| Velso atominė bomba Dar skaitykite Atominis karas pokario fantastikoje Kodėl kiekvieną konkrečią sekundę skyla tik mažytė radžio dalelė? Kodėl jis išskiria tas daleles taip
lėtai ir taip tiksliai? Kodėl visas uranas iškart nevirsta radžiu, o visas radis kitu elementu? Kodėl tas
skilimas vyksta lašeliais? Kodėl tie elementai nesuskyla pilnai?.. Tarkim, kad netrukus rasim būdą paspartinti šį skilimą... Apie kitas H. Velso pranašystes skaitykite H. Velso pranašystės Mes ne tik išmoksim panaudoti uraną ir torį; mes ne tik turėsime tokį galingą energijos šaltinį, kad žmogus galės rieškutėse nusinešti energijos kiekį, kurio pakaks metus apšviesti miestą, sunaikinti šarvuočių eskadrą ar maitinti milžiniško laivo mašinas visą kelią per Atlanto vandenyną. Tačiau mes taip pat gausime raktą, leisiantį paspartinti visų kitų elementų skilimą, kur jis kol kas toks lėtas, kad net tiksliausi mūsų instrumentai negali jo pajusti. Bet koks tvirtos materijos gabalėlis taptų koncentruotos galios rezervuaru. Šiuos žodžius H. Velsas parašė vos prieš šimtą metų antiutopijoje Išlaisvintas pasaulis (1914) jis aprašė pražūtingą karą naudojant branduolinį ginklą nešančią aviaciją. Veiksmas vyksta 1959 m. būtent tais, kai JAV ir TSRS iš tikro kūrė viena kitos bombardavimo planus. Anot Velso, branduolinėje ugnyje turėjo pelenais virsti per 200 miestų maždaug tiek taikinių visose šalyse ir buvo neseniai išslaptintame to meto britų kariškių prognozių sąraše. Ir tai ne vieninteliai Velso numatymai... Romano recenzijoje 1913 m. būsimas Nobelio premijos laureatas Sinkleris Liuisas (1885-1951) rašė, kad tai visai ne utopija ir kūrinys remiasi tikru gyvenimu tokiu, koks taps, kai Europoje kils baisi tragedija. Jau po metų kilo Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjęs tiksliai taip, kaip rašė Velsas vokiečių kariai patraukė į Prancūziją per Belgiją. Kūrinio pagrindinė mokslinė ašis atomuose sutelktos energijos panaudojimas. Išskyrus kai kuriuos kurioziškus atvejus, tokius kaip transmutuoto aukso nuvertėjimas ir branduolinio kuro panaudojimo lengvumas, romane gausu nepaprastų mokslinių prognozių kai net pats atominės fizikos pionierius Ernestas Rozerfordas (1871-1937), kartu su Frederiku Sodžiu (1877-1956) sukūręs radioaktyvumo teoriją, 1933 m. įsitikinęs tvirtino, kad visos kalbos apie platų atomo energijos panaudojimą tėra plepalai . O romanas pats savaime smarkiai paveikė branduolinių tyrimų vystymąsi. Mat iškilus fizikas Leo Scilardas (1898-1964) dar 1934 m. sumąstė grandininės reakcijos galimybę, tačiau veikiamas baisių Velso pavaizduotų vaizdų, neskelbė savo tyrinėjimų ir prie jų grįžo tik 1939 m. ... abiem rankomis jis iš lizdo išėmė didelę atominę bombą ir padėjo ant dėžės krašto. Tai buvo dviejų pėdų skersmens metalinis rutulys. Tarp dviejų rankenų buvo nedidelė celiulioido plėvelė, ir, pasilenkęs prie jos, tarsi prisimatuodamas, palietė ją lūpomis. Kai jis ją prakąs, į induktorių pateks oras. Įsitikinęs, kad viskas tvarkoje, jis iškišo galvą iš aeroplano, paskaičiuodamas greitį ir atstumą iki paviršiaus. Tada greitai pasilenkė, prakando plėvelę ir išmetė bombą... Plykstelėjo akinanti rausva liepsna ir bomba krito žemyn spirale besisukantis ugninis