Paslaptingosios zonos  

„Zona – tai būtent Zona, o ne vietovė, ne du gazonai ir ne trys, tarkim... e ... bizonai“.
A. ir B. Strugackiai. Troškimų mašina

„Zona“ turi keletą prasmių ir reikšmių atspalvių. Tačiau dažniausiai kaip „zoną“ suprantame kažkokią nejaukią ar paslaptingą ir uždraustą sritį, kurioje vyksta nepaprasti dalykai. Ir fantastika prie to tikrai yra prisidėjusi...

Pirmoji „zona“ kaip paslaptinga vieta Žemėje atsirado 1947 m. liepos 2 d., kai disko formos švytintis objektas dideliu greičiu praskriejo virš Rozvelo miesto, esančio Niu Meksiko valstijoje. Į šiaurės vakarus nuo miesto jis pateko į stiprią audrą, 75 mylios nuo miesto į jį trenkė žaibas, įvyko nedidelis sprogimas ir apie fermerio Breizelo namą nukrito daug lengvų nuolaužų. Pažeistas objektas pakeitė kryptį, nuskriejo dar 150 mylių ir nukrito San Augustino plynaukštės rajone, kur liepos 3 d. jį aptiko inžinierius Barnetas su grupe archeologijos studentų. Tame rajone rasti ir žmogiško pavidalo būtybių kūnai (daugiau žr. >>>>>>). Netoli angarų yra išdžiūvusio Grumo ežero dugnas. Kai kas teigia, kad čia kariškiai užkasa įvairias kenksmingas atliekas, galinčias pakenkti aplinkai.

Ir tvirtinama, kad būtent čia saugomos „skraidančių lėkščių“ nuolaužos ir ateivių kūnai.

O kur trūksta informacijos, ten atsiveria plačios galimybės vaizduotei. Ufologai mėgsta atvykti prie saugomos teritorijos ribos, kad „gautų įkvėpimo“. Ir į čia vyksta agentai Foksas Malderis ir Dana Skali iš „X-failų“ serialo. Tačiau jie sustabdomi vyro juodais drabužiais, liepiančio jiems pasišalinti. Tuo metu virš jų galvų praskrenda NSO, priversdamas Malderį su Skali susikeisti kūnais...
O anot „Nepriklausomybės dienos“ požeminiame angare saugoma priešiškai nusiteikusios ateivių civilizacijos „skraidanti lėkštė“. O „Žvaigždžių vartai“ teigia, kad ten portalas persikėlimui erdve.

Iškreiptu pavidalu tos istorijos Rusiją pasiekė 1980 m. filmu „Angaras-18” - du astronautai, tapę NSO atskridimo liudininkais, bando išsiaiškinti apie ateivius Žemėje ir įsibrauna į slaptą bazę, kurioje saugoma „lėkštė“ su ateiviais. Tačiau tema tarybiniam žiūrovui jau buvo žinoma iš Strugackių apysakos „Pikniko abišalėje“ (1972), pagal kurią 1979 m. A. Tarkovskis susuko filmą „Stalkeris“ (1979).

„Piknike abišalėje“ visapusiškai nagrinėjama kontakto su nežemišku protu idėja. Tarkim, Žemę aplanko kosminės supercivilizacijos atstovai. Ar jie norės kontakto su mumis? Gal mes jiems tarsi skruzdės? O kaip žmonės suvoks tokį „apsilankymą“? Ar sugebės jį naudingai panaudoti ar gviešis pasipelnyti?

Taip fantastikoje atsiranda Apsilankymo zonos ir stalkeriai – asmenys, įsibraunantys į tas zonas, kad iš ten išneštų ateivių paliktus artefaktus. Kelias į zoną, buvimas zonoje ir sugrįžimas nepaprastai pavojingi, tačiau artefaktai labai brangūs. Strugackių apysakoje įdėtos konkrečios žaidimo taisyklės, tad Zonos žaidimai su stalkeriais tapo vos ne pirmu rolių žaidimu Rusijoje (8-o dešimtm. viduryje).

