Pusiaudienio pasaulis. Vartiklis

Mes sukūrėme Pasaulį-kuriame-norėtume-gyventi...
Mūsų supratimu, tai pasaulis, kuriame aukščiausiu pasitenkinimu ir laimės šaltiniu yra kūrybinis darbas. Visa kita kyla iš šio principo. Ir žmonės ten laimingi, jei jiems pavyksta šį pagrindinį principą realizuoti. Draugystė, meilė ir darbas – štai trys banginiai, ant kurių laikosi būsimos žmonijos laimė. Nieko geriau įsivaizduoti nesugebėjome, o ir nebandėme.
Borisas Strugackis

Pusiaudienio pasaulis - brolių Strugackių romanų ateities pasaulis, atvaizduotas kūrinių cikle pradedant apysaka „Pusiaudienis, XXII amžius“ (parašyta 1961 m. bet taisoma iki 1967 m.) ir užbaigiant apysaka „Vėjas ramina bangas“ (1985). Nepaisant veiksmo ateityje, Pusiaudienio pasaulyje gausu šiūdienos problemų ir konfliktų.

Pasaulyje nugali komunizmas, o technologiniai pasiekimai išsprendžia resursų trūkumo problemą ir išlaisvina žmones nuo varginančio darbo duonos kasdieninės užsidirbimui, kas atveda į rinkos santykių ir pinigų išnykimo. Pasikeičia žmonių tikslai – komunistinis gerovės ir dvasinio bei fizinio grožio tikslas jau pasiektas ir daugiau nebėra tikslu, nes tai realybė. Kaip realybe tapę tarpžvaigždiniai skrydžiai ir tolimų planetų įsisavinimas. Šioje visuomenėje susidarė atskiras žmonių sluoksnis, nenorinčių dirbti paprastų darbų ir dažniausiai vykstančių tirti naujų planetų ir susiduriančių jose su naujomis civilizacijomis (tapdami progresoriais - atsargaus poveikio joms, siekiant paspartintu vystymąsi, darytojais). Nors šie žmonės kėlė vadovybės nepasitenkinimą, tačiau buvo tiek naudingi, kad būtų įteisinti kaip Nevaržomų paieškų grupė.

Be kitų, šiame pasaulyje veikia ir paslaptinga Svetimų civilizacija, su kurios technologiniu išsivystymu gali varžytis nebent jų konspiracijos siekis – maskuojant savo veiklą. Žmonės taip ir nesuvokė jų tikslų, tačiau nemažai požymių rodo, kad Svetimi turi savą progresorių instituciją.

Paskutinį 20 a. dešimtmetį „broliai“ ėmėsi kurti paskutinį „Pusiaudienio pasaulio“ kūrinį – „Baltąją valdovę“ – tačiau mirus Arkadijui Strugackiui (1991), Borisas nesiryžo vienas jo baigti, tačiau davė leidimą jį užbaigti kitiems. Rezultate išėjo J. Verovo ir I. Minakovo romanas „Operacija ‚Virusas‘“ (2009). Vėliau išleista dar nemažai kitų autorių kūrinių, kurių veiksmas vyksta Pusiaudienio pasaulyje (ypač Sarakšo planetoje). Be to, sulaukta ir kritikos, pasireiškiančios ir alternatyvių pasaulių aprašymais arba parodijomis – vienu tokių yra S. Lukjanenko Geometrų pasaulis (dilogija „Žvaigždės – šalti žaisliukai“, 1997-2002).

Strugackiai padarė prielaidą, kad ateities pasaulyje gyvens „beveik tokie pat“ žmonės, tik truputį geriau išsilavinę, darbštesni ir geresni. Pusiaudienio pasaulis atspindėjo 7-ojo dešimtm. viltį apie geresnį gyvenimą. Tačiau jis pergyveno tą laikmetį ir tapo vienu labiausiai aptariamų dirbtinių visatų.

Pirmu Pusiaudienio pasauliui priskiriamu kūriniu priimta laikyti „Rausvų debesų šalį“ (1959), apie Komunistinių Respublikų fotoninio planetolėkio „Chijaus“ skrydį į Venerą 1991-ais metais (daugiau žr. >>>>>). Tai buvo visai naujo tipo kosminis laivas. Pradžioje raketos nuskrido į Mėnulį, tada Marse įkurta kolonija, ir dabar proveržis į Veneros Urano Golkondę – atvirą radioaktyvių rūdų telkinį. Tai suteikė galimybę pereiti į naują tarpplanetinių skrydžių lygį.