stulpas viesulo centre. Viename 3-io dešimtm. interviu H. Velsas prisipažino, kad jam rašant Išvaduotą pasaulį, turėjo F. Sodžio knygą Radžio iššifravimas (1908), vieną pirmųjų mokslo populiarinimo knygų apie branduolinę fiziką, kurioje autorius ryžosi aptarti atomo energijos panaudojimo perspektyvas. Buvo apmąstoma, kad jos dėka žmonių rasė gali pasiekti nematytą gausą: ... mažai besirūpinant duonos užsidirbimu prakaituojant, .... galėtų įsisavinti dykumas, ištirpdyti polius ir visą žemę paversti Edeno sodu.... Tačiau be kelių labai neaiškių užuominų Sodis niekur tiesiogiai nekalba apie atomo panaudojimo karo reikmėms galimybes (ir tuo labiau atominės bombos sukūrimo). Tai iš kur tą idėją pasigavo rašytojas? Ir čia verta priminti kitą jo kūrinį Pirmieji žmonės Mėnulyje (1901) kurio baigiamojoje dalyje du jo herojai, Bedfordas ir Keivoras, atsidūrę Mėnulyje įrengia tarpplanetinį ryšį. Ten yra ir nedidelė pastabėlė, kad skaitytojas tikriausiai prisimena, kokį susidomėjimą šimtmečio pradžioje sukėlė misterio Nikolos Teslos, garsiojo Amerikos elektriko, pareiškimas, kad jis gavo pranešimą iš Marso [ daugiau apie tai >>>> ]. Jo pareiškimas atkreipė dėmesį į senai visam mokslo pasauliui žinomą faktą, kad iš kažkokio nežinomo šaltinio pasaulio erdvėje Žemę nuolat pasiekia elektromagnetinės bangos, panašios į bangas, naudojamas sinjoro Markonio bevieliame telegrafe. Be misterio Teslos, nemažai kitų išradėjų užsiėmė aparato, skirto tų virpesių priėmimui ir užrašymui, tobulinimui, nors tik nedaugelis nuėjo taip toli, kad juos pripažintų signalais, sklindančiais iš ne Žemėje esančio siųstuvo. Serbų kilmės Nikola Tesla (1856-1943) kaip tik tuo metu teisėsi dėl patentų su italu
Gulielmu Markoniu (1874-1937). Kartu jį užplūdo skambučiai, laiškai ir telegramos su prašymais papasakoti apie tarpplanetinį
radijo ryšį. Manydamas, kad visuomenė eilinį kartą stipriai suklaidinta, Tesla Velsui išsiuntė išsamų laišką,
kuriame smulkiai aprašė reikalus su prioritetais bei jo patentų indėlį į radiju ir telemetriniu būdu valdomas sistemas. Ir neužmiršo paminėti,
kad garbusis italas nepasikuklino pavogti bevielio telegrafo idėja iš ruso A.S. Popovo (1859-1906). Laišką užbaigė: Netrukus Tesla gavo rašytojo atsakymą su daugybe atsiprašymų už prasmines klaidas ir kad, gaila, negali pakeisti teksto, pardavęs teises rankraščiui leidyklai, paėmęs honorarą ir jau visai jį išleidęs (grynai angliško jumoro pavyzdėlis). Susitaikymo vardan jis prašo pakonsultuoti jį atomo klausimais kitam romanui. Išradėjas mandagiai priėmė atsiprašymus ir parekomendavo pradžioje susipažinti su Sodžio Radžio iššifravimu, kurioje spėjama ir apie dar neatrastų izotopų egzistavimą. Tos hipotezės nepripažino dauguma fizikų, vadindami ją nepagrįsta, sudėtinga ir fantastine. Tačiau Teslai ir jo rato fizikams (D.F. Ficdžeraldas, O. Chevisaidas) Sodžio mintys pasirodė įdomiomis, o dar didesnį įspūdį padarė Velsui. Kai jis vėl pažvelgė žemyn, jo akiai atsivėrė kažkas panašaus į nedidelio vulkano kraterį. Sode priešais
imperatoriaus rūmus purkštė ugnies fontanas, tiesiai aukštyn iš gelmių išmesdamas dūmus ir liepsnas, į ten,
kur aukštai danguje burzgė aeroplanas; atrodė, kad jis jį kaltino. Jie buvo per aukštai, kad atskirtų žmonių
