Atgalinė kelionė prie pasakų  

Pasakos – auklėjamoji būtinoji priemonė. O kas tada fantastika? Jos tiesiog skirtingiems amžiams.

Vieną 1516 m. vakarą T. Moras paėmęs į rankas plunksną užrašė: „Auksinė knyga, tiek pat naudinga kiek ir patraukli, apie naująją Utopijos salą ir geriausią valstybės sandarą“. Ne visi pritarė, kad knyga auksinė, naudinga ir patraukli, o šiaip už „Utopiją“ ir ne tik ją T. Moras ir galvą padėjo. Po 32 m. gimė T. Kampanela. Atsėdėjęs 30 m. Neapolio kalėjime, išėjęs į laisvę, pateikė pusiau fantastinį traktatą „Civitas Solis“ (Saulės miestas). Abu fantastai nukentėjo už teisę skelbti humanistines mintis. Svajoti – pavojinga? Kiti fantazuotojai buvo „supratingesni“ ir liko gyvi.

1558 m. 20-metis neapolietis Džambatista dela Porta1) išleido 4-tomį „Magija arba apie paprastų dalykų stebuklus“ (lotynų k.), kuris iškart tapo populiariu. Vėliau mokslo istorikas G. Libri2) rašė apie ją: „Ją skaitė taip įnirtingai, ji perėjo per tiek rankų, kad pirmas leidimas vis buvo visai sutrintas nuo naudojimo“. Joje, tarp kitko, pateikti patarimai: kaip kitus nustebinti magneto pagalba (fokusai), kaip nustatyti Utopija įgaubto veidrodžio židinį, kaip nustatyti merginos išmanumą naudojant magnetą, kaip „stebuklinio žibinto“ pagalba žmogaus galvą paversti arklio galva ir pan. Ir kaip po 30 m. jis išleido „Magiją“, iš jos pašalinęs visą šarlatanizmą ir mistines nesąmones, knyga tapo ... nuobodi.

Fantastinė literatūra atsirado ilgai iki „Saulės miesto“ ir Atgimimo laikų poeto Jambulo3). Dar Aristotelis minėjo svajotoją Hipodamą iš Mileto4). „Tobulų“ miestų ir valstybių aprašymus pateikė Aristotelis,  Platonas bei Hemista Pletonas5) (Atgimimo laikotarpis). Kiek primirštas Sirano de Beržerakas, vienas mokslinės fantastikos pradininkų ir Dž. Svifto6) pirmtakas. Apie išgalvotas salas-miestus rašė: D. Haringtonas7) „Okeanija“, F. Bekonas „Naujoji Atlantida“, N. Morelis „Baziliada“, Dž. Sviftas (jo „Laputa“).

A. Mickevičius, Paryžiuje nugyvenęs 30 m. ir vienu metu buvęs „College de France“ profesoriumi, parašė fantastinį romaną „Ateities istorija“, kuriame aprašė: akustinius prietaisus (radiją) bei prietaisus bendravimu su kitų planetų gyventojais. Jis parengė net 4-ias šio romano versijas.

Atėjo 19 a. Ž. Verno amžininkas Alberas Robida8), karikatūristas, keliautojas, tyrinėtojas, populiarumu fantastikos srityje nenusileido Žiuliui. Į kompaniją prijungsime ir H. Velsą ir P. Žifarą9) – visų jų kūrinius neatsitraukdami skaitė iki pat 19 a. pabaigos.

Ž. Verno gerbėjai paskaičiavo, kad iš 108 jo idėjų 64 beveik išsipildė, 34 realiai realizuojamos ir tik 10 netikroviškų. Sako, kad ir A. Robida nuspėjo daugelį technikos naujovių iki pat video telefono. Vėlėsni fantastai daugiausia tik plečia arba tobulina mums žinomas technikos naujoves...

