Apie Nyčės „Tragedijos gimimą“  

Taip pat skaitykite Tragedijos gimimas

„Vakar buvo Dionisas, o šiandien – miesčioniška vidutinybė“  

„Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ (1872), kas stebėtina Nyčei, yra labiausiai sistemiškas (kiek aplamai galima kalbėti apie sistemiškumą sąryšyje su juo. Jis, bent jau, nuoseklus: jame jaučiama kažkokia tvarka. Ir daugelis tyrinėtojų jį įvardija kaip svarbiausią Nyės kūrinį.

Ir taip, Nyčė galiausiai vos ne išsižadės jo, vadindamas jį silpna ir „kentauriška“ – nes, atseit, jį sudaro atskirti dalykai. Jis laikys, kad jame pernelyg daug nereikalingo. O kas ten gali būti nereikalingu?!

Be abejo, Šopenhaueris, ir dar Vagneris – štai kas nereikalinga. O šitų ponų ten tikrai gausu. Nes knyga rašyta, kai Nyčė buvo Šopenhauerio įtakoje. Ir dar tada jis aktyviai bendravo su Vagneriu, - tad toji knyga aukština ir giria jį. Ir todėl pats Vagneris, kaip vienas iš nuoseklių egoistų, labai mėgo tą knygą. Ją mėgo ir kompozitoriaus gerbėjai.

Tačiau vėliau Nyčė parašys naują pratarmę „Savikritikos patirtis“ (1886 m. leidimui), kurioje rašys, kad knygoje buvo iškelti klausimai, tačiau jie buvo klaidingai išvystyti, nes jo naudotos Šopenhauerio ir Vagnerio optikos visiškai užstojo pradines problemas.

Tačiau knyga išpopuliarėjo būtent už tai, ką Nyčė joje ypač niekino.

O pirmoji pratarmė minėjo Vagnerį kaip menininką aukščiausia prasme, kaip menininką tikrąja to žodžio prasme, kaip tragiškąjį menininką. Vėliau Nyčė panašių pareiškimų atsisakė.

Tyrinėtojas Fridrichas Georgas Jungeris1) knygoje „Nyčė“ (1949) rašo, kad „Tragedijos gimimas“ gali būti gretinamas su „Zaratustra“ ir „Valia valdžiai“ (šios iš tikro nubuvo, ją sudarė Nyčės sesuo po filosofo mirties; tačiau Jungeris to tuo metu dar nežinojo).

Tragedijos gimimas Pagrindinė „Tragedijos gimimo“ mintis – apoloniško ir dioniziškojo pradų priešstata. Nyčė ir po to reiškinius ir vertybes vertins pagal jų artumą Dionisui – ir Dionisas su juo bus visados. Ir net kai kalbės apie Kristų, tasai turės Dioniso požymių. Pats Nyčė taps Dionisu, panors juo būti, o laiškuose pasirašinės „Dionisas“. Ir antžmogis – tai irgi dionisiškas žmogus.

Taigi, kas jiedu yra? Apolono vardas reiškia „spindintis“, tad iškart išryškėja šviesos metafora. Jis apšviečia, jis išryškina, nustato ribas; tai ribojimo, mato, formos dievybė. Visa, kas apribota, apiforminta, turi savąjį matą. Būtent todėl Apoloną sieja su valstybingumo, įstatymo atsiradimu. Su juo susijęs ir kariavimas: jis griežtai atskiria senąjį, chtoniškąjį karą, kurią skatino kraujo kerštas, ir kažkaip sutvarkytą, pagal taisykles, karą. Svarbiausias aspektas – tvarka.

Be to Apolonas atsakingas už muziką, muzikinę tvarką. Yra legenda, kad satyras Marsijas, lydėjęs Dionisą, iškvietė Apoloną varžytis grojant fleita. Jis pralaimėjo dievui, tačiau Apolonui to pasirodė per maža – ir jis nubaudė Marsijų už įžūlumą ir sudraskė jį į dalis. Grynai dionisiška mirtis!?