figūras ar pastebėtų sprogimo poveikį pastatui, kol šio fasadas nepradėjo smukti ir byrėti, tarsi cukraus gabalėlis arbatoje. Gaila, kad gausi Teslos korespondencija neišliko (arba guli kur nors giliai FTB archyvuose), tačiau jo dienoraščiuose yra idėjų apie ypač aukštų įtampų panaudojimą atomo išsklaidymui. Be to, išradėjas turėjo savo požiūrį apie atomo sandarą. Paskutinio 19 a. dešimtmečio pradžioje jis atomus laikė tarsi biliardo rutuliais, jėgos lauko apvyniotais tarsi kokonai. Vėliau jis perėjo prie sudėtingo modelio, apimančio branduolį ir jį gaubiančius jėgos apvalkalų sluoksnius, kurį vadino atominiu svogūnu. Ir šis modelis buvo gerokai nuoseklesnis už vėlesnį (po 15 m.) Rezerfordo-Boro modelį, kuriame alink nedidelį branduolį sukasi elektronai. Tesla laikė, kad įsivaizduoti elektronus rutuliukais taip pat kvaila, kaip ir laikyti atomą nedalomu biliardo rutuliu, kas buvo populiaru 19 a. 8-me dešimtmetyje. Ir būtent Velso išskaidytas atomas pirmiausia ir primena tokį suskaldytą rutulį-atomą. Jo herojus Holstenas 1933 m. atranda reiškinį, panašų tą, kurį sutuoktiniai Žolio-Kiuri pavadino dirbtiniu radioaktyvumu ir įdomu, kad Velso data sutampa su tikrojo dirbtinio radioaktyvumo atradimo data. Holstenas atliko smulkiausios bismuto dalelytės atominę dezintegraciją (terminas iš Sodžio). Bismuto dalelė sprogo, virtusi dujomis su nepaprastai stipria radiacija, suskilusia per 7 d. ir Velsas nenumatė jokio taikaus to reiškinio panaudojimo. Pasidalinęs idėja, kad kai kurie dirbtinai sukurti izotopai gali turėti milžinišką sprogstamą galią, su Tesla,
šis palaikė mintį gana originalia ir netgi pafantazavo permanentinio atominio užtaiso tema. Išradėjas netgi
nusiuntė išgalvotą to ginklo patentą, tiesa, griežtai nurodęs likti anoniminiu. Būtent taip romane atsirado neįprastos Velsui techninės detalės: Nebūdingu jam stiliumi rašytojas pasakoja, kaip plyšo celiulioidinė plėvelė, kaip oksidavosi induktorius ir prasidėjo skilimas. Skilimas vyko ne iškart, o palaipsniui skverbdamasis į gilesnius užtaiso sluoksnius ir pirmomis sekundėmis bomba dar išliko inertišku kūnu, - ir tokiu pavidalu krito į žemę, kurią pasiekdavo, iš esmės, vis dar tvirtu pavidalu. Ir lydydamos gruntą bei akmenis, smuko gilyn. Vis aktyvuojantis vis didesniam karolinijaus kiekiui, bomba sprogdavo virsdama pragarišku ugniniu katilu, kurio dugne susiformuodavo kažkas panašaus į ugnikalnį. Tam tikras karolinijaus kiekis susimaišydavo su gruntu ir didino išsiveržimą, galėjusį trukti metus, mėnesius ar savaites priklausomai nuo bombos dydžio ir aplinkos sąlygų. Romane liko ir dar vienas išradėjo pėdsakas. Dar 20 a. pradžioje Tesla iškėlė filosofinę Pasaulinės sistemos doktriną globalaus energijos ir informacijos perdavimo tinklo pavidalu. Joje buvo ir priverstinės taikos koncepcija, pagal kurią bet kuri šalis galėjo nukreipti energijos srautus į priešo armijas, - o tai sukuria savotišką taikių ketinimų balansą. Velso romane idėjos labai panašios ir beveik puse amžiaus lenkia laiką. Iki šiol raketos ir sviediniai, kokius težinojo karo istorija, iš esmės tebuvo staigiu sprogimu; jie sprogdavo ir tą pačią akimirką viskas buvo baigta ir jei jų veikimo ir skeveldrų lėkimo spindulyje nebuvo nieko gyva ir griaunamų vertybių, jie buvo panaudoti veltui. Tačiau karolinijus priklausė beta elementų vadinamai užšaldyto skilimo grupei', atrastai Hislopo, ir, kartą prasidėjęs, skilimo procesas išskirdavo milžinišką energijos kiekį ir jo nebuvo galima sustabdyti. Belgų chemikas E.G. Solvėjus (1838-1922) buvo tarptautinių Solvėjaus kongresų (fizikų forumų)