Kosminė ekspansija tęsiasi – iš „Sugrįžimas. Pusiaudienis, XXII amžius“ (1962) sužinome, kad jau 2007 m. į pirmąjį tarpžvaigždinį skrydį susiruošia fotoninis „Chijus-Žaibas“, vadovaujamas Vasilijaus Liachovo. Tačiau fotoniniai žvaigždėlėkiai labai lėti, tad realus Galaktikos įsisavinimas prasideda tik atradus „D-principą“ (deritrinitaciją), kai laivas, pasiekęs artimą šviesai greitį, tiesiog „prakala“ erdvę. Vabalas skruzdėlyne

Iš vėlesnių „Bandymas bėgti“ (1962), „Tolima vaivorykštė“ (1963), „Sunku būti dievu“ (1964), „Gyvenama sala“ (1968), „Mažylis“ (1971), „Vaikinas iš pragaro“ (1974), „Vabalas skruzdėlyne“ (1979) ir „Vėjas ramina bangas“ (1985) sužinome, kad „D-kosmolėkius“ keičia „nul-transportuotė“, 22-me amžiuje kosmosą padariusi žmonijos namais. Bet kuris žemietis, išlaikęs egzaminą, gali tapti Nevaržomų paieškų grupės (NPG) nariu, gauti tobuliausią žvaigždėlėkį ir lėkti, kur tik nori.

Pasikeičia ir pats žmogus. Žemėje nelieka valstybių ir sienų; visi gyventojai – įsitikinę komunistai, dar vaikystėje praėję „bioblokadą“ (fukamizaciją), labai padidinančią organizmo adaptaciją išorinės terpės veiksniams: radiacijai, netinkamai atmosferai, aukštai temperatūrai, nuodams ir virusams, jam regeneruojasi vidaus organai, prasiplečia jutimai. Praktiškai – turim naują antžmogį.

Kokie motyvai gali skatinti tokį žmogų? Anot Strugackių, nurimti jam neleidžia neišsenkantis smalsumas, siekis pažinti Visatos paslaptis. Ir tame kelyje jo lauks nuostabūs atradimai.

Visuomeninę ateities santvarką galime apibrėžti kaip išvystytą komunistinę technokratiją. Žmonijai vadovauja Pasaulinė taryba (PT) – renkamas įstamų leidybos ir vykdomasis organas, į kurią įeina žinomi mokslininkai, filosofai, istorikai, o 60% sudaro labiausiai gerbiami specialistai – mokytojai ir gydytojai. Kaip taisyklė, PT užsiima tik globaliu planavimu, vietose klausimus sprendžia regioninės Tarybos. Resursų ir specialistų paskirstymu užsiima Ekonomikos taryba, Kosmogacijos taryba ir Pasaulinė akademija. Tam tikrą nepriklausomybę turi kolonijos ir nutolę rajonai su sunkiomis klimato sąlygomis. Didelę įtaką turi profesionalios sąjungos: mokytojų, žemės ūkio, fizikos, desantininkų, žvalgų, progresorių, medžiotojų, okeanologų... Jos turi savus renkamus valdymo organus, simboliką, mokyklas, bazes, tyrimų institutus. Buityje priimta kreiptis pagal specialybę: „mechanikas Ivanovas“, „agronomas Sidorovas“... Kreipinys „draugas“ naudojamas tik pokalbiuose su nepažįstamais žmonėmis.

Pusiaudienio pasaulyje veikia ir specialiosios tarnybos. Taip, po pirmųjų kontaktų su kitomis civilizacijomis, žvalgai įkūrė KOMKON komisiją, į kurios pareigas įeina ne tik visų kontaktų koordinacija, bet ir karinė žvalgyba. Aptikus civilizacijas su aukštoms technologijomis (branduoliniu ginklu ar psichotroniniais generatoriais Sarakše), tačiau žemo socialinio išsivystymo, prireikė naujo organo – Galaktikos saugumo tarybos, vėliau įkūrusios „progresorystės“ institutą. Žemiečiai ėmė aktyviai kištis į vidinius „atsilikusių“ planetų reikalus, stengdamiesi kuo greičiau jas atvesti į komunizmą.

Pavojų žmonėms ir aplinkai gali kelti stambaus masto eksperimentai. MIT atlikto bandymo metu vos nekilo priešiška mašinų civilizacija („Masačūsetso košmaras“). Teko įvesti griežtesnes kontrolės priemones ir naują KOMKON-2 komisiją, veikiančią progresoriška dvasia, nesibodinčia rinkti informaciją ir naudoti prievartą.

