Filonas Aleksandrietis. Pasaulio sutvėrimas. Vartiklis

Šiuo klausimu Filonas Aleksandrietis artimas Platonui ir stoikams. Dievas nekuria pasaulio, nes savo prigimtimi gali sąveikauti tik su dieviškais dalykais. Jis pateikiamas kaip demiurgas ir architektas. Kartais, sekdamas stoikais, jis apibūdina Dievą „veikiančia priežastimi“, o materiją „paveikta priežastimi“. Atrodo, kad tą koncepciją paėmė iš Biblijos – Dievo dvasios, plevenančios virš vandenų, vaizdinio (De Opificio Mundi, Apie pasaulio sutvėrimą, 2).

Materija pati savaime neturi nei atributų, nei formos, kas, vienok, nedera su koncepcija apie 4 elementus. Pati materija laikoma blogiu, nes Pradžios knygoje ji nėra pagerbiama. (Quis Rerum Divinarum Heres Sit, 32). Todėl svarbi vieta skiriama Dievo žodžiui (logosui), nes Dievas negali liestis su materija.

I. Iš kitų įstatymdavių¹⁾, kai kurie pateikė tai, ką laikė teisinga ir racionalu, nuogu ir nepadailintu būdu, o kiti savo mintis pernelyg išplėtojo, siekdami priblokšti žmones, paslėpdami tiesą po išgalvotų istorijų kauge. Tuo tarpu Mozė, atmesdamas abu tuos metodus, vieną kaip neišbaigtą, nerūpestingą ir nefilosofišką, o kitą kaip melagingą ir pilną netiesų, savo Įstatymų pradžią padarė visiškai puikią ir visais aspektais vertą susižavėjimo: nei iškart paskelbdamas, kas turėtų būti daroma, nei priešingai, pats kurdamas pasakas ar pritaikydamas kitų sukurtas.

Ir jo pateikimas, kaip jau sakiau, yra gerbtiniausias, apimantis pasaulio sutvėrimą, su ta mintimi, kad įstatymas atitinka pasaulį, o pasaulis įstatymą, ir žmogus, kuris laikosi įstatymo, būdamas, taip besielgdamas, pasaulio pilietis, savo veiksmus derina su gamtos tikslais²⁾, harmonijoje su kuriais tvarkomas visas pasaulis. Tokiu būdu nė vienas, ar tai būtų poetas ar istorikas, niekada negali tinkamu būdu išreikšti minčių apie pasaulio sutvėrimą, nes jos viršija bet kurias kalbos galimybes, ir nustebinti mūsų klausą, būdamos pernelyg didingos ir gerbtinos, kad būtų prieinamos sutvertosios būtybės jutimams. Tai, vienok, nėra priežastis mūsų atsidavimui tingumui ta tema, bet iš mūsų meilės Dieviškumui turėtume stengtis priversti save net išeidami anapus mūsų gebėjimų apibrėžti juos: neturėdami daug, jei išvis ką nors, pasakyti apie mūsiškį³⁾, jei ne daug, tai bent truputį; nes gali būti tikėtina, kad žmogiškasis protas gali tai pasiekti, jei pilnai panirs su meile ir išminties troškimu.

Pratarmė. Mozė, skirtingai nuo kitų, nepradėjo įteisinti papročių ir kurti mitinės netiesos. Jis sukūrė savą Įstatymą remdamasis gamtos dėsniu; laikymasis jo įstatymo yra paklusimas gamtos dėsniui. Iš čia kyla būtinybė išaiškinti pasaulio sutvėrimą – sukurti sumažintą transcendentinės pasaulio sandaros tobulumo vaizdą.

II. Kai kurie, besižavintys pačiu pasauliu, o ne jo Kūrėju, pateikia jį kaip egzistuojantį be jokio kūrėjo ir amžiną⁴⁾, o taip pat bedieviškai ir klaidingai suvokia Dievą, kaip esantį visiško neveiklumo būsenoje, kai, iš kitos pusės, būtų teisinga stebėtis Dievo, kaip kūrėjo ir visa ko tėvo, galybe ir žavėtis pasauliu neišeinant iš santūrumo ribų.

Tuo tarpu Mozė, anksti pasiekęs filosofijos aukštumas ir iš Dievo orakulų⁵⁾ išmokęs daug svarbių gamtos principų, buvo gerai įsisąmoninęs, kad visuose daiktuose turi būti aktyvi priežastis kaip ir pasyvus subjektas⁶⁾; kur aktyvioji priežastis yra Visatos protas, nekintantis ir nesimaišantis, virš doros ir mokslo, ir net virš abstraktaus gėrio ir grožio, o pasyvusis subjektas yra kažkas negyva ir nejudraus [nesant] jokiai vidinei jėgai, bet proto galintis būti pajudintu, įformintu ir sugyvintu paverčiant tobuliausiu darbu, - šiuo pasauliu.

