Nyčė. L'ombra di Venezia. Vartiklis

Nyčės meilė Venecijai toks pat paslaptingas reiškinys, kaip ir jo beprotystė^*). Jis neturėjo pamilti šio miesto. Pagal kaprizingą elgesį išorinių aplinkybių atžvilgiu (į apšvietimą, orą, klimatą, kraštovaizdį) Nyčė gali būti palyginamas nebent tik su Gogoliu. Ūmi hipochondrija, lydima realių, tačiau labai neaiškių ligų, kurios tiksliai nediagnozuojamos; smarkios, pašalinių akyse pasiekiančios teatro lygį, tačiau visai nesuvaidintos gamtos reiškinių sukeltos kančios; ypatingas jautrumas kvapams, garsams, gatvės minios sudėčiai ir nuotaikoms; staigūs dvasiniai pokyčiai, priklausomi nuo lankomo miesto ir jo apylinkių vaizdų, dažnos pajautos apie artimą mirtį, skatinančios bėgti į kitus kraštus ir pakeliui karštligiškai rašyti testamentą (Gogolis šį žanrą pirmąkart išbandė 12 m. prieš mirtį išvažiuodamas iš Vienos į Romą, o Nyčė – 20 m. prieš savo mirtį išvažiuodamas iš Bazelio į Aukštutinį

Venecija, kaip joks kitas pasaulio miestas, darė įspūdį vokiečių rašytojams; jos vaizdą perteikė labai skirtingi autoriai – nuo Ch. von Hofmannswaldau²⁾ iki T. Mano. F. Nyčė ją pašlovino dviejuose eilėraščiuose: „Mano laimė“ (Mein Gluck) ir „Venecija“. Pateikiu „Veneciją“ (originalo kalba; ateityje tikiuosi jį išversti), kuris buvo įtrauktas į „Ecce Homo“ (1888).

An der Brücke stand (Venedig)

An der Brücke stand
jüngst ich in brauner Nacht.
Fernher kam Gesang;
goldener Tropfen quoll's
über die zitternde Fläche weg.
Gondeln, Lichter, Musik -
trunken schwamm's in die Dämmrung hinaus ...   

Meine Seele, ein Saitenspiel,
sang sich, unsichtbar berührt,
heimlich ein Gondellied dazu,
zitternd vor bunter Seligkeit.
- Hörte ihr jemand zu?

Engadiną). Kaip ir Gogolis, Nyčė be paliovos kilnojosi po Europą ieškodamas vietos - ne kokios gražios ir komfortiškos, o tokios, kurioje jie gerai jaustųsi, galvotų, rašytų. Tokia vieta turėjo tenkinti daugybę įvairiausių reikalavimų, beje, pateikiamų ultimatyvia forma. Mažiausi nukrypimai nuo normos, pvz., saulės nebuvimas kelias dienas ar trumpalaikis drėgmės jutimas ore, žemai plaukiantys debesys, galėjo sukelti stiprius migrenos, vėmimo, nemigos priepuolius, skrandžio spazmus, tulžies išsiliejimą, regos sutrikimus, traukulius ir galiausiai tą būseną, kurią pats Nyčė vadino „liūdna melancholija be prošvaisčių". Drėgna ir akmeninė Venecija, iš kurios nesimato kalnų ir kurios negali pavadinti nuošaliu ramiu miesteliu nuostabiame peizaže, tarytum negalėjo išvilioti Nyčės iš jo pamėgtos Šveicarijos. Beje, ir pati Italija jį iš ten išviliojo nelengvai. Pradžioje jis tik atsargiai pasižvalgė į ją. 1872 m. rugpjūtį jis pabandymui apsigyveno Bergame ir piečiau jo nenusileido, nes nenorėjo nutolti nuo kalnų oro, ežerų, vaizdų. Iš Bergamo jis pabėgo po kelių dienų į Šveicarijos kaimelį Špliugeną, įsikūrusį prie aukštai praeinančio kelio ir iš ten parašė baronui fon Hersdorfui¹⁾, kad jaučiasi gana patenkintas pasirinkta vieta.

