Išgelbėtojo dialogas. Gnosticizmo publikacijos. Vartiklis

Šiame kūrinyje Jėzaus mokymas yra atskleidžiamas per atsakymus į mokinių klausimus. Nors yra analogijų su visomis 4-mis Evangelijomis, nepanašu, kad „Dialogas“ būtų tiesiogiai priklausomas nuo kurios jų. Jo autorius panaudojo ir tris kitus šaltinius: pasaulio sutvėrimo mitą, kosmologines žinias ir apokalipsinį apreiškimą. Ron Cameron’as¹⁾ siūlo datuoti tekstą 1 a. antrąja puse; Julian Hills²⁾ mano jį atsiradus apie 150 m. Išliko apie 65% teksto.
Atrodo (anot Julian Hills), kad „Dialogas“ buvo skirtas pasiruošimui krikštui. Aiškinama, kaip gauti išmintį, būtiną mūsų sielų kelionei po dangų, kurią galima žinoti, bet negalima „matyti“ tebesant kūne. Veiksmas tarsi vyksta atvirkščia tvarka – jis aprašo, kas vyko praeityje, kai Jėzus su mokiniais buvo kartu. Tačiau mokiniai nėra vien istoriniai asmenys, jie bendruomenės „apmokytieji“, kuriems aiškina „mokytojas“.

Išpirkėjo dialogas - krikščioniškojo gnosticizmo tekstas Nag Hamadi bibliotekoje (rastoje 1945 m.). Vienintelė ir smarkokai pažeista jo kopija yra koptų kalba. Laikoma, kad galutinė versija sudaryta apie 150 m., nors atskiros dalys gali būti iš anksčiau, gal net iki „Jono evangelijos“. Tekstiniu atžvilgiu jis panašus į kitus gnostinius Išpirkėjo (nė karto neįvardijant Jėzumi) pokalbius su mokiniais (kaip „Tomo evangelija“), tačiau neturi literatūrinio pagrindo (tiesiog klausimai ir atsakymai), nevientisas (daug šokinėjimų nuo vienos temos prie kitos) ir yra įtrauktų dramatinių epizodų (ir net vizijų) ir eschatologijos intarpų – matyt todėl, kad naudoti bent 4 skirtingi šaltiniai. Jame kalbama apie pasaulio sąrangą, Išpirkėjo atėjimo tikslą, apie Dievą, teisingą tikinčiųjų elgesį, pasaulio ir mokinių likimą, maldą ir t.t. Nemažai klausimų ir atsakymų susiję su vaizdiniais iš kanoninių metaforų (garstyčių grūdas, kalavijas, drabužiai ir kt.)

Jame kalbama apie tamsos ir šviesos prigimtį, visatos kilmę, kad jėga, kuri palaiko žemę ir dangų, yra Pirmasis Žodis, sukūręs pasaulį. Nurodoma, kad stokojanti galios sėkla nusileido į bedugnę, bet Žodis ją iškėlė į didybę. Išpirkėjas ragina mokinius (Judą, Matą ir Mariją – čia Judas gali būti Judas Iskariotas arba Judas Tomas (Didimas)) liautis triūsti ir imti laukti amžinos ramybės, šlovinant Tėvą ir atgailaujant. Jis įspėja mokinius apie baimės jėgą ir kūno suirimo metą, kurio vis tik neturėtų bijoti. Jis patikina, kad ieškantys tiesos bus priimti, o jų darbai nebus sunaikinti. Taip pat pabrėžiama, kaip svarbu sutvarkyti dalykus mintyse, kad kūnas būtų šviesesnis. Pabrėžiama, kad širdyje reikia turėti vietą žinioms, tačiau tyros šviesos vietos neįmanoma dar nešiojant fizinį kūną. Savęs pažinimas ir gerų darbų darymas gali padėti suprasti ir susieti su gyvenimo vieta. Pokalbis taip pat atskleidžia, kad tai, kas gimsta iš tiesos, nemiršta ir kad ten, kur nėra Viešpaties, trūksta tiesos.

