Nyčė prieš Špenglerį
Nyčė: Prieblandų kumyras
Linksmojo mokslo pamokos
F. Nyčė: Tragedijos gimimas
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Nyčė: Anapus gėrio ir blogio
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
Nyčė: etinis-filosofinis siluetas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatura
Rudolfas Šteineris. Krikščionybes esmė
Žanas-Polis. Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Nyčė: genealogija prieš istorizmą
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
F. Nyčė. Antikristas (ištrauka)
Dostojevskių šeimos kilmė
O. Schrader. Arijų religija
Krizinės sąmonės genezė
Volteras. Mikromegas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Egzistencija
Amžinas žydas
Filosofijos skiltis
Vartiklis