| Andrejus Platonovas. Saulės įpėdiniai, 1922
Aš Žemės rutulio sargas ir metraštininkas. Aš dabar vienišas kalnų viršūnių, lygumų ir vandenynų šeimininkas. Senovės laikai užslinko žemėje, tarsi štai pajudės ledynai ir beržai persikels į Ceilono salą. Tačiau trapus ir nemirtingas mėlynas dangus virš galvos, rami ir šviesi mano sąmonė, tvirta ir stipri mano daug regėjus ranka: neleisiu nutikti tam, ko nenoriu, po manęs amžiai darbų, katastrofų ir minčių šviesos. Viršuj, judančiose žvaigždėse, žemiškoji mano žmonija keleivė ir mąstytoja. Prieš mane Viduržemio jūra, šiltas ir lengva dvelkiantis vėjas. Senoji mylima žemė. Kiek su tavimi išgyvenome kovų, vargų, pasakų ir meilių! Kiek mano minčių teko tavo atnaujinimui, Dabar tu visas mano namas; pučia šilti vėjai; žmogaus nustatytais kursais vandenynuose srūva šiltosios srovės. Išraustos galerijos oro srautams kalnų grandinėse. Karštas Turkestano sūkurys su smėliu lekia link Šiaurės poliaus. Jau senai ištirpdyti abiejų šiaurės vandenynų ledai ir atlikti visi didingieji darbai, įgyvendintos visos didžiausios svajonės. Žemėje tapo tylu, ir naktį girdžiu žvaigždžių slinkimą bei drėgmės virpėjimą medžių kamienuose. Gamtoje daugiau nėra katastrofų, spazmų ir siautulių. Ir nėra žmoguje liūdesio, džiaugsmo, džiugesio tėra rami sąmonės šviesa. Žmogus dabarties ne gyvena, o įsisąmonina sąmonę. Visą gyvenimą tau tarnavau žmonijos gretose; ir tavo galios dėka dabar žmonės persikėlė į tolimą žvaigždę ir su ja skrieja Visata. 1924-ieji. Tais metais kosmoso gelmėse kažkas gimė ir krūptelėjo. Ir Žemė apsigaubė karšta liepsna. Šiaurės pašvaistės švytėjo virš Europos; o mažiausieji kalnai virto ugnikalniais. Abu magnetiniai poliai ėmė klaidžioti po žemę, o laivai pamesdavo maršrutus. Gal tai kometa įlėkė į mūsų žvaigždžių spiečių ir sukėlė tą baisią sumaištį. 1923-24 m. žiemą užšalo Viduržemio jūra ir visai neiškrito sniego, tik šaltas speigingas vėjas draskė erdvę nuo Kalkutos iki Archangelsko bei Lisabonos. Ir gyveno žmonės mirtiname laukime. Visą žiemą nė debesėlis, ne miglelė neuždengė dangaus plotelio. Pradingo menai, politika, ir po stichijų kūjo smūgiais persitvarkinėjo visa žmonių visuomenė. Nacija, rasė, valstybė, klasė tapo beprasmėmis sąvokomis. Liko vien nelaimėliai ir herojai. Nelaimėliai veržėsi į bažnyčias, į meną, ė dvasios palaimą; herojai susibūrė už pasaulį, prieš įsisiautėjusią materiją. Tai herojais buvo ne pavieniai, o ištisi kolektyvai komunistų partijos ir milžiniškos darbo liaudies bei jaunimo grupės. Socialinė revoliucija, didelė ir didinga, įvyko greitai revoliucija vienu savo prieangiu, vienu kvėptelėjimu, deginančiu visa, kas silpna ir klaidinga, jau išnaikino sutręšusias mistines žmonijos viršūnes, palikusi tik žmones be jausmų, be širdies, tačiau su tikslia sąmone, skaitmeniniu protu, žmones, kuriems ilgai neprireikia moterų, maisto ir gėrimų bei regintiems gamtoje pakibusią sunkią uolą, o ne