iniciatoriumi. Priekariui vienas reikšmingiausių buvo VII Atomo branduolio struktūra ir savybės (1933),
kuriame pirmininkavo prancūzų fizikos patriarchas P. Lanževenas. Kuluaruose vyko karštos diskusijos po
20 m. vis dar buvo aptariama Velso atominė bomba. Frederikas Žolio Kiuri (1900-1958) karštai įrodinėjo: Jaunasis mokslininkas iš solidaus odinio segtuvo išsitraukė keletą smulkiai surašytų lapelių ir perskaitė citatą: - Jūs tikriausiai prisimenate šią vietą iš Velso Išvaduoto pasaulio, o man kilo mintis, kad panašūs
sprogstamo pobūdžio vienų elementų virsmai į kitus gali apimti visas medžiagas, iš kurių sudaryta mūsų
planeta. Jei tai nutiks, įvyks kosminio mastelio globali katastrofa... ir čia kyla klausimas, - jaunasis
mokslininkas karštu žvilgsniu perbėgo klausytojus, - o jeigu kada nors tyrinėtojas ras būdą sukelti tokią
katastrofą, tai ar jis pabandys atlikti tokį bandymą? Manau, kad jis tai atliks, - Žinai, Frederikai, - į pokalbį įsiterpė P. Lanževenas, - ne visiškai pritariu tavo nuogąstavimams dėl panašios katastrofos. Elementų naikinimas tokiu grandioziniu masteliu ne vienišo maniako, kuris nesustos tam, kad susprogdintų pasaulį iš savo laboratorijos, jėgoms. Tokie darbai jau nėra vienišų tyrinėtojų paslaptimis, o yra atliekami skirtingų šalių mokslo įstaigų kolektyvų. Būsimo mokslo ir technikos uždavinys tame, kad rastų būdus, kaip sutramdyti ir panaudoti kolosalią atomo energiją... tačiau tavo mintyse yra kažkas, - Lanževenas paspragsėjo pirštais, - kas priverčia mane prisiminti vieną mano pažįstamą amerikiečių išradėją, kuris kadaise sukūrė nenutrūkstamo veikimo atominės bombos schemą vienam garsiam britų rašytojui. Viena vertus, Velso viltis, kad gabalėlis bet kokios medžiagos, pagreitinus skilimą, taps energijos šaltiniu, nereali. Juk, esant tokiai galimybei, Visata jau būtų žymiai labiau vienalytė ir nuobodi. Kita vertus, Velsas rėmėsi tik vienu dydžiu, išmatuotu ankstyvųjų radioaktyvumo tyrinėjimų metu - skaičiuojant vienam atomui, energijos išsiskirdavo žymiai daugiau nei galingiausioje sprogstamojoje medžiagoje. Tą faktą gerokai aiškiau ir lakoniškiau perteikė Andrejus Belyj: Kiuri pasaulį draskė Atomine bomba. Visa problema buvo, - kaip vienoje bomboje sukaupti daug radioaktyvių atomų (tiksliau, branduolių) ir priversti juos skilti vienu metu. Tačiau apie tai Velsas nefantazavo. Tačiau į tą klausimą 1934 m. savo draugui inžinieriui atsakė Levas Landau žygio po Kaukazą metu: Tai sudėtinga problema. Kai kuriuose branduolinėse reakcijose išsilaisvina daugiau energijos nei sueikvojama. Tačiau apšaudant branduolius elektronais arba protonais, šias daleles stabdo elektrinė sąveika su atomo elektronais; ir tik maža dalelė pataiko į tikslą. Kitas reikalas neutronai, kurie nėra stabdomi, o skrieja, kol nesusiduria su