Dionisas – visiška priešingybė. Jis laužo bet kokią tvarką ir bet kokią formą. Tai chaotiškas gaivalas. Jei tvarka perteikia tiesinį laiką, tai Dionisas įveikia laiką. Dioniso apimta būtybė yra anapus laiko. Jai nėra praeities, nėra ateities, - tai ir apie dabartį kalbėti nereikia. Dionisas – pirmapradės valios, pirmapradžio gyvenimo dievybė.

Pagal Nyčę, Apolono principas – tai individualizacijos principas, principium individuationis. Jis išskiria individą iš bendro srauto. O Dioniso jėga nukreipta į priešingą pusę – ji naikina individualizaciją, ją įveikia. Tad dionisiškąsias būsenas galime apibūdinti kaip ekstazes. Ekstazė – tai išėjimas iš ribų. Dažniausiai tai apsvaigimas.

Apie tai kalba ir Nyčė – tik apie apsvaigimą kažkokia platesne prasme, visai nebūtinai girtumo; nors ir apie tai irgi. Šokis, lytinis aktas, misterija – visa tai ekstazės būsenos, kurių metu pažeidžiamas individualizacijos principas. Dionisas – amžina šventė; jį seka jo svita, apkvaitimo būsenoje esančios menadės.

Ir dar apie apkvaitimą – Nyčė jį apibūdina žodžiu rausch. Ir kalbant apie alkoholį reikia prisiminti, kad „Ryto aušroje“ (ir ne tik ten) jis kritikuoja visuotinį vokiečių alkoholizmą. Ką daro žmogus, kai krenta į tokio alkoholinio apsvaigimo liūną? Jis bėga nuo gyvenimo, nenori jį priimti, nori užsimiršti... tačiau dionisiškas apsvaigimas nukreiptas kaip tik į priešingą pusę, jis gyvenimui sako „taip“.

Nors Apolonas muzikalus, tačiau ir Dionisas muzikalus, tačiau kažkaip kitaip, sakykim, Šopenhaeurio prasme. Pas Šopenhaeurį valia, panaši į Kanto „daiktą savyje“, pasireiškia per kūną ir muziką. Dioniso muzika – ir yra valios muzika.

Antikinės tragedijos genezę Nyčė kaip tik sieja su muzikos dvasia – ir tai, ko gero, viena netvariausių šio kūrinio idėjų. Juk iš tikro sunku tragedijos kiltį išvesti iš muzikos – vis tik, greičiau, ji kilusi iš epo; o šis, savo ruožtu, iš mito.

Nyčė apeliavo į senąją graikų kalbą, kuri buvo labai fonetiška – senovės graikai tarytum dainavo: tai muzika, melodija kalbos lygmenyje. Taip Nyčė graikų kalbos žodį suvedė į jo skambesį. Bet ar tai teisėta? Iš dalies...

Štai už tai „Tragedijos gimimas“ ir sulaukė griežtos kritikos. Bet tai ne filologija, tai filosofija.

Bet kaip Nyčė iš tų dviejų pradų išveda meną bendrai?!

Artimiausi menui reiškiniai – sapnai ir apsvaigimas. Bet kas tai yra sapnai? Tai grynų vaizdinių, formų pasaulis – tie mus aplanko sapnuose. Bei tai juk Apolono sfera!

Iš kitos pusės, apsvaigimas, kuriame susimaišo visos formos, kur jau nėra ribų, kur viskas įveikiama; kur įveikiamas pats laikas, pats žmogus, iki pat visiškos beprotybės, mirtino sapno.

Taigi, menas gimsta iš sapnų ir apsvaigimo. Ir būtent Atikos tragedijoje, daugiau Aeschilo ir mažiau Sofoklio, tos priešybės randasi harmonijoje. Niekas ten nesimaišo. Tai visiškai idealus meno pasaulis, kur per gryną apoloniškąjį vaizdingumą perteikiama chaotiška dionisiška valia. Tai didingiausias meno vystymosi etapas (Nyčės požiūriu). Iki tol apoloniškieji ir dionisiškieji pradai tragedijoje buvo atskirti. Ir apoloniškojo perviršis buvo epe, visų pirma pas Homerą. O dionisiškojo prado persvarą Nyčė pirmiausia aptinka senovės graikų lyrikoje, kur išskiria Archilochą2), į lyriką įnešusį liaudiškus motyvus, liaudies dainų elementus. Tai labai melodinga, muzikali poezija. Viskas, kas liaudiška, šventiška, chaotiška, chtoniška – susiję su Dionisu.