dievą, ne stebuklą, ne likimą. Liko žmonės, tikėję savo smegenimis ir savo mašinomis ir tapo paprasta, tylu bei ramu žemėje, netgi kažkaip aiškiai matė pavojų, o ne virpėjo nuo jo; kurie susitelkė, susiorganizavo prieš jį. Nutiko taip: visa žmonija ir visa gamta priešas prieš priešą, o tarp jų storu sluoksniu mašinos ir įrenginiai. Žmonija matė, suvokė, mąstė, išradinėjo ir išsikovodavo sau gyvenimą užkariaudami Visatą. Mašinos triūsė ir iš beformės žemės lipdė namus žmonijai. Tai buvo socializmas. Užsisklendusi, tyli, susimąsčiusi žmonija. Griaudinti, kovojanti, pilna koncentruotos galios, elektros ir ugnies orbitoje mašinų armija, be paliovos ir bejėgiškai graužianti materiją. Socializmas tai žmogiškosios minties valdžia Žemėje ir visur, kur matau ir ką kada nors pasieksiu. Iš genčių, valstybių, klasių klimato katastrofa sutvėrė vieningą žmoniją, su vieninga sąmone ir bemiegiu darbo tempu. Gyvybės žuvimo žemėje vaizdas žmonėse kėlė protingą brolybės jausmą, discipliną, didvyriškumą ir genialumą. Katastrofa tapo žmonijos mokytoju ir vadu, kaip kad visada ir buvo. Ir kadangi visas būsimas jėgas reikėjo sukoncentruoti dabartyje buvo sunaikinta lyčių ir bet kokia kita meilė. Nes jei žmogaus kūne slėpėsi galia, kurianti darbininkų kartas ilgiems laikams, tai žmonija sąmoningai nutraukė šitą galią savyje, kad ji veiktų dabar, nedelsiant, o ne rytoj. Ir žmogaus sėkla negimdė vaikų, o kūrė smegenis, juos augino ir stiprino to reikalavo mirtinai pavojinga istorijos epocha. Tai buvo įgyvendintas sveikas protas; ir taip moteris buvo išlaisvinta ir tapo lygi vyrui. Anksčiau moteris dirbo per sunkiai kūrė kūrėją, kad prilygtų vyrui, nes jis buvo tinginys lyginant su ja ir todėl turėjo daugiau organinių jėgų. Tačiau žmonės nenumaldomai ėjo link aukštesniosios savo vienijimosi formos ir žinojo, kad, kol žmogų su žmogumi skiria ne paskirstyta, iki galo neįveikta materija, to susivienijimo negali būti.
Ir štai atsirado Elifidoro Baklažanovo išradimų institutas, kuriame buvo sukurtas fotoelektromagnetinio rezonatoriaus transformatoriaus pirmasis tipas: aparatą, saulės, mėnulio ir žvaigždžių šviesą verčiantį elektros srove. Jis išsprendė energetinį klausimą (kuo didesnio naudingos energijos kiekio gavimas su mažiausiom sąnaudomis), kurio išraiška ir buvo visa žmonijos istorija. Vėl buvo atrasta Visata, kaip jėgos lopšį nepaprastos galios nuolatinės srovės šaltinį. Drėgmės cirkuliacijos Žemėje nebuvo vanduo pasitraukė į žemės gelmes. Ir buvo įdarbinta šviesa: suburzgė galingi įcentriniai siurbliai, o elektromagnetai pritraukia vandenį prie paviršiaus. Kintančiu elektromagnetiniu neįsivaizduojamo stiprumo lauku buvo paveiktos augalų šaknys ir jisai stūmė maistines medžiagas iš dirvos į jų kūnus. Taip buvo išrasta sausoji duona, - ir tik kai kurioms kultūroms vis dar reikėjo drėgmės. Pats aš, rašantis šias eilutes, išgyvenai didžiąją minties, darbų ir žūties epochą. Ir manyje