Origenas apie Trejybę

„Vis tik, atrodo, teisinga nagrinėti, kodėl tam, 'vėl gimusiam per Dievą', išpirkimui prireikė Tėvo, ir Sūnaus, ir Šv. Dvasios; ir negalėjo išpirkti be visos Trejybės. Ir kodėl negalima būti Tėvu ar Sūnumi be Šv. Dvasios. Aptariant tuos klausimus neabejotinai svarbu nusakyti veiklą, specifinę Šv. Dvasiai, o taip pat specifines Tėvo ir Sūnaus veiklas“ [Apie pradus].

Primityvioji krikščionybė, kaip ir judaizmas, nuo pagonybės išsiskyrė monoteizmu. Jėzus ir jo mokiniai buvo žydai, turėję stiprų vieno Dievo supratimą. O krikščionybę nuo judaizmo ją skyrė Dievo Sūnaus samprata. Pirmasis postūmis manyti, kad Jėzus yra Dievas, kilo mokiniams, išvydusiems prisikėlusį Jėzų. Per 2 dešimtmečius po Jėzaus mirties išsirutuliojo Jėzaus garbinimas, bet išlaikant Tėvo viršenybę. Jis dar nebuvo suvokiamas kaip atskira dievybė, o tik ryšyje su Tėvu. Paulius (apie 50 m.) nurodo ir Kristaus aktyvų vaidmenį tveriant pasaulį, - tad kartu ir jo ankstesniąją egzistenciją. Plinijaus pranešime Trajanui irgi sakoma, kad krikščionys dainuoja himnus „Kristui kaip dievui“. Jono evangelija irgi rodo didėjančią trintį krikščionių bendruomenėse dėl Kristaus statuso.

1 Kor 16:22 „O mūsų Viešpatie, ateik!“ (aramėjiška maranatha*) formulė) laiško pabaigoje yra greičiausiai maldos dalis. Kadangi neišversta, tad turėjo būti žinoma graikiškai kalbantiems korintiečiams. Maranatha sutinkama ir Didachėje (10.6), kaip padėka už eucharistinį maistą.

Sūnaus amžinumo samprata gyvavo jau 70-150 m. apaštališkųjų Tėvų darbuose: „Jis, Tėvo pradėtas prieš laiko pradžią, buvo Dievo Žodis, vienintelis pradėtasis Sūnus, ir toks liko amžiams“ [Ignacijus. Laiškas magnesiečiams]. 150-200 m. apologetai bandė paaiškinti Kristaus santykį su Dievu, tačiau įvesdami kiek svetimą Logoso (Žodžio) terminą, perimtą daugiausia iš Filono Aleksandriečio ir helenistinės filosofijos. Atseit, amžinas nesuasmenintas Žodis visada buvo su Dievu, tik kuriant pasaulį buvo „ištartas“. (ir taip personalizuotas kaip Sūnus) [kaip pvz., Justinas Kankinys].

Tad trigubo dievo apsireiškimo idėja egzistavo gana anksti (žr ir Mt 28:19), tik nebuvo išvystyta, nes nebuvo aišku, kaip ją suderinti su vieno Dievo koncepcija. Justinas Kankinys (apie 167 m.) rado Logoso sąsajas su stoikais ir Platono mokykla. Jis kartu pabrėžė, kad Logosas nėra sutvertas, bet turi bendrą būtį su Tėvu. 3 a. kilo nauja teologų banga: Irenėjus, Tertulianas (apie 200 m.), Ipolitas, Klemensas ir Origenas (apie 254 m.) Origenas

Tuo pat metu įsigalėjo ir dvi pagrindinės erezijos:
a) modalizmas arba monarchizmas, laikė. Kad tėra vienas Dievas, turintis tris skirtingus vardus skirtingoms Dievo formoms (modusams);
b) krikščioniškasis gnosticizmas, kuriam gnosis yra Kristus, dvasinė dangiškoji būtybė, besiskirianti nuo žmogaus Jėzaus.