Apibūdinantys jį, kaip nesukurtą, jo nepažindami, atmeta būtiniausias ir reikalingiausias jo ypatybes, padedančias rastis religingumui, o ypač, apvaizda – nes įrodoma, kad tėvas ir sukūrėjas rūpinasi⁷⁾ tuo, kas jo sukurta, kad tėvas nerimauja dėl savo vaikų, o darbininkas prižiūri [savo darbo rezultatus] darbo metu ir panaudoja kiekvieną įmanomą įnagį, kad apsaugotų nuo visko, pas žalinga ir pažeidžia, ir trokšta visomis priemonėmis, kurios yra jo galioje, suteikti viską, kas jiems naudinga ir reikalinga. Bet prie to, kas nesukurta, nėra jokio prisirišimo, kaip kad būtų buvęs tveriančiojo krūtinėje.

Tai ydinga doktrina apie pasaulio sistemą (kurios niekas neturėtų laikytis), - juk taip anarchija vyrauja mieste, kuris neturi prižiūrėtojo, tvarkdario ar teisėjo, viską valdančio ir tvarkančio.

Ir taip didysis Mozė, manydamas, kad nesukurtas dalykas yra tiek svetimas, kiek tik įmanoma, tam, kurį matome akimis⁸⁾ (visa, kas yra mūsų jutimų subjektas, gimsta ir keičiasi, ir nelieka toje pačioje būsenoje), paliko begalybę tam, kas nematomas ir atpažįstamas mūsų išorinių jutimų objektas, jis, kaip tinkamą paaiškinimą, laikė sukūrimą. Ir kadangi šis pasaulis yra matomas ir mūsų išorinių jutimų pajuntamas, tai neišvengiamai turėjo būti sukurtas, o kad paliudijimas neliktų be protingo tikslo, tad jis aprašė jo sukūrimą pateikdamas Dievo paliudijimą.

Pasaulio tvarumas. Vienuose – tikroji priežastis, pasaulio protas; kituose – pasyvus. Tikras – Dievas; pasyvus – esantis amžiname tapsme, nesavitapatus. Pasaulis yra kenčiantis, savo vaizdą ir egzistavimą gavęs iš pasaulio proto. Dievas galvoja apie pasaulį, nes pasaulis – jo tvarinys. Jis jo Kūrėjas ir Tėvas. Mokymas apie pasaulio netvarumą ir amžinumą sukelia anarchiją. Mozė suprato amžinojo, nematomo skirtumą nuo tapusio, regimo, pavadinęs šio atsiradimą tapsmu.

III. Ir jis sako, kad pasaulis buvo sutvertas per 6 d. ne todėl, kad Kūrėjui reikėjo laiko (natūralu, kad Dievas galėjo viską padaryti vienu metu, ne tik paliepdamas, o vien pamąstęs apie tai), o todėl, kad sukurtus dalykus reikėjo sutvarkyti, - o skaičius yra labai artimas tvarkai ir iš visų skaičių, savo prigimtimi, yra kūrybingiausias – iš visų nuo vieneto, jis yra pirmas tobulas, sudarytas po lygiai iš dalių ir jų išbaigtas – kai 3 yra pusė jo, 2 – trečdalis, o 1 – šeštoji jo dalis. Kitaip sakant, jis vienodai sudarytas iš vyriškos ir moteriškos dalių ir sujungia abiejų galias, nes esančiuose daiktuose nelyginiai skaičiai yra vyriški, o lyginiai moteriški – ir pirmasis yra 3, o antrasis 2, o jų sandauga sudaro 6. Tad tinka, kad pasaulis, tobuliausias tvarinys, buvo sutvertas pagal tobulą skaičių, būtent, 6.

Ir turėdamas savyje abiejų priežastis, kaip pirmoji nelyginio ir lyginio skaičių kombinacija, apima vyriškąjį pradą, kuris beria sėklą, ir moteriškojo, kuris ją priima. Ir jis paskyrė po dieną iš šešių kiekvienai visumos daliai, išimdamas pirmąją dieną, kurios jis net nevadina pirmąja diena, - ir todėl ji negali būti numeruojama su kitomis, bet įvardijęs ją viena, jis ją pavadino tiksliai, suvokdamas per jį ir vieneto prigimtį ir pavadinimą.

Tvėrimo nuoseklumas. 6 dienos yra ne laiko trukmė, nes Dievui būdinga sumąstyti ir tverti akimirksniu – o tvarka, būtina atsirandančioms esybėms. Svarbiausia kiltyje – skaičius 6, pirmasis tobulas po 1. Iš 6 dienų svarbiausioji pirma, Mozės pavadinta viena, nes joje pasireiškia vieneto prigimtis. Viena diena apima visą protu suvokiamą pasaulį, tapusį kūniškojo juslinio pasaulio pavyzdžiu.