Pabrėžiama gyvenimo, o ne materialinės pasaulio gerovės, siekio svarba; skatinama sutelkti dėmesį į dabartinę akimirką. Svarbu atsikratyti praeinančių dalykų ir eiti tiesos keliu, kad pasiektum dvasinį tyrumą. Pabaiga optimistiškai numato „moterystės darbų“ išnykimą, reiškiantį kūniškos egzistencijos pabaigą per vaikų gimdymą ir sugrįžimą į šviesą. Mat fizinis kūnas ir materialus pasaulis tarnauja kaip kalėjimai sielai, kuri gali būti apšviesta tik einant sunkiu kūniškų aistrų, ypač „moters darbų“, išsižadėjimo keliu, kuris sunkus net ir pačiam Išpirkėjui.

Vis tik tekstas nėra „antimoteriškas“ ir jame Marija Magdelietė pristatoma kaip geriausiai Jėzaus mokymą suprantanti mokinė. Neigiamas požiūris į „moters darbus“, matyt, remiasi nuostata, kad gimdymo ir sekso reikia vengti, norint ištrūkti iš gimimo-mirties-atgimimo ciklo ir galiausiai patekti į „amžinojo egzistavimo“ palaimą.

Labai tikėtina, kad dialogas yra diskusija apie krikštą (anot Julian Hills) arba iniciaciją (vedybų kambario ritualą) - ypač klausimu: ar pakrikštyti priklauso dangui ar tebekentės būdami kūne, t.y. žemėje?. Pradžioje pateikiama malda gali būti suprantama kaip preliudija tam (krikštui, iniciacijai). Šis kūrinys nėra paminimas Bažnyčios tėvų, tad sunku įvertinti jo svarbą ir populiarumą.

Išgelbėtojas tarė mokiniams: „Jau atėjo laikas, broliai, nutraukti mūsų triūsą ir pailsėti. Nes kas randasi ramybėje, joje bus amžinai. Ir sakau jums, visada būkite aukščiau [ ... ] laikas [ ... ] jūs [ ... ] bijokite [ ... ] jūs [ ... ] baisus pyktis [ ... ] iššaukia pyktį [ ... ] bet kadangi turite [ ... ]
Jie jo žodžius apie išklausė su baime ir virpuliu, nes tai pagrįsta valdytojų, nes iš to nieko nenutiks. Tačiau kai aš atėjau, parodžiau kelią, ir juos išmokiau apie kelią, kuriuo jie eis, išrinktieji ir vieninteliai, žinantys Tėvą patikėjo tiesa ir visomis jūsų pagyromis.

Taigi, pagarbindami darykite taip: Išgirsk mus, Tėve, kaip išgirdai savo vienintelį sūnų ir jį priėmei, leidai jam pailsėti nuo visų [ ... ] Tu vienintelis, kurio valdžia [ ... ] tavo šarvai [ ... ] tai [ ... ] šviesa [ ... ] gyvenantis [ ... ] prisilietimas [ ... ] žodis [ ... ] atgaila [ ... ] gyvenimas [ ... ] tu. Tu esi mąstymas ir visiška vienatvės ramybė. Taip pat: Išgirsk mus kaip klausei savo išrinktojo. Per tavo auką jie pateks; per savo gerus darbus jie išgelbėjo savo sielas iš aklų [kūno] organų, kad galėtų gyvuoti amžinai. Amen.