Pusiaudienio pasaulyje gyvena 15 mlrd. gyventojų. Paprasto žemiečio gyvenimą sudaro keli etapai. Gimęs, apie metus prižiūrimas tėvų, o tada atiduodamas į internatą, kur jį prižiūri patyrė pedagogai ir pediatrai. Jų tikslas – išryškinti vaiko talentus, nulemti jo tolimesnės veiklos kryptį. Toliau jaunuolis patenka į vieną iš profesinių mokyklų, kur gauna Prižiūrėtoją, turintį paveikti galutinį asmenybės susiformavimą. Po mokyklos ir stažuotės jis gauna visas galimybes vystyti savo sugebėjimus ir kilti karjeros laipteliais iki pat PT nario. Auklėjimo sistemoje kartais nutinka sutrikimų: apysakoje „Vabalas skruzdėlyne“ aprašyta situacija, kai komkoniečių spaudimu iš zoopsichologo Levo Abalkino padarė progresorių, kas sukėlė tragiškas pasekmes.

Pusiaudienio pasaulyje nėra asmeninės nuosavybės - tik asmeniniai daiktai, paprastai telpantys viename lagamine. Mašiną, malūnsparnį, glaiderį ar pterokarą pasiimi artimiausioje aikštelėje, nors įkyrus estetas gali apiforminti specialų užsakymą. Pietauti ateities žmonės bevelija kavinėse ir restoranuose, o gyventi – užmiesčio kotedžuose. Asmeninės rezidencijos su aptarnavimu numatytos tik PT nariams. Darbas neužima daug laiko, nors ateities žmonės įprato dirbti daug, nes jis teikia malonumą.

22 a. žmonių gyvenimą labai palengvina išvystyta kibernetinė struktūra, paremta mikroelektronika ir bioinžinerija. Visur tiesiog knibžda įvairiausių kiberių, tiek autonominių, tiek valdomų per Didįjį Pasaulinį Informatorijų (DPI). Jie dirba kiemsargiais, sodininkais, virėjais, krovėjais... Jie kompaktiški, pakraunami iš elektros tinklo arba saulės baterijomis ar perdirbant buitines atliekas. Numatytas daugiafunkcionalumas keičiant manipuliatorius. Juos gamina automatizuotos gamyklos. Unikalūs robotai gaminami tiesiog institutuose ir laboratorijose arba pagal specialius užsakymus.

Didžiausias biotechnologijų išradimas - savieigiai takeliai, apraizgę visą planetą. Tai kvazigyvi VXII amzius

lentiniai mechanizmai, galintys kaupti energiją ir ją panaudoti pagal būtinybę; jie „kvėpuoja“ oru iš jo pašalindami kenksmingas priemaišas ir išskirdami deguonį. Jų pagalba sumažinta ankstesnės pramonės aplinkai padaryta žala.

Aautomatikos dėka užtikrinta prekių gausa. „Badas“ seniai dingo iš žodyno. Aukštą derlių užtikrina globalus poveikis klimatui. Selekcininkai pasiekė gerus rezultatus išvesdami gyvūnus su norimomis savybėmis. Susiliejo agronomija ir gastronomija – taip fermose gaunama mėsa, kuriai nereikia prieskonių, kurios nereikia sūdyti, kuri tirpsta burnoje tarsi ledai, speciali mėsa kosmonautams ir branduolinės technikos technikams, būsimoms mamoms ir net mėsa, kurią galima valgyti žalią.

Ypač įdomus ūkio vystymas vandenynuose; Banginius augina ir gano tarsi karves. Jų maitinimui planktonas užveisiamas dideliuose plotuose. Tiesa, gelmės įsisavintos gana menkai (pagrindiniai resursai skiriami kosminei ekspansijai), tad banginių bandas nuolat užpuola milžiniški galvakojai. Piemenys „vandenynų vilkus“ žudo negailestingai, todėl vos neįvyko ekologinė katastrofa: aštuonkojai ir kalmarai buvo praktiškai išnaikinti, o tada vos neišmirė kašalotai. Vandenynų apsaugai teko imtis skubių priemonių.

Visiškai teraformuoti Marsas ir Venera. Kitose planetose įrengtos tyrimų bazės, kurortai, medžiojimo draustiniai ir net gastronominių skanumynų plantacijos. Atrasta ir įsisavinta daugybė planetų.