IV. Turime paminėti kuo daugiau informacijos iš jo liudijimo, nes ją visą išvardinti neįmanoma, nes jis apima visą tą nuostabų pasaulį, kuris suvokiamas tik protu, kaip kad pirmos dienos aptarimas parodys; Dievui, numatant iš anksto, ir kaip Dievas turėtų daryti, negali būti geros imitacijos be gero modelio ir kad daiktai, suvokiami išoriniais jutimais, niekaip negali būti be trūkumų neturėdami ryšio su tam tikra archetipine idėja, suvokiama proto; ir kai jis nusprendė⁹⁾ kurti šį regimą pasaulį, tai iš pradžių susikūrė tokį, kuris suvokiamas tik protu, nes panaudodamas nematerialų modelį sudarytą kuo panašesnį į Dievo atvaizdą, jis tik tada galėjo sutverti šį materialųjį pasaulį¹⁰⁾, naujesnį variantą senesniojo kūrinio, kuris turėtų apimti kiek galima daugiau skirtingų dalykų, suvokiamų išoriniais jutimais, kai kitas pasaulis yra iš tų, kurie matomi tik protui.

Teigti ar nuspėti, kad iš idėjų sudarytas pasaulis, [randasi] kažkurioje vietoje, negalima. O kaip jis buvo sutvertas, mes pajėgūs sužinoti, išnagrinėję vieną mums prieinamą pavyzdį¹¹⁾. Kai koks nors miestas pastatomas kokio nors karaliaus ar valdovo ambicija, kai tasai tvirtina turįs absoliučią valdžią ir tuo pat metu yra žmogus su išlavinta vaizduote, siekiant parodyti jo gerą lemtį, tai kartais nutinka, kad atsiranda žmogus, kuris pagal išsilavinimą išmano architektūrą¹²⁾ ir kuris, matydamas padėties palankumą ir puikumą, iš pradžių mintyse nubraižo visas miesto detales, kurias reiktų pastatyti – šventyklas, stadioną, pritanėją, prekyvietes, uostą, dokus, gatves, miesto sienų išdėstymą, gyvenamųjų namų, kaip ir viešų ir kitų pastatų, vietas. Tada, turėdamas mintyse tarsi vaško lentelėje kiekvieno pastato vaizdą, jis savo širdyje nešiojasi miesto vaizdą, kol kas suvokiamą tik protu; tuos vaizdus, kurie iškyla jo atmintyje, kuri jam įgimta, kad nubrėžtų juos mintyse kaip geras specialistas, ir, žiūrėdamas į modelį, jis pradeda miestą ir akmenų ir medžio, materialiomis medžiagomis realizuodamas kiekvieną nematerialią idėją. Tad turime susidaryti panašų vaizdinį ir Dievo, kuris nusprendęs įkurti galingą valstybę, pirmiausia jos formą įsivaizdavo mintyse, tada pagal ją sutvėrė tik protu suvokiamą pasaulį ir pagaliau užbaigė prieinamą išoriniams jutimams, - pirmąjį panaudodamas kaip modelį.

V. Ir kaip miestas, iš pradžių nubrėžtas architekto mintyse, neturėjo išorinės vietos, o buvo vien tik dirbančiojo mintyse, lygiai taip pat pasaulis, kuris tebuvo idėjose, neturėjo jokios vietos, išskyrus dieviškąjį Logosą¹³⁾, jį sutvėrusį; ir kokia kita vieta galėtų būti jo galioms, kurias gali įgauti ir turėti; nesakau, kad visas, bet bent vieną jų, kad ir paprasčiausia forma? Ir galia bei sugebėjimai, pakankami pasauliui sutverti, savo pradžią turėjo tame gėryje, kuris remiasi tiesa; ir jei kas norėtų išsiaiškinti, kaip visata buvo sukurta, manau, kad jis negalėtų padaryti klaidingos išvados, jei pasakytų, kaip vienas senųjų pasakė: „Tas Tėvas ir Kūrėjas buvo geras; jis negailėjo dalintis savo puikia prigimtimi, nes jis nieko neturėjo gero savyje, bet galėjo tapti bet kuo“. Toji substancija buvo be sutvarkymo, tapatumo, gyvumo, ypatingo pobūdžio, pilna visokios betvarkės ir susimaišymo; ir tai patyrė pasikeitimą ir transformaciją į tai, kas priešinga toms sąlygoms ir yra puikiausia, sutvarkyta¹⁴⁾, kokybiška, gyva, panašu, tapatu, savo vietose, harmoninga bei visa priklauso tobulesnei idėjai.

Pasaulio vieta. Protu suvokiamą pasaulį neįmanoma apmąstyti kaip esantį kažkokioje erdvės vietoje. Paimkime analogiją su miesto statymu: valdovas pasiviečia architektą, kuris pradžioje miestą susitveria mintyse, o tik po to jį stato iš akmens ir medžio. Taip reikia galvoti ir apie Dievą, kuris irgi pirma susikuria vaizdinį.