Aš jus išmokysiu. Kai ateis laikas, pirma tamsos galia užklups jus. Nesibaiminkite ir sakykite: „Žiūrėkite! Laikas atėjo!“ Bet kai išvysite vieną skeptrą [ ... ]

[ ... ] supraskite [ ... ] reikalai [ ... ] ir valdytojai [ ... ] ateis pas mus [ ... ]. Išties, baimė tai valdžia [ ... ] kad, jei imsite bijoti to, kas rengiasi ateiti pas mus, tai ji (galia) jus praris. Nes tarp jų (galių) nėra nė vienos, kuri pasigailėtų jūsų ar suteiktų jums malonę. Tad, žiūrėkite į [ ..} tai, nes išmokote kiekvieną žodį žemėje. Tai [ ... ] pakylės jus iki [ ...] vietos, kur nėra valdymo [ ... ] tirono. Kai jūs [ ... ] pamatysite tuis, kurie [ ... ] ir taip pat [ ... ] pasakys jums [ ... ] protinga jėga [ ... ] tiesos vieta [ ... ] tačiau [ ... ]. Bet jūs [ ... ] ties, tai [ ... ] gyvuojanti [ ... ] ir jūsų džiaugsmas [ ... ]. Taip [ ... ] tam, kad [ ... ] jūsų sielos [ ... ] tarsi ne tas [ ... ] žodis [ ... ] sukuria [ ... ]

… Nes jums bauginanti yra perėjimo vieta. Tačiau jūs, vien su vieninteliu protu, ją kirsite! Nes jos gylis didelis, aukštis – milžiniškas [ … ] vienintelis protas [ .. ] ir ši ugnis [ … ] visos valdžios [ … ] jūs, jie [ … ] ir valdžios [ … ] jie [ … ] siela [ … ] kiekviename [ … ] jūs – tai [ … ] ir [ … ] užmiršo [ … ] sūnaus [ … ] ir jūs [ … ]”.

Matas paklausė: „Kaip [ ... ]?“
Išgelbėtojas atitarė: „[ ... ] dalykai mumyse [ ... ] liks, jūs [ ... ]“.
Judas klausė: „Viešpatie, [ ... ] dalykai [ ... ] šios sielos, šios [ ... ], šie mažieji, kai [ ... ], kur jie bus? [ ... ] dvasia [ ... ]?“
Viešpats pasakė: „[...] gaus juos. Jie nemiršta, [ ... ] jie nesunaikinti, nes jie pažino savo sutuoktinius ir jie, (tie), kurie turėjo juos gauti. Nes tiesos ieško protingas ir teisusis“. Išgelbėtojas sakė: „Kūno apšvietėjas yra protas. Kol dalykai mumyse yra tvarkoje, tai [ ... ] mūsų kūnai šviesūs. Kol mūsų širdys tamsoje, šventumas, kurio laukiate [ ... ] aš turiu [ ... ] aš eisiu [ ... ] mano žodis [ ... ] aš pasiūsiu [ ... ]“.
Jo mokiniai klausė: „Viešpatie, kas tas kuris ieško [ ... ] randa?“
Viešpats jiems atsakė: „Tas, kuris ieško [ ... ] suranda [ ... ]“.
Matas klausė: „Viešpatie, kai aš [ ... ] ir kai aš sakau, kad tai, aks [ ... ] ir kas klauso?“
Viešpats atsakė: „Tasai, kuris gali kalbėti tasai taip pat ir klauso; ir tasai, kuris gali suprasti, tasai ir suranda“.

Marija paklausė: „Viešpatie, paklausyk! Iš kur išnešu kūną, kai verkiu, ir iš kur, kai [juokiuos]?“
Viešpats pasakė: „[ ... [ verkia dėl savų darbų [ ... ] lieka ir protas juokias [ ... ] dvasia. Jei nedarote [ ... ] tamsą, ir jis gali pamatyti [ .. ]. Taigi, sakau jums [ ... ] šviesa yra tamsa [ ... ] nustatyta [ ... ] nemato šviesos [ ... ] melas [ ... ] jie juos parnešė iš [ ... ]. Jūs duosite [ ... ] ir [ ... ] egzistuoja amžinai. [ ... ] kada nors. Kai visos valdžios, kurios iš aukščiau, o taip pat tos, (kurios) žemiau, bus [ ... ] jumyse. Ten pabaigoje bus raudos ir dantų griežimas.“

