Recenzija per laiko prizmę    („Vartiklyje“ pirmąkart publikuota 2008 m., papildyta 2018 m.)

Įmesti į neįtikėtiną            

Netrukus bus praėję 85 m. nuo A. Tolstojaus „Inžinieriaus Garino hiperboloido“ sukūrimo (žurnale „Raudonasis dirvonas“ imto spausdinti 1925 m.).

Dviem metais anksčiau pasirodžiusi „Aelita“ yra „nepalyginama“, nes tuo metu jai nebuvo žanrinės-teminės aplinkos. Tuo tarpu Aleksiejaus Tolstojaus „hiperboloidas“ tarybinėje terpėje jau turėjo kelias giminaičių linijas.

Pirma gija veda į 3-io dešimtm. savotišką fantastikos ir detektyvo mišinį, vadintą „raudonuoju (arba revoliuciniu) Pinkertonu^*) “. Tuo metu „naujos realybės“ „naujajam skaitytojam“ reikėjo naujos literatūros ir taip atsirado populiari nuotykių literatūra jaunimui tokia gausia nuotykiais tematika kaip revoliucija, pilietinis karas, kova su pasauliniu kapitalizmu ir pan. (šią kryptį palaikė net laikraštis „Pravda“). Tokios literatūros pavyzdžiu gali būti M.S. Šaginian^**) „Mess-Mendas arba Janki Petrograde“ (1923 m.) – apie visų šalių darbininkų kovą su tarptautine reakcija...

Dar glaudžiau šliejosi (kiek solidesnė) „katastrofų romanų“ grupė. Juose buvo rašoma apie globalias stichines nelaimes. H. Velso lengvos rankos dėka ši tema įsitvirtino ir populiari iki šių dienų. Vienas pirmųjų „katastrofas“ kurti ėmė Ilja Erenburgas^***) su „Trestas D.E. Europos žūties istorija“ (1923; „D.E.“ – Destruction of Europe) – fantastinė satyra apie tai, kaip Europos žemyną piktavališkai sunaikina amerikiečių trestas (kartu su motyvu – išdeginti „raudonąjį užkratą“).

Fantastikoje jėgas pabandė ir jaunasis V. Katajevas, romane „Geležinis valdovas“ įsivaizdavęs, kas būtų įsikūnijus pacifistų svajonei – sukūrus kariauti neleidžiančią mašiną (jame yra ir įdomus veikėjas – Šerloko Holmso antrininkas). Antrame savo romane (irgi parodijos stiliumi) „Erendorfo sala“ visai sausumai (išskyrus mažą salelę) iškyla grėsmė nugrimzti į vandens gelmes.

1927-28 m. pasirodė du V. Orlovskio romanai „Siaubo mašina“ (apie milijonierių-išradėją, sukūrusį baimės bangas siunčiančią mašiną – siekiant užkariauti pasaulį – tiesa, tai buvo tuo metu populiari tema, žr. >>>>>) ir „Atomų maištas“ (vokiečių mokslininkas savo laboratorijoje įžiebia neužgesinamą atominę ugnį; pasaulį gelbsti tarybiniai fizikai, ugninį rutulį suvaldę elektromagnetine gaudykle ir sprogimu išsviedę į kosmosą).

Tarp „Aelitos“ ir „Hiperboloido“, A. Tolstojus dar dukart prisilietė prie fantastikos: „Mašinų sukilime“ (K. Čapeko pjesės „Kikas“ perdaryme) ir apysakoje „Penketo sąjungoje“, jau palietusiai kai kurias „Hiperboloido temas“ (joje kalbama apie bandymą raketomis suskaldyti Mėnulį, siekiant Žemėje pasėti paniką).

„Hiperboloidas“ nėra vienalytis – greta puikių fragmentų yra ir „skystų“, kai kuriuose epizoduose (ir kai kurių veikėjų atžvilgiu) jaučiasi pasišaipymo gaidos (daugiau apie blogumus – puslapio gale...). Tačiau pagrindinės temos visai nejuokingos.