Tarkovskio personažas gerokai skiriasi nuo apysakoje aprašytų avantiūristų su kriminaline praeitimi. Jis vienišius su idealais. Jis veda žmones į „zoną“ ne dėl asmeninio praturtėjimo ir ne dėl adrenalino nervams, o tik todėl, kad jo pašaukimas – būti „paskutine viltimi“ netekusiems vilties. Nes Zonoje yra Kambarys, kuriame išsipildo visi troškimai. Filme beveik nėra vizualių efektų – apie Zonos pavojingumą žiūrovas sužino tik iš stalkerio lūpų. Ir vis tik meistriškai išlaikoma įtampa – ir vienas geriausių yra „mėsmalės“ epizodas.

„Stalkeris“ filmuotas specialiose vietose – senoje hidroelektrinėje prie Estijos Jyeliachtme upės, chemijos fabrike Taline už viešbučio „Viru“, makaronų fabrike. Tad Tarkovskio „zona“ - Talinas ir jo apylinkės.

Zonos ir Stalkerio tema tapo labai populiaria. Jau 1984 m. „Uralo pėdsekys“ paskelbė stalo žaidimo „Stalkeris“ taisykles, sukurtas Igorio Kovšuno iš Odesos, - su „firminiu“ Zonos ir jos apylinkių planu. Mėtydamas žaidimo kauliuką bandai apeiti „spąstus“, pastatytus žaidimo vedėjo („teisėjo“) ir pirmas pasiekti Aukso Rutulį. Tai patraukliausias „Pikniko“ artefaktas (kurį filme pakeitė Kambarys), kurio prasmė – slapčiausio noro išpildymas.

Žaidimas turėjo paklausą – ir 2001 m., užsitikrinęs Boriso Strugackio palaikymą, Omsko kūrybinis susivienijimas SKAZ išleido patobulintą žaidimo versiją, „Stalkeriadą“, kurioje atsirado pinigai, policija ir galimybė palikti žaidimą su „išvažiavimo viza“. Atskiri stalkeriai gavo profilius. Pasunkėjo sėkmės scenarijus ir sustiprėjo netikėtumo veiksnys.

Toliau taisyklės išsivystė nekomerciniame žaidime „Anomali zona“ (azona.ru), kuriame žaidėjams tenka daug kautis su Zonos pabaisomis bei tarpusavyje.

Ir tada driokstelėjo Katastrofa. 1986 m. balandžio 26 d. galingas garo sprogimas sugriovė Černobylio AE 4-ą reaktorių, į aplinką išmestas didelis kiekis radioaktyvių medžiagų. Iš aplinkinių sričių buvo evakuota apie 200 tūkst. gyventojų. Sukurta 30 km „apsauginė zona“, į kurią uždraustas atsitiktinių asmenų patekimas. Į zoną patenka Kijevo srities Ivankovsko rajono šiaurė, Černobylio ir Pripiatės miestai bei dalis Žitomiro srities iki pat Baltarusijos sienos.

Kai buvo paskelbta apie šią zoną ir joje ėmė dirbti „likvidatoriai“, vėl prisiminta Strugackių apysaka bei Tarkovskio filmas. Ir žodis „zona“ įgavo dar vieną atspalvį – ne tik hipotetinę ateivių apsilankymo vietą, bet ir realios branduolinės katastrofos pasekmes.

Ir vis tik toje zonoje atsirado nuolatiniai gyventojai, nepaisantys radioaktyvaus spinduliavimo pavojaus, o prie Sarkofago leidžia smalsius turistus. Apie Černobylio zoną parengta keli dokumentiniai filmai, iškeltos kitokios versijos, kas nutiko reaktoriui ir ko galima laukti ateityje. Tad nenuostabu, kad kilo idėja sukurti kompiuterinį žaidimą.

Ukrainiečių „GSC Game World“ po daugelio metų darbo išleido „S.T.A.L.K.E.R: Černobylio šešėlis“

Stalkeris pasiekė Monolitą

(2007), iškart tapusį sensacija. Kūrėjai pabandė Strugackių pasaulio realijas sujungti su Černobylio „apsaugine zona“. Tam jiems prireikė įvesti papildomą prielaidą – anot jų, 2006 m. balandžio 12 d. netoli Sarkofago įvyko dar vienas, galingesnis sprogimas. Po poros metų Zonoje ima atsirasti anomalijos ir mutantai: pseudošunys, kraujasiurbiai, poltergeistai ir t.t. Anomalijose atsiranda nepaprastų savybių artefaktai, kuriuos nori įsigyti garsūs institutai ir turtingiausios korporacijos.