VI. Ir Dievas, neskatinamas jokio ragintojo (ir kas galėtų jį raginti?), besivadovaujantis tik savo valia, nusprendė, kad tinka neribotai ir gausiai apdovanoti gamtą, kuri be dieviškosios dovanos, pati negali sutverti jokio gero dalyko; ir apdovanojo ją - ne dėka savo malonių, kurios yra beribės ir amžinos, o dėka galios, kuria apdovanota gali priimti jo malones. Juk pajėgumas to, kuris sutvertas priimti dovanas, neatitinka Dievo galiai teikti jas; nes jo galios yra neapskaičiuojamai didesnės; ir sukurtas tvarinys, būdamas nepakankamai pajėgus priimti visą jo didybę, įdubtų po ja, jei jis [Dievas] neįvertintų savo dosnumo, paskirstydamas jį kiekvienam tinkamomis proporcijomis, kurį paskleidžia virš jų. Ir jei kas siekia naudoti tikslesnius terminus, galėtų pasaulį, suvokiamą protu, vadinti ne kitaip kaip sumanymu Dievo, jau įtraukto į pasaulio tvėrimą, kaip ir miestą, kol kas suvokiamą tik protu, ne kitaip, kaip architekto sumanymu, kuris jau kuria jį suvokiamą mūsų jutimams, pagal modelį to, kuris tėra tik prote – ir toji yra Mozės, o ne mano, doktrina. Pagal jį, kai aprašo žmogaus sukūrimą, naudodamas žodžius, kuriuos reikia pateikti tiksliai, kad jis jį padarė pagal Dievo atvaizdą – ir jei atvaizdas yra dalis vaizdo¹⁵⁾, tai neabejotinai taip yra su visa forma, būtent visu šiuo pasauliu, suvokiamu išoriniais jutimais, kuris yra dargi didesnė imitacija dieviškojo atvaizdo nei kad žmogaus forma yra. Aišku, kad archetipinis antspaudas, kuriuo vadiname pasaulį, suvokiamą tik protu, privalo pats būti archetipiniu modeliu, idėjų idėja, Dievo Sumanymu.

Tvėrimo schema. Logosas. Protu suvokiamas pavyzdys, t.y., iš idėjų sudarytas pasaulis randasi Dievo Žodyje. Pasaulį tveriančios galios šaltiniu yra dievo gerumas. Kuriant materija iš netvarkingos virsta sutvarkyta. Malones dievas dalija pagal priimančiųjų galimybes. Dievo Logosas – tai Dievo vaizdinys, archetipinis atspaudas, „pirmoji kopija“, pagal kurią sutvertas pasaulis ir žmogus.

VII. Mozė taipogi sako: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę“, laikydamas pradžią buvimui, o ne, kaip kurie mano, kad tai buvo laike, nes iki pasaulio laikas neegzistavo, ir buvo sukurtas arba kartu su juo, arba vėliau; ir, kadangi laikas yra pajudėjimo danguje periodas, tai nebuvo tokio dalyko kaip judėjimas iki tol, kol nebuvo, kas judėtų; tačiau iš būtinybės seka, kad jis įgavo egzistenciją kartu arba iš paskos. Tad iš būtinybės taipogi seka, kad laikas buvo sutvertas tą pačią akimirką kartu su pasauliu arba vėliau nei tasai – ir stengtis laikyti, kad jis yra ankstesnis nei pasaulis yra visai nesuderinama su filosofija. Tačiau jei pradžia, apie kurią kalba Mozė, nėra laiko atžvilgiu, tada gali būti natūralu laikyti ją pradžia atžvilgiu numerio, kurį ji žymi; taigi "Pradžioje jis sutvėrė" yra tapatu, kad iš pradžių jis sutvėrė dangų, nes natūralu, kad iš pradžių turi būti sutvertas pirmasis daiktas; tiek būdamas geriausiu iš visų tvarinių, tiek padarytas iš tyriausios substancijos, nes skirtas būti švenčiausia buveine regimiems dievams, suvokiamiems išoriniais jutimais; ir net jei Kūrėjas būtų viską sutvėręs tuo pačiu momentu, vis tiek tie dalykai, kurie sutverti grožyje, turėjo būti bent įprastiniu būdu sutvarkyti, nes nėra tokio dalyko, kaip grožis betvarkėje. Tačiau tvarka išreiškiama per nuoseklumą bei ankstesnių ir vėlesnių daiktų sąryšį, jei tik ne darbo išbaigtume per visus vyksmus pagal sukūrėjo ketinimus; nes dėka tvarkos jie tampa tvarkingai apibrėžti ir pabaigti, ir todėl be jokios painiavos.

Tad pirmoje vietoje, iš pasaulio modelio, suvokiamo tik protu, Kūrėjas sutvėrė nematerialų dangų ir neregimą žemę, taipogi oro bei tuščios erdvės formą – ir pirmąjį jis pavadino tamsa, nes oras yra tamsus savo prigimtimi, o kitą pavadino bedugne, nes tuščia erdvė yra labai gili ir neaprėpiamo pločio. Tada jis sutvėrė nematerialią vandens ir oro substanciją, o virš visko jis paskleidė šviesą, septintuoju sutvertu dalyku – ir tai taipogi buvo nematerialu; ir saulės modelį, suvokiamą tik protu, kaip ir visas šviesą skleidžiančias žvaigždes, skirtas kaboti danguje.