Piotras Garinas linkęs save laikyti genijumi, tačiau jam apvyko tik pikti kėslai. O ir hiperboloido idėją jis pavogė iš senojo rusų inžinieriaus Mancevo, kurio nuopelnas ir tame, kad atrado alavo juostą, kurioje po plona žemės pluta išsilydę metalai, tame tarpe ir auksas; galingu hiperboloido spinduliu išmušęs nepaprastai gilią šachtą, Garinas užvaldo nesuskaičiuojamus „vertės ekvivalento“ kiekius, leidusius sužlugdyti pasaulinę kapitalizmo ekonomiką, biržose sukeldamas tikrą paniką (nuojauta, kad po kelių metų tikrai prasidės ekonominė krizė?).

Išradimus gali pritaikyti ir geriems, ir blogiems dalykams. Malcevas planavo hiperboloidą panaudoti taikiems tikslams, pvz., kalnakasyboje. Garinas iš jo padarė ginklą. Mancevas nori jo pagalba išgauti metalus, Garinas siekia tik aukso. Taigi, romano tezė skelbia: pernelyg galingų žaislų negalima duoti maniakams ir diktatoriams.

Garino siekis tapti visavaldžiu paimtas ne iš lubų – tokių asmenybių buvo gausu visais amžiais. Garinas siekia daugiau – iškelti nedidelę elitinę žmonių grupelę virš likusių „nepilnaverčių“ žmonių, kurie besąlygiškai paklus ir beprasmiškai dirbs (dėka nedidelės smegenų operacijos – ar ne užuomina į genų inžineriją ir nanotechnologijas?). Sugretinkime tai su ispanų neurofiziologo Ch. Delgado žodžiais (9 dešimtm.): „Branduolinio karo sąlygomis būtini specialūs kariai, visai be tokių emocijų kaip baimė, veikiančių besąlygiškai… Valdydami juos per atstumą elektros signalais, siunčiamais į smegenis per elektrodų sistemą, galima sudėtingiausiomis sąlygomis, atominio sprogimo vietoje, pulti priešininką ir jį nugalėti. Tokio pobūdžio eksperimentus reikia pradėti jau šiandien…“. Be komentarų!..

Pabaigoje A. Tolstojus gyvai aprašo naujojo diktatoriaus žlugimą. Pasipiktinusios liaudies masės, nepanorusios įaugintų elektrodų, nušluoja visagalį Gariną su visais jo hiperboloidais. Jis su savo meiluže atsiduria negyvenamoje saloje, kur jiedu tarpusavyje net nesikalba, nes kalbėtis nėra apie ką – antžmogio, krraštutinio individualizmo nuvainikavimas pateikiamas kaip simbolis.

Pats Garinas – asmenybė, tamsi, bet ne primityvi. Ekranizacijose (nepavykusiose) jis buvo perteikiamas vis tik sėkmingai, jį „matė“. Vienas įdomus jo bruožas – jis visur su savimi tampo nesutaikomą priešą, čekistą Vasilijų Šelgą. Kam jis jam, jei puikiai žino, kad, pirmai progai pasitaikius, tasai jį sunaikintų? Mat Garinas garbėtroška, jam reikia veidrodžių, kad galėtų pasigrožėti savimi. Ir ne tik pataikūnų veidrodžių – Šelgoje jis įžvelgia tas savybes, kurių pačiam trūksta: tiesumą, sąžiningumą, kompromisų nebuvimą. Ir jam svarbu, kad būtent toksai priešininkas matytų jo iškilimą.

Tuo tarpu Šelgos įvaizdis liko neįvertintas – juk tai buvo naujas „seklio“ tipas, kuriame svarbiausia ne antgamtinės „pilkosios masės savybės („raudonasis detektyvas“ juos irgi vaizdavo suprimityvintus), o tarnybinis sąžiningumas.