O štai mokslininkai kartais gerokai prašaudavo pro šalį. Štai anglų profesorius Vilsonas10), 1878 m. aplankęs pasaulinę parodą Paryžiuje, apie elektros apšvietimą išsireiškė: „... apie ją sako daug ‚už‘ ir ‚prieš‘, tačiau aš manau, kad niekas man neprieštaraus, jei tarsiu, kad, uždarius Paryžiaus parodą, jis užges ir beveik niekas daugiau negirdės apie jį“.
Bet tuo metu švyturiai jau buvo pervedami prie elektros (o Odesoje jau veikė 10 m., nuo 1868 m. gegužės 14 d.).

Mokslinė fantastika turi būti įtikinama, gana tikroviška ir panaši tiesą.

Tais pačiais 1853 m., kai pasirodė Ž. Verno „mokslinė“ „Penkios savaitės oro balionu“, Černyševskis11) aprašė ateitį „Ketvirtame Veros Pavlovnos sapne“. O dar prieš ketvirtį amžiaus Odojevskis paskelbė apysakos „4328 metais“ ištraukas. Jis aprašė galvanostatus (elektrinius dirižablius), obskuros kameras (fotografiją), Himalajų ir Kaspijos tunelius, tarpplanetinius skrydžius. Maskva su Peterburgu susijungę į vieną miestą. Žemei gresia susidūrimas su Bielo kometa... Ir beveik tuo pat metu, 1835 m., Edgaras Po išleido Hanso Pfalio nuotykius skrendant į Mėnulį oro balionu.

Bet ir tai dar ne pradžia. 18 a. viduryje Volteras „Mikromege” aprašo Sirijaus gyventojo vizitą. O 18 a. pradžioje Pasirodė D. Svifto „Guliverio kelionės“ – o jose ir moksliniai atradimai: skraidanti magnetais valdoma Laputos sala, bombardavimas iš oro, nemirtingumas ir jo pasekmės...

Apie Svifto pirmtaką, tiesa kiek nepalankiai, atsiliepia Edgaras Po. Tai Sirano de Beržerakas, parašęs „Kitą pasaulį arba Mėnulio valstybės ir imperijos“. Jis turėjo plačią vaizduotę ir Mėnulio bei Saulės pasiekimui pasiūlė iškart kelis būdus. Tarp gana mistinių, yra ir toks:
Raketos užsidegė; ir mašina kartu su manimi pakilo į erdvę; raketos užsidegdavo ne visos iškart, o paeiliui: jos buvo išdėstytos skirtinguose aukštuose, po šešias kiekviename, ir naujas aukštas įsiplieksdavo sudegus ankstesniam.

Tai juk daugiapakopė raketa! Tad veltui E. Po „varė“ ant jo – 17 a. minimos raketos atrodo gerokai moksliškiau nei 19 a. autoriaus oro balionas!

O štai 2 a. Lukiano iš Samosatos kosminė kelionė, aprašyta „Tikrame pasakojime“:
... Apie vidurdienį, kai jau nesimatė salos, staiga atlėkė viesulas ir, įsukęs mūsų laivą, pakėlė jį į maždaug 3 tūkstančių stadijų [apie 500 km] aukštį ir nenumetė atgal, o paliko aukštai ore... 7 dienas ir naktis mes plaukėme ore, o 8-ą išvydome kažkokią didelę žemę, panašią į spindinčią rutulio formos salą...

Bet dar ir jis nebuvo pirmasis. Savo „Ikaromenipe“ jis mini savo pirmtaką. Šiame satyriniame ir antireliginiame kūrinyje pasakojama apie kelionę į dangų, pas dievus, stabtelint Mėnulyje. Menipas skrenda su erelio ir peslio sparnais, nes nenorėjo darytis dirbtinių sparnų, nes baiminosi Ikaro likimo. Argi Ikaro pasakojimas – tik pasaka? Juk jį neša ne dievai, ne angelai ar maldos – jis skrenda savo pasigamintais sparnais.