VIII. Ir orą bei šviesą jis nusprendė esant vertais pirmųjų aukštybių. Ir vieną jis pavadino Dievo kvėpavimu, nes būtent oras labiausiai užtikrina gyvybę, o Dievas yra gyvybės priežastis; ir kitą pavadino šviesa, nes jinai už viską nuostabesnė – nes tai, kas suvokiama tik protu, yra daug žavesnis ir puikesnis už tai, ką regime; ir kaip suprantu, Saulė už tamsą, diena už naktį, o protas už bet kurį kitą jutimą, pagal kuriuos žmonės sprendžia (iki tiek, kad yra pačios sielos vadovas), akis ar kitą kūno dalį. Ir neregimą dieviškąją priežastį, suvokiamą tik protu, jis vadina Dievo atvaizdu. It to atvaizdo atvaizdas yra toji šviesa, suvokiama tik protu, kuri yra dieviškos priežasties atvaizdas, paaiškinanti jo kūrimą. It tai žvaigždė virš dangaus, žvaigždė tų žvaigždžių, kurios suvokiamos išoriniais jutimais, ir jei kuris ją pavadintų universaliąja šviesa, nelabai suklystų, nes iš tosios Saulė ir Mėnulis, kaip ir visos kitos planetos ir nejudančios žvaigždės ima šviesą, tokiu santykiu, kokią galią tam turi; ir toji nesusimaišiusi ir tyra šviesa nublanksta, kai keičiama ir priimama išoriniais jutimais - nes niekas iš to, kas suvokiama išoriniais jutimais, yra tyra.

IX. Mozė teisus, kai sako, kad tamsa dengė bedugnę. O oras, tam tikra prasme, išplito virš tuščios erdvės, nes pakilęs aukštyn iki galo užpildo visa, kas yra atvira - ir izoliuotas, ir tuščias vietas – nusileisdamas iš sričių žemiau mėnulio. Ir paskleidęs tą šviesą, suvokiamą tik protui, egzistavusią iki atsirandant Saulei; tada jos priešybė tamsa pasidavė, kai Dievas padarė užtvarą ir atskyrė jas, puikiai žinodamas jų skirtingą pobūdį ir tarp jų esančią nesantaiką. Tam, kad jos būdamos sąlytyje negalėtų nuolat tarpusavyje grumtis ir nevyrautų kova vietoje taikos, Dievas, paversdamas tvarkos siekį tvarka, ne tik atskyrė šviesą ir tamsą, bet ir padarė erdvės viduryje sieną tarp jų, kuria atskyrė kiekvienos jų kraštutinumus. Nes suartėdamos, jos sukeltų netvarką, pasiruošdamos varžytuvėms, viršenybei viena kitai, su neapsakomu ir neišvengiamu priešiškumu, jei užtvara jų neskirtų ir neapsaugotų jų nuo susilietimo; ir tas atribojimas yra rytas ir vakaras; vienas iš kurių praneša gerą naujieną, kad Saulė teka, pamažu išsklaidydamas tamsą, o vakaras ateina kai Saulė leidžiasi, pamažu leisdamas artintis tamsai. Ir tiedu, kalbu apie rytą ir vakarą, turėjo būti padėti tarp nematerialių dalykų, suvokiamų tik protu, nes juose nėra nieko, kas suvokiama išoriniais jutimais, nes jie yra grynos idėjos, matai ir formos, ar antspaudai, nematerialūs, kitų daiktų tvėrimo atžvilgiu. Bet kai pasklido šviesa ir tamsa atsitraukė ir nusileido jai, o ribos erdvėje buvo nustatytos tarp jų, būtent, kaip rytas ir vakaras, tada laiko matavimo būtinybė buvo nedelsiant atsirado, kurią Dievas pavadino diena; ir taip nusakoma pasaulio, suvokiamo tik protu, turinčio vieneto prigimtį, vienatinumas.

Viena diena. Žodžių „Pradžioje sutvėrė...“ nereikia suprasti laiko prasme, bes laikas yra pasaulio judėjimo tarpsnis, o pasaulio tada dar neegzistavo. Juos reikia suprasti skaičiaus prasme, t.y. Pirmais sutvėrė protu suvokiamus dangų, žemę; oro, tuštumos, vandens, kvėpavimo, šviesos idėjas.

X. Nematerialusis pasaulis, kai buvo užbaigtas, įsikūręs Dieviškajame Prote, ir pasaulis, suvokiamas išorinių jutimų, buvo sutvertas pagal jo modelį; Ir pirmoji dalis, taip pat būdama puikiausia iš visa, kas Kūrėjo sutverta, buvo dangus, kurį iš tikro jis pavadino pagrindu, kaip esantį materialiu, nes kūnas iš prigimties yra tvirtas, kadangi jis dalijamas į tris dalis; o ir kokia kita tvirtumo ir kūno savybė galėtų būti, išskyrus tai, kad jis yra kažkas, išmatuojamas kiekviena kryptimi? Tokiu būdu, jis labai aiškiai atskyrė tai, kas suvokiama išoriniais jutimais, ir yra materialus nuo to, kas suvokiama tik protu ir yra nematerialus, pavadindamas tą pagrindu. Iškart po to, jis labai tinkamai ir visiškai korektiškai pavadino tai dangumi, nes arba tai jau buvo visa ko riba, arba jis buvo pirmas regimas dalykas iš sutvertų; tada šiam antrajam pakylant, jis pavadino laiką diena, apibūdindamas visą erdvę ir dienos matą danguje – dėl jos svarbos ir išskirtinumo tarp dalykų, suvokiamų išoriniais jutimais.