Judas pasiteiravo: „Viešpatie, papasakok mums, kas buvo [ ... ] iki dangaus ir žemės egzistavimo“.
Viešpats paaiškino: „Buvo tamsa ir vanduo, ir dvasia virš vandenų. Ir sakau jums [ ... ] ko jū sieškote po [ ... ] klausinėjate po [ ... ] jumyse [ ... ] valdžia ir paslaptis [ ... ] dvasioa, nes nuo [ ... ] pykčio [ ... ] ateis [ ... ] protas [ ... ] žiūrėkite [ ... ].
[ ... ] paprašė: „Viešpatie, pasakyk mums, kur [ ... ] nustatytas ir kur tikrasis protas randasi“.
Viešpats kalbėjo: „Dvasios ugnis atsirado [ ... ] abu. Tame laikoma [ ... ] gimsta, ir tikrasis protas gimsta jų viduje [ ... ] Jei kas nors iškels savo sielą į aukštybes, jis bus išaukštintas“.
Ir Matas jo paklausė: „[ ... ] priimti [ ... ] tai jis – kas [ ... ]?“
Viešpats tarė: „[ ... ] stipresnis už [ ... ] jūs [ ...] sekti jus ir visus reikalus [ ... ] jūsų širdis. Nes taipogi, kaip jūsų širdys [ ... ] taip [ ...] būdas įveikti jėgas iš aukščiau, o taip pat žemesnes [ ... ]. Sakau jums, leiskite tam, kuris turi valdži, jos atsisakyti ir atgailauti. Ir leiskit tam, kuris [ ... ] ieškoti, rasti ir apsidžiaugti. Judas ištarė: „Žiūrėkite! Aš supratau, kad viskas egzistuoja [ ... ] kaip ženklai ant [ ... []. Dėl to jie taip pasirodė.“
Viešpats kalbėjo: „Kai Tėvas utvėrė visatą, jis [ ... ] vanduo ir to, ir jo Žodis kilo iš to. Ir tai apgyvendinta daugelio [ ... ] Tai aukščiau nei kelias [ ... ] supa visą žemę [ ... ] susirinkęs vanduo [ ... ] egzistuoja anapus jų.
[ ... ] vandenys, didelė ugnis supa juos tarsi siena. [ ... ] laikas, daugelis daiktų tapo atskirti nuo to, kas buvo viduje. Kai [ ... [ buvo sukurtas, jis pažvelgė [ ... ] ir pasakė tam: ‚Eik ir [ ... ] nuo savęs, kad būtų troškimuose karta po kartos, amžius po amžiaus‘. Tada nuo savęs nusimetė pieno ir medaus fontanus, ir sviestą, ir vyną ie gerus vaisius, ir malonius kvapus ir gerus šakniavaisius, kad jų netrūktų iš kartos į kartą, iš amžiaus į amžių. Ir tai aukščiau [ ... ] nustatyta [ ... ] jo grožis [ ... [ ir išorėjo buvo didi šviesa, galinga [ ... ] panaši į tą, nes [ ... ] valdo visus eonus aukščiau ir žemiau. [ ... ] buvo paimta iš ugnies, [ ... ] buvo išmėtyta [ ... ] viršuje ir apačioje. Visi dalykai, kurie priklauso nuo jų, tai – jie [ ... ] aukščiau už dangų ir žemiau už žemę.

Ir kai Judas tai išgirdo, jis nusilenkė, ir jis [ … ], bei jis pasiūlė pagarbinti Viešpatį.

Marija kreipėsi į brolius, sakydama: „Kur padėsite žodžius, kuriais klausiate sūnaus [ ... ]?“
Viešpats jai pasakė: „Sese, [niekas] negali klausti šių žodžių be to, kuris privalo įsidėti juos į savo širdį. [ ... ] ateiti [ ... ] ir įeiti [ ... ] taip, kad negalėtu išlaikyti [ ... ] šį apgailėtiną pasaulį“.