Vis tik yra skirtumas tarp pasakos ir fantastikos. Žmogus kilo iš beždžionės; ir liovėsi būti beždžione. Taip ir fantastika – kilo iš pasakos ir nuo jos nutolo, kažką išlaikė, kažkur perėjo į priešingą pusę. Patys pagalvokite – ir apie skraidantį kilimą, ir paparčio žiedą... Bet ir taip aišku – fantastika pratęsia pasakų stebuklus, kuriais žmogus išreiškė svajonę apie valdžią gamtai. Tos svajonės esmė nepakito: skrydžiai į dangų, Mėnulį ir planetas, leidimasis į jūros dugną, mirusiųjų prikėlimas, atjauninimas ir nemirtingumas, klimato valdymas, lobių paieškos... Tikslai liko tie patys – pasikeitė tik priemonės.

Šiuolaikinėje fantastikoje stebuklus technologijų pagalba tveria žmonės, o pasakoje – antgamtinės būtybės (dievai, velniai, raganos, džinai, vaiduokliai, gnomai, undinės, burtininkai...) arba protu apdovanoti gyvūnai. Rečiau pasakose stebuklai priklausė nuo gamtos jėgų (pvz., „gyvasis vanduo“).

Trumpos biografijos

1) Džambatista dela Porta (Giambattista della Porta, taip pat Giovanni Battista Della Portaapie 1535-1615) - italų gydytojas, filosofas, alchemikas ir dramaturgas. Garsiausias jo kūrinys „Magiae Naturalis” (1558), apimančią daug temų: okultizmą, astrologiją, alchemiją, matematiką, gamtos filosofiją... 1563 m. paskelbė veikalą apie kriptografiją „De Furtivis Literarum Notis“. Jis išrado būdą rašyti žinutes vidinėje kiaušinio lukšto pusėje. Buvo mokslinės draugijos įkūrėju („Otiosi“,1580). 1586 m. parašė veikalą „Žmonių fiziognomika“, o po poros metų ir „Augalų fiziognomiką“. Jo susidomėjimas magija buvo patraukęs inkvizicijos dėmesį. Taip pat sakėsi sukūręs teleskopą, tačiau mirė ruošdamas veikalą apie jį („De telescopiis“) – ir šį atradimą nustelbė 1609 m. Galilėjo patobulintas teleskopas.

2) Gulielmas Libri (Guglielmo Libri Carucci dalla Sommaja, 1803-1869) – italų kunigaikštis, matematikas, dar žinomas savo potraukiu vogti senus ir brangius rankraščius (1841 m. paskirtas Prancūzijos bibliotekų inspektoriumi, jis vogė knygas ir jas gabeno į Angliją – susekus atrasta apie 30 tūkst. pavogtų knygų, o jis pats nuteistas 10 m. kalėti).
Buvo Sorbonos tikimybių teorijos profesoriumi, išrinktas į Akademiją. 1838-41 m. išleido 4 t. „Matematikos istoriją Italijoje nuo renesanso iki 17 a.“. Taigi, nors buvo vidutiniškas matematikas, nusipelnė matematikos istorijai – bet vis tik įnešė indėlį į skaičių teoriją ir lygčių teoriją.

3) Jambulas (2-1 a. pr.m.e.) - senovės graikų pirklys ir, tikėtina, utopinio kūrinio autorius apie keistą „Saulės salų“, esančių kažkur prie pusiaujo, gyventojų išvaizdą. Bet pas juos vyrauja lygybė, neprivalomas darbas ir vedybinė laisvė, bendros žmonos ir vaikai. Aiški jo įtaka T. Morui ir T. Kampanelai. Jis paminimas Lukiano „Tikroje istorijoje“ kaip rašęs „daug įdomių dalykų apie Atlanto vandenyną“.