O štai JAV milijardierius chemijos magnatas Rolingas A. Tolstojui nepavyko, nors ir čia buvo tiksliai nuspėta Jungtinių Valstijų ekspansijos tendencija: „Amerikos vėliava apjuos žemė kaip saldainį, per pusiaują, nuo vieno poliaus iki kito“. Ir šiaip, tarybinė literatūra nelabai pažengė į priekį vaizduodama imperialistinio pasaulio „ryklius“. Tuo laikotarpiu Majakovskis ironiškai pastebėjo:

Pažinti buržujų paprasta
(Žinom jų ordą!):
storas, žemas 
ir cigarą kanda.

Daug rašyta apie mokslines-technines hiperboloido idėjas, ypač, kai ir pats rašytojas tame dalyvavo, noriai aptardamas mokslines ir pseudomokslines idėjas ir net paišydamas prietaisų schemas. Įdomus ir jo paliudijimas (apie kurį iki šiol nežinoma, ar tai tiesa): „Kai rašiau, senas pažįstamas Oleninas papasakojo tikrą tokio dvigubo hiperboloido sukūrimo istoriją; tą atradimą padaręs inžinierius 1918 m. žuvo Sibire“ (skaitykite: Daktaro Filipovo atradimas).

Nuorodos į Garino hiperboloidą padažnėjo pasirodžius kvantiniams generatoriams – lazeriams, bendrais bruožais kažkuo jį primenančiais – pirmiausia nesiplečiančiu, plonu kaip siūlas didelės galios spinduliu, galinčiu deginti ir pjauti. Rašytoja I. Radunskaja netgi knygą apie lazerio sukūrimą pavadino „Inžinieriaus Garino hiperboloido nuotykiai“ Tuo tarpu nesiplečiantys šviesos spinduliai tradicinėje optikoje buvo neįmanomi, ką įrodė po poros dešimtmečių prof. G. Sliusarevas knygoje „Kas optikoje gali būti ir kas negali“ pavadindamas A. Tolstojaus įrenginį „neįmanomu“ Taigi ir čia rašytojas pasirodė įžvalgesnis už mokslininką.

Reikia pastebėti, kad 3-io dešimtmečio (ir net gerokai ankstesnėse) fantastų knygose randame neįtikėtinų nuspėjimų: televizija, antigravitacija, plazma, kompiuteriai ir atominė bomba. Net iki mistinių sutapimų: vienoje 1926 m. knygoje minima, kad pirmasis atominis sprogimas įvyks … 1945-ais! Tačiau tas knygas ir jų autorius mažai kas beprisimena.

Mat literatūra, taigi ir fantastika, pirmiausia vertinama savo „žmogiškąja“ puse, žmogaus elgesiu neįprastose situacijoje. Ir bet kuri mokslinė-fantastinė idėja panaudojama ne šiaip sau, tik dėl jos pačios (bent jau taip turėtų būti). Tas ir A. Tolstojui reikė rasti didelės griaunamosios galios ginklą – ir dar gana kompaktišką, kad galėtų į rankas paimti vienas žmogus, norintis grasinti visam pasauliui. Atsirado hiperboloidas. Reikėjo daug aukso, kad būtų paveikta pasaulio ekonomika – atsirado alavinė juosta (Ž. Vernas „Meteorito medžioklėje“ jį gaudavo iš kosmoso).

Egzistuoja dvi „Hiperboloido“ kranizacijos – ir abi nelabai pasisekė. Pirmąją 1965 m. sukūrė A. Ginzburgas pagal I. Manevičiaus scenarijų – ir jame matome skambias to meto aktorių pavardes (Gariną vaidino E. Jevstignejevas). Pakenkė siekis nepraleisti pagrindinių siužetų – o tai sukėlė skubotumą: akimirkai pasirodė personažas ir dingo nespėji įsižiūrėti į veidus. Ekrano laiko trūkumas privertė atsisakyti romano dalies – dingo pasaulinė panika, Garinas kaip diktatorius. Ir išėjo įprastinis kovinis filmas su gana paviršutiniška filosofija.

