Esė. Nyčė ir muzika. Ksantipės paieškos. Vartiklis

Jis mylėjo muziką kaip niekas kitas. Jis buvo muzikantas. Šis menas buvo jam artimiausias; žmones jis skirstė į žiūrovus ir klausytojus – save priskyrė antriesiems. Apie vaizduojamąjį meną jis nepasisakė – kalba ir muzika buvo jo pažinimo ir meilės dvasios nuotykių arena. Jo kalba ir jis pats – muzika; jis kalba apie vidinę klausos išlavinimą, apie tonalumo, tempo, ritmo valdymo meistriškumą, kas, atrodytų, nepavaldu griežtai kalbos tėkmei; tėkmei, iki šiol neprilygstamai vokiečių, o gal ir visos Europos, literatūroje.

Taigi, jo santykis su muzika buvo aistra, įsimylėjimas. Tačiau kas yra aistra, kaip apmąstyti kančios stichiją, telpančią į šį žodį? Kas verčia kentėti meilę? Tai abejonė. Nyčė kartą pasakė, kad filosofo gyvenimo meilė – tai meilė moteriai, keliančiai abejones. Taip jis galėjo pasakyti ir apie savo meilę muziką. Tai buvo meilė su abejonės geluonimi, paverčiusia ją aistra. Tai todėl, kad jis muzikinį pradą tapatino su romantiškuoju, o jo herojiška misija buvo – įkūnyti save toje sferoje, iš esmės, vokiškoje sferoje.

Jo herojiškumas - savęs įveikimas. Dėl gyvenimo jis aršiai puolė „asketiškuosius idealus“, tačiau pats buvo askezės herojus, kas buvo moraline revoliucijos forma. Kaip ir Vagneris, nuo kurio atsimetė vardan ramios sąžinės, tačiau kurį mylėjo iki pat mirties, jis buvo paskutinis romantizmo dainius. Tačiau jei Vagneris pergalingai save šlovino ir įtvirtino, tai Nyčė, kaip tikras revoliucionierius, tai įveikinėjo – ir todėl tapo naujos žmonijos ateities aiškiaregiu. Toks jis mums ir liko. Juk romantizmas – tai nostalgijos giesmė praeičiai, užburianti mirties giesmė.

Daug tarp mūsų tokių, kurie – priešingai Nyčei, priešingai pačiam Gėtei – sukyla prieš romantišką pradą, tarytum ligotą, tarytum priešišką gyvenimui. Bet argi jis nėra pats sveikiausias dvasiškai, kylantis iš pačių dvasios gelmių? Tačiau dabar jis priimtinas mūsų skrandžiui tik šviežias, atkąstas laiku, nes kitaip ima gesti. Tai mirties išaugintas vaisius ir mirtimi paženklintas. Tai sielos stebuklas, tačiau sukeliantis nepasitikėjimą, todėl jį reikia savyje nugalėti, išoperuoti.

Taip, įveikti save – net šiandien tai tokios meilės įveikimo esmė, toks dvasinis nerimas su liūdnomis pasekmėmis. Mes – jos sūnūs, kurie patyrėme ją savo kailiu. Kai kuriems norėjosi nugalėti visą pasaulį, kai kas norėjo steigti karalystes, neįtikėtinai galingas, garbinančias progresą ir visai neturinčias nostalgijos jausmo; karalystes, kur toji giesmė virto elektronine muzika. Tačiau vis tik geriausiu jos sūnumi buvo tas – už mus visus – paaukojo savo gyvenimą už jos įveikimą ir mirė su nauju žodžiu, kurį ištarti jam dar sunkiai sekėsi, o ir mes teišgalim jį švebeldžiuoti – pranašišku žodžiu apie meilę gyvenimui ir ateičiai.

Taip, savęs įveikimas visada atrodo kaip išdavystė. Taip atrodė ir išganytojiška Nyčės pergalė – vadinamasis nusišalinimas nuo Vagnerio. Vienok, su muzika buvo susiję jo sąžinės aukščiausi sprendimai: „Muzika ir ašaros – nemoku jų atskirti“

Kas šiandien mintis? Kame ji? Tik žodis. Tačiau žodžiai, netekę ryšio su veiksmu, daugiau nelaikomi kažkuo tikru, nieko nereiškia. Jie prarado prasmę. Tai gal filosofija dabar – tik apdulkėjusių raritetų rinkinys, trivialių tiesų archyvas, nuobodus dogmatizmas, įtrauktas į privalomų skaityti knygų sąrašą?