Matas pareiškė: „Viešpatie, aš noriu išvysti tą vietą, kur nėra blogio, o greičiau [vien] tyra šviesa!“
Viešpats pasakė: „Broli Matai, tu negali jos pamatyti tol, kol esi kūne“.
Matas prašė: „Viešpatie, jei negaliu tai pamatyti, papasakok man apie tai!“
Viešpats sakė: „Kiekvienas save pažinęs mato tai visame, kas duota jam [ ... ] ir atėjo į [ ...] tobulybę.“ Atsiliepė Judas: „Pasakyk, Viešpatie, kaip tai [ ... ] kuris sukrečia sujudindamas žemę“.
Viešpats pakėlė akmenį ir laikydamas jį rankoje paklausė: „Ką aš laikau rankoje?“
Jis pasakė: “Akmenį”.
Ji jam sakė: „Tai, kas dangų, yra tai, kas laiko žemę. Kai Žodis ateina iš Didybės, jis ateina palaikyti dangaus ir žemės. Nes žemė nejuda. Tai kas juda, krenta. Tačiau ji nejuda (ir) nekrenta tam, kad Pirmasis Žodis nepasikeistų. Ne jis buvo tuo, kas sutvėrė pasaulį ir jį apgyvendino, - ir mėgavosi tuo. Nes [ ... ] kuris nejuda, aš [ ... ] jūs, visi žmonių sūnūs. Nes jūs iš tos vietos. Jūs gyvenate širdyse tų, kurie kalba iš džiaugsmo ir tiesos. Net jei tai įeitų į Tėvo tarp žmonių kūną, ir ne(būtų) gauta, vis tiek tai [ ... ] grįžtų į savo vietą. Kas nežino tobulėjimo darbo, (tas) nieko nežino. Jei jis nėra tamsoje, tai negali pamatyti šviesos, Jei nesupranta, kaip atsirado ugnis, jis sudegs joje todėl, kad nežino savo šaknų. Jei nesupranta vandens, jis nežino nieko. Nes kaip jis naudoja savo krikštui? Jei jis nesupranta, kaip kilo vėjas, tas jį nuneš. Jei nesupranta, kaip jį nešiojantis kūnas kilo, tai žus (kartu) su juo. Ir kaip jei kas nežino Sūnaus, sužinos apie Tėvą? Ir tam, kuris nežino visų dalykų ištakų, jos bus nuslėptos. Ir tam, kuris nesužinos pykčio ištakų, nebus jam svetimas. Kuris nesuprato, kaip jis atėjo, nesupras, kaip jis išeis; ir jis nesvetimas šiam pasauliui, kuris [ ... ] bus pažemintas“.

Tada jis [ ... ] Judas, Matas ir Marija [ ... ] dangaus ir žemės kraštas. Ir kai jis pakėlė ranką virš jų, jis tikėkosi, kad jie galės [ ... ] tai. Judas pakėlė akis ir įžvelgė neįtikėtinai aukštą vietą, o apačioje regėjo bedugnę. Judas tarė Matui: „Brolau, kas pajėgs pakilti į tokį aukštį ar nusileisti į bedugnės dugną? Nes ten milžiniška ugnis, ir kažkas nepaprastai baisaus!“ tuo metu iš ten atsklido Žodis. Kadangi jis ten buvo, jis matė, kad jis nusileido, ir paklausė jo: „Kodėl nusileidai?“

Ir Žmogaus Sūnus pasveikino juos ir tarė jiems: „Valdžios sėkla buvo netobula ir ji krito į žemės dirvą. Ir Didybė ją prisiminė ir jam pasiuntė Žodį. Jis kilstelėjo jį iki jo buvimo taip, kad Pirmojo Žodžio negalėjo nepakakti.“

Tada jo mokiniai buvo sugluminti visų tų jiems jo pasakytų dalykų ir jais patikėjo. Ir jie suprato, kad nenaudinga gerbti blogį.