branduoliu. Tačiau vienintelis žinomas būdas sukurti neutronus apšaudyti branduolius įelektrintomis dalelėmis, todėl vėl grįžtame prie tos pačios problemos. Jei atras reakciją, kurioje neutronai kurs antrinius neutronus, problema bus išspręsta. Tai pasakyta praėjus 2 m. po neutrono atradimo ir 5 m. iki tokios reakcijos atradimo urano skilimo. O tą prognozę išsaugojo Rudolfas Pajerlsas, pirmasis paskaičiavęs kritinę urano masę ir supratęs, kad atominė bomba įmanoma. Beje, Velsas pirmąją branduolinę jėgainę suplanavo 1953-iems ir beveik neapsiriko: 1951 m. kovą Aidaho valstijoje buvo išbandyta amerikiečių EBR-I (jos galingumo pakako uždegti 4-iom 200 W lemputėms), o 1954 m. TSRS Obninsko mieste pradėta eksploatuoti atiduoda pirmoji atominė elektrinė, gaminanti 5 mV elektros energijos. Labiausia gaila, kad po pokalbių su Kremliaus svajotojais, H. Velsas knygoje Rusija rūke nesuprato, į kokią aklavietę ritasi Rusija. Tačiau tai suprato Jevgenijus Zamiatinas romane Mes, parašytame tais pačiais 1920-aisiais. Ernestas Rezerfordas (Ernest Rutherford, 1871-1937) iš N. Zelandijos kilęs britų fizikas, vienas iš branduolinės fizikos laureatų, Nobelio chemijos premijos laureatas (1908) už cheminių elementų irimo ir radioaktyvių medžiagų tyrinėjimus (apie tai sužinojęs, Rezerfordas pareiškė: Visas mokslas arba fizika, arba pašto ženklų kolekcionavimas). Visi jo bandymai buvo fundamentalūs ir labai paprasti. Alfa dalelių išskaidymo bandymu 1911 m. įrodė, kad atomai turi branduolį. JO pagrindu sukūrė planetarinį atomo modelį. 1920 m. išsakė mintį, kad privalo egzistuoti el. dalelė, mase prilygstanti protonui, tačiau neturinti krūvio (neutroną tik 1932 m. atrado Dž. Čedvikas). Mokslininko garbei pavadintas cheminis elementas rezerfordis (RF 104), o taip pat asteroidas (1249
Rutherfordia). 12-a jo mokinių taip pat gavo Nobelio premijas.
Tačiau E. Rezerfordas neigiamai vertino branduolinės energetikos perspektyvas: Kiekvienas, kuris tikisi,
kad atomo branduolių pertvarkymas taps energijos šaltiniu, kliedi. Frederikas Sodis (Frederick Soddy, 1877-1956) anglų radiochemikas, Nobelio chemijos premijos laureatas (1921). Jis kartu su E. Rezerfordu paaiškino, radioaktyvumas kyla dėl elementu transmutacijos. Taip pat įrodė kai kurių elementų radioaktyvių izotopų egzistavimą (Įdomu, kad patį žodė izotopas 1913 m. svečiuodamasi sugalvojo rašytoja Margarita Todd). Taip pat domėjosi matematika ir skelbė straipsnius (pvz., Begalinių harmoninių eilučių sumavimas, 1947), nors jie nėra ypatingi vertingi tos srities specialistams. Domėjosi ir ekonomika paskelbė nemažai straipsnių apie ne auksu paremtą pinigų sistemą. Manę, kad universitetai yra labai svarbūs ir jų dvasią reikia skatinti ir vystyti. Leo Scilardas (Szilard Leo, 1898-1964) žydų kilmės amerikiečių fizikas ir išradėjas iš Vengrijos. Kartu su E. Fermi nustatė U235kritinę masę ir dalyvavo kuriant pirmąjį branduolinį reaktorių. Jis pasiūlė naudoti grafitą kaip neutronų lėtintuvą. 1939 m. pagrindė ir užsiėmė grandininės branduolinės reakcijos tyrinėjimais. Pasisakė už taikų atomo naudojimą. 