Apmąstant Nyčės klausimus, įdomu pažvelgti į didžiausią šių dienų priešstatą – Rytai-Vakarai.

Pagal Nyčės „Moralės genealogiją“, nihilizmas yra moralizavimo pasekmė. Savo laiške „Apie humanizmą“ Heidegeris savo tolimam nepažįstamam jaunajam prancūzui siunčia keistą savo forma pranešimą, kuriame savaip išvystė Nyčės mintį apie tai, kas „pernelyg žmogiška“: mokslas, technika ir karas nėra antihumaniški, o tik persunkti valios valdžiai. Tigras žmogiškas buvimas nėra tiek pasaulio nugalėjimas, kiek nuolankume jam kaip likimui. Toks žmogaus būties pasaulyje, kuriame prievarta gamtai ir kitiems žmonėms atsisuka prievarta sau, apibūdinimas vis labiau populiarėja. Daugelis laiko, kad tai blogio kalba, iššūkis humanizmui. Tačiau kultūrai būtini tokie kritiniai išbandymai.

„Argi nebuvo Mahometas ta pačia tarp Žemės ir kosmoso nutiesta superstyga, ant kurio prieš 14 a. „nusileido“ rytuose besislapstantis Dionisas; ar neišpuoselėjo šis Mekos pirklys Dioniso dvasios, neįkainojamos ir mirtinos, tuo, kad dabar, tarsi Tėbų¹⁾ bakchantės, lengvai ir nenubaudžiamai į gabalus plėšo minkštus, baltus ir yrančius vakarietiškų apoloniškųjų valstybių kūnus, apmąstytų, pernelyg apmąstytų, meile mano! Ir ar ne paskui savo dievą į Europą veržiasi šios naujosios bakchantės²⁾: argi jau negrįžo į Vakarus Dionisas su savimi atsinešdamas didžiausią turtą – tragedijos dvasią. Ar netapo Europa vėl vieta, kur lemta netrukus išsiskleisti rečiausiam ir gražiausiam Žemės žiedui – antžmogiui“ (A. Livri⁵⁾)

Nihilizmas – ne tiek filosofinė, kiek etinė ir politinė tema. Nuo pat pradžių ši sąvoka buvo naudojama veikiau kaip moralinis kaltinimas kitaip mąstančių, kas paprastam žmogui vaidenosi kaip kažkas priešiška, slaptas tarnavimas blogiems kėslams arba, dar blogiau, atsisakymas priimtų vertybių ir idealų. Iš esmės, tokia samprata ir yra teisingiausia.

Tačiau sunku suvokti, kas per žmonės yra nihilistai ir kodėl tokias tapo. Paprasčiausia, kaip daro ir M. Heidegeris, pradėdamas „Europos nihilizmą“ „temos istorija“, jais laikyti save tokiais laikančius – tarsi jais buvo vokiečių romantikai, Turgenevo personažai ar kokie piktavališki, „atplėšti nuo liaudies“ rusų inteligentai, kuriuos aptardamas A. Puškiną, „Paaiškinamajame žodyje“ mini F. Dostojevskis.

Tačiau romantikai buvo poetai. Bazarovas aplamai tėra literatūrinis personažas, o ir jo skelbtas „nihilizmas“ Rusijoje transformavosi į kažką visai priešinga, nei Žano-Polio Richterio suteikta prasmė. O Dostojevskis filosofu nebuvo, o jo požiūrį reiktų tikslinti pagal „Brolių Karamazovų“ „Didžiojo Inkvizitoriaus kalbą“.

Būti nihilistu – kaip esamą pateikti kažką nesama (ir priešingai). Nyčei nihilizmo apibrėžime buvo svarbus „neteisingumo“, „poreikio melui“ aspektas, kurio fone konkretus nihilisto tikėjimas (į Dievą ar Šėtoną) nėra esminis. Svarbu – ką jis siūlo „tikėti kitiems“.