(38) O tada jis tarė savo mokiniams: „Argi nesakiau jums, kad, panašiai kaip regimas balsas ir žaibas, gėris bus paimtas į šviesą?“
Tada jo mokiniai jį pagarbino ir sakė: „Viešpatie, prieš tai apsireiškiant čia, kas buvo tasai, kuris gyrė tave. Nes visos pagyros egzistuoja dėl tavosios priežasties. Arba kas tai, kuris pašlovino tave? Nes visi pašlovinimai kyla iš tavęs“.

(40) Kadangi jie stovėjo ten, jis pamatė dvi dvasias tempiančias vienišą sielą stipriame žaibo blyksnyje. Ir iš Žmogaus Sūnaus atsklido Žodis: „Duokite jiems jų drabužius!“ Ir mažas prilygo dideliam. Jie buvo [ ... ] gavę juos [ ... ] vienas kito. Tada [ ... ] jo mokiniai [ ... ].
Marija tarė: „[ ... ] kai juos matote [ ... ] tapti milžinišku, jie bus [ ... ]. Tačiau kai matote Amžinai Esantį, tai didis reginys“.
Jie visi prašė jo: „Papasakok mums apie jį!“
Jis pasakė jiems: „Kaip jūs norite išvysti jį? Laikina rega ar amžinu matymu?“ Ir jis tęsė: „[ ... ] Nes sakau jums, tikras, gyvasis Dievas [ ... ] jumyse [ ... ] jame.“ Judas ištarė: „Iš tikro, aš noriu [ ... ]“
Viešpats jam pasakė: „[ ... ] gyvenantis [ ... ] buvojantis [ ... ] tobulas [ ... ] trūkumas.“
Judas klausė: „Kas [ ... ]?“
Viešpats jam sakė: „[ ... ] visi dalykai, kurie [ ... ] likutis, kurių jūs [ ... ]“.
Judas tarė: „Žiūrėkite! Virš mūsų yra valdytojai, tai juk tie, kurie mus valdys!“
Viešpats paaiškino: „Tai jūs – tie, kurie juos valdys! Tačiau kada išsivaduosite iš pavydo, tada persiimsite šviesa ir įeisite į vedybų kambarį“.
Judas domėjosi: „Kaip mums bus atnešti mūsų drabužiai?“
Viešpats sakė: „Yra kai kurie, kurie aprūpins jus, ir kiti, kurie gaus [ ... ]. Nes tai tie, kurie jums duos drabužius. Nes pas pajėgs pasiekti tą vietą, kuri yra dovana? Tačiau gyvenimo drabužiai duoti žmogui, nes jis žino kelią, kuriuo išeis. Ir net man sunku pasiekti tai!“
Marija pasakė: „Tad kaip užtikrinama ‚bet kurios dienos blogis‘, ‚triūsantis vertas to, kad pramistų‘ ir ‚mokinys panašus į mokytoją‘“. Ji sakė tai kaip moteris, viską visiškai suprantanti.

Mokiniai jo paklausė: „Kas yra pilnuma, o kas trūkumas?“
Jis jiems pasakė: „Jūs - iš pilnumos; ir jūs esate ten, kur trūkumas. Ir [ ... ]! Jo šviesa nusileido ant manęs!“

Matas ištarė: „Pasakyk, Viešpatie, kokiu būdu mirusieji miršta, ir kai gyvieji gyvena“.
Viešpats pasakė: „Tu paklausei manęs apie [ ... ], ko akis neregėjo, nei aš tai girdėjau, o tik iš tavęs. Tačiau sakau tau, kad kai tai, kas suteikia jėgą žmogui – pašalinta, jis vadinsis ‚Mirusysis‘. Ir kai tai, kas gyva, išeina, kas negyva [ ... ]“.
Judas klausė: „Dar, dėl ko, vardan tiesos, jie [miršta] ir gyvena?
“ Viešpats tarė: „Visi, kurie gimsta iš tiesos, nemirs. Visi, kurie gimsta iš moters, mirs“.