Vos išėjus į kosmosą, aptikti dirbtinių senos svetimos civilizacijos, pavadintos Svetimais, artefaktų. Pasirodė, kad Fobosas yra orbitinė stotis, Marse rado miestų griuvėsius, o Saturno žieduose – dar vieną stotį. Panašūs radiniai ir Vladislavo planetoje. Toliau kosmose žvalgai aptinka vis daugiau Svetimų ženklų. Tai ir kovinis robotas Arkos orbitoje, - beje, toje planetoje gyvena paslaptinga nehumanoidų rasė. Tai ir automatizuotas kelias Saulo planetoje – vietiniai bando Svetimų artefaktus panaudoti savo tikslams. Stambiausiu Svetimų įsikišimu į kitų civilizacijų reikalus buvo Vilties planetos gyventojų evakuacija.

Yra kelios versijos apie Svetimų kiltį ir esmę. Manoma, kad tai seniausia rasė Visatoje, apsireiškusi dar priešistoriniais laikais, kai materija buvo „primityvi“. Tad Svetimi – tuštumoje, tolli nuo mūsų gyvenančios būtybės, lėti ir didingai abejingi. Per milijardus metų jie visiškai įvaldė materiją be mašinų pagalbos.

Aptikę mažai išsivysčiusias humanoidines civilizacijas, žemiečiai užsiėmė progresorine veikla Sarakšo, Gigando ir Panto planetose. Su vienodai išsivysčiusiomis civilizacijomis užmegzti diplomatiniai santykiai, Žemėje yra leonidianų, tagorianų ir golovanų (protingų kinoidų iš Sarakšo) atstovybės. Kartais Žemę aplanko labiausia „iškilūs“ mažai išsivysčiusių rasių atstovai, kaip legendinis Burtininkas – Sarakšo radioaktyviųjų mutantų lyderis. Sraigė ant šlaito. N. Zoglik

Tarp planetų su gyvybe, tačiau be „proto“, išskirtina Pandora (“Sraigė ant šlaito“ – spėjama, kad iš čia idėjas pasiėmė „Avataras“). Tai pasaulis su tankia atmosfera, apaugęs drėgnomis džiunglėmis, kuriose tiesiog knibžda pavojingų plėšrūnų. Ten galima sutikti negailestingą vėžiavorį ir milžinišką tachorgą. Pandora tapo mėgiama biologų ir medžiotojų vieta. Tačiau yra spėjimų, kad džiunglėse slepiasi amazonių, sugebėjusių užvaldyti planetos biosferą, civilizacija.

22-me amžiuje gyvenimas Žemėje mažai keitėsi, visos pastangos buvo buvimo kosmose išplėtimui ir progresinei veiklai. Tačiau santykinės ramybės „aukso amžius“ privalo kada nors baigtis. Apie tai mąsto jaunų intelektualų grupė, kuriai vadovauja Genadijus Komovas, sukurdama Vertikalaus progreso teoriją. Jos esmė tame, kad, išeidamas į Visatą, žemietis neišvengiamai taps galaktiniu žmogumi su kitokia psichologija, „su kitokiais gyvenimo dėsniais, su kitais tikslais“.

22-o a. pabaigoje ši teorija netikėtai gavo praktinę paramą: KOMKON-2 išsiaiškino, kad Žemėje veikia glaudi žmonių su neįprastais sugebėjimais grupė. Jie save vadina metagonomais arba žmogenais. Praktiškai, tai naujas žmonių porūšis, sugebėjęs įjungti „trečiąją signalinę sistemą“ ir įgauti galaktinio žmogaus (ar net Svetimojo) savybes. Gaila, žmogenu gali tapti ne kiekvienas. Žmonijos skilimas į du porūšius sukėlė sukrėtimą, kurio pasekmes 22-e amžiuje dar sunku numatyti...

Bet dabar pridėkite ranką prie širdies ir nuoširdžiai sau prisipažinkite: ar tikrai norėtumėte gyventi tokiame pasaulyje?

Truputis analizės...

