Apie panieką pasauliui
Francesko Petrarka (1304-1374)

A. – Augustinas; F. - Frančeskas Petrarka

A. ... Niekinti šio pasaulio pagundas ir išsaugoti sielos ramybę [ ... ] geriausiai padeda savo menkumo supratimas ir nuolatinis galvojimas apie mirtį, jei jis nėra paviršutiniškas, o įsiskverbia iki kaulų smegenų...

A. Kaip tas, kuris, giliai susikaupęs mąstydamas, suvokęs esąs nelaimingas, nenori būti nelaimingu, ir kaip tas, kuris, kilus norui, stengiasi jį realizuoti, taip tas, kuris šito siekia, gali tai pasiekti.

F. Yra daug dalykų, kurių mes labai trokštame ir atkakliai siekiame, bet kurių jokios pastangos, joks uolumas nepriartino ir nepriartins.

F. Juk labai maža yra žmonių, kurie nejaustų, kad jiems daug ko trūksta. [ ... ] Daugelis nelaimingi prieš savo valią.

F. ... Labai lengva žinoti savo nelaimę ir jos neapkęsti, bet ne išsivaduoti nuo jos.

A. Nelaimės [ ... ] nieko negali padaryti nelaimingu. Jeigu tik viena dorybė padaro sielą laiminga, [ ... tai ] žmogų nuo laimės atitolina tik tai, kas priešinga dorybei. Petrarka ir Laura: poeto vainikavimas

F. ... stoikų mokymų, kurie yra priešingi visų priimtoms nuomonėms ir yra arčiau tiesos, o ne patirties.

F. ... Tai ir paskatino mane neigti tavo teiginį, kad nė vienas žmogus neatsidūrė Apgailėtinoje padėtyje kitaip, kaip tik savo valia, kad nelaimingas tik tas, kuris nori būti nelaimingas...

A. ... Žmonėms būdinga liguista ir pražūtinga aistra apgaudinėti save.

A. ... pasakyk man, ar tu manai, jog kas nusidėjo privestas? Juk išminčiai tvirtina, kad nuodėmė yra toks savanoriškas veiksmas, jog ten, kur nėra valios, nėra ir nuodėmės.

F. Jeigu teisinga, kad niekas nesuklumpa kitaip, kaip savo valia, tegul bus teisinga ir tai, kad daugelis, paslydę savo valia, toliau lieka gulėti jau ne savo valia.

A. [ Publijus Siras; Publius Syrus, 1 a. pr.m.e. ] „besaikiam ginče tiesa nyksta“, Tai saikingas ginčas daugelį dažnai veda į tiesą. Todėl nedera, kaip tinginys ir ištižėlis yra įpratę, be pasirinkimo sutikti su viskuo ar karštai priešintis akivaizdžiai tiesai – tai aiškiai liudija turint vaidingą charakterį.

F. ... Bet ar pakanka tik persiimti noru?

F. Kad man daugiau nieko nereikėtų daryti.

A. Tu keli neįmanomą sąlygą – kad tas, kuris ko nors aistringai trokšta, snaustų.

F. Jeigu taip, tai kokia nauda iš to noro?

A. Šis noras jokiu būdu negali visiškai subręsti, kol jis neapsivalė nuo visų kitų norų. Tu supranti, kiek daug ir kokių įvairių yra dalykų, kurių žmogus nori savo gyvenime, bet kuriuos tu turi iš anksto paniekinti, kad galėtum pakilti iki didžiausios palaimos, nes mažai ją myli tas, kuris tuo pat metu ir ne dėl jos myli dar kažką kitą.

A. Ir nurimus aistroms, noras bus tikras ir laisvas...

A. ... Tu rasi mažai žmonių, gerai suprantančių, kad jiems neišvengiamai reikės mirti.

A. Jeigu tau atrodys, jog kur nors tokį galingą protą, kad, juo vadovaudamasis, tvarko savo gyvenimą, pažabojo savo aistras [ ... ] ir suvokia, jog tik protu jis skiriasi nuo laukinio žvėries, jog ir pats žmogaus vardo vertas tiek, kiek vadovaujasi protu [ ... ] – tada tu galėsi sakyti, kad šis žmogus pateikia tau tikrą ir naudingą žmogaus apibrėžimo vaizdą.

A. [ reikia gerai įsivaizduoti mirtį, jos procesą, kad suprastum ją ]

F. Iš dorybės kelio protas išveda tai, kad žmonės, įsitikinę, jog tikslas pasiektas, toliau nesiekia.

Bonaventūras
Mikės Pūkuotuko dao
Laplasas. Dėl tikimybių
S. Lemas. Robotų psichologija
Filosofijos atsiradimo problematika
Kanto refleksija niutoniškame moksle
Mokslinis mąstymas ir krikščionių tikėjimas
Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka
Eriugena. „Apie gamtos skirstymą“
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Postmodernistas Žakas Derida
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Svetimų minčių problema
Pjeras Abelaras
Filosofijos siltis
Vartiklis