nieko neliko išskyrus aiškiaregystę turinčią sąmonę. Ir mano širdis nieko nejaučia, o tik varinėja kraują. Vis tik man juokinga žiūrėti į praeities amžius: kokie širdingi, sentimentalūs, literatūriški ir nemandagūs jie buvo. Čia todėl, kad žmonių ilgai nelietė grubi gamtos nugara ir jie neklausė jų pilvo urzgimo. Žmonės mylėjo, prakaitavo, dauginosi, ir kiekvienas dešimtas iš jų buvo poetas. Dabar mes neturim nė vieno poeto, nė vieno meilužio, nė vieno nesuprantančiojo ir tame mūsų epochos didybė. Žmogus dabar kalba retai, tačiau jo lūpos nuo tylėjimo nesustirę, o žodžiai tikslūs, svarbūs ir traškūs. Mes pilni pagarbos ir nuoširdumo vienas kitam, tačiau ne meilė veda nuopuolį, tačiau sąmonė nuo meilės drumsčiasi ir tampa kvapnia tyre. Mūsų laikmetis sutraiškė meilę ir neliepia jai kada nors atgimti. Tai gerai, mes gyvename svarbioje ir griežtoje vietoje ir darom sunkius darbus. Mes neturim kada šypsotis ir liesti vienas kitą mums vos užtenka jėgų matyti, suvokti ir perdaryti ne mūsų ir ne mums sukurtas pasaulis. Turiu žmoną, turėjau žmoną. Ji griežtesnė ir rimtesnė už vyrą, joje nieko nelikę ir taip besivadinusios moters minkštos, beformės būtybės, tai ta pati regintis, suvokiantis, vėjo nugairintas mašinų geležies dulkėmis veidas, ta pati ranka su aplūžusiais nagais, kokios pas mus visus. Tik lūpos plonesnės ir akys drėgnesnės nei mano; ir jose nekantrumas ir nerimas, ir dar virpa motinystės galia neišsiliejusi į mintį. Rytais ji apeina elektros variklius bei siurblius, pačiupinėja jų temperatūrą ir pagal diržų pliaukšėjimą spėja apsukų kiekį. Aš stoviu rezonatorinės stoties aikštelėje ir žvelgiu į ją: tokią būtybę galėjo pagimdyti tik mūsų išprotėjusi mėšlungiška gamta ir priešpriešinė jai, griežtesnė už gamtą ir nuostabi būtybė žmogus, nusprendęs savimi pakeisti Visatą. Jei kas nors sumanytų ją apkabinti ar padaryti kokį kitą panašų istorinį gestą, ji to nesuprastų ir apie tai susimąstytų. Žmonijos istorija yra gamtos žudymas; ir kuo mažiau gamtos tarp žmonių tuo žmogus žmogiškesnis ir jo vardas prasmingesnis. Ir mūsų laikais istorija pasiekė ekstazę: saulės šviesos apnuoginta siela ir šviesa pumpuoja vandenį, gamina duoną bejėgėse ir dulkinose dykumose ir ja maitina žmogaus smegenis. Skaičius, apskaičiavimas, svoris šiais paprastais įsigijimais lipni ir grakšti, jausli žemė buvo paversta giedančių mašinų buveine, kurioje nenutyla minties muzika, virstanti daiktu, kur pasaulis krenta kriokliu ant apnuogintos trokštančios žmogaus sąmonės. Ir kartą Baklažanovo institute buvo sukurtos šviesa varomos mašinos. Judėti kintamu elektromagnetiniu lauku labai lengva; ir jei ne nemiegantis Baklažanovas, tai šviesa varomą skraidančią mašiną būčiau sukūręs aš. Šiaip, tai tik sumontavimo darbas, kai šviesa yra tapus srove. Savaime suprantama, toje mašinoje nebuvo propelerių ir variklių, ne sji buvo skirta tarpžvaigždinėms kelionėms, tuštumos keliams. Pamąstę, žmonės