Aukščiausia pradų susiliejimo stadija – Aeschilo tragedijos: ir Prometėjas – eilinė Dioniso kaukė. Kas tai kenčiantis dievas? Tai Dionisas! Anot Nyčės, pradžioje visa ir bet kuri tragedija buvo pašvęsta tam kenčiančio Dioniso vaizdui. Vėliau ta vienintelė tema ims varijuoti, vystytis, atsiras naujos kaukės ir nauji veikėjai. Po Prometėjo pas Sofoklį pasirodys Edipas – irgi kenčiantis herojas.

Bet kodėl Aeschilas – didžiausias tragikas? Nes jo kenčiančio dievo tragedija turėjo aktyvų ir užtikrinantį pobūdį. Prometėjas kenčia, nes pasigviešė į dievų nuosavybę. Tai atliko savo noru. Tai buvo jo valios pasireiškimas. Prometėjas – ne pasyvus, o aktyvus veikėjas; jis kenčia už savo aktyvumą, už savęs įtvirtinimą.

O pas Sofoklį padėtis keičiasi: Edipas jau pasyvus veikėjas, aplinkybių auka. Kas su juo vyksta? Jis pasyviai kenčia savo likimą. Pats Sofoklis sakė apie Aeschilą: jis kuria puikias tragedijas, tačiau tai padaro nesąmoningai; jis nežino, kaip jos gaunasi tokios puikios. O aš, Sofoklis, irgi kuriu puikias tragedijas, tačiau tai darau visiškai sąmoningai. Aš žinau, kodėl jos puikios; aš žinau, kai sukurti puikią tragediją.

Čia jau protas beldžiasi į duris; atsiranda estetikos užuomazga. Ir nuo Sofoklio prasideda pastovi tragedijos degradacija. Ir čia jau netoli iki Euripido, vieno svarbiausių Nyčės antiherojų. Šis klasikas jau nesuprato nei Aeschilo, nei Sofoklio – nes pas šiuos skirtingais kiekiais buvo Dioniso elementų. O Euripidas privalėjo suprasti, nes jis buvo mąstantis žmogus. Anot jo, viskas privalo būti aišku, tad ir tragedija turi būti kitokia.

Pradinėje tragedijoje, kur buvo tik choras, tam tikra prasme nebuvo ir žiūrovo. O Euripidas į tragediją įvedė žiūrovą.

Kas tasai? Ogi paprasčiausias graikas, su įprastiniais samprotavimais ir emocijomis. Ir dar tai persikėlė į sceną. Nyčė tai ir pabrėžia: vakar buvo Dionisas, o šiandien miesčioniška vidutinybė.

Bet štai Sokratas nemėgo tragedijų, išskyrus Euripido – o ir šiaip jis nemėgo meno, sprendžiant iš Platono. Jis mėgo tik vieną meno rūšį – Ezopo pasakėčias; matyt už tą patį, - protavimą, moralizavimą. Ir vis tik Nyčė kalba apie kažkokią Sokrato estetiką, kuri pakeitė tragediją. Tos estetikos pirmasis principas: kas gražu, privalo būti suprantama (arba: tik suprantamas gali būti gražus). Aišku, kad Nyčė perdirba Sokrato tezę: tik žinantis yra geras. Ją Nyčė pratęsia estetikai, į kurią patenka ir Euripido tragedija [čia prisiminkime legendą, kai orakulas išmintingiausiu helenu nurodė Sokratą, o antruoju – Euripidą, trečiuoju paliekant Sofoklį].

Sokratas – žinojimo žmogus; jis vaikšto po polį žmonių klausinėdamas, ką jie žino. Ir pasirodo, kad jie nieko nežino. O jei nieko nežino, tai kaip gali kuo nors užsiimti?! Jis klausia ir poetų, menininkų... O ką tie gali atsakyti: įkvėpimas, mūzos, pasąmonės proveržiai, dievai... jokio žinojimo tame nėra! Vėliau jau Platonas „Valstybėje“ pasakys: tokių poetų mums nereikia [juk ir Platonas jaunystėje turėjęs nuodėmę kurti tragedijas, tačiau liovėsi tai daręs, kai susipažino su Sokratu]. Poetų ir menininkų išvijimas prasideda Sokrato vaikščiojimu po agorą.