Antra diena. Tai perėjimas prie juslinio prado kūrimo: regimo dangaus, kurį Mozė vadina erdve, nes tai pirmasis dalykas turintis tris matavimus, t.y. yra kūniškas, kūrimas.

XI. Ir po to, kai vientisi vandenai padengė visą žemę ir permerkė visas jos dalis ir, kaip kad kempinė sugeria drėgmę, taip žemė tebuvo klampi pelkė ir gilus dumblas abiem žemės ir vandens elementams susimaišius ir susijungus į vientisą neišskiriamą ir beformę masę, Dievas nurodė, kad visi sūrūs vandenys, dėl kurių sėklos ir medžiai galėjo tapti nevaisingi, turėtų susirinkti į vieną vietą ištekėdami per skyles visoje žemėje; ir jis nurodė, kad sausuma turi pasirodyti, o gaivūs vandenys pasiliktų užtikrindami jos saugumą. Nes tas gaivus vanduo, tinkamomis proporcijomis, yra tarsi klijai skirtingoms substancijoms, apsaugantis žemę nuo visiško perdžiūvimo ir taip galinčios tapti nederlinga ir skurdžia, bei geidžiantis, kaip motina, duodi ne vienintelį maitinimosi rūšį, būtent maistą, bet iškart abi, taigi duoti jos palikuonims tiek maistą, tiek gėrimą; todėl jis ją apraizgė kraujagyslėmis, tarsi krūtimis, kurios per atsivėrimus, liejo vandenį tiek šaltiniams, tiek upėms. Panašiai jis išplėtė tą nematomą irigaciją rasai, kuri pasiekia kiekvieną ariamos ir dirbamos žemės dalelę; taip padėdamas kuo gausesniam vaisių augimui. Taip sutvarkęs tuos dalykus, jis davė jiems vardus, pavadindamas sausumą „žeme“, o nuo jos atskirtus vandenis „jūra“.

XII. Tada jis ima puošti žemę. Jis paliepia, kad ji imtų auginti žalumą ir javus, sukurdama žolėtas ganyklas, išaugindama įvairius augalus ir visa, kas turėtų tapti pašaru galvijams ir maistu žmonėms. Be to, ji sukūrė ir visas medžių rūšis, nė vienos nepraleisdama nei iš laukinių, nei taip vadinamų kultūrinių [naminių]. Visi medžiai – visai kitu būdu nei dabar – nuo pat pradžios buvo su vaisiais.

Juk dabar visa atsiranda palaipsniui, laiko tėkmėje, o ne iškart per akimirką. Argi žinoma, kad pirma – pasėjimas ir pasodinimas, o tada – šių pasėtų ir pasodintų augimas; ir žemyn suleidžiant šaknis, tarsi [sudarant] pagrindus, ir aukštyn, kai išleidžia ūglius ir sudaro stiebą? Tada – šakų ir lapų atsiradimas, o po viso to – vaisiai; ir vėlgi, vaisius ne [iškart] tampa sunokęs, o turi praeiti įvairius pokyčius tiek savo dydžiu, tiek kiekiu, ir ir skirtingomis savybėmis.

Juk vaisius mezgasi būdamas panašus į be galo mažas kruopeles, vos atskiriamas savo smulkumu, apie kurias galima tikrai sakyti, kad tai ir yra pirmasis juslinis [dalykas]. Po to lėtai, veikiant maitinamajai drėgmei, kuri drėkina medžius, ir gaivinant oro srovėms, kurios gaivina ir puoselėja augalus švelniais pūstelėjimais, jis išauga, pasiekdamas galutinių dydžių. O kartu su dydžiu vaisius keičia ir savo savybes, tarsi nusispalvindamas tapybos meno įvairiomis spalvomis.

XIII. Visko atsiradimo metu Dievas, kaip sakiau, augalus iš žemės sukūrė jau išbaigtus, su sunokusiais, o ne žaliais vaisiais, [skirtais] kuo spartesniam gyvų būtybių, turinčių netrukus pasirodyti, vartojimui. Jis paliepia žemei visa tai sukurti ir toji, tarsi jau senai būtų įsčiose nešiojusi ir gimdymo skausmų kankinama, pagimdo visas nesuskaičiuojamas grūdinių kultūrų, medžių ir jų vaisių rūšis. Tačiau vaisiai nebuvo skirti vien gyvų būtybi maistui, bet savyje turėjo ir sėklų esybes. Jose [esybėse glūdėjo] visko, kas reikiamu metu tampa išreikštu ir regimu neišreikšti ir neregimi logosai. Juk Dievas norėjo, kad gamta tęstų egzistavimą, [tam] rūšims suteikdamas nemirtingumą ir priliesdamas jas prie begalybės. Tuo tikslu Jis ėmėsi artinti pradžią prie pabaigos ir versti pabaigą grįžti į pradžią, juk augalo vaisius - tarsi pabaiga nuo pradžios, o sėkla iš vaisiaus, kuri, savo ruožtu, savyje turi augalą, - tarsi pradžia iš pabaigos.