Apmąstant Nyčės klausimus, įdomu pažvelgti į didžiausią šių dienų priešstatą – Rytai-Vakarai.

Rusijoje tuo metu gimė Dostojevskio Visažmogis. Puškino „Užkalbėjimo“ eilutės palietė jaunojo Nyčės sielą dar 1864 m. Tarp jo muzikinių bandymų yra dvi dainos Puškino žodžiams (antroji – „Žiemos vakaro“: Dangų debesys nukloja, / sniegas sukas pašaliais; / tai kaip žvėris sugrumoja, / tai pravirksta taip gailiai.). 1872 m. „Tragedijos gimimo“ metu, jis vokiečių kalba skaito Gerceną³⁾; 1873 m. – ant jo stalo Turgenevo „Tėvai ir vaikai“. 1877 m. jis vos neapsiveda su Natalija Gercen (tuo laikotarpiu, tarp kitų autorių, jis vėl skaito Gerceną ir Turgenevą). 1878 m. skaito Lermontovą ir Gogolį.

1882 m., pakviestas daktaro Rė⁴⁾, jis atvyksta į Italiją ir ten šv. Petro sobore pirmąkart sutinka Lu von Salomę, generolo iš Peterburgo dukterį. Kaip Lu prisimena, pirmi Nyčės žodžiai jiems susitikus buvo: „Kokios žvaigždės mus suvedė?“. Rė, Lu ir Nyčė kartu keliauja. Ji atsisako ištekėti už Nyčės, nes santuokai jaučia „gilų pasibjaurėjimą“, o ir aplamai, jai labiau patinka Rė. Tačiau jai patinka Nyčės protas ir mąstymo būdas: „Mes jį išvysime kaip kaip naujos religijos skelbėją; ir tai bus religija, kuri pareikalaus ištikimų pasekėjų. Mes su juo mąstome ir jaučiame tą patį šioje sferoje, mes ištariam absoliučiai tokius pačius žodžius ir išreiškiam vienodas mintis“ - Lu rašo Rė. „Keista. Tačiau mūsų pašnekesiai vedė mus į kažkokias prarajas, gelmes, į kur vieną kartą prasiskverbia po vieną, kad pajustų gelmę. Pasivaikščiodami renkamės nevaikštomus takus, ir jei mus girdėtų, tai galvotų, kad tai kalbasi du velniai“ (Lu-Andreas Salomė. „Draugystės patirtis“).

Tačiau neigiamai Lu atsako ir į antrą vedybų pasiūlymą. Tuo metu Nyčės sesuo Elizabetė ima austi intrigas, visaip apkalbinėti Lu. Pavydo graužiamas, Nyčė Lu akyse bando apjuodinti Rė, tada su piktais kaltinimais užsipuola ją... Viskas baigiasi depresija, mintimis apie savižudybę ir išsiskyrimu:
„Po pertraukos mes vėl susitikom su Nyče spalio mėn., Leipcige, trim savaitėm. Niekas iš mūsų dviejų neabejojo tuo, kad šis susitikimas yra paskutinis. Viskas buvo kitaip, ne taip kaip anksčiau, nors mes tebenorėjome gyventi trise… Nyčė, be abejonių, buvo nepatenkintas kalbomis, vertusiais jį retiruoti. Taip mūsų draugas Henrikas von Šteinas papasakojo mums, kad Sils-Marijoje, į kur vienąkart jis atvažiavo pas Nyčę, jis bandė įtikinti šį, kad galima išsklaidyti nesusipratimus tarp mūsų trijų, tačiau Nyčė atsakė, linguodamas galva: ’tai, ką padariau, neatleidžiama’“ (Lu-Andreas Salomė. „Draugystės patirtis“).

1886 m. pabaigoje Nyčė savo lėšomis išleidžia „Anapus gėrio ir blogio“. Rodė, sutikęs jį, rašo Overbekui:
„neapsakoma svetimumo atmosfera, kažkas man atrodantis bloga lemiančiu supa jį. Jame buvo kažkas, ko ankščiau nežinojau, ir trūko daug ko, kas anksčiau jį išskyrė. Jis tarsi atėjo iš kažkokios šalies, kurioje niekas dar negyveno…“.