Taigi, atsiranda naujas žmogus – sokratiškasis arba teorinis žmogus. Ir jis paskutinis tipas – daugiau tipų nebeatsiras. Toliau slinks vientisa masė – pasibaigus tipams, prasideda masės viešpatavimas ir tragedija pasikeičia neatpažįstamai. Choras lieka kaip dekoracija arba duoklė praeičiai, bet jis nebūtinas, nesvarbus choras daugiau neišreiškia šventės ir dionisiškumo. Choras nueina į šešėlį, o tai reiškia, kad pati muzika nueina į pavaldžią padėtį. Tragedija gimsta iš muzikos dvasios, o jei nueina muzika, tai nueina ir pati tragedija.

Ir po Euripido tragedijų pasirodo taip vadinamoji naujoji atikinė komedija su visais tais utilitariais miesčionimis, su prologu, su griežta struktūra. Ir vėliau netgi Šekspyras seka Euripidu, o ne Aeschilu. Dionisiškumo tame nėra. Tarp kitko, nueina ir apoloniškumas, juk tai nėra racionalumo šventė. Tai kas lieka? Lieka sokratiškumas – šis pagaliau laimi ir išveja dionisiškumą!

Tik „Tragedijos gimime“ Nyčė dar gana optimistiškas. Jis laikė, kad kaip tik jo laiku daug metų engtas dionisiškumas pagaliau grįžta į meną per vokiečių muziką (kai „vokiečių“ Nyčei dar nebuvo keiksmažodžiu) – Bachą, Bethoveną ir Vagnerį (kai „Vagneris“ Nyčei irgi dar nebuvo keiksmažodžiu). Ankstyvąjį Vagnerio „Tristaną“ Nyčė labai mėgo ir į jį dėjo didelis viltis. Net kai jis keikė Vagnerį, vis tik neišsižadėjo „Tristano“. Jis tą kūrinį laikė lengvu, teigiančiu gyvenimą, puikiu.

O vėliau pasirodė „Persivalis“ – tai 1878-ieji. Ir sulig tuo prasideda nauja istorija: Nyčė užbaigia „Žmogiška, pernelyg žmogiška“, o Vagneris – tekstą „Persivaliui“. Nesusitarę jiedu vienas kitam pasiunčia savo naujus kūrinius. Ir vėliau Nyčė parašys: taip mes sukryžiavome špagas. Ir tai buvo kova – tekstai aiškiai neigė vienas kitą. „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ Nyčė galutinai pasitraukia nuo Šopenhauerio ir Vagnerio, o Vagneris „Persivaliu“ tampa Nyčei viskuo, ko jisai neapkenčia: „vokiečiu“ ir, net blogiau, krikščioniu. Vagneris ima kalbėti apie gelbėjimą, nuolat nori ką nors gelbėti, visi jo herojai gelbsti vienas kitą. Viskas pas jį persmelkta krikščionybe.

O juk tragedijoje niekas nieko negelbsti. Tragedijoje kenčia, o tikroje tragedijoje tai kančiai taria garsų TAIP!

Bet grįžkime prie 1872 m. optimizmo, kai Nyčė stebi tragedijos sugrįžimą ne tik mene, bet ir filosofijoje: Kantas ir Šopenhaueris (matyt gerokai apsvaigęs optimizmas, kad Kantą pavadintum dionisišku – bet pripažinęs Šopenhauerį turėjai pripažinti ir Kantą). Kodėl taip buvo, sunku pasakyti – gal dionisiškojo prado atgimimą Nyčė siejo visų pirma su savimi pačiu.