Marija pasiteiravo: „Pasakyk, Viešpatie, kodėl aš atėjau į šią vietą; gauti ar netekti?“
Viešpats pasakė: „Tu aiškini atvirojo gausybę!“
Marija jam sakė: „Viešpatie, ar yra vieta, kurioje [ ... ] nepakanka tiesos?“
Viešpats atsakė: „[Tai] vieta, kur manęs nėra!“
Marija ištarė: „Viešpatie, tu baugus ir nepaprastas; ir [ ... ] tie, kurie nežino tavęs“.

Matas pasidomėjo: „Kodėl mes nesiilsime nedelsiant?“
Viešpats atitarė: „Kai nusimesime šį jungą“.
Matas klausė: „Kaip mažą sujungti su dideliu?“
Viešpats sakė: „Kai atsisakysite dalykų, kurie negalės sekti jus, tada nurimsite“.

Marija susirūpino: „Aš noriu suprasti visus dalykus, taip, kaip jie!“
Viešpats sakė: „Tas, kuri sras gyvenimą! Nes jis – jų turtas. Nes [ ... ] šio pasaulio [ ... ] ir auksas, ir sidabras veda į suklydimą“.

Jo mokiniai jam sakė: „Ką privalom padaryti, kad mūsų darbas būtų išbaigtas?“
Viešpats jiems sakė: „Būkite pasiruošę viskam. Pašlovintas tasai, kuris rado [ ... ] varžytis [ ... ] jo akių. Ir vis tik jis nenužudė; (ir) jo nenužudė ir jis buvo nugalėtojas“.

Judas prašė: „Pasakyk, Viešpatie, kokia kelio pradžia“.
Viešpats pasakė: „Meilė ir geradarystė. Jei bent vieną jų būtų turėję valdytojai, nebūtų atsiradęs blogis“.

Matas tarė: „Viešpatie, tu kalbėjai apie visa ko pabaigą nesijaudinant“.
Viešpats sakė: „Tu viską supratai, ką tau sakiau; ir tu priėmei žodžius į tikėjimą. Jei juos žinosi – jie tavo. Jei ne – ne tavo“.

Jie klausė jo: „Į kokią vietą einame?“
Viešpats pasakė: „Pasilikite [toje] vietoje, kurią pajėgiate pasiekti!“
Marija pasakė: „Visa tokiu būdu sukurta [yra] regima“.
Viešpats tarė: „Aš sakiau jums, kad tai tas, kuris gali matyti tai, kas aptikta“.

Jo mokiniai, [kurių] dvylika, jo prašė: „Mokytojau, [ ... ] aiškumas [ ... ] išmokyk mus [ ... ].“
Viešpats pasakė: „[ ... ] visa, ką aš turiu [ ... ] jūs [ ... ] viską.“
Marija pasakė: „Apie vieną [dalyką] aš kalbėsiu su Viešpačiu – aoie tiesos paslaptį: Tai mūsų pagrindas, o pasauliui mes atviri“.

Judas pasakė Matui: „Mes norime suvokti drabužius, kuriuos apsiviksime, kai nusimesime suirusį kūną“.
Viešpats kalbėjo: „Valdytojai ir valdininkai turi drabužius, suteikiamus tik laikinai, kurie neišlieka. Tačiau jūs, kaip tiesos vaikai, ne šiais laikinais drabužiais. Greičiau jau, sakau jums, kad jūs būsite pagarbinti, kai juos nusimesite. Nes tai nėra didelis dalykas [ ... ] išorėje.“

[ ... ] pasakė [ ... ] sakė, aš [ ... ].
Viešpats pasakė: “[ … ] mūsų Tėvas [ … ]”.

