Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė. Vartiklis

Spiritualizmas yra tikėjimų sistema, iš dalies religinė, iš dalies mokslinė ir remiasi daugeliu neaiškių reiškinių, kurie aiškinami ne tik vyrų ir moterų inkarnacija, bet ir mirusiaisiais, kurie tebelaikomi aktyviais kitoje egzistavimo sferoje.
E.J. Dingwall// Įžangoje į F. Podmore^*). Mediums of the 19th Century

Dvasiniai mediumai laikomi tam tikromis tarpinėmis būtybėmis, kurios parodo gyvą ryšį taro dieviškojo proto ir materijos žmonių forma. Tačiau tikroji tarpininkaujanti būtybė savo prigimtimi yra dvasinė ir vadinama Dievo sūnumi, vidiniu Kristumi. Joks žmogiškasis mediumas negalėjo tapti gnostikų Kristumi, perteikiančiu asmenį, kuris tik taps žmogumi būsimoje būtyje ir niekada šiame pasaulyje. Istorijoje negali realizuoti to, kas yra tik kaip dvasinė galimybė.

Gnostikų Kristus buvo tikrasis krikščionybės įkūrėjas. Tai buvo pirmųjų krikščionių Kristus, tobulas žmogus, Idealas, romus ir nusižeminęs, kurį Evangelijų rašytojai pasistengė pavaizduoti kaip istorinę asmenybę. Tas mėnulio, saulės, mistinis ar dvasinis tipažas negalėjo būti istoriniu asmeniu tiems, kurie žinojo, t.y. gnostikams. Tačiau jis buvo sužmogintas, paverstas vienu žmogumi, tapusiu vienu Kristumi šiame pasaulyje, viena dvasia visiems kitiems, tiems, kurie nežinojo. Pirmosios naujo tikėjimo apraiškos buvo parodytos tiems žmonėms, kurie buvo tiek nesusipratę, kad,net išvydę prisikėlimą iš mirusiųjų, nesuprato ką tai galėtų reikšti.

Istorinė krikščionybė paėmė mirusį Kristų, tiesiog vikšro išnarą su miglotu tikėjimu drugeliu – ir tikėdami tuo galite viltis vieną dieną virsti drugeliu. Tuo tarpu gnostikams transformacija iš materialiosios lėliukės į dvasinę būseną buvo natūralus procesas. To jie siekė visą gyvenimą ir jų Kristus buvo mirtingojo transformacijos į nemirtingąjį perteikimas. Kaip mirtinai buvo baiminasi gnostikų spiritualizmo, parodo Jono laiškas: „Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie nepripažįsta, kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne“.

Katalikų bažnyčios tėvai iš primityviosios krikščionybės pašalino spiritualizmą ir taip sunaikino gnosticizmą kaip tokį. Senojo kulto pagrindai niekada daugiau nebuvo atstatyti. Apie gnostikų spiritualizmą jie sakė, kaip tai darė Justinas Kankinys, kad, kai velnias ir demonai sužinojo apie Kristaus mokymą ir kad jis skirtas "visoms tautoms", tada padėjo Simonui, Menandui ir kitiems gnostikams apgaudinėti minias naudojant magiją. Kadangi spiritualizmas nuolat konfrontavo su istoriškumu, Justinas pradėjo tvirtinti, kad Kristui pakilus į dangų, demonai ėmė versti, kad tokie žmonės, kaip Simonas, imtų sakytis esą dievai. Taip krikščionybė paskelbė juos esant blogiu ir toks jų įvertinimas išliko iki šių dienų.

Neseniai atrastoje „Didaktikoje“ arba „Apaštalų mokymuose“ spiritualizmas minimas ir pranašų darbai pripažįstami. Sakoma, kad jie „rinkosi kosminei misterijai“. Tačiau tik tie buvo tikrieji mediumai, kurie turėjo „Viešpaties manieras“. Tačiau nurodoma, kad „negali žaisti mago!“, nes „už visas nuodėmes gali atleisti, tik už tą neatleis“.

Tačiau kūniškasis Kristus buvo pateiktas vietoje dvasinio, individualus Išpirkėjas, miręs už visus, vietoje gyvosios Dvasios, esančios visuose. Net šv. Augustinas pažymėjo, kad gnostikai "žadėjo amžinąjį gyvenimą visiems" (de Civ. Dei 7:24), t.y. ne tik tiems išrinktiesiems, kurie įtikėjo prisikėlimu. Iškalbingai byloja Ignacijus laiške Smyrno krikščionims: „Žinau, kad, net po jo prisikėlimo, jis buvo su kūnu; ir tikiu, kad toks yra iki šiol“.

2 a. kūniškumui du kaltinimus metė Tatianas – jis gėdino katalikų Bažnyčią ir šaukė: „Jūs davėte gerti Nazarėjų vyną ir įsakėte pranašams 'Jokių pranašysčių!'". Ji išardė krikščionių bendruomenę ir sunaikino nazariečių tyrumą, apie kurį kalbėjo Tertulianas - "mes tie, apie kuriuos rašyta: 'Jų nazariškumas baltesnis už sniegą'“. Be to, jie, vardan naujojo tikėjimo, padarė galą praktiniam spiritizmui.