Išverstas pasaulis

Brolių Strugackių apysakoje „Gyvenama sala“ aprašyta Sarakšo planeta daug kuo primena Žemę, tačiau likimo vėjų į ją užneštas Žemės gyventojas Maksimas joje susidūrė su daugybe keistenybių. Čia atmesime vietinių gyvenimo yoatybes ir paliesime tik vieną, grynai išorinę, kuri Maksimui krito į akis iškart – Sarakšo planetos paviršius atrodo ... išgaubtas:
„Laivas buvo didelės daubos su nuožulniais šlaitais dugne; vietovė aplink pastebimai kilo aukštyn link migloto, neaiškių kontūrų horizonto ir tai buvo keista, nes kažkur greta tekėjo upė, didelė ir nesrauni; ji tekėjo į vakarus, aukštyn daubos šlaitu“.

Aišku, visa tai tebuvo regimybė, nes Sarakšas buvo visai įprasta planeta, tik „ji radosi vidinėje milžiniško burbulo, esančio kietoje visą Visatą užpildančios materijoje. ... Neįprastai stipri refrakcija smarkiai užlenkė ir per amžius įtikino vietinius, kad jų žemė ne plokščia ir jau tikrai jokiu būdu neišgaubta, - ji įgaubta“. Sarakšo planetoje

Įgaubtas pasaulis!? O ką dar galėjo pagalvoti vargšai vietiniai?! Juk jei tikėsi savo akimis. Noro nenori padarysi tokią išvadą. Juk štai į viršų užriestas horizontas! Bet kas galėjo sukelti tokį įspūdingą efektą? Beje, pasufleruota jau pačiame tekste: „neįprastai stipri refrakcija“.

Kas tai per žvėris? Šviesa ore sklinda kiek lėčiau nei vakuume, o vandenyje ar stikle dar lėčiau. Tačiau kiek lėčiau? To nustatymui egzistuoja šviesos lūžimo rodiklis, žymimas paprastai n ir lygus šviesos greičio vakuume ir terpėje santykiui: n=c/V

Kuo didesnis n, tuo lėtesnė šviesa terpėje, t.y. labiau optiškai tanki. Kai šviesa krenta į dviejų terpių su skirtingais tankiais ne stačiu kampu, ji lūžta ir pagal Sneliuso dėsnį sin a₁ / sin a₂ = n₂ /n₁

O dabar įsivaizduokime kelis sluoksniu su nuolat didėjančiu optiniu tankiu, per kuriuos praeina šviesos spindulys. Jo kelią sudarys laužtė. Ir jei tankis kinta ne šuoliais, o tolydžiai, laužtė virs glotnia kreive. Čia dar atkreipsime dėmesį, kad optiškai nevienalytėje terpėje šviesa lenkiasi iškila puse į mažesnio optinio tankio pusę.

Įprastinė atmosfera kaip tik ir yra nevienalyte terpe su tolygiai mažėjančiu tankiu, nes jos tankis didėjant aukščiui mažėja. Taigi, refrakcija egzistuoja ne tik Sarakše, bet ir Žemėje! Ir ją pastebėti visai nesunku! Kai giedrą dieną leidžiasi Saulė ir ji paliečia horizontą, ją matote, nors iš tikro ji jau nusileidusi! Ir šiaip, visada, kai žvelgiate į Saulę. Ji iš tikro yra kiek žemiau, nei ją matote (aišku, išskyrus pusiaują per vidurdienį, kai Saulė tiksliai virš galvų).

Tik štai Žemėje paviršius į viršų neužsiriečia. Kaip aplamai tai gali įvykti? Piešinys tai vaizdžiai iliustruoja.

Refrakcija Sarakšo planetoje Šviesa iš taško A link stebėtojo N sklinda ne tiese linija, o kreive AN. N tą tašką matys taške N‘, o tiesi atkarpa AN‘ yra liestine kreivei AN. Tas pat su tašku B ir visais kitais nutolusiais planetos taškais. Tad N planetos paviršius atrodys keistai – išgaubtas (juoda linija).

Tik kad horizontas „užsilenktų“ į viršų, turi būti gana didelis refrakcijos kreivumas. Žemėje šviesa sklinda gerokai nuožulniau, kas tik nežymiai „kilsteli“ paviršių. Tačiau kas galėtų užtikrinti tokį laipsnį Sarakše? Atsakymas tėra vienas – neįtikėtinai staigus atmosferos optinio tankio kritimas keičiantis aukščiui. Taigi, teoriškai tokia galimybė įmanoma. O kaip su ja tikrovėje?!

Terpės šviesos lūžimo koeficientas priklauso nuo kelių parametrų: slėgio, temperatūros, cheminės sudėties...