1974 m. romaną ekranizuoti pabandė L. Kvinichidzė filme „Inžinieriaus Garino žlugimas“ (Gariną vaidino O. Borisovas) pagal S. Potepalovo scenarijų. Žlugimas – skambus žodis; ir jį pateisinti turi didelės pretenzijos, plačios užmačios. Tokiomis buvo garino avantiūros romane, todėl ir išsiskiria jo patirta nesėkmė.

Nieko tokio filme nėra. Ten kitoks Garinas, siekiantis viso labo vykti į Pietų Ameriką, kad savo aparato pagalba išgautų daugiau aukso. Nors jis ir taria skambius žodžius apie valdžią, tačiau atrodo visai ramus berniokas (nors ir buvo nužudyti du žmonės, tačiau iš savigynos). Gamyklas sprogdino ne jis. Va tik milijonieriaus moną nuviliojo – bet tai visai kitas dalykas. Kartu filmo autoriai į pirmą planą iškėlė primityvią detektyvinę intrigą – hiperboloidą nori užvaldyti pasaulinė fašistinė organizacija, kuriai vadovauja kažkoks Šeferas. Galiausiai fašistai nieko negauna – tad jei kažkas ir žlugo, tai tik Šefero siekis. Kartu neaiškus pasidaro paties Garino ,ir jau visai nesuprantamas pasyviai įvykius sekančio, retkarčiais atskaitančio moralus Garinui, Šelgos (vėliau tiesiog atgulančio į ligoninę), vaidmuo.

Panašiai nutinka ir su kitais. Štai Zoja Monroz – prostitutė ir avantiūristė, tačiau globalaus lygio. Ji viską deda ant kortos: sutikti vyriškiai (Rolinga, kapitonas Jansonas ir pats Garinas) tik pėstininkai jos žaidime. Ir kartu ji turi kažkokį žavesį, sulyginamą su „Trijų muškietininkų“ Miledi. Net pirmasis „Hiperboloido“ recenzentas, smarkiai sukritikavęs romaną 1926 m. žurnale „Novyj mir“ (Naujasis pasaulis), pastebi: „Zoja – gyva, skaitytojas mato ir jos žavaus veido grimasas, ir lengvas jos šilko suknios klostes, ir jos virpulį tą kritinę minutę, kai Garinas mirtį nešančiais spinduliais užmuša Gastoną“. O filme? Ten kitokia Zoja – išpuikusi, nervinga poniutė, jei kas imanti raudoti ar melstis. Minėtoje scenoje romane ji šaltakraujiškai Garinui atkiša degtukus, kad tasai galėtų įžiebti savo piramides ir perrėžti pusiau jos pačios siųstus žudikus. O filme ji baimingai susigūžusi glaudžiasi prie Garino ir šaukia: „Oi, nereikia! Nereikia!“. Nenuostabu kad toks personažas dingsta iš filmo ketvirtos serijos pradžioje.

Ir visa ketvirta serija jau vien tik savarankiška išmonė – ir veikėjai galėjo vadintis kitaip, o veiksmas vykti kitu laiku. Juk net žodį „hiperboloidas“ scenaristas išmetė – vietoje jo šmėkščioja visai į jį nepanašus prietaisas, kiek primenantis šiuolaikinį lazerį. Kokie buvo filmo kūrėjų tikslai keičiant siužetą, galime tik spėlioti. Tik filmas iš to nelaimėjo!

Sugadintas, tačiau nelabai

Jei kūrinys parašytas gerai, tai skaitytojas atleis viską. Arba beveik viską... Imkim klasiką.

„Inžinieriaus Garino hiperboloidas“ – aišku ne šedevras, ne pasaulinės literatūros viršūnė, tačiau, bendrai imant, sukurta meistriškai ir lengvai. Tačiau moksliniu požiūriu...