Maždaug tuo pat metu jis atranda Dostojevskį. Pirmiausia perskaito „Užrašus iš pogrindžio“ – ir patiria sukrėtimą, sulyginamą su tuo, kai 21 m. amžiaus perskaitė Šopenhauerį. Dostojevskyje Nyčė iškart pastebi savo antrininką.:
„Prieš kelias savaites aš – tamsus žmogus, neskaitantis ‘laikraščių’, ir supratimo neturėjau apie Dostojevskio vardą! Atsitiktinai, vienoje knygų lentynoje man į akis krito ką tik į prancūzų kalbą išversta ‘L’esprit souterrain’. Tokiam pat atsitiktinumui aš turiu būti dėkingas 21 m. amžiaus susipažinęs su Šopenhaueriu, o 35-ių – su Stendaliu” – rašo jis 1887 m. vasario mėn. Overbekui. Po poros savaičių užsidegęs dėsto Hastui: “…’L’esprit souterrain’ susideda iš dviejų novelių: pirmoji – tam tikra negirdėta muzika, antroji iš tikro geniali eskapada, baisus ir griežtas principo ‘pažink pats save’ išjuokimas, tačiau atliktas su tokia drąsa ir užsidegimu besiveržiančios per kraštus jėgos, kad apsvaigau nuo pasitenkinimo…“.

„Užrašų iš pogrindžio“ gaida nuskamba pirmuosiuose „Antikristo“ puslapiuose: „... Ir vis tik ‚didysis‘ Dievas, tas demokratas tarp dievų, netapo išdidžių visų kalbų dievu, - kaip buvo žydas, taip ir liko, užkampių Dievu, tamsių pakampių, niūrių landynių Aogu – viso pasaulio nesveikų patalpų dievu!... kaip ir anksčiau jo pasauline imperija lieka požemio karalystė, pogrindis – souterrain, lazaretas, getas...“.

1879 m. Nyčei krikščionybė ir yra pogrindis. Tuo tarpu Dostojevskiui išėjimas iš pogrindžio buvo Kristus. Tuo dvyniai ir išsiskiria į priešingas puses.

1888 m. prasideda Dostojevskio „Velniais“, Tolstojaus „Mano religija“ ir „Visų vertybių perkainojimu“. Tais metais išleidžiamas „Stabų saulėlydis“, o spalio 15 d., per savo gimtadienį, Nyčė pradeda rašyti „Ecce Homo“. Tais metais įvyksta ir paskutinis sąlytis su Rusija – tai kunigaikštienės Anos Tenišinos, perskaičiusios „Vagnerio kazusą“ (kuriame jis negailestingai susidoroja su didžiausia savo meile), laiškas: „Nors aš, gaila, dar neturėjau galimybės pažinti jus asmeniškai, tačiau vis tik turiu stulbinantį įsivaizdavimą apie Jūsų minties ir visos asmenybės gilumą“.

Tarsi pati pasaulio siela, suvirpėjusi iš skausmo, sukelto šito tiesos fanatiko, siunčia jam paskutinę gailestingumo dovaną. „Vos ne prisipažinimas meilėje, bet kuriuo atveju gana kurioziškas laiškas“, - į tai laiške Gastui šypteli Nyčė.