Irenėjaus (115-202 m.) svarbiausias įnašas yra Pauliaus koncepcijos apie Dvasią, kaip gyvybės suteikėjos, atkūrimas. Jam Dievo Žodis ir Dvasia yra veiklos priemonės. Irenėjus kritikavo ir dviejų Logoso pakopų doktriną. Jis sakė, kad Sūnaus pradėjimas žmonėms nesuvokiamas ir tik Tėvas ir Sūnus apie tai žino. Jis griežtai laikėsi biblinio pateikimo, o to "Raštai neatskleidžia". Tačiau jis priėmė amžinos Sūnaus egzistencijos sampratą (Prieš er. 2,9:8; 4,4:1).

Ipolitui (170-236 m.) ir Tertulianui (pirmas panaudojęs sąvoką trinitas; o Rytų bažnyčioja „triadą“, kaip nuorodą į Dievą, pirmasis panaudojo Teofilas) teko priešintis modalizmui. Dievas turi vieną substantia, bendrą Sūnui ir Dvasiai. Trys personae skiriasi ne savo savybėmis ar galia, o „seka“, „aspektu“ ir „apsireiškimu“. Tertulianas priėmė dviejų Logoso pakopų doktriną, bet neigė amžiną Sūnaus egzistavimą, jo pradžią nustatydamas "prieš pat Sutvėrimą".

Klemensas iš Aleksandrijos (160-215 m.) mokė, kad Dievas yra trancendentalus, neapibūdinamas ir nesuvokiamas. Jis visuma anapus visumos ir monada, apimanti visumą. Jį pažinti galima tik per Žodį arba Sūnų, kuris yra Tėvo atvaizdas ir mintys. Jis tarpininkas tarp transcendentalaus Vienatinio ir pasaulio. Dvasia yra kaip šviesa, apšviečianti tikėjimą, o taip pat Žodžio galia, persmelkianti pasaulio sutvėrimą ir patraukianti asmenis prie Dievo. Klemensui Trejybė buvo artima neoplatoniškajai triadai: Vienatinis, Mąstymas ir Pasaulio dvasia.

Klemenso mokinio Origeno "Apie pradus" pagrindė trejopo Dievo suvokimą. Pirmiausia jis pasisakė prieš Markioną ir gnostikus, skyrusius Senojo Testamento Dievą ir Kristaus Tėvą. Tėra vienas Dievas, siuntęs Šv. Dvasią ir buvęs Kristaus Tėvu. "Jono evangelijoje" Žodis pavadinamas Dievu tik dėl jo dieviškumo, nes kilęs iš Aukščiausiojo Dievo, sudarančio Trejybę. Jos dalys vadinamos hipostazėmis, išreiškiančiomis atskirą ir nepriklausomą egzistenciją. Jos atitinka Ipolito prosopon ir Tertuliano persona sąvokas, o taip pat lotynų substantia. Tad terminas hipostazė sukelia tam tikrą semantinę ir teologinę painiavą.

Tėvas yra tobula esybė, išbaigta ir be kūno – grynas mąstymas. Šalia jo egzistuoja esybė, išpildanti jo dvasinę veiklą – ir ją vadina Kristumi, Logosu, Išmintimi (Sophia), Dievo sūnumi. Tai pirmoji Tėvo emanacija. Trečioji esybė yra Šv. Dvasia. „Komentare Jonui“ jis išsako mintį, kad Dvasia kyla iš Tėvo per Sūnų.

Trejybės asmenų santykį Origenas nusakė taip (tokią dieviškąją hierarchiją vėliau panaudojo ir Proklas):
„Dievas ir Tėvas, palaikantis visatą, yra virš kiekvienos esaties, kuri egzistuoja, nes užtikrina josios tokią egzistenciją, kokia ji yra; Sūnus, esantis žemiau, yra tik virš protaujančių būtybių (antras po Tėvo); Šv. Dvasia yra dar žemiau ir yra įsikūrusi tik šventuosiuose“.