Vėliau jis vis tik nusileido piečiau – į Italijos gilumą. Tačiau garsiojo miesto lagūnose lankyti neskubėjo. Kiekviena jo kelionė į pietus (Romą, Neapolį, Sorentą) nedelsiant iššaukdavo išvažiavimą į šiaurę – Alpių miestus ir miestelius... Į Veneciją jį prisiviliojo Piteris Gastas – ištikimas draugas ir gerbėjas, užsiiminėjęs muzikos kūrimu ir turėjęs lakią vaizduotę (kai Nyčė susirgo psichine liga, Gastui atrodė, kad rašytojas tik apsimeta). Gastas ne kartą atkakliai kvietė Nyčę atvykti, kuris dėl įvairių priežasčių vis atsisakinėjo. Tačiau nutiko taip, kad 1880 m. kovą Gastas pats atvyko į Rivą, esančią prie Gardo ežero, ir nusivežė Nyčę į Veneciją. Čia smarkiai lijo, Gastas buvo apimtas siaubo, nes puikiai žinojo, kaip Nyčę veikia prastas oras. Tačiau nutiko stebuklas. Nei lietus, nei drėgmė, nei lagūnos dvokas, nei siauros gatvelės, kuriose nėra gausu šviesos, niekas negalėjo nuslopinti to susižavėjimo, kurį Nyčei sukėlė Venecija.

Jis nebuvo trumpalaikis. Venecija, į kurią atvažiuodavo dažnai, jį įsiurbė ir sukrėtė tiek, kad ją šlovino ne mažiau nei Gogolis Romą. Iki gyvenimo pabaigos jis teigė, kad tai vienintelis miestas, kuriame jam gera ir malonu. Kodėl?

Ne todėl, kad Venecija neabejotinai nuostabus miestas – tokių Nyčei nebuvo. Už stebuklo galėjo slėptis tik kažkas stebuklingo. Venecijos sandara visiškai atitiko Nyčės sandarą. Jo žodžius apie tai, kad „Venecija sudaryta iš šimto atskirų vienybių; ir tame jos magiškas žavesys" galima pritaikyti bet kuriai Nyčės knygai. Nyčės knygų leidėją E. Šmeicnerį ne kartą siutino tai, kad Nyčė jam siūlė ne išbaigtas knygas, o aforizmų rinkinius. „Publika nenori aforizmų", - pareikšdavo jis rašytojui. Tačiau tai buvo Nyčės stilius – tik taip jis norėjo ir mokėjo rašyti. Taip ir Venecija, kur kiekvienas atskiras miesto kampelis arba lagūnos salelė yra išbaigtas miestas arba architektūrinis aforizmas. O antra, tai Venecija ištisas labirintas. Tereikia nuklysti nuo žinomo kelio, ir gretimi skersgatviai iškart pagaus, įsuks, perleis kitiems skersgatviams, tiltams, gatvėms, kurie galutinai paklaidins. Teks ilgai klaidžioti erdvėje be išeities, kurioje nėra nei pietų, nei šiaurės, nei horizonto, nei krypties, nei paties dangaus, o tėra akmeniniai praėjimai ir siaura dangaus juostelė virš galvos. Tampi belaisviu. Tačiau kiekvienas belaisvis a priori žino, kad labirinto pakraštyje yra kažkas, kur viskas pasikeičia. Būtent – San Marko aikštė, į kurią galų gale atveda painios gatvės ir skersgatviai. Ir būtent čia įvyksta kažkas panašaus į tai, ką turi galvoje fizikai, kai kalba apie singuliarumą, Didįjį sprogimą, Planko erą ir greitėjantį Visatos plėtimąsi. Įvyks sprogstamasis ir akinantis Venecijos erdvės rasiplėtimas. Viskas stos į savo vietas – horizontas, pasaulio šalys, saulė ir dangus. Tačiau šio sprogimo netikėtumas ir galia tokia, kad sąmonė pateks į ypatingą būseną, tarytum jai atsivėrė kažkokia laiminga idėja...