1926 m. kartu su A. Einšteinu sukūrė absorbcinį šaldytuvą. Taip pat dirbo ir termodinamikos, rentgeno kristalografijos, greitintuvų teorijos, molekulinės biologijos, genetikos, imunologijos srityse. Tyrė ląstelių metabolizmo reguliavimą, antikūnų susidarymą, senėjimo procesus, centrinės nervų sistemos funkcionavimą, molekulinius žmogaus atminties pagrindus. Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje bei asteroidas (38442). Gulielmas Markonis (Guglielmo Marconi, 1874-1937) italų išradėjas ir elektrotechnikos inžinierius, verslininkas, Nobelio fizikos premijos laureatas (1909) už indėlį į bevielio telegrafo vystymą. Kai kur pavadinamas radijo išradėju, nors tik panaudojo N. Tesla ir A. Popovo idėjas. 1895 m. pademonstravo signalo pasiuntimą iš savo sodo 3 km atstumu. Siųstuve panaudojo Herco generatoriaus A. Rigi modifikaciją, o imtuve Lodžo prietaiso pagrindu A. Popovo sukurtą įrenginį, kurį papildė vakuuminiu kohereriu, padidinusiu prietaiso stabilumą bei jautrumą, o taip pat indukcinėmis ritėmis. Tesla ilgai teisėsi dėl radijo išradimo prioriteto ir tik 1943 m. JAV Aukščiausias teismas patvirtino Teslos patentų pirmumą. Italijoje valdžią paėmus fašizmui, jam pritarė ir 1923 m. įstojo į Fašistinę partiją. 1930 m. Musolinis jį paskyrė Italijos Karališkosios akademijos vadovu. Aleksandras Stepanovičius Popovas (1859-1906) rusų fizikas, Rusijoje laikomas radijo išradėju. Tyrinėjo aukštų įtampų reiškinius. 1895 m. pateikė straipsnį apie bevielį žaibų aptikimo detektorių. Balandžio 25 d. pranešimą fizikos-chemijos draugijoje baigė žodžiais: ...galiu išreikšti viltį, kad mano prietaisas, gali būti panaudotas perduoti signalams per atstumą greitų elektrinių virpesių dėka, kai tik bus rastas pakankamą energiją turįs tokių virpesių šaltinis. 1896 m. St. Peterburge pademonstravo pranešimo perdavimą radijo bangų pagalba. Jo garbei pavadintas asteroidas (3074 Popov). Džordžas Frensis Ficdžeraldas (George Francis FitzGerald, 1851-1901) airių gamtos ir eksperimentinės filosofijos (fizikos) profesorius, žinomas darbais elektromagnetizmo teorijoje. Jis nustatė Ficdžeraldo-Lorenco ilgio sutrumpėjimą, tapusį svarbia specialiosios reliatyvumo teorijos dalimi. Tyrinėjo elektromagnetines bangas, elektrolizę, magnetooptinį Kero efektą, kintamą kondensatoriaus krūvį, rentgeno spindulių išsisklaidymą. Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje. Oliveris Hevisaidas (Oliver Heaviside, 1850-1925) savamokslis anglų elektrotechnikas, matematikas ir fizikas, elektros grandinių tyrimams pritaikęs kompleksinius skaičius. Jis sukūrė metodus diferencialinių lygčių sprendimui, nepriklausomai nuo D. Gibso suformulavo vektorinę analizę, performulavo Maksvelo lauko lygtis elektrinių ir magnetinių jėgų terminais. 1902 m. nuspėjo jonosferoje esant Kenelio- Hevisaido sluoksnį. Visą gyvenimą buvęs ekscentrišku, dar keistesniu tapo paskutiniais gyvenimo metais dažė nagus rožine spalva, o vietoje baldų naudojo granito luitus. Ernestas Solvėjus (Ernest Gaston Joseph Solvay, 1838-1922) belgų chemikas, pramonininkas ir filantropas. 1861 m. sukūrė nebrangų metodą natrio karbonato (skalbiamosios sodos) gamybai. Pavadinimas kilo iš druskės (Salsola soda) augalo, kurio pelenai buvo naudojami natrio karbonato gamyboje, pavadinimo. Jis įsteigė Solvay & Cie kompaniją, statė fabrikus ir gamino sodą. Lėšas, gautas iš patento, panaudojo filantropijai. 