Marija klausinėjo: „Kas yra garstyčių sėklytė? Tai kažkas iš dangaus at tai – kažkas iš žemės?“
Viešpats pasakė: „Kai Tėvas sutvėrė pasaulį sau, jis daug ką paliko nuo Motinos. Tad jis kalba ir jis veikia“. Judas pareiškė: „Tu mums perteikei nepaprastas tiesas. Kaip melsdamiesi turim melstis?“
Viešpats pasakė: „Melskitės vietose, kur nėra moterų“.
Matas pasitikslino: „‚Melskitės vietose, kur nėra moterų‘; ar tai reiškia, ‚Atmeskite moterų darbus‘, - ne todėl, kad yra kitas būdas gimdyti, bet todėl, kad jos liausis gimdžiusios“.
Marija ištarė: „Jos niekada nebus sunaikintos“.
Viešpats pasakė: „Jūs žinote, jos nesiliaus ir ...“

Judas pasakė Matui: „Moterų darbai baigsis [ ... ] valdytojai bus [ ... ]. Tokiu būdu būsime pasiruošę jiems“.
Viešpats pasakė: „Teisingai. Nes ar jie supranta jus? Ar jie mato tai, ką jiems atskleidžiate? Dabar klausykite! Tikrasis žodis ateina iš Tėvo prie bedugnės, tyloje ir žaibo plyksnyje, pradėdamas gimimą. Ar jie tai supranta ir ar nuslopina tai? Tačiau net jūs nežinote daugiau apie kelią, tą vienintelį, tol, kol angelas ar valdžia turi [ ... ]. Greičiau, tai priklauso Tėvui ir Sūnui, nes abu jie vieningi [ ... ] Ir jūs eisite keliu, kurį žinote. Net jei valdytojai taps didžiais, jie nepajėgs to pasiekti. Tačiau klausykite – aš jums sakau, kad net man sunku pasiekti tai!“

Marija sakė Viešpačiui: „Kai dalykai [ ... ] kurie nutrauks reikalą.“
Viešpats pasakė: „Teisingai. Nes tu žinai [ ... ] jei aš nutrauksiu [ ... ] eisiu į tą vietą“.

Judas klausė: „Kaip pasireiškia dvasia?“
Viešpats pasakė: „O kaip kalavijas pasireiškia?“
Juda klausė: „Kaip šviesa pasireiškia?“
Viešpats atsakė: „[ ... ] tame amžinai“.

Judas klausinėjo: „Kaip atleidžiama? Dalykai, kurie [ ... ] pasaulis [ ... ] kas atleidžia?“
Viešpats sakė: „Kas [ ... ]? Tam, kuris nesupranta dalykų, priklauso įvkdyti Tėvo norą. O kas dėl jūsų, stenkitės išsilaisvinti iš pykčio ir pavydo, nusiimti savo [ ... ] ir ne ...“

… jis gyvens amžinai. Ir sakau jums [ … ] taip, jad nebūtų suklaidinta jūsų dvasia ir jūsų sielos.

¹⁾ Ronas Kameronas (Ron Cameron, g. 1951 m.) – Biblijos tyrinėtojas iš JAV, Wesleyan’ o un-to religijos profesorius, Biblinės literatūros draugijos redaktorius dėl Senovės mitų ir šiuolaikinių teorijų apie krikščionybės ištakas. Svarbesnės publikacijos: „Kelno Mani kodeksas“ (1979), „Kitos evangelijos“ (1982), „Perrašant krikščionių kilmę“ (2004). Parašė esė ir monografijų, ypač apie Tomo evengeliją.

²⁾ Džiulianas Hilsas (Julian V. Hills) yra Marquette un-to Milvukyje teologijos profesorius, specializuojantis Naujojo Testamento tyrinėjimuose, ypač Jono evangelijos ir joanitų tradicijos pirmaisiais 3 a. Paskutiniai jo darbai skirti ne kanoniniams tekstas (pvz., gnostikų) ir jų sąryšiui su Naujuoju testamentu. Su kitais mokslininkais rengė apokrifinių raštų leidimą.