„Žemesnis“ Sūnaus statusas tarsi leido Origeno mokiniams Theogostus (205-280 m.) ir Thaumaturgus (mirusio apie 270 m.) Sūnų pavadinti „sutvertuoju“.

Origenas taip pat išreiškė amžinąją Sūnaus egzistenciją ir nuolatinį Šv. Dvasios skleidimą (procesiją), taip atmesdamas Arijo tezę (priimtą Tertuliano), kad buvo laikas, kai Sūnaus nebuvo, ir pirmasis atmetė mintį, kad Sūnus ar Dvasia gali būti sukurti iš nieko. Mat jis Sūnų laikė Tėvo Išmintimi (arba Protu) ir sunku įsivaizduoti Dievą be Išminties (Proto). Kitas veiksnys buvo Dievo nekintamumas. Tada Dievas negali tapti Tėvu tam tikru momentu, nes tai reikštų jo dieviškos prigimties pasikeitimą.

„Žmogaus mintis negali suprasti, kaip nepradėtasis Dievas tampa vienintelio pradėtojo Sūnaus Tėvu. Tai amžina ir nesiliaujanti generacija, tarsi šviesos spinduliavimas“.

Ir vis tik, Sūnus ir Dvasia yra kilę iš Tėvo ir egzistuoja savarankiškai. Tėvo dieviškumas nuolat ir visiškai perduodamas Sūnui ir Dvasiai, kuri lygi Tėvui ir Sūnui. Savo teiginius pademonstruoja alegorija, kaip šviesa sklinda iš Saulės:
„Jonas sako, kad 'Dievas yra šviesa', o Paulius Sūnų vadina amžinos šviesos 'spinduliavimu'. Bet jei šviesa negali būti be spinduliavimo, kaip galima sakyti, kad buvo laikas, kai Sūnaus nebuvo? Tai kaip sakyti, kad buvo laikas, kai Tiesos nebuvo, kai Išminties nebuvo ir kai gyvybės nebuvo“.

Egzistuoja trijų tipų amžinosios būtybės: Dievas, Logosas ir logikoi (mąstančios sielos). Grynai dvasinis Tėvas negali bendrauti su materialiu pasauliu, taigi ir logikoi. Tas tarpininkas yra Logosas, kuris nusakomas platoniškąja sąvoka epinoiai (aspektai; susiję su Sutvėrimu yra Išmintis, Žodis, Gyvybė ir Tiesa, o su išpirkimu Prisikėlimas, Piemuo, Kelias ir Vynas).

Origenas atmetė ir apologistų Logoso dviejų pakopų teoriją, pagal kurią Sūnus amžinas, tačiau iš pradžių egzistuoja tik kaip nesuasmenintas Dievo logosas (Žodis). Tačiau pagal Origeną, tada jis būtų Dievo dalis ir neegzistuotų kaip atskiras asmuo. Origenas nepriėmė ir Tertuliano požiūrio į sūnų, kaip Tėvo dalį ir pasinaudodamas psichologija įrodinėjo, kad negalima padalinti esaties, neturinčios kūniškosios prigimties.

Origenui amžinas ir pasaulis (logikoi). Jis tveriamas, bet tveriamas nuolat, nes kitaip Dievui tektų keisti savo prigimtį. Kartu Dievas negalėtų būti ir visagalis, nes turi egzistuoti dalykai, už kuriuos jis viršesnis. Tad kažkas nuolat turėjo būti šalia.

Veikalą Origenas baigia aptardamas Trejybės asmenų vaidmenį išperkant žmoniją. Tėvas universalusis pradas, sujungiantis viską į visumą; Sūnaus įtaka perduodama juslinėms būtybėms. Šv. Dvasia orientuoja žmones išsigelbėjimo ir Dievo link.