Taigi, slėgis. Mažėjant slėgiui koeficientas mažėja. Jo priklausomybę nuo aukščio gerai aprašo barometrinė formulė:
p = p₀e-(mgh/RT)
kur p – atmosferos slėgis aukštyje h; p₀ - slėgis prie paviršiaus; g - laisvo kritimo pagreitis; m - molinė dujų masė; R - universali dujų konstanta; T - temperatūra.

Tad reikia surasti atvejį, kai slėgis didėjant aukščiui krenta gerokai sparčiau nei Žemėje. Tam reikia, kad eksponentės laipsnis gerokai padidėtų. Kaip tai gali įvykti?

Gal atmosferos molinė masė, priklausanti nuo cheminės sudėties? Tačiau Sarakše oras skiriasi nežymiai, o ir Maksimas kvėpuoja gana įprastai. Tada lieka temperatūra... Tad ji turėtų artėti prie nulio... Tačiau sunku rasti priežastis, kodėl ji turėtų taip stipriai kristi esant nedideliems aukščiams. Dar blogiau, kad su temperatūros pažemėjimo šviesos lūžimo koeficientas didėja – ir tai kompensuoja slėgio pokytį.

O jei temperatūra didės? Ir čia yra kabliukas! – juk kažką panašaus stebime ir Žemėje. Tai miražai, tiksliau jų „aukštuminė“ atmaina, kuri atsiranda virš stipriai atvėsusios vietovės, o viršuje oras sparčiai šiltėja, tuo pačiu mažindamas optinį tankį.

Atrodytų, klausimas išspręstas – Sarakše oras sparčiai šiltėja didėjant aukščiui. Tačiau tam trukdo dvi priežastys. Pirma, visai neaišku, kodėl jis taip šiltėja. Juk Žemėje su aukščiu oras vėsta, tai kodėl Sarakše turėtų būti kitaip?! Bet velniai su tuo Sarakšu – visko gi gali ten būti...

Bet antra priežastis iš viso negailestinga. Štai minėti miražai – reiškinys lokalus ir trumpalaikis. O štai Sarakše horizontas užsiriečia nuolat ir visur. Ko tam reikia? Pirma, visas planetos paviršius turi turėti vienodą ir pastovią teperatūrą – ir aišku, jokio vėjo. O taip tikrai nėra Sarakše – ir todėl temperatūra mums ne išganymas.

Lieka cheminė oro sudėtis. Bet žemietis Maksimas tuo oru kvėpuoja. Tačiau jo sudėtis gali kisti keičiantis aukščiui. Bet kaip? Iš paplitusių gamtoje dujų gerokai mažesnis lūžimo koeficientas tik vandeniliui, heliui ir neonui. Tik įsivaizduoti tokį keistą dujų pasiskirstymą atmosferoje sunku (Žemėje oro sudėtis nuo aukščio beveik nepriklauso). Be to, reikia atsižvelgti, kad keičiantis aukščiui bet kurių dujų koncentracija ore eksponentiškai mažėja. Tad išbrauktinas ir šis spėjimas (nebent leistume egzistuojant kažkokias paslaptingas oro savybes).

Negi tokia atmosferos refrakcija neįmanoma?! Griebkimės dar vieno šiaudo!? O jei tai dėl ore esančių priemaišų (skystų ar kietų)? Tiek nuo jų kiekio, tiek nuo koncentracijos? Čia neimsime spėlioti apie jų atsiradimo šaltinį ore – tiesiog imsim kaip faktą. Ir tą faktą tarsi patvirtina Sarakšo dangaus aprašymas – žemas ir tankus, neskaidrus. Jame nesimato nei žvaigždžių, nei, su retomis išimtimis, net saulės! Tarytum, viskas atitinka,... bet kažkas čia netinka. Štai Žemėje irgi dažnai į orą pakyla daug priemaišų, tačiau vis vien mes nematome aukštyn užsirietusio horizonto. Labiausiai paplitę priemaišos – rūkas, dulkės, dūmai, smogas...

Tačiau ta ne galutinis nuosprendis priemaišoms – juk nežinome, ar dar kokių kitokių skaidrių priemaišų gali būti Sarakšo ore. Skaidrių - juk matomumas Sarakše neblogas. Tad priemaišos turi būti išskirtinių savybių: stipriai keičia optinį oro tankį likdamos praktiškai skaidriomis.

Taigi vis tik išvada apie Sarakšo aukštyn užriestą tokia: teoriškai tai paaiškinti įmanoma, o štai tikrovėje tai sukiai pasiekiama. Tačiau meniškai tai pateikta nuostabiai!