Nutilimas

1887 m. pabaigoje, viename iš paskutinių laiškų prieš lemtinguosius 1888 m. Nyčei išsprūsta tokios kiaurai veriančios eilutės:
„Man atrodo, kad man užsivėrė savotiška epocha; peržiūrėjimas į praeitį būtų kaip tik. Dešimtmetis ligos, daugiau nei dešimtmetis, ir ne tiesiog ligos, kuriai egzistuotų gydytojai ir vaistai. Ar žino, tiesą sakant, kas nors, kodėl susirgau? Kas metais laikė mane prie mirties trokštant mirties? Nemanau. Jei neskaitysim Vagnerio, tai niekas nėjo link manęs su tūkstantąja aistros ir kančios dalele, kad su manimi rastų ‚bendrą kalbą‘; kaip vaikas buvau vienas, taip ir dabar, 44 metų, vis dar vienas. Tai siaubingas praeitas dešimtmetis, kai man teko išbandyti, ką reiškia tokiu laipsniu būti vienišu, atsiskyrusiu: ką reiškia vienatvė kenčiančiojo, netekusio jokių pasipriešinimo priemonių, kaip nors ‚apginti‘ save. [ ... ]
„Į tokį šauksmą, kokiu buvo mano Zaratustra, šauksmą, išsiveržusį iš sielos gelmės, neišgirsti nė garselio atsakant, nieko – nieko, be begarsės, dabar jau tūkstantkartės vienatvės, - tame yra kažkas baisaus, viršijančio bet kokį supratimą; nuo to gali žūti pats stipriausias žmogus, o aš ne iš stipriųjų“.

Nuo tada, kaip salės užtemimas prieš paskutinį tragedijos veiksmą, virš jo susitvenkia tamsa. Nyčės vienatvė tampa neprasiskverbiama, „mirtina tyla“: „Ilgas tylėjimas užgrūdino mano išdidumą“.

¹⁾ Tėbai - miestas Bojotijoje, centrinėje Graikijoje, plačiai minimas ir svarbus graikų mituose. Kasinėjimų metu rasta Mikėnų laikotarpio gyvenvietės požymių ir molio plytelių su linijiniu B raštu, parodančiomis miesto svarbą bronzos amžiuje. Buvo pagrindiniu varžovu Atėnams. Iki sugriaunant Aleksandrui Didžiajam 335 m. pr.m.e., Tėbai buvo pagrindinis veikėjas Graikijos istorijoje.

²⁾ Bakchantės - moterys, Bacho-Dioniso šventės (bakchanalijų) dalyvės. Pirmosiomis, vadintomis šiuo vardu, buvo jo slaugės nimfos, lydėjusios Bakchą, romėnų vyno dievą, žygyje į Indiją. Kadaise kaip Dionisijos švęstos Graikijoje (ten Dioniso palydovės vadintos Menadėmis), vėliau paplito Romoje, Egipte. Jos šoko ir rėkavo aplink, pusnuogės ir prisidengusios tigro kailiais, galvas pasipuošusios ievų vainikais, su tirso lazdomis rankose. Jas savo tragedijoje „Bakchantės“ aprašė Euripidas.
Taip pat žr. Bakchanalijos.

³⁾ Aleksandras Gercenas (1812-1870) - provakarietiškų pažiūrų rusų rašytojas, socialistas-liaudininkas, laisvamanis, baudžiavos panaikinimo iniciatorius. Nuo 1847 m. emigracijoje Europoje.
Debiutavo esė „Diletantizmas moksle“ (1842).Daugiausia rašė būdamas emigracijoje Londone ir savo rašiniais bandė paveikti padėtį Rusijoje. Parašė socialinį romaną „Kas kaltas?“ (1845-46), taip pat svarbūs jo „Laiškai“ (išleisti 1855 m.), autobiografija „Praeitis ir mintys“ (1852-1870).

⁴⁾ Paulis Rė (Paul Ludwig Carl Heinrich Ree, 1849-1901) – vokiečių rašytojas, filosofas pozityvistas, Nyčės draugas (nuo 1873 m.). Svarbiausias kūrinys – „Moralinių jausmų kilmė“ (1877), parašyta ssu Nyče būnant Sorento. 1882 m. susipažino su Lu Salome, su kuria kartu gyveno Berlyne iki 1885 m. (nebūdami meilužiais). Žuvo Šveicarijoje įkritęs į tarpeklį (neaišku, ar tai nebuvo savižudybė).

⁵⁾ Anatolijus Livris (Anatoly Livry, g. 1972 m.) – rusų žydų kilmės prancūzų filosofas, literatūrologas, rašytojas. Į Vakarus pasitraukė 1991 m., dėstė Sorbonos un-te, Nicos Sophia Antipolis un-te (nuo 2010 m.). Dėmesį patraukė jo knyga „Nabolovas – Nyčės pasekėjas“ (2005). Gerai įvertinta jo apysaka „Akys“ (2017).Turi juodą karatė diržą.