Tos bendrumo su mirusiuoju paslaptys, į kurias buvo įvedami ankstyvieji krikščionys, buvo palaipsniui naikinamos – ir 6 amžiuje mes jau matome, kad bendrumas su šventaisiais pakeitė praktinį bendravimą su dvasiomis. Tai sutapo laike su panaikinimu paslapčių siejamų su taip vadinama ankstyvųjų krikščionių Agape, kuri buvo likusi vienintelis pagonių laidotuvių puotos ir eucharistinių apeigų mirusiajam reliktas. Ji buvo atliekama kapinėse ir katakombose prie mirusiojo; prisikeliančio Kristaus vaizdas buvo šventiško džiugesio priežastis.

Žmogaus nuopuolio nebuvo ir žmonijai nereikia amžinai nešioti bausmės už pirmąją nuodėmę. Šis pasaulis nėra puolusių būtybių kalėjimas. Todėl pažadėtasis išpirkimas ir išgelbėjimas tėra tuščia iliuzija, kaip bergždžias buvo bandymas gyvojo Kristaus dvasią perkelti į mirusį kūniškojo Kristaus kūną. Kristaus, kaip nuasmeninto Išpirkėjo, istorija, lygiai kaip ir Adomo išvarymo ir Edeno sodų, yra mitologiškai suklastota. Senasis testamentas perskaitytas atvirkščiai ir perrašytas kaip Naujas.

Agape, kaip aukščiausia meilės forma, pati savaime įpareigoja moraliam elgesiui kito atžvilgiu. Tas, kas savyje turi agape, niekuomet nestokoja drobės moraliai gražių paveikslų tapybai. Problema atsiranda tuomet, kai stokojama šio jausmo patyrimo, kitaip sakant, kai meilės vietą užima neapykanta, pavydas, baimė ar kiti mums gerai pažįstami gyvenimo palydovai. Iš jų kyla amoralus elgesys, ir galvodami apie tai tik dar kartą sugrįžtame prie neišvengiamai reikšmingo meilės patyrimo ir moralaus veikimo santykio.

Kaip teigia Simone Weil^*), „tikėjimas kitų žmogiškųjų būtybių egzistavimu kaip tokių yra meilė“. Tikėti kito egzistavimu savaime reiškia jį mylėti – kasdienybėje tai gerai iliustruoja romantinės meilės atveju ištinkanti būsena, kai mylimasis tampa vienintelis „matomas“, taigi ir vienintelis egzistuojantis. Agape atveju mylimi visi žmonės, taigi taip įtvirtinamas jų egzistavimas, o kartu ir universalus moralumas.

Konfliktas gali įvykti tarp eros ir agape. Reikia turėti omenyje, kad agape dažniausiai yra siekiamybė, reikalaujanti kur kas daugiau pastangų nei kitų meilės formų įgyvendinimas. Turint tokios meilės potyrį ar jo siekiant, atsiranda įtampa tarp šios meilės formos ir ištinkančios romantinės meilės, arba eros. Jeigu romantinė meilė paskatina moralų veikimą vieno žmogaus atžvilgiu, agape tampa universalaus, visos žmonijos atžvilgiu įgyvendinamo moralaus veikimo pagrindu. Būtent čia paaiškėja, kodėl agape dažniausiai laikoma sunkiai įgyvendinama siekiamybe, kuri artimesnė metafizikai nei kasdienei praktikai. Eros ir agape susidūrimą lydi konfliktas, nes pirmoji nukreipta į konkretų asmenį, o antroji neišvengiamai peržengia vieno asmens ribas; klausimas apie ribas atveda prie beribiškumo užčiuopimo, kartu ir prie metafizikos – tiek kaip meilės šaltinio, tiek kaip jos beribio skleidimosi erdvės. Agape yra metafizinė meilės forma. Galbūt kaip tik dėl to išryškėja jos ir romantinės meilės, kuri įsitenka fiziškumo ribose, nebendramatiškumas. Šių skirtingų dimensijų susidūrimas yra viena iš tarp dviejų atskirų meilės formų atsirandančio konflikto priežasčių. Žmogus nori pranokti save, tapti „didesnis“ nei tas, kuris telpa viename kūne ir gali mylėti kitą kūną.

^*) Frank Podmore (1856-1910) - anglų rašytojas psichikos temomis, "Fabian" draugijos (pavadinimą gavusios nuo Romos generolo Quintus Fabius Maximus, kuris garsėjo silpnindamas priešininkus erzinančiais antpuoliais, o ne lemiamomis kautynėmis) įkūrėjas (1883 m.). Pagrindinis jo darbas buvo Robert Owen'o gyvenimo ir idėjų studija (1906 m.).

^**) Simonė Veil (Simone Adolphine Weil, 1909-1943) – žydų kilmės prancūzų filosofė, religinė mistikė, politikos aktyvistė. Prieš karą buvo kairuoliškų pažiūrų, marksizmo, trockizmo ir anarchizmo šalininkė, tačiau dalyvaudama Ispanijos pilietiniame kare palaipsniui nusivylė socializmo ir komunizmo idėjomis. 1938 m. ji jau pligludo prie krikščionybės. Antrojo pasaulinio karo metu dalyvavo Pasipriešinime, 1942 m. pabėgo į Angliją, kur apribodama save maistu ir dėl tuberkuliozės mire dėl širdies nepakankamumo. Didžioji jo rašinių dalis paskelbta tik po mirties. Apie meilę rašė „Apie mokslą, būtinybė ir Dievo meilę“ (1968).