Pradėkim pavadinimu – tą aparatą, kuriuo Garinas sugundė avantiūristę Zoją, reiktų pavadinti „Elipsoparaboloidu“. Jokiu hiperboloidu ten nė nekvepia...

Tarkim, smulkmena. Tačiau to maža. Skaitant Garino paaiškinimus atrodo, kad Zoja išsaugojo žemesniųjų klasių gimnazistės patiklumą. Nes kokias nesąmones Garinas skiedė iš inžinerinės srities – sunku paaiškinti. Kadangi Zoja buvo protinga, techniškai pasiruošus, belieka patikėti, kad paprasčiausiai bobiškai įsimylėjo.

O jei rimtai, tai norisi paklausti, kam protingam ir žinomam rašytojui reikėjo romaną prišiukšlinti tokiais kliedesiais? Nors, tiesą sakant, mokslinė romano pusė A. Tolstojų ne taip stipriai ir domino. Jis rašė apie tai, kad, iš esmės, mokslas gali paveikti žmonių likimus. Bet ar negalėjo jis neatskleisti veikimo principo taręs kelias miglotas frazes ir pranešti galutinį rezultatą? Be abejo! Ir tada išliktų išpranašavusiu lazerius...

Tai vis dėlto kodėl? Gal vis tik A. Tolstojus manė, kad jis kažką tokio atrado ... ir sugadino romaną.

Mat žaidimo taisyklės tokios, kad reikia priversti patikėti „apgaule“. Sukelti skaitytojui „dalyvavimo“ pojūtį, perkelti jį į rašytojo sukurtą iliuzorinį pasaulį. Tai galioja lyriškai dramai, tiek mokslinei fantastikai.

O jei dabar pereisime prie kvantinių generatorių, tai iškart įsitikinsime, kiek jie fantastiškesni ne tik už pasigailėtinas Garino piramides, bet ir kitų fantastų struktūras. Pats jų darbo principas toks nelauktas, toks paradoksalus ir toks logiškas savo paradoksalumu, taip griauna ankstesnius fizikų įsivaizdavimus, kad sunku įsivaizduoti, kas geriau tenkintų reikalavimus fantastikai.

Ir vis tik A. Tolstojus sugadino romaną nežymiai. Pirma, vis tik norisi jį pateisinti, nes romanas geras; antra, įmanoma rasti pateisinimų. Mes nežinom gamtos dėsnių, draudžiančių skleisti šviesos pluoštus, tokius galingus, kaip Garino „prietaisas“. Ir aplamai, išmeskite „mokslinė“, palikdami tik „fantastika“ – ir viskas grįš į savo vėžes.

Tačiau ne visad taip paprastai pavyksta – būna, kad plaukai piestu stoja. Tarkim, kai baronas Miunhauzenas save iš pelkės ištraukia už plaukų. Tačiau juk fantastui viskas galima. Ir būtent tuo remiasi Beliajevo „Arielis“. Taigi, mokslinės fantastikos kūrinyje leidžiama beveik viskas, draustinas nebent atviras neraštingumas, akivaizdus gamtos dėsnių neigimas.

Plačiau skaitykite Kas leistina fantastikoje?

^*) Alanas Pinkertonas (Allan J. Pinkerton, 1819-1884) – škotų kilmės amerikiečių seklys ir sąjungininkų šnipas pilietinio karo metu. 1846 m. buvo išrinktas šerifu, o 1850 m. įsteigė seklių agentūrą, kurioje įvedė fotografijos naudojimą ir smulkų nusikaltėlių aprašą. Jo sūnūs nusikaltėlius pradėjo klasifikuoti (užpuolikai, sukčiai, kišenvagiai ir t.t.). Po Pilietinio karo persekiojo traukinių plėšikus, įskaitart garsiuosius „brolius gangsterius Reno“ (1867-68).
Jis tapo „seklių karaliaus“ Nato Pinkertono, labai populiaraus pirmaisiais 20 a. dešimtmečiais, prototipu.