4) Hipodamas iš Mileto (498-408 m.pr.m.e.) - filosofas, matematikas, meteorologas, senovės Graikijos architektas, miestų planuotojas (geometrinio stačiakampio miesto idėjos autorius) - suprojektavo Atėnų uostą, Rodo miestą. Buvo gana ekscentriško elgesio; jį „Paukščiuose“ išjuokė Aristofanas: komedijoje geometras skriestuvu ir liniuote bando suprojektuoti dangų padarydamas jį „kvadratu“. Politikos klausimais parašė kelis traktatus: „Apie valstybę“, „Apie gerovę“, „Pitagoro teoremos“. Pagal jį yra trys klasės (kariai, amatininkai, žemdirbiai); žemės taip pat skirstomos į tris paskirtis (šventas, viešas ir privačias).

5) Hemista Pletonas (Georgius Gemistus, vėliau vadintas Plethon apie 1355 – 1453) - graikų neoplatonikas, buvo graikų kultūros atgaivinimo Vakarų Europoje pradininku. Žinomas veikalu „Graikijos istorija po Mantinėjos mūšio“. Pasižymėjo pagoniškomis ir ezoterinėmis idėjomis – po mirties buvo atrastas rankraštis „Įstatymai“ (Nomoi). Trečioji jo dalis skirta politikai, atsižvelgiant į Platono „Valstybės“ nuostatas. Traktatas sudegintas kaip eretiškas, tačiau jo idėjos prasiskverbėį Vakarų Europą ir prisidėjo prie Atgimimo kilimo.

6) Džonatanas Sviftas (1667-1745) – anglų-airių rašytojas, satyrikas, išgarsėjęs „Guliverio kelionėmis“ (1727). Prieš anglų vyriausybę parašė aštrių pamfletų, pavadintų „Gelumbinio laiškais“, ciklą.
„Guliverio kelionių“ trečiojoje dalyje aprašoma skraidanti Laputos sala, kurios astronomai labai tiksliai nuspėję Marso palydovų skaičių ir orbitas - daugiau nei prieš šimtą metų iki jų atradimo 1877 m.

7) Džeimsas Haringtonas (, 1611-1677) - anglų respublikonų politikos teoretikas, buržuazijos ir „naujosios svarininkijos“ ideologas. Žinomas Kromveliui skirta „Okeanijos respublika“, kurioje aprašoma ideali valstybės santvarka (utopija), kurios pagrindas – teisingas nekilnojamo turto paskirstymas. Kituose veikaluose pasisakė prieš feolalizmo ir monarchijos atstatymą Anglijoje. Parengė savą konstitucijos variantą ir 1658 m. įkūrė bendruomenę (išsilaikusią iki 1670 m.), bandžiusią gyvuoti pagal jo konstituciją.

8) Alberas Robida (Albert Robida, 1848-1926) - prancūzų iliustratorius, karikatūristas, prozininkas. Leido žurnalą „La Caricature“. 1883-1890 m. išleido futuristinę trilogiją: „XX amžius“, „XX amžiaus karas“, „XX amžius: gyvenimas prie elektros“. 20 a. pradžioje nupiešė per 500 iliustracijų P. Žifaro vaikams skirtui savaitiniam ciklui „Pragaištingas karas“.

9) Pieras Žifaras (Pierre Giffard, 1853-1922) – prancūzų žurnalistas, šiuolaikinio politinio reportažo pradininkas, laikraščių leidėjas ir entuziastingas sporto varžybų rengėjas (daugiausia lenktynių, tarp jų ir pirmąsias automobilių lenktynes 1894-ais). 20 a. pradžioje kas šeštadienį rengė iliustruoto „Pragaištingo karo“ pasakojimą, aprašantį „Antrąjį pasaulinį karą“ ir įvykius prieš jį – kaip Londoną užpuola vokiečiai, karą tarp JAV ir Japonijos ir kt..