nusprendė persikelti iš Žemės į kitą žvaigždę, ir aplėkti visą žvaigždžių spiečių. Ir štai Žemė tuščia. Išėjo žmogus, ir stepes užėjo miškai, pasirodė žvėris, ir naktimis jisai išsigandęs, jaunais dantimis įsigrauždavo į dirbtuvių, vis dar apšviestų ir veikiančių, kad drėgmė cirkuliuotų ir netaptų Žemė smėliu ir ledu, betoną. Tačiau dirbtuvėse ir drėkinimo stotyse nebuvo žmogaus; ir jis ten nebuvo reikalingas. Kodėl išėjo žmogus ir Žemę paliko žvėriui, augalams ir nepavargstančiai mašinai? Žmogus, kuris toks tyras ir protingas! Aš papasakosiu. Kai buvau jaunas (tai iki katastrofos), mylėjau merginą, o ji mane. Ir štai po ilgos meilės aš pajutau, kad ji tapo manyje ir su manimi kaip ranka, kaip kraujo šiluma, ir aš vėl vienišas ir noriu mylėti, tačiau ne moterį, o tai, ko nežinau ir nemačiau vaizdas miglotas ir neaiškus. Tada supratau, kad meilė (ne ši, ne mūsų meilė) taipogi darbas ir pasaulio užkariavimas. Mes meile iš pasaulio atskiriame mokslus ir juos sujungiam su savimi; ir norint sujungti vis daugiau, viską paversti savimi. Žmonija, katastrofos sutelkta į vieną spindintį grumstą, po daugelių griežtos disciplinos metų, išmatuotos paskirstytos minties, vieningos visuose siaučiančios sąmonės bangos jau nesijaučia žmonių banda, o suaugusiu, fiziškai pajuntamu kūnu. Žmonija pajuto vienatvę ir liūdesio šauksmą ir, įsimylėjusi pasaulį, išėjo ieškoti vienybės su juo. Tačiau ši žmonių meilė pasauliui nėra jausmas, o tik įkaitusi sąmonė, neužbaigto, besąlygiško, nežmoniško kosmoso regėjimas. Žmogus myli ne tai, kas žmoniška, o jam priešiška, ir tai daro jį žmonišku. Kodėl likau čia? Apie tai nepasakysiu net sau. Mūsų keliai su žmonėmis išsiskyrė dabar dvi žmonijos ji ir aš. Aš dirbu dėl nemirtingumo ir tapsiu nemirtingu anksčiau nei mirsiu, todėl aš nemirsiu. Dabar vakaras. Perskaičiau Baklažanovo brošiūrą apie elektros prigimtį. Jis ją atspėjo. Neabejotina, kad elektra yra traukos jėgų inercija, trauka gi yra elementų struktūros lygtis. Traukos jėgų sužadinimas ir jų inercija kyla iį visokių kitų traukos jėgų poveikių susikirtimų. Baklažanovas buvo bemiegis, nepaliaujamas darbštuolis-keistuolis, tačiau žmonės jį mėgo. Jau naktis. Nė viena žvaigždė nesisuks greičiau, nė viena kometa ne savo laiku neįsirėš į planetos sodą. Koks akmeninis protas. Ėjau ir buvau ramus. Elektros pažinimas sąmonei tas pat, kaip kadaise buvo meilė širdžiai. Kuo mes tapsim? Nežinau. Bevardė galia kyla mumyse, slegia ir kankina, sprogsta tai meile, tai sąmone, tai juodo chaoso ir naikinimo klyksmu. Ir baisu, ir tvanku man, savo gyslose jaučiu ankštumą. Mes į stakles įkinkėm elektrą bei šviesą ir netrukus į jas įkinkysime trauką, laiką ir savo karščiuojančią sielą. Papildomi skaitiniai: | |
1921 m. parašė brošiūrą Elektrifikavimas, kur Rusijos gražesnę ateitį matė tik praktiškai įdiegus techninę pažangą.
Tarp žmonių stovėjo ir juos skyrė daiktas. Daiktas privalo būti sunaikintas.