1911 m. paskatino sukurti Briuselyje vykstantį tarptautinį fizikų forumą, dažniausiai įvykstantį kas 3 m. (jau įvyko 25 forumai). Paulis Lanževenas (Paul Langevin, 1872-1946) prancūzų fizikas ir visuomenės veikėjas. Sukūrė diamagnetizmo ir paramagnetizmo teorijas. Žinomas ultragarso panaudojimu Pirmojo pasaulinio karo metu povandeniniams laivams aptikti. Daug prisidėjo prie reliatyvumo teorijos propagavimo ir suformulavo dvynių paradoksą. Buvo vienas antifašistinio intelektualų komiteto (1934) steigėjų. Sutuoktiniai Frederikas Žolio-Kiuri (Jean Frederic Joliot-Curie, 1900-1958) ir Irena Žolio-Kiuri (Irene Joliot-Curie, 1897-1956) kartu dirbę prancūzų fizikai, gavę Nobelio chemijos premiją (1935) už dirbtinio radioaktyvumo atradimą (naujų radioaktyvių elementų sintezę). Irena buvo fizikų sutuoktinių Marijos ir Piero Kiuri, gavusių Nobelio fizikos premiją už radioaktyvumo atradimą (1903), dukra. Frederikas su Irena buvo susirūpinę fašizmo stiprėjimo ir 1935 m. įstojo į antifašistinį intelektualų komitetą. Karo metu dalyvavo Pasipriešinime. Jų dukra ir sūnus irgi iškilūs mokslininkai. Andrejus Belyj (tikr. Borisas Nikolajevičius Bugajevas, 1880-1934) rusų rašytojas, poetas, kritikas, vienas pagrindinių rusų simbolizmo ir modernizmo atstovų. Jo poveikis porevoliucinei rusų literatūrai apibūdinamas kaip ornamentinė proza. Vėliau jo įtaka tarybinei literatūrai blėso. Jo romaną Peterburgas Nabokovas laikė vienu iš 4 geriausių 20 a. kūrinių. Seras Rudolfas Pajerlsas (Rudolf Ernst Peierls, 1907-1995) - vokiečių žydų kilmės britų fizikas, vienas pagrindinių britų branduolinės programos figūrų. Moksliniai darbai taip pat skirti kvantinei mechanikai bei kvantinei elektrodinamikai, kietojo kūno fizikai, magnetizmui bei matematinei fizikai. 1939 m. kartu su N. Boru ir G. Plačeku ištyrė neutronų indikuotas branduolines reakcijas. 1940 m. kartu su O. Frišu įvertino kritinę urano-235 masę kas prisidėjo prie branduolinės ginkluotės kūrimo. Jevgenijus Ivanovičius Zamiatinas (1884-1937) rusų fantastas ir politinės satyros atstovas, kritikas ir publicistas. Labiausiai išgarsėjo romanu Mes (1921), ateities anti-utopiją, už kurią buvo stipriai kritikuojamas ir faktiškai jam buvo uždrausta publikuotis. Tada jis parašė laišką J. Stalinui prašydamas leidimo išvykti į užsienį. Prašymas buvo patenkintas. Mirė Paryžiuje. Mes romane inžinierius D-503 aprašo savo gyvenimą mieste-valstybėje, kurią valdo Geradaris. Pradžioje D-503 didžiuodamasis aprašinėja matematika paremtą visuomenės valdymą; jis neįsivaizduoja, kad galima gyventi kitaip be Žaliosios sienos, kambarių stiklo sienomis, Valstybės laikraščio, Saugotojų biuro ir visagalio Geradario. Tačiau po susitikimo su I-330 stoja į revoliucionierių gretas. Rusų kalną Mes išėjo tik 1952 m. Niujorke. Vėlesnės anti-utopijos - Orvelo 1984 (1949), O A. Hakslio Tas puikusis pasaulis (1932) daug kuo panašūs į Mes. Mes paveikė ir R. Bredberio 451o Farengeito. Citata: Rusų žmogui buvo reikalingi, tikriausiai, nepaprastai tvirti šonkauliai ir ypač stora oda, kad nebūtų sutraiškytas to neregėto krūvio, kurią istorija numetė jam ant pečių.
Fantastikos skyrius | |