10) Erazmas Vilsonas (Sir William James Erasmus Wilson, 1809-1884) – anglų chirurgas ir dermatologas, filantropas (gydė ir Londono varguolius). Keliavo po įvairias šalis ir tyrė ligas; jas aprašinėjo knygose.
1878 m jis padengė „Kleopatros adatos“ obelisko atgabenimo iš Aleksandrijos Egipte išlaidas, rėmė Hunterio muziejaus medicininę biblioteką.

11) Nikolajus Černyševskis (1828- 1889) – rusų revoliucionierius (narodovolcas ir utopistas), prozininkas, publicistas, literatūros kritikas, filosofas materialistas, mokslininkas. Jis buvo floristas, pirmasis į Rusiją atvežęs orchidėjas. Garsus jo romanas „Ką daryti“ (1863), parašytas kalėjime. Vėliau, jau katorgoje, parašė romaną „Prologas“ (išleistas 1877 m. Londone). Buvo 18 a. prancūzų materialistų ir socialistų-utopistų (F. Furjė,  L. Fojerbachas) pasekėju.

Jis tikėjo neribotomis žmogaus proto galimybėmis. „Ką daryti?“ skyriuje „Ketvirtas Veros Pavlovnos sapnas“ jis išdėstė samprotavimus apie būsimą komunistinę visuomenę. Jos žmonės bus harmoniškai išsivystę – fiziškai ir dvasiškai, o darbas jiems – natūralus poreikis, o ne prievolė. O po to darbo – dvasinio peno sėmimasis. Vaikus auklėja visuomenė. Žmonės tampa gamtos valdovais, dykumas verčiančiais žydinčiais sodais, o plikas kalnų uolas – giriomis. O pelkės išnyksta... Visus darbus atlieka žmonių valdomos mašinos.
Dar 1863 m., kai aliuminis tebuvo gaunamas laboratorijose, o jo kaina prilygo auksui, Černyševskis jame įžvelgė ateities metalą, iš kurio gamins indus, baldus, papuošalus, o statybose jis pakeis metalą, medį, akmenis...

Tačiau Černyševskį jaudino ir kitokios mintys, išreikštos apsakyme „Vairininko vairas“ (1871), parašytame Aleksandrovo kalėjime, kuris turi liaudies padavimo formą. Joje Knygų rijikas (ironiška, kad taip save vadino Černyševskis) sukūrė mašiną, kuri iš visur (žemės, oro, dangaus, vandens) pasiima energiją ir gali atlikti įvairiausius darbus: virti ir kepti, siūti ir austi, statyti ir šildyti namus, arti, sėti ir nuimti derlių ir t.t. Ji pertvarko žemę, kad visa ji taptų derlinga, sukuria dirbtinius debesis ar iš jų išsiurbia drėgmę... Ją pavadino Evergetu. Tačiau visuomenėje, kur nėra santaikos tarp žmonių, tikia mašina neišvengiamai taptų žmonių naikinimo įrankiu: „Ir ims gaminti tris bombas: kiekvieną po šimtą milijonų pūdų... Ir gamins jas slapčiomis“. O bombą galime išmesti į tūkstančio varstų aukštį: ir pramins Evergetą Seismotu – Žemės drebintoju.

Papildomai skaitykite:
Į kur kvietė Aelita?
Volteras. Mikromegas
Kas leistina fantastikoje?
A. Cvetkovas. Ateities pabaiga
Dž. Sviftas. Guliverio kelionės
Kosminė opera ir Marsas
Didžioji Marso revoliucija
Mitologija Visatos masteliu
Kai aplinka buvo tiesiog gamta...
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Į žvaigždes – pas kitus protus
A. Čechovas. Skraidančios salos
Mokslinė fantastika ir jos priešaušris
Fantastika filatelijoje: Žydrojo Mauricijaus žūtis
Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Edgaras Alanas Po. Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Mokslininkų indėlis fantastikai
Kosminės operos bangomis
S. Lemas. Trumpas sujungimas
L. Kaganovas. Komutacija
Utopijos apie Rusiją
Velso atominė bomba
Julija Zonis. Megido
Fantastikos skiltis
Vartiklis