Trečia diena. Vanduo atskiriamas nuo žemės. Dievas iš žemės sukuria jau išbaigtus augalus su sunokusiais vaisiais, parengtus gyvų būtybių pasirodymui. Vaisiuose – sėklų esybės, o šiose,- viso, ko dėka rūšis gauna ir prisiliečia prie nemirtingumo, logosai.

¹⁾ Įstatymdaviai - apie heleniškųjų įstatymdavių dieviškumą žr. pvz. Pas Herodotą (I.65-66): „Gera santvarka [Spartoje] buvo įvesta tokiu būdu: kai žymus spartietis Likurgas nuvykęs pas Delfų orakulą klausti patarimo, įėjęs į šventyklą, pitija iškart šitaip prabilo: ‚[ .. ] Aš nežinau, ar tave žmogum, ar dievu pavadinti,/ Bet manyčiau, kad labiau panašus į dievaitį.‘. Kai kas tvirtina, kad pitija nurodžiusi Likurgui ir dabartinę Spartos santvarką, bet patys lakedomiečiai pasakoja, kad [ ... ] perėmęs tą santvarką iš Kretos. [... ] Šitaip [lakedomiečiai] gavo gerą valstybės santvarką, o Likurgui po mirties pastatė šventyklą...“.

²⁾ savo veiksmus derina su gamtos tikslais „Apie Mozės gyvenimą“ Filonas tiesiai nurodo, kad „vienas ir tas pats – pasaulio Tėvas ir kūrėjas ir tikrasis Įstatymdavys“, taigi už Mozės randasi tas, kuris iš tikro davė Įstatymą. Ta mintis atsekama ir čia. Mozės Įstatymas toks su gamta, kad net Įstatymo pradžia prasideda pasaulio sutvėrimo ir gamtos, kaip jo sandaros pagrindo, aprašymu. Apie gamtos dėsnius įstatymuose taip pat žr. Platono „Įstatymuose“ (I 629d-e, 630a-e; X 897b-c, 903e-d) ir „Valstybėje“ (VII 324b-d). O apie gamtos naudą žmogui žr. pas Posidonijų.

³⁾ neturėdami … ką … pasakyti apie mūsiškį - t.y. apie šio traktato turinį.

⁴⁾ kaip egzistuojantį be jokio kūrėjo ir amžiną… visiško neveiklumo būsenoje - tai Aristotelio kritika, atmetančio Platono teiginį (Tim. a8b-c), kad pasaulis yra tapęs, kilęs (ir potencialiai sunaikinamas). Kartu iškeliamas klausimas, ką veikė Dievas iki pasaulio sutvėrimo, į kurį numanomas atsakymas yra buvo neveiksnus. Savo kritikoje Filonas akcentuoja pirmąjį aspektą ir įrodinėdamas, kad pasaulis kilęs (ar sutvertas) tuo pačiu teigia Dievo „veikimą“ bei pasaulio priklausomumą, neprilygstamumą Dievui, tuo pačiu atmetant „anarchiją“ pasaulyje (žr. toliau tekste); valdymo nebuvimą („anarchiją“) reiktų pripažinti jei abu būtų lygūs („nekilęs amžinas“ ir „neveiksnus Dievas“).

⁵⁾ orakulai - čia kalbama apie Mozės bendravimą su Dievu, ape kurį Filonas kalba helenizmo kultūrinių realijų kalba. „Apie Mozės gyvenimą“ Mozė gauna orakulus, kai pradeda pranašauti būdamas ekstazės būklėje, o „Apie cherubinus“ orakulais vadinamai tai, ką Mozė užrašė Šv. Knygose.

⁶⁾ aktyvi... pasyvus: kadangi idėjos, t.y. vaizdiniai, pagal kuriuos galiausiai sutveriamas juslinis pasaulis, sukurti Dievo, tai rodo, kad Filonas pripažįsta du ontologinius pradus: Dievą ir materiją (skirtingai nuo Platono ir vėlesnių platonistų, mokiusių apie 3 pradus: demiurgą, idėjas (formas) ir materiją; žr. Tim. 28c-29b. Tačiau viduriniojo platonizmo tradicija turi ir tik dviejų pradų pavyzdžių). Įdomu, kad Filonas vengia tiesiai nurodyti pradų kiekį, tad jo koncepcija ne tokia vienareikšmiška kaip Plutarcho (ne iš esančio) ir artimesnė ex nihilo idėjai.

⁷⁾ rūpinasi: rūpesčio idėja pamta iš Platono (Tim. 30a-c, 41a-b, 44c, 73a), kuris, vienok, jos plačiau nevystė. Filonas rūpinimosi funkcijas betarpiškai sieja su Logosu.