^**) Marieta Šaginian (1888-1982 ) – armėnų kilmės tarybinė rašytoja. Džiugiai sutiko Spalio revoliuciją, ją laikydama esant krikščioniško misticizmo atmaina. Literatūroje veiklą pradėjo 1903 m. simbolinio pobūdžio eilėmis; išleido kelis rinkinius. Po revoliucijos parašė apysaką „Permaina“ (1922-23); 1923-25 m. paskelbė nuotykių apysakų seriją „Mess-Mend“ (Džim Dollar pseudonimu); 1928 m. paskelbė savitą kūrinį „K ir K“ (iššifruojamą „Ragana ir komunistė“) jungiantį įvairius žanrus – nuo poezijos iki ataskaitos. Po karo parašė ir daugelio rašytojų biografijas.

^***) Ilja Erenburgas (1891-1967) – lietuvos žydų kilmės, gimęs Kijeve, tarybinis rašytojas, poetas, žurnalistas, vertėjas, istorikas, fotografas. 1908-17 m. ir 1921-40 m. gyveno emigracijoje. Pirmasis eilėraštis „Aš ėjau pas tave“ atspausdintas 1910 m., po to išleido kelis eilėraščių rinkinius. 1917 m. grįžęs į Rusiją bolševikų revoliuciją priėmė neigiamai (eilėraščių rinkinys „Malda Rusijai“, 1918). 1921-24 m. gyveno Berlyne, kur išleido dvi dešimtis knygų, buvo avangardinio meno propaguotoju. 1923 m. išleido apsakymų rinkinį „Trylika pypkių“ ir romaną „Trestas D.E.“. Į TSRS grįžo 1940 m., parašė romaną „Paryžiaus žlugimas“ (1941) apie tai, kodėl Vokietija sutriuškino Prancūziją. Jis žinomas ir kaip pirmasis panaudojęs frazę „Pergalės dieną“ (Dienj pobedy, 1941 m. gruodžio 12 d.). Po karo išleido dilogiją „Audra“ (1946-47) ir „Devintoji banga“ (1950), o po Stalino mirties – apysaką „Atlydis“ (1954). Parašė vėliau tarp inteligentijos buvusius populiarius memuarus „Žmonės, metai, gyvenimai“ (1960-63).
„Trestas D.E: Europos žūties istorija“ – satyrinė antiutopija, kurioje pasakojama apie Ensą Bootą, kuris, ėmęs neapkęsti Europos, nusprendžia ją iki 1940 m. paversti dykyne i rtai atlieka amerikiečio milijardieriaus Tvaivto lėšomis. Tvaivto trestas vadinosi „D.E.“, kas iššifruojama „Destruction of Europe“. Jis įsikuria vairiose šalyse ir žlugdo jų ekonomiką.

Fantastikos skyrius
Rausvų debesų šalis
Kokia siandien diena?
Tarpplanetinė komunikacija
Bermudizmas kaip metodas
Daktaro Filipovo atradimas
Planetų judėjimo pakeitimai
Atgalinė kelionė prie pasakų
Ar pametėsit į visatos pakraštį
Dž. Sviftas. Guliverio kelionės
Į žvaigždes – pas kitus protus
Tolkieno stebuklinga pasaka
Laukinės gamtos šauksmas
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Atominis karas pokario fantastikoje
Terra Incognita ir Terra Fantastica
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Š. Vročekas. Siaubingas mechaninis Džono Kerlingtono žmogus
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
R. Jangas. Rugsėjyje 30 dienų
Noutbukas planetininkui Bykovui
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Žvaigždžių karų belaukiant
Paslaptingosios zonos
A. Tolstojus. Pirtyje
Civilizacijos kaina
Tikras vyriškumas
977 (filmas)
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
K.S.N.