*) Maranata - aramėjiška frazė, reišianti „Mūsų Viešpatie, ateik!“. Ji (transliteruota graikiškomis raidėmis) NT sutinkama Pirmajame laiške korintiečiams (1 Kor 16:22), o taip pat Didachėje (10:14). Šv. Jeronimas komentavo: „Maran atha labiau siriškas nei hebrajiškas žodis, nors dėl abiejų kalbų panašumo, laikomas labiau hebrajišku; jis reiškia Mūsų Viešpatie, ateik“.
Jonas Auksaburnis irgi jį aiškino:
„Ką reiškia Maran atha? Mūsų Viešpatie, ateik“. Kodėl jis sako tai? Kad patvirtintų mokymą apie Dievo pasaulio sandarą, nes būtent tame glūdi prisikėlimo sėklos; ir dar tam, kad sugėdintų juos, - tarsi sakytų: visų valdovas leido nusižeminti tiek, o jūs vis dar liekate toje padėtyje ir tebenusidedate?“

Literatūra:

  1. G.W. Butterworth. Origen: On First Principles, 1973
  2. F. Crombie. Origen: Against Celsus, 1979
  3. H. Crouzel. Origen: The Life and Thought of the First Great Theologian, 1989
  4. H. Jonas. Origen's Metaphysics of Free Will, Fall, and Salvation// Philosophical Essays: From
  5. Ancient Creed to Technological Man, 1974
  6. W. Fairweather. Origen and Greek Patristic Theology, 1901
  7. J.W. Trigg. Origen: The Bible and Philosophy in the Third-century Church, 1983
  8. C. Kannengiesser, W.L.Petersen. Origen of Alexandria: His world and his legacy, 1988
  9. E. de Faye. Origen and his Work, 1929
  10. A. Harnack. History of Dogma, in 6 vol., 1896
  11. E.J. Fortman. The Triune God: A historical study of the doctrine of the Trinity, 1972
  12. H. Chagwick. Early Christian Thought and Classical Tradition: Studies in Justin, Clement, and Origen, 1966
  13. T. Marsh. The Triune God: A biblical, historical and theological study, 1994
  14. W.G. Rusch. The Trinitarian Controversy, 1980
  15. W.G.T. Shedd. A History of Christian Doctrine, in 2 vol., 1869
  16. A. Hunt. What are They Saying about the Trinity? 1998
  17. L. Hurtado. One God, One Lord: Early Christian Devotion and Ancient Jewish Monotheism, 1988
  18. L. Hurtado. At the Origins of Christian Worship, 1999
  19. L. Hurtado. Lord Jesus Christ: Devotion to Jesus in Earliest Christianity, 2003
  20. A. Tripolitis. The Doctrine of the Soul in the Thought of Plotinus and Origen, 1978
  21. A. Scott. Origen and the Life of the Stars, 1991
  22. J. Tevenson. A new Eusebius: Documents illustrative of the history of the church to A.D.337, 1957
  23. M. Werner. The Formation of Christian dogma: A Historical Study of its problem, 1957
  24. J.N.D. Kelly. Early Christian Doctrines, 1978
  25. J. Danielou. A History of Early Christian Doctrine Before the Council of Nicaea, 1973
  26. V.A. Spence Little. The Christology of the Apologists, 1934
  27. M. Hengel. Between Jesus and Paul, 1995
  28. J.M. Dillon. the Middle Platonists, 1977
  29. S. Moore. The Inner Loneliness, 1982
  30. S. Moore. The Fire and the Rose are One, 1980
  31. H. Bettenson. The Early Christian Fathers, 1956

Origenas iš Aleksandrijos
Apie Šv.Trejybės paieškas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Krikščionybė: ortodoksijos gynėjai
Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje
Patristika: Klemensas Aleksandrietis
Prieštaringa Ignacijaus Lojolos tiesa
Logosas Filono Aleksandriečio raštuose
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Fatališka klaida: nauja krikščionybės interpretacija
Žiūrovo nuostaba kaip pagrindas kūrinio suvokimui
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
Arianas. Stoicizmo pagrindai
F. Nyčė: Tragedijos gimimas
Eusebijus iš Cezarėjos
Monothelitizmas
Bonaventūras
Religijos skyrius
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis