Nag Hammadi library. Gnosticizmas. Vartiklis

Lietuvoje ankstyvosios krikščionybės ir gnosticizmo tema buvo mažai tyrinėta, bet neliko visiškai nepastebėta. Ją užkliudė du, tikrai žymūs ikikarinės Lietuvos kultūros veikėjai. Bene pirmasis originalią medžiagą pateikė šia tema Levas Karsavinas^*). „Europos kultūros istorijos“ pirmame tome, išleistame 1931 m. jis gan plačiai aprašė gnosticizmo susiformavimą ir vystymąsi, apžvelgė gnostikų mitologiją bei pagrindines jų filosofines sistemas, taip pat svarstė apie gnosticizmo vietą krikščionybės raidoje. Nors tekste ir jaučiama priešiška autoriaus nuostata, reikia manyti, gnostikų tema visgi sudomino Levą Karsaviną - jų idėjos minimos ir kitame, lietuviškai neskelbtame veikale „Istorijos metafizika“. Antrasis „Europos kultūros istorijos“ pirmojo tomo leidimas, pasirodęs 1991 metais aktualus ir tuo, kad Karsavino gnosticizmo apžvalga išlieka ir šiandien plačiausia ir kruopščiausiai parengta gnosticizmo studija lietuvių kalba. Profesorius V. Sezemanas pateikė Lietuviškajai enciklopedijai trumpą pažintinį straipsnį apie gnosticizmą. Kiek yra žinoma, ikikarinėje lietuvoje nepasirodė nei vieno gnostiniško veikalo vertimo.

„Filosofijos istorijos chrestomatijos“ antrame „Viduramžių“ tome, išleistame 1980 m. pateiktas ištisas „Gnosticizmo filosofijos“ skyrius, kurį pradeda autorinis B. Genzelio ir A. Rybelio straipsnis, nušviečiantis gnosticizmo idėjas, apibūdinantis mitologijas bei gnosticizmo formas. Bet dar svarbiau tai, kad chrestomatijoje paskelbta iš tiesų populiari „Evangelija pagal Tomą“ (NHC II,2), kartais vadinama „penktaja evangelija“. Išversta iš prancūzų kalbos, „Evangelija pagal Tomą“ yra pirmasis veikalas iš Nag Hammadi bibliotekos lietuvių kalba. Trumpoje įžangoje, be kita ko, paminėtas ir pats kodeksų atradimas.

Du naujus vertimus iš Nag Hammadi rinkinio publikavo Tomas Girdzijauskas 1992 m. Vytauto Didžiojo universiteto teologijos filosofijos fakulteto žurnale „Aukštyn širdis“, hermetinį traktatą „Aštuonetas atskleidžia devynetą“ (NHC VI,6), kartu su vertėjo į anglų kalbą Douglas M. Parrot'o įvadu, bei, ypač vaizdingą literatūrine prasme, traktatą „Sielos aiškinimas“ (NHC II,6), kartu su trumpu originaliu įvadu. Publikaciją pradeda originalus T. Girdzijausko apžvalginis straipsnis „Sena kaip pasaulis tema“.

Nemaža staigmena buvo “Poezijos pavasario“ 1992 metų rinkinyje paskelbtas žymus Nag Hammadi rinkinio veikalas „Tobulos išminties griaudžiantis balsas“ (VI,2), kurį į lietuvių kalbą išvertė Australijoje gyvenanti lietuvių poetė LidijaŠimkutė. Ji taip pat parašė glaustą bet informatyvų įvadą. Šis, vien tik savo vaizdingumu kerintis traktatas, turbūt yra ypač patrauklus poetams, nes Sigitas Geda praeitais metais „Šiaurės Atėnuose” publikavo savo vertimą pavadinimu, „Griaustinė. Tobula išmintis“. Taigi, turime du to paties veikalo vertimo variantus, tuo tarpu viso išversti keturi iš penkiasdešimt dviejų Nag Hammadi bibliotekos traktatų. Belieka palinkėti skaitytojams sulaukti daugiau „slaptųjų raštų“ vertimų lietuvių kalba.

Redaktoriaus pastaba: Taip pat gnostikų kūrinių vertimų yra „Vartiklio“ Filosofijos skirsnyje...

^*) Levas Karsavinas (1882-1952) – rusų kilmės lietuvių kultūros istorikas ir filosofas, poetas. Į Lietuvą atvyko 1928 m. Suimtas 1949 m. nuteistas 10 m. katorgos ir mirė Komių lageryje.
Filosofinei kūrybai būdinga teosofinės tendencijos, filosofijos ir teologijos vienovė. Filosofiją grindė struktūrišku visa ko vienovės principu. ontologija ir gnoseologija, apimanti egzistencinius pradus, artima egzistencijos, dialogo, fenomenologinei filosofijai, filosofijos antropologijai.
Skaitykite L. Karsavino straipsnio ištrauką apie ofitus >>>>>

G. Gurdžijevas papasakojo P. Uspenskiui apie blogąjį magą:

Rytuose gyveno labai turtingas, tačiau šykštus magas, turėjęs daug avių. Jis nenorėjo nei samdyti piemenų, nei tverti tvorą. Tad avys dažnai nuklysdavo į miškus, įkrisdavo į tarpeklius ir panašiai, arba tiesiog pasprukdavo, nes magui reikėjo jų mėsos ir odų, o joms tai nepatiko.

Pagaliau magas rado priemonę – jis užhipnotizavo avis ir joms įteigė, kad jos nemirtingos ir joms nieko neatsitinka, kai lupama jų oda - tai joms net į gera. Antra, jis įteigė, kad jis toks geras jų bandai, kad pasiryžęs bet ką dėl jų padaryti. Dar jis įteigė, kad jei kas ir atsitinka joms, tai atsitinka ne tuo metu. Ir galiausiai, jis įteigė, kad jos visai ne avys – kai kurioms, kad jos liūtai, o kitoms, kad ereliai ir žmonės, o dar kai kurioms, kad jos magai.

Nuo tada jam nereikėjo rūpintis jomis. Jos niekada nepabėgdavo, o ramiai laukdavo laiko, kai magui prireiks jų mėsos ir odų.

Dievo, kaip blogojo mago, idėja yra aiškiai išreikšta gnosticizme. Labai tikėtina, kad ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu įvyko kažkas, kas privertė pamiršti „tikrąją“ krikščionybę.

Nikolajiečiai turėjo kelias knygas su Jaldabaoth'u, „Norija knygą“ (mitinis Nojaus žmonos vardas), Barkabo pranašystę (jis buvo pranašu tarp basilidiečių), apokalipsę vadintą „Ievos evangelija“.

Ofitai turėjo „tūkstančius apokrifų“, kaip minėjo Epifanijus. Tarp jų išskiriama „Marijos klausimas, dideli ir smulkūs" (kai kurie jų galėjo pasikartoti 'Pistis Sophia') bei daugelis knygų turinčių Seto vardą, „Adomo apreiškimai“, apaštalams priskiriamos apokrifinės evangelijos, Elijo apokalipsė bei „Genna Marias“. Iš jų raštų 8-i su Adomo ir Seto apreiškimais gali būti išlikę vertime į armėnų kalbą, išspausdinti Mechitarist ST apokrifų rinkinyje (Venecija, 1896).

Kainitai turėjo „Judo evangeliją“, „Pauliaus pakilimą“ (anabatikon Paulou) ir dar vieną knygą, kurios pavadinimas nenurodytas, bet joje, pasak Epifanijaus, pilna begėdysčių.

Naasenai turėjo dažnai Ipolito cituotą knygą nenurodant jos pavadinimo. Joje komentuota Biblija, himnai ir psalmės.

Setitai turėjo „Paraphasis Seth“ iš 7-ių knygų, paaiškinančių jų sistemą; „Allogeneis" („Svetimieji"), „Adomo apokalipsę" (Mozei priskiriama knyga) ir kt.

Archontiečiai³⁾ turėjo didelę ir mažą knygas vadinamas „Symphonia“ - ji išlikusi, tikėtina, Pitra „Analecta Sacra“ (1888).

„Dvylikos evangelija“. Ją nurodo Origenas ir ji sutampa su Ebionitų evangelija ir kartais vadinta „Evangelija pagal Matą“, nes joje Kristus kreipiasi į Matą, o apie kitus apaštalus sako „mes“. Ji parašyta iki 200 m. ir neturi ryšio su žydu šv.Matu.

„Evangelija pagal egiptiečius“, parašyta apie 150 m. ir nurodyta Klemenso Aleksandriečio bei Origeno. Buvo paplitusi nekatalikiškuose sluoksniuose. Išliko tik nedideli fragmentai. Kai kas Oxyrhynchus „Logia“ ir Strasburgo koptų papirusą sieja su šia evangelija.

Pilypo evangelija ir Tomo evangelija. Pagal 'Pistis Sophia', trys apaštalai Matas, Tomas ir Filypas gavo dieviškąją paskirtį skleisti Kristaus mokymą po jo Prisikėlimo. Tomo evangelija buvo ilga (1300 eilučių), kurios dalis išliko, spėjama, populiaresnės, bet supaprastintos ir klaidinančios „Mūsų viešpaties jaunystės pagal Tomą, izraelitų filosofą“ 2-uose graikiškuose ir slaviškoje versijoje.