Bet grįžkim ir prie tragedijos mirties. Nyčė išskiria dvi kultūras: heleniškąją (tragišką ir dionisišką) bei Aleksandrijos (kuri seka Sokratu). Ir Europa liko Aleksandrijos kultūros įtakoje – o šios pagrindinis intrumentas ir metodas: Platono sukurta dialektika (anot Nyčės, tai mokslo optimisto metodas). Jos prielaida: pasaulis pažinus, o pažindami pasaulį mes galim jį keisti. Tolokai nuo tragiško žmogaus: šis nekeičia, nesiekia pažinti. Ir jis ne optimistas, nes kenčia ir jaučia kažkokį skausmą. Ir vis tik kartu jis teigia gyvenimą, sako jam TAIP. Toks juk Prometėjas. Ir tai juk ne žmogus: žmogų, žinia, reikia įveikti. Bet kokį žmogų reikia įveikti?

Tą, kuris atsirado su Euripidu ir Sokratu – Aleksandrijos kultūros žmogų, mokslo optimistą. Įveikti masės, minios žmogų.

Ir iš čia esminis skirtumas nuo Šopenhaurio – išvadose. Šopenhauris užčiuopia tą pačią tragišką gyslą, jis atskleidžia kančią, skausmą – ir tai jį atstumia. Nuo ko? Nuo gyvenimo. Tai, kad jame viešpatauja kančia ir skausmas, kalba prieš patį gyvenimą. Gyvenimas kančioje ir skausme nevertas gyventi. Iš čia ir kyla Šopenhauerio pesimizmas,... gal geriau visai negimti, nei taip gyventi?!

Ar Šopenhaueris bando nuo tai pabėgti? Tačiau kur bėgti? Kur gali pabėgti nuo gyvenimo? Nebent į mirtį...
Bet padėti gali menas; jis apramina skausmą ir kančią, nes išlaisvina nuo determinizmo, nuo laiko. Mene žmogus įveikia valios diktatą; išsilaisvina. Tačiau tik akimirkai... laikas sugrįžta, o su juo sugrįžta ir kančia su skausmu.

Tada Šopenhaueris ima ieškoti kitų kelių ir Rytų filosofijoje atranda askezę: ji ir yra visa ko atsižadėjimas, visiškas aistrų, valios nuslopinimas. Valią nuslopinti galime tik išeidami iš gyvenimo.

Tuo tarpu Nyčės išvados visiškai priešingos: askezė jam – išsigimimas, ir pirmiausia, stipraus aristokratinio tipo išsigimimas. Tai instinkto išsigimimas, kaip ir sokratizmas. Prisiminkim poetus: jie nežino, kaip jie kuria, nes kuria iš instinkto. Su sokratiškuoju žmogumi instinktas dingsta.

Kai kokia tikroji Graikija? Nyčei – ikisokratinė, kai didžiausiu tragiku buvo Aeschilas, o filosofu – Heraklitas. Tai mums nesuprantamos aristokratinės etikos, varžytuvių ir karo, žiauri ir baisi Graikija. Tokia ji – aristokratinis idealas Nyčei. „Iliada“ savo žiaurumu gali mus bauginti, nes joje nėra mūsiškės etikos, tačiau joje yra aristokratiškoji etika – tai nesantaikos ir varžymosi idealas.

Graikija didi todėl, kad ji persunkta varžymusi. Visi bandė iššokti aukščiau už kaimyną. Poetai ne tiesiog rašė eiles; jie rungtyniavo vienas su kitu. Varžėsi ir politikai. Temistoklis3) buvo toks didis todėl, kad jam miegoti trukdė Miltiado4) šlovė. Toji Graikija rėmėsi geradariais, kurių geradarystės mes nesuprantam. Juk mums geradaris – kurį užjaučiame, kuris nuolankus. O dabar – išvis žinojimas.

Mes dabar žavimės kitokia Graikija, sokratiškąja. Jau klasicizme Graikija buvo suprantama apoloniškai – iš plastikos, formos požiūrio taško. Tokia Vinkelmano5), Lesingo6), o vėliau Gėtės ir Šilerio recepcija.

Bet buvo ir kita, priešinga Graikijos recepcija. Tai buvo Holderlinas, dar vienas dionisiškasis beprotis; - ir, aišku, Nyčė.

