Francesko Petrarka: Apie panieką pasauliui. Vartiklis

Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca, 1304-1374) – italų poetas, mąstytojas, mokslininkas; humanistinės renesanso kultūros pradininkas. 1326 m., metęs teisės studijas universitetuose, grįžęs į Avinjoną, tapo pranciškonu. Po metų šventos Klaros bažnyčioje jis sutiko gražią jauną moterį, kurią ilgus metus šlovino savo eilėse Lauros vardu. Jos dėka jį ėmėsi globoti įtakinga Romos aristokratų Kolonos šeima, o 1330 m. Petrarka stojo tarnauti kardinolui Dž. Kolonai. Aplankęs Romą, 1337-41 m. gyvena Vokliūze greta Avinjono kaip atsiskyrėlis, užsiiminėdamas sodininkyste, fiziniu darbu ir kurdamas. Čia parašė epopėją „Afrika“ lotynų kalba, kuri atnešė poeto šlovę. Paskutinius 20 m. praleido iš pradžių Milano valdovų Viskončių šeimoje (1353-61 m.), o vėliau Venecijoje ir Padujoje. Buvo karštas patriotas, kovojęs už Italijos suvienijimą, už jos buvusios galybės atkūrimą. Liūdėjo dėl Italijos valstybėlių nesutarimų, skelbė pasiaukojimo bendram tautos reikalui idėją, kvietė atsisakyti smulkių asmeninių interesų. Etiniams klausimams paskyrė 4-is traktatus (lotynų kalba), tačiau pasauliniu požiūriu svarbesnės italų kalba parašytos jo eilės. Jo lyrikos svarba ta, kad jis pakreipė italų poeziją nuo mistikos, alegoriškumo ir abstraktumo. Petrarkos kūryboje pirmą kartą meilės lyrika ėmė tarnauti realios žemiškos aistros išaukštinimui.

A. ... Niekinti šio pasaulio pagundas ir išsaugoti sielos ramybę [ ... ] geriausiai padeda savo menkumo supratimas ir nuolatinis galvojimas apie mirtį, jei jis nėra paviršutiniškas, o įsiskverbia iki kaulų smegenų...

A. Kaip tas, kuris, giliai susikaupęs mąstydamas, suvokęs esąs nelaimingas, nenori būti nelaimingu, ir kaip tas, kuris, kilus norui, stengiasi jį realizuoti, taip tas, kuris šito siekia, gali tai pasiekti.

F. Yra daug dalykų, kurių mes labai trokštame ir atkakliai siekiame, bet kurių jokios pastangos, joks uolumas nepriartino ir nepriartins.

F. Juk labai maža yra žmonių, kurie nejaustų, kad jiems daug ko trūksta. [ ... ] Daugelis nelaimingi prieš savo valią.

F. ... Labai lengva žinoti savo nelaimę ir jos neapkęsti, bet ne išsivaduoti nuo jos.

A. Nelaimės [ ... ] nieko negali padaryti nelaimingu. Jeigu tik viena dorybė padaro sielą laiminga, [ ... tai ] žmogų nuo laimės atitolina tik tai, kas priešinga dorybei. Petrarka ir Laura: poeto vainikavimas

F. ... stoikų mokymų, kurie yra priešingi visų priimtoms nuomonėms ir yra arčiau tiesos, o ne patirties.

F. ... Tai ir paskatino mane neigti tavo teiginį, kad nė vienas žmogus neatsidūrė Apgailėtinoje padėtyje kitaip, kaip tik savo valia, kad nelaimingas tik tas, kuris nori būti nelaimingas...

A. ... pasakyk man, ar tu manai, jog kas nusidėjo privestas? Juk išminčiai tvirtina, kad nuodėmė yra toks savanoriškas veiksmas, jog ten, kur nėra valios, nėra ir nuodėmės.

F. Jeigu teisinga, kad niekas nesuklumpa kitaip, kaip savo valia, tegul bus teisinga ir tai, kad daugelis, paslydę savo valia, toliau lieka gulėti jau ne savo valia.

A. [ Publijus Siras; Publius Syrus, 1 a. pr.m.e. ] „besaikiam ginče tiesa nyksta“, Tai saikingas ginčas daugelį dažnai veda į tiesą. Todėl nedera, kaip tinginys ir ištižėlis yra įpratę, be pasirinkimo sutikti su viskuo ar karštai priešintis akivaizdžiai tiesai – tai aiškiai liudija turint vaidingą charakterį.

A. Tu keli neįmanomą sąlygą – kad tas, kuris ko nors aistringai trokšta, snaustų.

A. Šis noras jokiu būdu negali visiškai subręsti, kol jis neapsivalė nuo visų kitų norų. Tu supranti, kiek daug ir kokių įvairių yra dalykų, kurių žmogus nori savo gyvenime, bet kuriuos tu turi iš anksto paniekinti, kad galėtum pakilti iki didžiausios palaimos, nes mažai ją myli tas, kuris tuo pat metu ir ne dėl jos myli dar kažką kitą.

A. ... Tu rasi mažai žmonių, gerai suprantančių, kad jiems neišvengiamai reikės mirti.

A. Jeigu tau atrodys, jog kur nors tokį galingą protą, kad, juo vadovaudamasis, tvarko savo gyvenimą, pažabojo savo aistras [ ... ] ir suvokia, jog tik protu jis skiriasi nuo laukinio žvėries, jog ir pats žmogaus vardo vertas tiek, kiek vadovaujasi protu [ ... ] – tada tu galėsi sakyti, kad šis žmogus pateikia tau tikrą ir naudingą žmogaus apibrėžimo vaizdą.

F. Iš dorybės kelio protas išveda tai, kad žmonės, įsitikinę, jog tikslas pasiektas, toliau nesiekia.