Taip vyko ir visa Nyčės kūrybinė veikla. Tai buvo klaidžiojimas po minčių labirintą ieškant kažkokios sprogstamosios idėjos, kuri turėjo sukrėsti ir sukelti euforiją, padidintą baimę ir laimę, kaip, pvz., Didžiojo Sugrįžimo idėja. Iš esmės, pas Nyčę nėra jokios kitos sistemos išskyrus šią. Jis aforizmais pažymėdavo sako klajonių kelią ir intuityviai artėti prie siekiamos didžiosios idėjos. Neatsitiktinai knygoje „Ryto žara", kurią Nyčė pradėjo pirmą kartą atvykęs į Veneciją ir kurios juodraštinis pavadinimas buvo „L'ombra di Venezia" (Venecijos šešėlis), Nyčė rašė: „Jeigu panortume ir išdrįstumėm sukurti architektūrą pagal mūsų įsivaizdavimus apie sielą – sukurtume labirintą!" Ir ne atsitiktinai „Stabų saulėlydyje" teigė: „Aforizmas, apoftegma, kame aš pirmasis meistras tarp vokiečių, savo esme yra ‚amžinybės' formos".

Atsitiktiniu galime laikyti tą faktą, kad Nyčė atsidūrė Karlo Alberto aikštėje Turine pirmąją savo sąmonės aptemimo ar praskaidrėjimo dieną (kaip pažiūrėsi: jis apkabino užuojautos priepuolio apimtas arklį, kurį sumušė vežėjas). Beprotybei jam, be abejo, buvo paruošta San Marko aikštė Venecijoje, kurioje jis privalėjo išbučiuoti balandžius.

Venecijoje F. Nyčė 1880-87 m. laikotarpiu gyveno Cannareggio rajone Berlendis palazzo Rio dei Mendicanti gatvės gale – su vaizdu į lagūną ir varpinę San Marko aikštėje. Pastatytas architekto Andrea Tirali 1600 m. pirklio Stefano Protasio užsakymu, namas buvo iš dviejų sparnų: šiaurinio Palazzo Merati ir pietinio Palazzo Berlendis, kuriame Nyčė ir nuomavo 6,2 x 6,2 m dydžio kambarį (vieną iš 4-ių kambarių buto). Marmurinės grindys, aukštos lubos, freskos ant sienų ir net vonios papuoštos Napoleone Martinuzzi mozaikomis ir jo paties terasos durimis, papuoštomis mitologinėmis figūromis. Kambarį Nyčė mėgo dėl aukštų lubų („tinkamos miegui“) ir tylos („kaip pasaulio krašte“). Paskutinis Nyčės apsilankymas Venecijoje buvo 1887 m.

Čia jis parašė du garsius savo kūrinius, iš kurių „Taip kalbėjo Zaratustra“ pirma dalis buvo parašyta vos per 2 mėn. Čia jis pradėjo rašyti pastabas, jas pavadinęs „Venecijos šešėliu“, kurios vėliau virto „Aurora“; čia „Ecce Homo“ užuomazgos – joje išsilaisvinimas nuo Vagnerio idealizmo susiejamas su klajojančios laisvos dvasios koncepcija. Ir būtent čia, Venecijoje, jis ėmė praradinėti atmintį, kaip jo tėvas ir brolis Jozefas.

Ir jo draugas F. Overbekas, veždamas traukiniu F. Nyčę iš Turino į Bazelio psichiatrinę ligoninę, pamatė kaip, pravažiuojant Gothardą, Nyčė atsipeikėjo iš migdomųjų poveikio ir venecijiečių kalba sudainavo „La canzone del gondoliere“.

^*) Pagrindine Nyčės santykio su Venecija studija yra Gui de Pourtales „Nietzsche en Italie“ (1929).

¹⁾ Karlas von Gersdorfas (Carl Freiherr von Gersdorff, 1844-1904) – vokiečių majoratas ir Prūsijos kancleris, F. Nyčės draugas nuo mokyklos laikų, vėliau kartu vykę į Leipcigą ir abu užsiėmę filologija. Jiedu susirašinėjo ilgus metus.

²⁾ Christianas fon Hofmasvaldau (Christian Hoffmann von Hoffmannswaldau, 1616-1679) – vokiečių poetas, epigramų kūrėjas, Breslau (Vroclavo) burmistras, įkūręs vadinamąją „antrąją Silezijos poezijos mokyklą“, savo idealu kėlusiai „nauja ir neįprasta, šaunu ir galantiška“. Į vokiečių poeziją įvedė antitezes, žodžių žaismą, kandumą ir neįprastus vaizdinius. Mėgstamiausiu žanru buvo sonetai, bet išbandė ir daugybę kitų. Sėkmės sulaukė „Galantiški eilėraščiai pagal progą“ bei „Heroidės“.