⁸⁾ nesukurtas dalykas yra tiek svetimas: neatsiradęs visiškai savitapatus būčiai ir yra pati būtis, o regimas nėra tikroji esatis, nes nėra tapati ir yra amžinai kintanti, ką ir nurodo Filonas. Tad neatsiradęs, kaip turintis tikrąją būtį, visiškai svetimas regimui (arba jusliniam), kuriam būdingas „buvojimas“ ir kuris neturi tikrosios būties (palyg. Tim. 27d-28a, 48e).

⁹⁾ kai jis nusprendė: Filono kosmogonija vargiai vientisa sistema, nes jau neaišku, kiek etapų (2 ar 3) reikia pasaulio sukūrimui pagal Mozę. Protu suvokiamo pasaulio koncepcija yra adaptacija pagal Platoo „Timėjų“ (30c, 31a, 39e) – kad demiurgas privalo naudoti nekintamą amžiną pavyzdį. Tačiau tasai principas įgyvendinamas visiškai kitaip: pavyzdys, neprarasdamas „suvokiamumo protu“ ir „amžinumo“, praranda savarankišką, atskirą nuo Dievo, priežastingumą, virsdamas iš atskitos gyvos esybės į Dievo apmąstomą pasaulį (t.y Jo prieškūrybinių sumanymu).

¹⁰⁾ sutverti šį materialųjį pasaulį: esminis skirtumas nuo Platono (Tim 28a) tame, kad protu suvokiamas pasaulis, pavyzdys kūniškajam, apmąstomas kaip Kūrėjo mąstymo rezultatas, kuris neegzistavo iki sutvėrimo momento, skirtingai nuo amžino Platono idėjų pasaulio.

¹¹⁾ vieną … pavyzdį: Platono demiurgas pagal amžinus pavyzdžius kuriantis pasaulius visa darbą atlieka pats. Tuo tarpu Filonas įveda tarpinę grandį, Dievo Logosą, tokiu būdu padarydamas Dievą panašesniu į architektą. Analogija su statomu namu paimta iš Aristotelio „Apie filosofiją, panaudota dievo egzistavimo įrodymui: kiekvienas, matantis gerai pastatytą namą, negali neigti, kad egzistuoja dievas, tai padaręs.

¹²⁾ išmano architektūrą: tikėtiniausia, čia panaudojamas Aristotelio meno, amato skirtumas nuo žinojimo, pagal kurį architektas yra aukščiau už meistrą; kaip teorinės žinios aukščiau praktinių.

¹³⁾ dieviškąjį Logosą: logosas yra viena kertinių graikų filosofijos sąvokų; pas Platoną jis reiškia protą, pasvarstymą, įrodymą, kalbą ir nėra išvystyto mokymo pobūdžio. Filono logosas kažkuo artimesnis kitai platoniškai sąvokai – pasaulio sielai, pasklidusiai po visą kosmosą, persmelkiančią ir apimančią jį. Ji išvystyta pas stoikus ir Filonui turėjo didelę įtaką, tačiau čia ji skiriasi nuo stoikų, nes nėra savarankišku organizuojančiu pradu, o priklauso nuo Dievo. Jam tenka lyg ir tarpininko tarp sutverto ir nesutverto pasaulių; jis instrumentas, kurio pagalba tvertas pasaulis. Be to, logosas Filonui ir visų daiktų matas, vienamatiškumo, harmonijos ir proporcijos principas, kuris apmąstomas pasaulyje, visuotinis sąryšis.

¹⁴⁾ be sutvarkymo ... sutvarkyta: tvarkos įvedimas chaose, anot Filono, reiškia perėjimą iš nebūties į būtį. Materija, apibūdinama „neigiamumu“ ir „potencialumu“ yra nebūti to, kas iš jos kyla, viskas, kas ne esatis – tai, kas dar neįgavo formos. „Būties-nebūties“ opozicija neturi tiesioginių analogijų „Timėjuje“, kur, greičiau jau, apmąstoma opozicija „būtis-tapsmas“.

¹⁵⁾ atvaizdas yra dalis vaizdo: čia laikoma, kad pavyzdžiu, pagal kurį buvo sutvertas žmogus, buvo ne pats Dievas, o Dievo atvaizdas, t.y. „pirmoji kopija“. Jei dalis, t.y. žmogus, yra atvaizdo vaizdas, tai ir visuma, t.y. pasaulis, - irgi atvaizdo vaizdas („pamėgdžiojimas“). Tačiau ką laikyti pirmuoju atvaizdu, „pirmąja kopija“? Kadangi būtent Dievo Logosas apibrėžiamas kaip protu suvokiamas pasaulis, pavyzdys juslingumui, tai jis ir turi būti pripažintas tuo archetipu, t.y. pirmuoju dieviškojo atvaizdo vaizdu arba pirminiu „archetiminiu atspaudu“. Tad Filono Logosas kartu yra ir atvaizdu, ir pavyzdžiu – Dievo atvaizdu ir juslinio prado atspaudu, archetipu.