„Petro darbai“ (Praxis Petrou) parašyti apie 165 m.. Nemaži fragmentai išliko pradine graikų kalba bei vertime į lotynų kalbą pavadinimu „Šv.apaštalo Petro kančios“, prie kurio lotyniška versija prideda lino episcopo conscriptum. Didesnės jo dalys išverstos vadinamoje „Actus Petri cum Simone“ bei į kitas kalbas.

Artimi „Andriaus darbai“ bei „Jono darbai“, kurie, spėjama, parašyti to paties autoriaus, Leucius Charinus apie 200 m. Pasiekė mus keliose katalikų redakcijose.

„Tomo darbai“ išlikę pilnai dviejose redakcijose - graikų ir sirų. Spėjama, kad parašyti 232 m.

Pseudo Klemenso „Homilies“ nors dažnai ir priskiriamos judaizmui, bet turi sąryšių su Elxai knyga ir ją verta įrašyti į gnostikų sąrašą.

Didžioji gnostikų palikimo dalis išsaugota trijuose kodeksuose - Askew, Bruce ir Akhmim.
Askew, 5-6 a., įtraukia ilgą 'Pistis Sophia', t.y. „Tikėjimą išmintimi". Tai 4-ių knygų veikalas parašytas 250-300 m. Pirmos dvi knygos aprašo Sofijos nuopuolį ir jos išsigelbėjimą per Soter'io aeoną. Paskutinės dvi knygos aprašo nuodėmės ir blogio kilmę bei gnostinę atgailą. Veikalas sudarytas iš klausimų-atsakymų tarp Kristaus ir jo mokinių, vyrų bei moterų.

¹⁾ Antinomianizmas („prieš įstatymą“) – požiūris, kai ypač nepaisoma Senojo testamento nuostatų, manant, kad naujai gimusiajam nereikia nei jokio išorinio įstatymo, nes jo visi poelgiai ir taip yra teisingi. Kitas požiūris apie priežastį – kad evangeliškuoju mokymu žmogus atvestas į atgailą ir jam nebūtinas Senasis testamentas. Jis pasireiškė jau krikščionybės pradžioje (žr. 2 Pet. 2:18-19), vėliau pas gnostikus (pvz., Markioną) ir manichėjus, spiritualistėse Viduramžių sektose ir t.t. Pats pavadinimas pasirodė tik 16 a.

²⁾ Peratai (Peratae - „praeinantieji“, t.y. atėję iš kitos Eufrato pusės) – 2 a. gnostikų sekta, apie kurią žinome tik iš Ipolito „Philosophumena“. Jos įkūrėjas buvo kažkoks Eufratas (jį Origenas vadina ofitų pradininku) ir Akembas. Anot jų kosmosas yra padalintas į tris dalis ir simbolizuojamas į apskritimą įbrėžtu trikampiu, kurio kampai perteikia Pater („Tėvas”: nepradėtąjį gerumą, tėviškąją didybę), Huios („Sūnus“: paradėtąjį gerumą, tobulumą), Hule (materiją; pradėtąją ir sukurtą). Anot jų, kai kurios dieviškosios esybės, valdę trijuose visatos lygiuose, sukilo. Kad išgelbėtų pasaulį nuo jų, Kristus nusileido į žemę iš nepradėtųjų sričių, būdamas trilypos prigimties žmogumi, turėdamas galios iš trijų pasaulio dalių. Nukryžiuotas jis tapo kitu dangiškuoju valdytoju visa kam ir gavo Slibino žvaigždyno valdymą, atverdamas dieviškos galios duris, per kurias galėjo pasprukti žmonių sielos. Blogieji dievai bus atskirti ir nubausti, o jų pasaulis sunaikintas.

³⁾ Archontikai (nuo gr. archon - valdytojas) - 4 a. gnostikų sekta, laikiusi, kad kiekvienas iš 7-ių dangų turėjo savo valdytoją-demiurgą (archontą), kurie maitinosi žmonių sielomis; 8-ame danguje gyveno Šviesos motina. 7-o dangaus valdytoju buvo Sabaotas, žydų Dievas, Šetono tėvas. Jis sukilo prieš savo tėvą ir per Ievą pradėjo Kainą ir Abelį. Jų raštai: didesnioji ir mažesnioji „Symphonia“, „Izaijo pakilimas“, „Alogenas“.
Sektą įsteigė palestinietis Petras Kafarnarichietis, persikėlęs į Arabiją ir gyvenęs tarp ebionitų, o grįžęs į Palestiną gyveno asketo gyvenimą. Kilusi netoli Jeruzalės, sekta labiausiai išplito tarp turtingųjų ir kilmingųjų, o vėliau praniko į Armėniją.