Tad į zoną ateina stalkeriai, pasirengę mirti ar žudyti už vertingą artefaktą. Jie jungiasi į grupuotes, kad kontroliuotų tam tikras zonos dalis ar prasibrautų gilyn – į neištirtas teritorijas. Juos vilioja 4-as blokas, greta kurio iškilęs Monolitas, išpildantis norus.

Šio žaidimo motyvais buvo išleistos palankiai sutiktos 4 knygos: V. Orechovo „Užkrėsta zona“, A. Kalugino „Namas pelkėje“, A. Stepanovo „Dezertyras“ ir rinkinys „Černobylio šešėliai“.

Tuo reikalai nesibaigė. Išleidžiamas naujas žaidimas „S.T.A.L.K.E.R: Giedras dangus“, skirtas įvykiams, įvykusiems iškart po „apsauginėje zonoje“ atsiradusios tikros anomalios zonos... Ir matyt jį paseks kiti – juk paslaptingų vietų romantika tokia patraukli...

Papildomai skaitykite:
Zona 51
Šambalos paieškos
Bermudų trikampis
Tunguskos sprogimas
Languedoko akmenys
Galios vietos: Optina
Bermudizmas kaip metodas

Auksinis rutulys randasi Peterburgo Šiuolaikinės literatūros ir knygos centre. Kartą metuose, birželio 21 d., ant jo pasirašyti gali Strugackių vardo premijos laureatai. Laikoma, kad prisiliečiant prie Auksinio rutulio, reikia sugalvoti norą – ir jis būtinai išsipildys. B. Strugackis su Auksiniu rutuliu

Rausvų debesų šalis
Apie anomalinę zoną...
Pusiaudienio pasaulis
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
A. Cvetkovas. Ateities pabaiga
Noutbukas planetininkui Bykovui
Rėjus Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Fantastika filatelijoje: Žydrojo Mauricijaus žūtis
Tamsiųjų purvynų jėgos ir kodėl Caricyne daug bildukų
Robertas Aberneti. Žmogus prieš miestą
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Kosminė opera ir Marsas
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Natalija Lebedeva. Sena ferma
Mokslininkų indėlis fantastikai
Dmitrijus Ignatovas. Tesėjo laivas
Daktaro Filipovo atradimas
Strugackiai. Šeši degtukai
Keista Ciolkovskio filosofija
Apie ufologiją kine
Fantastikos skiltis
H. Velso pranašystės
Fantastikos priešaušris
Vartiklis

 

Tarkovskis moko Stalkerį:

Viena „zonos“ atmainų fantastikoje yra miestas. Nuo 3-io dešimtm. statyti filmai (tiek Europoje, tiek Holivude) praktiškai atkartojo pateikimo motyvus, jau buvusius literatūroje, tapyboje ir teatre. Miestai vaizduoti kaip perpildyti, klaustrofobiški, tamsūs ir priešiški (prievarta, žiaurumai). Tai tarsi skruzdėlyno ir labirinto derinys; vieta, tiesiog pritaikyta blogiui klestėti. Priešiškas nusiteikimas miestui būdingas visiems filmų žanrams, tačiau ypač pasireiškia fantastikoje. Tankiai apstatyta erdvė, tamsios gatvės apšviečiamos degančių laužų, steriliai švarūs dangoraižiai ir kt. greitai tapo žanro skiriamuoju ženklu. Aplinka nurodydavo, kokio tipo žmonių elgesio galima čia tikėtis. Miesto idėja nuo vertikalios  perspektyvos (kaip, pvz., „Metropolyje“, 1926) išsivystė iki virtualios (tarkime, „Matricoje“, 1999). Tačiau kiekvienas pragaras turi jį kompensuojantį dangų – ir juo tapo romantizuoto kaimo vaizdai. Populiaria tema buvo „pabėgimas į Edeną“ nuo autoritarinių režimų (kaip ZPG, 1971; Švytėjimas, 1980). Galimai, ateityje šiai temai skirsime ir atskirą papildomą dėmesį.