Trumpos biografijos

1) Fridrichas Jungeris (Friedrich Georg Jünger, 1898-1977) – vokiečių rašytojas, eseistas, vienas judėjimo „Konservatyvi revoliucija“ vadovų. Išgarsėjo knyga „Perfektion der Technik“ („Technologijos nesėkmė“, 1946), kurioje aprašo plėšrų požiūrį į žemę. Esė „Nyčė“ parašė 1949 m. Po karo vertė „Odisėją“, išleistą 1981 m.

2) Archilochas (apie 680–645 m. pr.m.e.) – senovės graikų poetas iš Paro. Sukūrė himnų, elegijų, satyrinių, filosofinių, meilės eilėraščių. Laikomas pirmuoju lyriku. Manoma, kad pirmasis pradėjo rašyti jambinėmis bei trochėjinėmis pėdomis, naudojo epodą (priedainį). Jaunystėje buvo Demetros žyniu, vėliau tapo kariu, daug bastėsi po graikų pasaulį ir žuvo kare su naksiečiais.

3) Temistoklis (apie 524-459 m. pr.m.e.) – Atėnų valstybės veikėjas, vienas iš Atėnų demokratijos pradininkų, graikų-persų karo karvedys (500-449 m. pr.m.e.).

4) Miltiadas (apie 550 m. pr.m.e. – 489 m. pr.m.e.) – atėnietis, pagarsėjęs vadovavimu per Maratono mūšį (490 m. pr.m.e.) ir jo žlugimu po to. Pergalė Maratono mūšyje užgavo Temistoklio savimeilę, kuris irgi panoro pasiekti karinių pergalių – ir jis dažnai kartojo: „Miltiado laurai neleidžia man miegoti“. Tačiau po metų Miltiadas buvo rimtai sužeistas ir patyrė pralaimėjimą Paro apsiausties metu. Buvo uždaryta sį kalėjimą ir po kelių savaičių mirė.

5) Johanas Joachimas Vinkelmanas (Johann Joachim Winckelmann, 1717-1768) – vokiečių menotyrininkas, archeologas, menotyros pradininkas, šiuolaikinio požiūrio apie antikinį meną pradininkas. Pagrindinis veikalai „Senovės meno istorija“ (1764) ir „Nežinomieji antikos paminklai“ (1767). Su juo susijęs „atsisukimas į graikus“ iki tol dėmesį skyrus daugiausia Romos menui.

6) Gotholdas Efraimas Lesingas (Gotthold Ephraim Lessing, 1729-1781) – vokiečių dramaturgas, literatūros ir dramaturgijos kritikas, teoretikas, filosofas. Žymiausia jo pjesė – proza parašyta tragedija „Emilija Galoti“ (1772). Siekė reformuoti vokiečių teatrą. Kritikavo klasicistinio teatro atitrūkimą nuo gyvenamojo meto realijų, griežtų taisyklių laikymąsi, siūlė remtis ne vien istorijos siužetais, bet kurti apie amžininkus, iš teatro reikalavo gyvenimiškos tiesos, suartino tragediją ir komediją, pradėjo kurti vidurinės klasės veikėjų paveikslus. Estetikos veikale „Laokoonas, arba Apie tapybos ir poezijos ribas“ (1766) nagrinėjo tapybos ir poezijos ypatumus, polemizavo su J.J. Vinkelmanu, kuris sukūrė teoriją, sutapatinančią vaizduojamąjį ir žodinį menus, teigė, kad šių menų objektai ir raiškos galimybės skirtingi. Taip pat parašė veikalą apie pasakėčios teoriją „Traktatas apie pasakėčią“ (1759).

Nyčė ir Vokietija
Tragedijos gimimas
Kur veda Zaratustros žvėrys
Nyčė: Anapus gėrio ir blogio
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
Nyčė: genealogija prieš istorizmą
F. Nyčė:  Aš ne žmogus, o likimas
Francesko Petrarka: Apie panieką pasauliui
Zaratustros karalystė, arba Azsakra niekam
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Ortodoksų bažnyčia; filioque prieštaravimas
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Rudolfas Šteineris. Krikščionybės esmė
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Erichas Fromas. Menas mylėti
Ṻbernoumen (Supernoumenas)
Linksmojo mokslo pamokos
Visų dienų apmąstymai
L'ombra di Venezia
F. Nyčė ir žydai
Filosofijos skiltis
Vartiklis